I. GAAP taisyklės reglamentuoja pagrindinių lauko, daržo ir sodo augalų apsaugą nuo kenksmingų organizmų, naudojant minimalius augalų apsaugos produktų kiekius ir skirtos augalų apsaugos produktų naudotojams, konsultantams ir augalų apsaugos specialistams.
1. Standartas apima kviečių (Triticum spp.) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.
2. Kviečiai yra auginami beveik visame EPPO regione. Grūdai naudojami maistui bei pašarui. Kviečių šiaudai gali būti naudojami gyvulininkystėje. Kviečiai auginami lauko augalų sėjomainose su kitais javais bei kitais lauko augalais.
3. Kviečiai gali būti žieminiai ir vasariniai. Vasariniai kviečiai yra pažeidžiami kenksmingų organizmų trumpesnį laiką nei žieminiai. Sėjomaina su kitais javais ar lauko augalais sumažina gausėjančią kenksmingų organizmų populiaciją dirvoje bei ražienose. Iš esmės rekomenduojama tausojanti žemės dirbimo sistema, kaip efektyvus augalų kontrolės metodas. Minimali žemdirbystės sistema, t. y. ražieninė sėja, gali sutaupyti darbų kaštus, bet skatina kenksmingų organizmų išlikimą bei jų gausumo padidėjimą dirvoje. Kadangi kviečiai dažniausiai yra auginami grūdams, augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų tikslas yra užtikrinti gausų bei geros kokybės grūdų derlių. Ypač svarbios grūdų fizinės ir cheminės savybės perdirbimo procese.
4. Svarbūs GAAP elementai žieminiams kviečiams yra atsparių veislių naudojimas, sėja optimaliu laiku, tinkama sėjomaina, sveikos sėklos naudojimas, geras sėklos guolio paruošimas, ražienų užarimas. Veislės, atsparios išgulimui, turėtų būti auginamos tuose regionuose, kur javų išgulimas yra svarbi problema. Augalų apsaugos produktų panaudojimas gali būti būtinas bet kuriame augalų išsivystymo tarpsnyje. Sėklos beicavimas yra GAAP, jeigu naudojamas nuo kenksmingų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant augalus. Taip pat GAAP gali būti sėklos beicavimas nuo kenksmingų organizmų, jeigu beicai apsaugo ir nuo ankstyvo lapų ligų ar kenkėjų išplitimo ir sumažina augalų apsaugos produktų, naudojama kiekį bei purškimų skaičių sezono pradžioje. Kviečiai yra labiau tolerantiški dirvos kenksmingiems organizmams nei tokie augalai, kaip cukriniai runkeliai ar kukurūzai, nes krūmydamiesi gali kompensuoti pažeistą daigelį. Sėklos beicavimui naudojami produktai turėtų kaip galima plačiau apimti visą grybinių ligų ar kenkėjų spektrą. Taip pat labai svarbu, kad sėklos paviršius būtų visas tolygiai padengtas produktu.
5. Vienu metu dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų panaudojimas augalų apsaugai nuo kenksmingų organizmų augalų purškimui ar sėklos beicavimui yra GAAP. Ūkininkai arba konsultantai turėtų labai gerai pažinti pagrindinius kenksmingus organizmus, stebėti laukus reguliariai, mokėti naudotis signalizacijos sistema ir pastebėti ekonominio kenksmingumo ribą. Produktų norma turėtų atitikti kenksmingų organizmų reiškimąsi bei jų galimą tarpusavio sąveiką. Nuo grybinių ligų ypač svarbu parinkti produktus ir juos panaudoti optimaliu laiku.
6. GAAP yra tiek, kiek tik įmanoma kuo daugiau sumažinti purškiamų produktų nunešimą ar nepageidaujamą pasiskleidimą, naudojant purkštukų apsaugas arba naudojant purkštuvus, kurių visi purkštukai purškia tinkamo dydžio vienodais lašeliais.
7. Rezistentiškumo fungicidams, insekticidams bei herbicidams atsiradimas yra reali grėsmė. Pagal GAAP, reikia vengti purkšti augalus vegetacijos metu tais produktais, kurių veikliosios medžiagos buvo naudotos sėkloms beicuoti. Apsaugai nuo miltligės ir rūdžių veikliosios medžiagos turėtų būti keičiamos ar naudojami produktai, kurių sudėtyje yra skirtingo poveikio veikliųjų medžiagų.
8. Lietuvoje svarbiausi kviečiams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyvios augalų apsaugos priemonės yra šie:
8.1. Rudosios rūdys (Puccinia recondita), geltonosios rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. graminis);
8.2. Miltligė (Erysiphe graminis);
8.3. Lapų ir varpų septoriozė (Septoria tritici, Stagonospora nodorum);
8.4. Kviečių dryžligė (Pyrenophora tritici-repentis);
8.5. Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides);
8.6. Javaklupė (Gauemanomyces graminis);
8.7. Pavasarinis pelėsis ir kiti pašaknio bei šaknų puviniai (Monographella nivalis Fusarium spp.);
8.8. Varpų fuzariozė (Fusarium spp.);
8.9. Kietosios kūlės (Tilletia tritici), dulkančiosios kūlės (Ustilago tritici);
8.10. Amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae);
8.11. Javiniai lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus);
8.12. Lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella);
8.13. Švedinės muselės (Oscinella frit);
8.14. Tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus);
8.15. Balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis eqestris);
8.16. Piktžolės;
8.17. Išgulimas.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
9. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie GAAP, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse, ir kaip tai siejasi su pagrindine GAAP strategija. Yra galima, kad dėl tam tikrų priežasčių tos veikliosios medžiagos nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik registruotas šalyje tam tikram tikslui produktas gali būti panaudotas.
Rudosios rūdys (Puccinia recondita), geltonosios rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. graminis)
Požymiai
10. Rūdys yra obligaciniai parazitai ir specializuoti augalui šeimininkui. Kviečius pažeidžia forma sp. tritici trijų rūdinių grybų: Puccinia recondita, P. striiformis ir P. graminis. Juodosios ir rudosios rūdys turi augalus tarpininkus, tačiau rudosios gali žiemoti ir uredostadijoje. Augalai užsikrečia pavasarį acidiosporomis nuo augalų tarpininkų per orą arba peržiemojusiomis uredosporomis. Rūdžių infekcija pasėlyje formuojasi nuo pakartotinio apsikrėtimo uredosporomis. Šiuo ligos plitimo tarpsniu ir reikalinga javų apsauga nuo rūdžių. Vegetacijos pabaigoje uredžių vietose susiformuoja tamsiai rudi teliai su teliosporomis viduje, kurios apkrečia augalus tarpininkus. Geltonųjų rūdžių teliosporos gali dygti tuoj pat arba peržiemojusios. Rudys tarpusavyje skiriasi tiek pagal pažeidimo pobūdį, tiek simptomais. Rudųjų rūdžių ant viršutinės lapų pusės ir ant lapalakščių suformuoti uredžiai yra ovalūs, išsidėstę pakrikai. Iš geltonųjų rūdžių uredžių ant pažeistų augalų dalių paviršiaus susidaro eilėmis geltonos spalvos praplyštančios pūslelės. Vėliau uredžių vietose lapų apatinėje pusėje susiformuoja smulkūs poepiderminiai rudi teliai su teliosporomis viduje. Juodųjų rūdžių ant stiebų, lapalakščių ar lapų susidaro pailgi rudi dryžiai, pridengti epidermiu – grybo uredžiai, kuriuose formuojasi ir, jiems plyšus, išbyra uredosporos. Vėliau uredžių vietose susiformuoja juodi teliai su teliosporomis viduje. Rudosios rūdys stipriai gali išplisti karštą vasarą, geltonosios rūdys atvirkščiai – stipriau išplinta vyraujant vėsiems ir drėgniems orams. Juodosios rūdys gali labai išplisti, kai šalia kviečių lauko auga augalai tarpininkai raugerškiai ar mahonijos.
Pagrindinė strategija
11. Kad būtų išvengta rūdžių infekcijos, turėtų būti auginamos atsparios ligai augalų veislės, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusias javų pabiras reikia sunaikinti. Reikėtų vengti per ankstyvos sėjos ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Taip pat išnaikinti augalus tarpininkus, augančius šalia lauko. Jeigu jau pavasarį iškyla didelė rūdžių stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais. Paprastai gali būti reikalingi vienas arba net du purškimai labai jautrių ligai veislių pasėliuose. Purškiant fungicidais, reikėtų atkreipti dėmesį į ligų žalingumo ribą bei naudotis prognozių tarnybos patarimais. Jeigu rūdys kviečiuose pasirodo kartu su kitomis lapų ligomis BBCH 39-65, tai praktikoje purškiama fungicidais nuo viso ligų komplekso.
Pagrindiniai fungicidai
12. Lietuvos Respublikoje nuo rūdžių efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cyprokonazolas, epoksikonazolas, tebukonazolas, metkonazolas, flukvinkonazolas, krezoksim-metilas, azoksistrobinas, fenpropidinas, piraklostrobinas, trifloksistrobinas, flutriafolas, propikonazolas.
Miltligė (Erysiphe graminis)
Požymiai
13. Miltligė ant lapų, lapalakščių, stiebų ar net varpų suformuoja baltą, vėliau pilkėjantį apnašą – grybienos valktį. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelsta. Kurį laiką lapai išlieka žali, vėliau pažeistas lapų plotas nudžiūva. Ant grybienos formuojasi gausios konidijos, kurias vėjas lengvai gali nunešti ant kitų augalų. Oru plintanti infekcija yra gausi ir nekontroliuojama. Konidijoms dygti yra reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, bet lašelinė drėgmė nebūtina. Taigi infekcija sėkmingai gali plisti ir esant palyginti sausiems ir drėgniems orams. Anksti išplitusi miltligė gali sumažinti išsikrūmijimą, vėliau sumažina lapų asimiliacinį paviršių, dėl ko gali sumažėti ir grūdų derlius. Silpnas ligos išplitimas augalų yra toleruojamas. Vėjo pagalba konidijos iš žieminių pernešamos į vasarinių kviečių pasėlius, kur liga gali stipriai išplisti dar augalų krūmijimosi metu. Senstant grybiena patamsėja, jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Miltligės sukėlėjas žiemoja aukšliasporėmis kleistoteciuose, rečiau – grybiena.
Pagrindinė strategija
14. Kviečius užkrečia tik E. graminis forma sp. tritici, taigi miltligės užkratas nuo miežių ar rugių negali apkrėsti kviečių augalų. Žieminiai kviečiai neturėtų būti auginami po vasarinių kviečių. Kad būtų išvengta miltligės infekcijos, turėtų būti auginamos atsparios ligai augalų veislės, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per tankių pasėlių ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Jeigu iškyla miltligės stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais, bet tai neturėtų būti daroma vėliau nei plaukėjimo tarpsniu (BBCH 59). Purškimas nuo miltligės galėtų būti atliekamas pasirodžius pirmiesiems ligos simptomams bambėjimo tarpsnio pradžioje (po BBCH 31). Jeigu miltligė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos priemones reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso.
Pagrindiniai fungicidai
15. Lietuvos Respublikoje nuo miltligės efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fenpropidinas, fenpropimorfas, triadimonolas, spiroksaminas, cyprokonazolas, epoksikonazolas, tebukonazolas, metkonazolas, flukvinkonazolas, krezoksim-metilas, azoksistrobinas, fenpropidinas, piraklostrobinas, trifloksistrobinas, flutriafolas, propikonazolas.
Lapų ir varpų septoriozė (Septoria tritici, Stagonospora nodorum)
Požymiai
16. Lapų septoriozės sukėlėjas Septoria tritici neplinta per sėklą. Pirminės infekcijos šaltinis yra vėjo pagalba plintančios askosporos, susiformavusios pseudoteciuose ant pernykščių šiaudų liekanų. Ant pažeistų lapų atsiranda pradžioje neryškios, vandeningos dėmės, kurios po to išdžiūvusios pašviesėja. Vėliau – rusvos, kartais su tamsesniu apvadu dėmės. Dėmėse matomi tamsūs taškeliai 100-200 mm skersmens, grybo piknidžiai dažniausiai išsidėstę pagal gyslas. Toliau liga plinta piknosporomis, kurios lietaus ar rasos lašelių pagalba patenka ant gretimų lapų paviršiaus. Piknosporos dygsta esant oro drėgmei 100 % arba vandens lašeliuose. Ligai plintant, dėmės apima didesnę lapų dalį ir juos nudžiovina.
17. Varpų septoriozės sukėlėjas Stagonospora nodorum gali plisti per sėklą, bet pagrindinis pirminės infekcijos šaltinis yra akosporos, plintančios oru nuo dirvos paviršiuje esančių šiaudų liekanų. Ant lapų pradžioje susidaro smulkios, rusvos dėmelės su tamsesniu centru. Vėliau dėmės plečiasi ir gali apimti visą lapo paviršių. Dėmės yra rusvos, pailgos, netaisyklingos formos, jose formuojasi smulkūs, tamsūs taškeliai – grybo piknidžiai. Vėliau septoriozė plinta piknosporomis, kurios lietaus lašelių pagalba pernešamos ant kitų lapų bei varpų. Liga pažeidžia kviečių lapus ir varpas vėlyvesniais augalų vystymosi tarpsniais – nuo augalų bamblėjimo iki brendimo. Ant varpažvynių pradžioje atsiranda pilkšvai rudų, vėliau rudų dėmelių su piknidžiais. Varpų septoriozei stipriai išplisti pasėlyje padeda smarkus lietus. Tai viena iš svarbiausių žieminių kviečių ligų Lietuvoje.
Pagrindinė strategija
18. Pageidautina auginti kviečių veisles, turinčias sąlyginį atsparumą septoriozei. Kviečių atsėliavimas skatina septoriozės plitimą. Reikia sėti neužkrėstą sėklą, purkšti fungicidais. Pirmą kartą turėtų būti purškiama po augalų paskutinio lapo išsiskleidimo. Jeigu septoriozei plisti sąlygos yra palankios, tai kviečiams išplaukėjus, purškimą fungicidais reikėtų pakartoti. Purškimo tikslas yra apsaugoti nuo septoriozės viršutinius lapus ir varpas. Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus. Jeigu septoriozė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos priemones reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso.
Pagrindiniai fungicidai
19. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: karbiksinas ir triadimenolas.
20. Purkšti nuo septoriozės efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: piraklostrobinas, krezoksim-metilas, azoksistrobinas, trifloksistrobinas, epoksikonazolas, tebukonazolas, metkonazolas, flukvinkonazolas, fenpropidinas, propikonazolas, cyprokonazolas, flutriafolas.
Kviečių dryžligė (Pyrenophora tritici-repentis)
Požymiai
21. Kviečių dryžligės sukėlėjas gali parazituoti ant daugelio varpinių augalų. Ligos sukėlėjas plinta per užkrėstą sėklą ir augalų liekanas, žiemoja užkrėstuose daiguose. Pirminę infekciją sukelia askosporos. Liga pažeidžia apatinius, o vėliau ir viršutinius kviečių lapus. Antrinė infekcija – konidijos plinta oru. Ant pažeistų lapų paviršiaus susidaro pailgos, elipsiškos, rudos, dažnai su šviesesniu apvadu ir tamsesniu centru dėmelės, išsidėsčiusios išilgai lapų gyslų. Didelės dėmės susijungia, jų vidurys būna tamsiau rudas. Ligoti lapai galiausiai nudžiūsta. Kviečių dryžligei plisti ypač palankūs šilti orai. Kviečių dryžligė dažniausiai plinta kartu su varpų septorioze ir dėl simptomų panašumo gana sunku jas atskirti.
Pagrindinė strategija
22. Pageidautina auginti kviečių veisles, turinčias sąlyginį atsparumą dryžligei. Kviečių atsėliavimas skatina dryžligės plitimą. Ražienas reikėtų gerai užarti, kad dirvos paviršiuje neliktų augalų liekanų. Rekomenduojama sėti neužkrėstą sėklą. Liga išplinta pasėlyje nuo antro bamblio iki žydėjimo. Fungicidais purškiama pasirodžius ligos simptomams. Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus. Jeigu dryžligė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos priemones reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso.
Pagrindiniai fungicidai
23. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: carbiksinas, triadimenolas, fludioksonilas.
24. Purkšti nuo kviečių dryžligės efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: piraklostrobinas, krezoksim-metilas, azoksistrobinas, trifloksistrobinas, epoksikonazolas, tebukonazolas, metkonazolas, propikonazolas, flukvinkonazolas, fenpropidinas, cyprokonazolas, flutriafolas.
Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides)
Požymiai
25. Ligos sukėlėjas žiemoja augalų liekanose. Konidijas P. herpotricoides formuoja pavasarį. Augalai pažeidžiami per dengiamuosius lapalakščius. Pavasarį ant augalų pamato dar krūmijimosi metu arba bamblėjimo pradžioje pastebimas lapamakštės parudavimas su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau infekcija pereina ant stiebų. Ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių pailgų, apjuostų tamsesniu apvadu dėmių. Vėliau dėmių viduryje susiformuoja juodi smulkūs skleročiai – grybo mikroskleročiai. Stiebo viduje ligos pažeistose vietose priauga šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeistose vietose stiebas suminkštėja, išlinksta arba palūžta. Gausiai pažeisti javai išgula.
Pagrindinė strategija
26. Rizikos faktoriai stipriam stiebalūžės išplitimui: ilgas ruduo, švelni su atlydžiais žiema, vėsus pavasaris, auginamos jautrios kviečių veislės, ankstyva sėja ir tankūs, gausiai patręšti azoto trąšomis pasėliai, minimalus žemės dirbimas, daug varpinių piktžolių, atsėliuoti javai. Liga nėra žalinga vasariniams kviečiams.
27. Geros augalų augimo sąlygos gali sumažinti stiebalūžės išplitimą. Turėtų būti auginamos atsparios veislės, javų procentas sėjomainoje neturėtų būti didesnis nei 50 proc., reikėtų vengti ankstyvos žieminių kviečių sėjos. Jeigu bambėjimo pradžioje randama pažeistų daugiau nei 20 proc. (žalingumo riba) augalų, tokius pasėlius reikia purkšti fungicidais. Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus.
Pagrindiniai fungicidai
28. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo stiebalūžės registruoti efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga prochlorazė.
Javaklupė (Gauemanomyces graminis)
Požymiai
29. Gauemanomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis kviečių šaknis, ant kurių formuoja charakteringą juodą paviršinį micelį. Liga gali pažeisti ir apatinį tarpubamblį. Sergančių augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna apipuvę, pajuodę. Pažeisti augalai blogai krūmijasi, gelsta, varpos išbąla, nudžiūva. Silpniau pažeisti augalai išaugina smulkius grūdus, o stipriai pažeistų varpos būna tuščios. Per pažeidimo vietą augalai išlinksta, suklumpa. Dažniausiai liga plinta židiniais, bet pažeidžia ir pavienius augalus. Ligos sukėlėjas peržiemoja augalų liekanose.
Pagrindinė strategija
30. Kadangi ligos sukėlėjas yra dirvos patogenas, tai praktiškai augalų apsaugos produktai yra menkai efektyvūs. Pagrindinė sąlyga išvengti javaklupės yra laikytis sėjomainos.
Pavasarinis pelėsis ir kiti pašaknio bei šaknų puviniai (Monographella nivalis Fusarium spp.)
Požymiai
31. Pavasarinio pelėsio ir kiti Fusarium spp. sukėlėjai yra dirvos patogenai, kurie pažeidžia augalų apatinę stiebo dalį ir šaknis. Šie patogenai gali plisti ir per sėklą. Fuzarioziniai puviniai gali pažeisti daigus ir gerokai išretinti pasėlį. Pavasariniam pelėsiui stipriai išplitus, nutirpus sniegui, matyti išgedusių, nubalusių žiemkenčių plotai. Jų želmenys būna sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo atspalvio voratinkline grybiena. Ant augalų lapų gali būti ir pavienių balkšvų, vandeningų dėmių. Ant pažeistų augalų lapų anksti pavasarį susiformuoja sporodochijos su grybo konidijomis. Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia lapus ir varpas. Fuzarioziniu puviniu pažeistų augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna parudę, papilkėję. Ligoti augalai blogiau vystosi, auga, dera. Ligos sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose ir sėklų paviršiuje. Pažeidžia daugiau žieminius nei vasarinius kviečius.
Pagrindinė strategija
32. Sėjomaina gali kiek sumažinti augalų pažeidimo riziką. Reikėtų sėti tik sertifikuotą sėklą, neužkrėstą Fusarium spp. patogenais. Sėklos beicavimas nuo šių patogenų yra reikalingas. Beicuojat sėkla yra apvaloma nuo infekcijos, o dygimo metu apsaugoma nuo dirvoje esančių patogenų.
Pagrindiniai fungicidai
33. Lietuvos Respublikoje registruoti efektyvūs beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fuberidazolas, triadimenolas, tiramas, guazatinas, fludioksonilas.
Varpų fuzariozė (Fusarium spp.)
Požymiai
34. Varpų fuzariozei plisti palankios sąlygos yra, kai po išplaukėjimo vyrauja drėgni orai (santykinė oro drėgmė daugiau nei 75 proc.). Varpų fuzariozė pažeidžia varpas. Iš varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir į grūdus. Virš vietos, kur pažeistas varpos stagarėlis, varpa išbąla. Sergančios varpos vietomis arba ištisai padengtos rausva grybiena. Dažniausiai viršutinė varpos dalis būna tuščia. Grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti, mažo daigumo. Ligos sukėlėjas žiemoja su grūdais ir dirvoje, augalų liekanose. Nuo varpų fuzariozės sumažėja 1000-čio grūdų masė, netenkama dalies derliaus. Be to, infekuotus grūdus laikant netinkamomis sąlygomis, grybai gali produkuoti toksinus, kurie yra pavojingi tiek žmonių, tiek gyvulių sveikatai.
Pagrindinė strategija
35. Turėtų būti auginamos atsparios veislės. Sėklos beicavimas kiek sumažina varpų fuzariozės riziką. Vyraujant palankiems varpų fuzariozei plisti šiltiems ir lietingiems orams, po augalų išplaukėjimo – žydėjimo metu reikalinga pasėlius purkšti fungicidais.
Pagrindiniai fungicidai
36. Lietuvos Respublikoje nuo varpų fuzariozės registruoti fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas ir metkonazolas.
Kietosios kūlės (Tilletia tritici) ir dulkančiosios kūlės (Ustilago tritici)
Požymiai
37. Tilletia tritici sukelia kietąsias kviečių kūles. Liga sistemiškai pažeidžia augalą. Dygstant grūdams, kūliasporės taip pat sudygsta ir įsiskverbia į augalą. Ligos sukėlėjo grybiena žiemoja kviečių daiguose. Apsikrėtusių augalų varpos pieninės brandos tarpsniu būna labiau pasišiaušusios, tamsiai žalios, truputi mažesnės už sveikų augalų. Vaškinės brandos sergančių augalų varpose vietoje grūdų būna tamsi kūliasporių masė, padengta suplonėjusia grūdo luobele. Pažeistos varpos lengvesnės nei sveikos, todėl subrendusios nenusvyra, nuimant derlių ligoti grūdai sutraiškomi ir sporos apkrečia visus grūdus.
38. Ustilago nuda sukelia dulkančiąsias kviečių kūles. Liga plinta per sėklą. Kūlėmis kviečiai apsikrečia žydėjimo metu. Kūliasporė, patekusi ant žiedo, įauga į mezginę ir, formuojantis grūdui, grybiena įsikuria gemale. Pasėjus tokį grūdą, grybiena auga kartu su augalu ir jam išplaukėjus, vietoje varpos būna stagarėlis, aplipęs kūliasporėmis. Sergančių kviečių vietoje normalių varpų išplaukėja tik stagarėliai, atlipę kūliasporėmis. Pradžioje kūliasporių masė būna padengta plona plėvele, kuri greit suplyšta ir kūliasporės išbyra.
39. Tiek nuo kietųjų, tiek nuo dulkančiųjų kūlių derliaus nuostoliai gaunami dėl pažeistų varpų. Ligų sukėlėjai plinta per užsikrėtusią sėklą.
Pagrindinė strategija
40. Kietosiomis kūlėmis grūdai užsikrečia kūlimo metu, iš pažeistų varpų kūliasporėms patekus ant sveikų grūdų paviršiaus. Kadangi kietųjų kūlių užkratas yra ant sėklos paviršiaus, tai sėklos apvalymui nuo infekcijos pakanka kontaktinių fungicidų.
41. Dulkančiųjų kūlių pradai įsikuria grūdo viduje, taigi, esant įtarimui, kad kviečių sėkla gali būti užsikrėtusi dulkančiosiomis kūlėmis, reikia naudoti sisteminio poveikio beicus.
Pagrindiniai fungicidai
42. Lietuvos Respublikoje efektyvūs nuo kietųjų kūlių registruoti beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fuberidazolas, triadimenolas, imazalilas, difenokonazolas, carboksinas, tiramas, guazatinas, fludioksonilas, tritikonazolas, tebukonazolas, dinikonazolas.
43. Efektyvūs nuo dulkančiųjų kūlių yra beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cyprokonazolas, carboksinas, tritikonazolas, tebukonazolas.
Amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae)
Požymiai
44. Kviečiams žalingi ieviniai ir javiniai amarai. Ieviniai amarai (Rhopalosiphum padi) smulkūs, iki 2 mm, pilkai žalios spalvos vabzdeliai sudaro dideles kolonijas ant javų stiebų ir lapų. Ieviniai amarai labiau žalingi vasariniams kviečiams nei žieminiams. Vienu metu kolonijoje gali būti ir besparniai, ir sparnuoti individai. Vasarą ieviniai amarai dauginasi partenogenetiškai. Vasariniuose kviečiuose žalingiausi ieviniai amarai iki augalų išplaukėjimo, vėliau pakitusi augalų sulčių sudėtis paskatina sparnuotų individų atsiradimą ir jie išskrenda į jaunų varpinių augalų pasėlius.
45. Javiniai amarai (Macrosiphum avenae) stambesni už ievinius. Kūno spalva – nuo šviesiai gelsvai žalios iki tamsiai rausvai rudos. Kenkia dažniau žieminiams kviečiams nei vasariniams. Javinių amarų kolonijos dažniausiai sudaromos varpose, būna gerokai mažesnės nei ievinių. Šie amarai žalingi, kai gausiai išplinta iki pieninės javų brandos.
Pagrindinė strategija
46. Kviečiai turėtų būti tikrinami ir jeigu amarų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus.
47. Nuo ievinių amarų reikia purkšti insekticidais, jeigu krūmijimosi tarpsniu yra apnikta 50 proc. stiebų ir ant augalo po 1-2 amarus, bambėjimo tarpsniu – 50 proc. apniktų stiebų ir daugiau kaip po 10 amarų ant stiebo.
48. Nuo javinių amarų reikėtų naudoti insekticidus, kai javams išplaukėjus amarų apniktų stiebų randama 20-30 proc., o apnikto stiebo varpoje – vidutiniškai 2-3 amarai.
Pagrindiniai insekticidai
49. Lietuvos Respublikoje nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, triazamatas, pirimikarbas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Javiniai lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus)
Požymiai
50. Javinių pjūklelių lervos nugraužia javų lapus. Pažeisti augalai atrodo kaip žirklėmis apkarpyti. Javiniai pjūkleliai labiau žalingi vasariniams kviečiams nei žieminiams. Tai 7-8 mm ilgio, geltonos spalvos, su juodomis juostelėmis skersai krūtinės ir pilvelio drugeliai. Lervos gelsvai žalios spalvos, su tamsiomis juostelėmis išilgai kūno, gali išaugti iki 18-22 mm ilgio. Pjūklelių plitimui palankios sąlygos – gegužės pabaigos šilti, nevėjuoti, be lietaus orai. Atskirais metais gali būti labai žalingi.
Pagrindinė strategija
51. Kviečiai turėtų būti tikrinami ir jeigu pjūklelių gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Javinių pjūklelių žalingumo riba laikoma 50 lervų viename kvadratiniame metre.
Pagrindiniai insekticidai
52. Lietuvos Respublikoje nuo lapinių javinių pjūklelių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella)
Požymiai
53. Lemai yra mėlynos spalvos, 3,5-5 mm dydžio vabalai, kurie maitinasi kviečių lapais, palikdami pailgas kiaurymes. Lervos kuprotos, geltonos spalvos, juodomis galvomis. Jų visas kūnas padengtas rudomis ar juodomis gleivėmis. Besimaitindamos lervos skeletuoja lapus, palikdamos pailgus, baltus dryžius. Lemai gausiau gali išplisti sausą ir šiltą pavasarį.
Pagrindinė strategija
54. Kviečiai turėtų būti tikrinami. Lemų žalingumo riba nėra nustatyta. Atskirais metais jie reiškiasi gana gausiai. Dažniausiai nuo lemų atskirai naudoti insekticidų nereikia, tačiau purškiant pasėlius insekticidais nuo kitų kenkėjų, kviečiai apsaugomi ir nuo lemų.
Pagrindiniai insekticidai
55. Lietuvos Respublikoje nuo lemų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Švedinės muselės (Oscinella frit)
Požymiai
56. Tai smulkios, 3 mm kūno ilgio muselės. Jų lervos gelsvai baltos, bekojės, suaugusios būna iki 4,5 mm ilgio. Muselių lervos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pamatą. Pagraužtas lapelis pageltonuota ir nudžiūsta. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos, iš kurių pavasarinė ir rudeninė gali kenkti kviečių pasėliuose: pavasarinė – vasariniuose, o rudeninė – žieminiuose.
Pagrindinė strategija
57. Nuo švedinių muselių insekticidai naudojami tik išskirtiniais atvejais, kai pasiekiama žalingumo riba. Tiek žieminiuose, tiek vasariniuose javuose žalingas yra laikomas toks gausumas, kai javams turint 1-3 lapelius, šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Švedinės muselės deda kiaušinėlius tik orui sušilus iki +16oC. Vasarinių kviečių ankstyva sėja, o žieminių – nepaankstinta leidžia augalams pereiti pavojingą pažeidimui tarpsnį vėsesniu metu ir tuo būdu išvengti pažeidimo.
Pagrindiniai insekticidai
58. Lietuvos Respublikoje nuo švedinės muselės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus)
Požymiai
59. Tripsai kviečiams kenkia čiulpdami sultis iš lapalakščių, stiebų, varpų užuomazgų bei besiformuojančių grūdų. Tai labai smulkūs, iki 2 mm ilgio, siauros verpstės formos vabzdeliai. Pažeistų javų viršutinės lapamakštės pabąla, varpos išplaukėja deformuotos, šverplėtos, susisukusiais akuotais. Tripsų plitimui palankūs saulėti, nevėjuoti, šilti orai. Tripsų gausumą skatina ir geros jų žiemojimo sąlygos – neartos ražienos, ant lauko augalinės liekanos, šiaudai, po kuriais tripsai ir žiemoja.
Pagrindinė strategija
60. Kad būtų išvengta gausaus tripsų išplitimo, neturėtų būti paliktų neartų ražienų, nuo laukų ar palaukių nenurinktų šiaudų bei kitų augalinių liekanų. Kviečiai turėtų būti tikrinami ir jeigu tripsų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Žalingumo riba tripsams laikoma, kai atvėrus varpą dengiantį lapalakštį, yra suskaičiuojama vidutiniškai 1-2 tripsai ant stiebo ir yra apniktų 50 proc. stiebų.
Pagrindiniai insekticidai
61. Lietuvos Respublikoje nuo tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis eqestris)
Požymiai
62. Gegužės ir birželio mėnesiais balninio gumbauodžio patelės deda kiaušinėlius ant kviečių lapų. Balkšvos, vėliau rausvai oranžinės lervos įsikuria po lapalakščiu. Lervos besimaitindamos, suformuoja balno pavidalo iškilimą, gūbrelį, kurio įduboje ir įsikuria. Lervų pažeidimo balneliai išsidėsto išilgai stiebo. Pažeisto augalo sutrinka varpų apsirūpinimas maisto medžiagomis, grūdai užauga smulkūs, menkaverčiai. Lervų pažeisti stiebai nuo stipresnio vėjo palinksta ir išgula, arba visai nulūžta. Balninis gumbauodis gausiai išplito Šiaurės Lietuvos sunkių dirvų regione, kitur retas.
Pagrindinė strategija
63. Balninio gumbauodžio gausus išplitimas yra siejamas su dažnu javų auginimu sunkiose dirvose. Kadangi balninis gumbauodis žiemoja dirvoje lėliukės stadijos, todėl ten, kur šis kenkėjas reiškiasi, reikia vengti javų atsėliavimo. Varpinių piktžolių naikinimas taip pat yra svarbi kenkėjo plitimą reguliuojanti priemonė. Esant didelei gumbauodžio išplitimo rizikai, insekticidus reikėtų naudoti prieš lervoms ritantis iš kiaušinėlių. Jeigu kiaušinėlių randama ant 10 proc. ar daugiau stiebų, insekticidai turi būti panaudoti kiaušinėlių ritimosi metu. Reikalingas tik vienas purškimas.
Pagrindiniai insekticidai
64. Lietuvos Respublikoje nuo balninių gumbauodžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Piktžolės
Pagrindinė strategija
65. Piktžolės kviečių pasėliuose yra daugiausiai naikinamos cheminiu metodu, tačiau yra tinkamas ir agrotechninis metodas, kuris naudojamas prieš kviečių sėją ir jų vegetacijos metu, pvz., priemonės, padedančios augalams konkuruoti, mechaninis piktžolių naikinimas. Vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu, ir purškiant herbicidais priešsėlinio augalo ražienas. Tai svarbu ir reikalinga, kai sėklos guolį numatoma ruošti be arimo. Kviečių auginimo agrotechnika: arimas ir akėjimas prieš kviečių sėją ir, jeigu reikalinga, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Tikslas – užversti ir paslėpti priešsėlio liekanas, sunaikinti piktžolių populiaciją ir sudaryti optimalias sąlygas, kad sparčiai ir tolygiai sudygę kviečiai galėtų konkuruoti su piktžolėmis, ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidų likučius, t. y. nebūtų didelių grumstų.
66. Kviečių pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas naikinti piktžoles kviečiuose priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu tai yra prieinama (įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių sėklos) ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus naudoti prieš piktžolių sudygimą. Vienametes vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles galima naikinti rudenį, jeigu tikimasi, kad piktžolėtumas viršys žalingumo ribą. Būtina tinkamai parinkti kombinaciją herbicidų, veikiančių per dirvą ir per lapus. Šio purškimo nereikės vėlyvos sėjos augalų ir mažo piktžolėtumo pasėliuose. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai, veikiantys per lapus ir jie naudojami, kai vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių skaičius viršija žalingumo ribą ar kai piktžolės yra sudygusios iš priešsėlio, ar kai vyrauja pavasarinio dygimo piktžolės. Ruošiant sėklos guolį vasariniams kviečiams, būtina sunaikinti rudeninio ir pavasarinio dygimo piktžoles. Sudygusių kviečių pasėliuose naudojami per lapus veikiantys herbicidai, kurių norma koreguojama pagal piktžolių dydį.
67. Pavasarį, purškiant per lapus veikiančius herbicidus, turi būti palankios sąlygos augalų ir piktžolių augimui. Tiksliai nustatytas kviečių ir piktžolių vystymosi tarpsnis padeda išvengti herbicidų neveiksmingumo dėl per didelių piktžolių ir žalos kviečiams. Turi būti apgalvota rizika po kviečių auginamiems augalams.
68. Dėl herbicidų rezistentiškumo sustabdytas ar sulėtintas augalų vystymasis yra apibrėžtas direktyvomis, kurios yra galiojančios ir jomis reikia vadovautis.
69. Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens), dirvinės usnys (Cirsium arvense), savaime sudygusios bulvės gali būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą visuotinio veikimo herbicidais. Šiuo laikotarpiu kviečiai yra beveik sausi, grūdai beveik sunokę, o piktžolės dar vegetuoja, todėl herbicidus purkšti yra efektyvu. Šiuo metu galimas ir atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžolių rūšis.
Pagrindiniai herbicidai
70. Herbicidai, skirti purkšti kviečių pasėlius, grupuojami atsižvelgiant į jų naudojimo laiką (prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą) ir pagal jų naikinamas svarbiausias piktžoles (vienametės vienaskiltės, vienaskiltės ir dviskiltės, dviskiltės). Naudojami vienos ar kelių veikliųjų medžiagų gamykliniai preparatai, ruošiami lauko mišiniai.
71. Lietuvos Respublikoje nuo piktžolių registruotų produktų, naudojamų prieš sėją ir po sėjos, nėra. Registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos:
71.1. Tik nuo vienamečių vienaskilčių sudygus – fenoksaprop-P-etylas.
71.2. Nuo vienaskilčių/dviskilčių sudygus: natrio propoksikarbazonas, natrio metil-jodosulfuronas, metsulfuron-metilas, sulfosulfuronas; prieš derliaus nuėmimą – glifosatas.
71.3. Tik nuo dviskilčių: sudygus: MCPA, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis, fluroksipiras + klopyralidas + MCPA, dicamba, naudojama mišniuose su 2,4-D ir MCPA, bentazonas, bentazonas + MCPA, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis + dikamba, mekopropas-P + MCPA + dichlorpop-P, tribenuron-metilas, amidosulfuronas, tribenuron-metilas + tifensulfuron-metilas, triasulfuronas + dicamba, clopiralidas, florasulamas + 2,4-D, florasulamas, amidosulfuronas + natrio metil-jodosulfuronas + mefenpyr-dietilas, fluroksipiras, pendimetalinas.
Išgulimas
Požymiai
72. Dėl aplinkos ir agronominių veiksnių kviečiai gali išgulti. Žieminiai kviečiai yra jautresni išgulimui nei vasariniai. Dažniausiai kviečiai išgula dėl didelio tankumo, per gausaus tręšimo azoto trąšomis, stipraus stiebalūžės bei pašaknio ligų pažeidimo, taip pat išgula ilgašiaudės veislės. Išgulęs pasėlis bręsta nevienodai, dėl ko prastėja grūdų kokybė. Be to, sugulusį pasėlį sunku nukulti. Todėl labai svarbu sumažinti pasėlio išgulimo riziką, ypač ankstyvo išgulimo, dėl kurio ir būna daugiausiai problemų. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant augimo reguliatorius. Reikia pažymėti, kad kai kurie augimo reguliatoriai, panaudoti anksti augalų augimo pradžioje, gali paskatinti šaknų sistemos vystymąsi, pagerinti išsikrūmijimą ir padidinti produktyvių stiebų susiformavimą ir tokiu būdu padidinti derlių.
Pagrindinė strategija
73. Potencialus kviečių išgulimas turėtų būti sumažintas, išvengiant ankstyvos sėjos, subalansuotai tręšiant azoto trąšomis ir nepagrįstai nedidinant sėklos normos. Trumpašiaudės kviečių veislės yra atsparios išgulimui ir gali būti auginamos be augimo reguliatorių.
74. Siekiant sutrumpinti apatinius augalo tarpubamblius, augimo reguliatorių, naudojamų krūmijimosi arba ankstyvuoju bamblėjimo tarpsniais (BBCH 20-32), normą reikia išpurkšti iš karto ar per du kartus. Siekiant sutrumpinti viršutinius augalo tarpubamblius bei tuo būdu pažeminti augalų aukštį, augimo reguliatoriai purškiami vėlesniu augalų vystymosi tarpsniu – paskutinio lapo pasirodymo-vamzdelėjimo metu (BBCH 27-47). Augimo reguliatorius reikėtų vengti naudoti, kai augalai yra streso poveikyje, pvz., sausros ar šalnų.
Pagrindiniai augalų augimo reguliatoriai
75. Lietuvos Respublikoje ankstyvam naudojimui (BBCH 20-32) registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: chlormekvat-chloridas; vėlesniam naudojimui (BBCH 35-47): etefonas, mepikvatchloridas; naudotini nuo bambėjimo pradžios – vamzdelėjimo tarpsniu (BBCH 30-45) – trineksapak-etilas.
Suderinta su EPPO standartu PP 2/10(1)
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) rugiams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima rugių (Secale cereale) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.
2. Rugiai yra plačiau auginami viduriniame ir šiauriniame EPPO regione. Grūdai paprastai naudojami duonai kepti, ypač šalyse, kur tradiciškai mėgstama ruginė duona, taip pat grūdai naudojami kitoms reikmėms ar pašarui. Rugių šiaudai reikalingi gyvulininkystėje. Rugiai auginami lauko augalų sėjomainose su kitais javais bei kitais lauko augalais.
3. Daugiausiai yra auginama žieminių rugių. Sėjomaina su kitais javais ar lauko augalais sumažina gausėjančią kenksmingų organizmų populiaciją dirvoje bei ražienose. Iš esmės rekomenduojama tausojanti žemės dirbimo sistema, kaip efektyvus augalų kontrolės metodas. Minimali žemdirbystės sistema, t. y. ražieninė sėja, gali sutaupyti darbų kaštus, bet skatina kenksmingų organizmų išlikimą bei jų gausumo padidėjimą dirvoje. Kadangi rugiai dažniausiai yra auginami grūdams, augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų tikslas yra užtikrinti gausų bei geros kokybės grūdų derlių. Kad būtų užtikrinta gera grūdų kokybė, atitinkanti duonos kepimui keliamą, ypač yra svarbu geras pasėlio stovis ir kuo greitesnis rugių derliaus nuėmimas.
4. Svarbūs GAAP elementai žieminiams rugiams yra atsparių veislių auginimas, sėja optimaliu laiku, gera sėjomaina, sveika sėkla, geras sėklos guolio paruošimas, ražienų užarimas. Veislės, atsparios išgulimui, turėtų būti auginamos tuose regionuose, kur javų išgulimas yra svarbi problema. Augalų apsaugos priemonių panaudojimas gali būti būtinas bet kuriame augalų išsivystymo tarpsnyje. Sėklos beicavimas yra GAAP, jeigu naudojamas nuo kenksmingų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant augalus. Taip pat GAAP gali būti sėklos beicavimas nuo kenksmingų organizmų, jeigu beicai apsaugo ir nuo ankstyvo lapų ligų ar kenkėjų išplitimo ir sumažina augalų apsaugos produktų naudojamą kiekį bei purškimų skaičių sezono pradžioje. Rugiai yra labiau tolerantiški dirvos kenksmingiems organizmams nei tokie augalai, kaip cukriniai runkeliai ar kukurūzai, nes krūmydamiesi gali kompensuoti pažeistą daigelį. Sėklos beicavimui naudojami produktai turėtų kaip galima plačiau apimti visą grybinių ligų ar kenkėjų spektrą. Taip pat labai svarbu, kad sėklos paviršius būtų visas tolygiai padengtas produktu.
5. Vienu metu dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų panaudojimas augalų apsaugai nuo kenksmingų organizmų augalų purškimui ar sėklos beicavimui yra GAAP ir yra gera ūkinė praktika. Ūkininkai arba konsultantai turėtų labai gerai pažinti pagrindinius kenksmingus organizmus, stebėti laukus reguliariai, mokėti naudotis signalizacijos sistema ir ekonominio žalingumo riba. Produktų norma turėtų atitikti kenksmingų organizmų reiškimąsi bei jų galimą tarpusavio sąveiką. Nuo grybinių ligų ypač svarbu parinkti veiksmingus produktus ir jų panaudojimą atlikti optimaliu laiku.
6. GAAP yra tiek, kiek tik įmanoma kuo daugiau sumažinti purškiamų produktų nunešimą ar nepageidaujamą pasiskleidimą, naudojant purkštukų apsaugas ir naudojant purkštuvus, kurių visi purkštukai purškia tinkamo dydžio vienodais lašeliais.
7. Rezistentiškumo fungicidams, insekticidams bei herbicidams atsiradimas yra reali grėsmė. Pagal GAAP, reikia vengti purkšti augalus vegetacijos metu tais preparatais, kurių veikliosios medžiagos buvo naudotos sėkloms beicuoti. Apsaugai nuo miltligės ir rūdžių veikliosios medžiagos turėtų būti keičiamos ar naudojami preparatai, kurių sudėtyje yra skirtingo poveikio veikliosios medžiagos.
8. Lietuvoje svarbiausi rugiams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyvios augalų apsaugos priemonės, yra šie:
8.1. Rudosios rūdys (Puccinia recondita), juodosios rūdys (P. graminis);
8.2. Miltligė (Erysiphe graminis);
8.3. Rinchosporiozė (Rhynchosporium seralis);
8.4. Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides);
8.5. Javaklupė (Gauemanomyces graminis);
8.6. Pavasarinis pelėsis ir kiti pašaknio bei šaknų puviniai (Monographella nivalis Fusarium spp.);
8.7. Varpų fuzariozė (Fusarium spp.);
8.8. Stiebinės kūlės (Urocystis occulta);
8.9. Skalsės (Claviceps purpurea);
8.10. Amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae);
8.11. Tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus);
8.12. Lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella);
8.13. Švedinės muselės (Oscinella frit);
8.14. Piktžolės;
8.15. Išgulimas.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
9. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie GAAP, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse, ir kaip tai siejasi su pagrindine GAAP strategija. Dėl tam tikrų priežasčių tos veikliosios medžiagos gali būti neregistruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik registruotas šalyje tam tikram tikslui produktas gali būti panaudotas.
Rudosios rūdys (Puccinia dispersa), juodosios rūdys (P. graminis)
Požymiai
10. Rūdys yra obligaciniai parazitai ir specializuoti augalui šeimininkui. Rugius pažeidžia du rūdžių grybai: Puccinia dispersa f. sp. secalis, ir P. graminis f. sp. secalis. Juodosios ir rudosios rūdys turi augalus tarpininkus, tačiau rudosios gali žiemoti ir uredostadijoje. Augalai užsikrečia pavasarį acidiosporomis nuo augalų tarpininkų per orą arba peržiemojusiomis uredosporomis. Rūdžių infekcija pasėlyje formuojasi nuo pakartotinio apsikrėtimo uredosporomis. Šiuo ligos plitimo tarpsniu ir reikalinga javų apsauga nuo rūdžių. Vegetacijos pabaigoje uredžių vietose susiformuoja tamsiai rudi teliai su teliosporomis viduje, kurios apkrečia augalus tarpininkus. Rudys tarpusavyje skiriasi simptomais. Rudųjų rūdžių ant viršutinės lapų pusės ir ant lapalakščių suformuoti uredžiai yra ovalūs, išsidėstę pakrikai. Nuo juodųjų rūdžių ant stiebų, lapalakščių ar lapų susidaro pailgi rudi dryžiai, pridengti epidermiu – grybo uredžiai, kuriuose formuojasi ir, jiems plyšus, išbyra uredosporos. Vėliau uredžių vietose susiformuoja juodi teliai su teliosporomis viduje. Ir rudosios ir juodosios rūdys stipriai gali išplisti karštą vasarą su rasotomis naktimis arba trumpalaikiais lietumis, nes sporų dygimui yra reikalinga lašelinė drėgmė. Juodosios rūdys gali labai išplisti, kai šalia rugių lauko auga augalai tarpininkai raugerškiai ar mahonijos.
Pagrindinė strategija
11. Kad būtų išvengta rūdžių infekcijos, reikia auginti atsparias ligai augalų veisles, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per ankstyvos sėjos ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Taip pat išnaikinti augalus tarpininkus, augančius šalia lauko. Jeigu jau pavasarį iškyla didelė rūdžių stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais. Paprastai gali būti reikalingi vienas arba labai jautrių ligai veislių pasėliuose net du purškimai. Purškiant fungicidais reikėtų stebėti ligų žalingumo ribą bei naudotis prognozių tarnybos patarimais. Dažniausiai rūdys rugiuose pasirodo kartu su kitomis lapų ligomis BBCH 39-65, taigi praktikoje naudojamas vienas purškimas fungicidais nuo viso ligų komplekso.
Pagrindiniai fungicidai
12. Lietuvos Respublikoje rugiams nuo rūdžių registruoti efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas, triadimenolas, spiroksaminas, propikonazolas.
Miltligė (Erysiphe graminis)
Požymiai
13. Miltligė ant lapų, lapalakščių, stiebų ar net varpų suformuoja baltą, vėliau pilkėjantį apnašą – grybienos valktį. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelsta. Kurį laiką lapai išlieka žali, vėliau pažeistas lapų plotas nudžiūva. Ant grybienos formuojasi gausios konidijos, kurias vėjas lengvai gali nunešti ant kitų augalų. Oru plintanti infekcija yra gausi ir nekontroliuojama. Konidijoms dygti yra reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, bet lašelinė drėgmė nebūtina. Taigi infekcija sėkmingai gali plisti ir esant palyginti sausiems ir drėgniems orams. Anksti išplitusi miltligė gali sumažinti išsikrūmijimą, vėliau – sumažina lapų asimiliacinį paviršių, dėl ko gali sumažėti grūdų derlius. Silpnas ligos išplitimas augalų yra toleruojamas. Senstant grybiena patamsėja, jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Miltligės sukėlėjas žiemoja aukšliasporėmis kleistoteciuose, rečiau-grybiena.
Pagrindinė strategija
14. Rugius užkrečia tik E. graminis forma sp. secalis, taigi miltligės užkratas nuo miežių ar kviečių negali apkrėsti rugių augalų. Kad būtų išvengta miltligės infekcijos, reikia auginti atsparias ligai augalų veisles, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per tankių pasėlių ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Jeigu iškyla miltligės stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais, bet purškimas nuo miltligės neturėtų būti daromas vėliau nei plaukėjimo tarpsniu (BBCH 59). Purškimas nuo miltligės galėtų būti atliekamas pasirodžius pirmiesiems ligos simptomams bambėjimo tarpsnio pradžioje (po BBCH 31). Jeigu miltligė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos produktus reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso.
Pagrindiniai fungicidai
15. Lietuvos Respublikoje rugiams nuo miltligės registruoti efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas, triadimenolas, spiroksaminas, propikonazolas.
Rinchosporiozė (Rhyncosporium secalis)
Požymiai
16. Rinchosporiozė yra plačiai paplitusi rugių lapų liga. Ligos užkratas žiemoja ant augalinių liekanų dirvoje. Ant lapų atsiranda melsvai žalsvos vandeningos dėmės, kurios papilkėja ir apsiriboja aiškiai rudai. Rinchosporiozė ant rugių želmenų gali atsirasti jau rudenį arba pavasarį. Liga plinta lietaus lašų pagalba nuo žemutinių lapų ant aukštesnių. Dėmės dažnai įsikuria lapo pažastyje per viso lapo plotį ir tokiu būdu viena dėmė gali sutrikdyti medžiagų apykaitą lape ir jį nudžiovinti.
Pagrindinė strategija
17. Pageidautina auginti rugių veisles, turinčias sąlyginį atsparumą rinchosporiozei. Rugių atsėliavimas skatina ligos plitimą. Svarbu gerai užarti ražienas, sunaikinti pabiras bei varpines piktžoles. Vėlyvesnės sėjos pasėliai yra silpniau pažeidžiami rinchosporiozės. Ligos plitimas pasėlyje turi būti sekamas nuo augalų bambėjimo pradžios. Fungicidų purškimas nuo rinchosporiozės yra reikalingas. Išskirtiniais atvejais gali tekti purkšti du kartus, tačiau paprastai tik vienas purškimas fungicidais po paskutinio lapo išsiskleidimo yra reikalingas (BBCH 43-47). Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus. Jeigu rinchosporiozė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos priemones reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso.
Pagrindiniai fungicidai
18. Lietuvos Respublikoje nuo rinchosporiozės registruoti efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas, triadimenolas, spiroksaminas, propikonazolas.
Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides)
Požymiai
19. Ligos sukėlėjas žiemoja augalų liekanose. Konidijas P. herpotricoides formuoja pavasarį. Augalai pažeidžiami per dengiamuosius lapalakščius. Pavasarį ant augalų pamato dar krūmijimosi metu arba bamblėjimo pradžioje pastebimas lapamakštės parudavimas su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau infekcija pereina ant stiebų. Ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių, pailgų, apjuostų tamsesniu apvadu dėmių. Vėliau dėmių viduryje susiformuoja juodi, smulkūs skleročiai – grybo mikroskleročiai. Stiebo viduje ligos pažeistose vietose priauga šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeistose vietose stiebas suminkštėja, išlinksta arba palūžta. Gausiai pažeisti javai išgula.
Pagrindinė strategija
20. Rizikos faktoriai stipriam stiebalūžės išplitimui yra šie: ilgas ruduo, švelni su atlydžiais žiema, vėsus pavasaris, auginamos jautrios rugių veislės, ankstyva sėja ir tankūs, gausiai patręšti azoto trąšomis pasėliai, minimalus žemės dirbimas, daug varpinių piktžolių, atsėliuoti javai. Geros augalų augimo sąlygos gali sumažinti stiebalūžės išplitimą. Turėtų būti auginamos atsparios veislės, javų procentas sėjomainoje neturėtų būti didesnis nei 50 proc., reikėtų vengti ankstyvos žieminių rugių sėjos. Jeigu bambėjimo pradžioje randama pažeistų daugiau nei žalingumo riba (20-30 proc.) augalų, tokiuose pasėliuose purškimas fungicidais yra reikalingas. Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus.
Pagrindiniai fungicidai
21. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo stiebalūžės efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga prochlorazė.
Javaklupė (Gauemanomyces graminis)
Požymiai
22. Gauemanomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis rugių šaknis, ant kurių formuoja charakteringą juodą, paviršinį micelį. Liga gali pažeisti ir apatinį tarpubamblį. Sergančių augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna apipuvę, pajuodę. Pažeisti augalai blogai krūmijasi, gelsta, varpos išbąla, nudžiūva. Silpniau pažeisti augalai išaugina smulkius grūdus, o stipriai pažeistų varpos būna tuščios. Per pažeidimo vietą augalai išlinksta, suklumpa. Dažniausiai liga plinta židiniais, bet pažeidžia ir pavienius augalus. Ligos sukėlėjas peržiemoja augalų liekanose.
Pagrindinė strategija
23. Kadangi ligos sukėlėjas yra dirvos patogenas, tai praktiškai augalų apsaugos produktai yra menkai efektyvūs. Pagrindinė sąlyga išvengti javaklupės yra laikytis sėjomainos.
Pavasarinis pelėsis ir kiti pašaknio bei šaknų puviniai (Monographella nivalis Fusarium spp.)
Požymiai
24. Pavasarinio pelėsio ir kiti Fusarium spp. sukėlėjai yra dirvos patogenai, pažeidžiantys augalų apatinę stiebo dalį ir šaknis. Šie patogenai gali plisti ir per sėklą. Fuzarioziniai puviniai gali pažeisti daigus ir gerokai išretinti pasėlį. Pavasariniam pelėsiui stipriai išplitus, nutirpus sniegui, matomi išgedusių, nubalusių žiemkenčių plotai. Jų želmenys būna sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo atspalvio voratinkline grybiena. Ant augalų lapų gali būti ir pavienių balkšvų, vandeningų dėmių. Ant pažeistų augalų lapų anksti pavasarį susiformuoja sporodochijos su grybo konidijomis. Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia lapus bei varpas. Fuzariozinių puvinių pažeistų augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna parudavusios, papilkėjusios. Ligoti augalai blogiau vystosi, auga, dera. Ligos sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose ir sėklų paviršiuje.
Pagrindinė strategija
25. Sėjomaina gali kiek sumažinti augalų pažeidimo riziką. Reikėtų sėti tik sertifikuotą sėklą, neužkrėstą Fusarium spp. patogenais. Sėklos beicavimas nuo šių patogenų yra reikalingas. Beicuojant sėkla apvaloma nuo Fusarium spp. infekcijos, o dygimo metu apsaugoma nuo dirvoje esančių patogenų.
Pagrindiniai fungicidai
26. Lietuvos Respublikoje efektyvūs beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fuberidazolas, triadimenolas, tiramas, guazatinas, fludioksonilas.
Varpų fuzariozė (Fusarium spp.)
Požymiai
27. Varpų fuzariozei plisti palankios sąlygos yra, kai po išplaukėjimo vyrauja drėgni orai (santykinė oro drėgmė daugiau nei 75 proc.). Varpų fuzariozė pažeidžia varpas. Iš varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir į grūdus. Virš vietos, kur pažeistas varpos stagarėlis, varpa išbąla. Sergančios varpos vietomis arba ištisai padengtos rausva grybiena. Dažniausiai viršutinė varpos dalis būna tuščia. Grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti, mažo daigumo. Ligos sukėlėjas žiemoja su grūdais ir dirvoje, augalų liekanose. Nuo varpų fuzariozės sumažėja 1000-čio grūdų masė, netenkama dalies derliaus. Be to, infekuotus grūdus laikant netinkamomis sąlygomis, grybai gali produkuoti toksinus, kurie yra pavojingi tiek žmonių, tiek gyvulių sveikatai.
Pagrindinė strategija
28. Turėtų būti auginamos atsparios veislės. Sėklos beicavimas kiek sumažina varpų fuzariozės riziką. Vyraujant palankiems varpų fuzariozei plisti šiltiems ir lietingiems orams, po augalų išplaukėjimo – žydėjimo metu reikalinga pasėlius purkšti fungicidais. Fungicidus nuo varpų fuzariozės rekomenduotina purkšti žydėjimo metu.
Pagrindiniai fungicidai
29. Lietuvos Respublikoje nuo varpų fuzariozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas ir metkonazolas.
Stiebinės kūlės (Urocystis occulta)
Požymiai
30. Urocystis occulta sukelia rugių stiebines kūles. Daigai apsikrečia stiebinėmis kūlėmis nuo ant sėklos paviršiaus arba dirvoje esančių kūliasporių. Augalai yra pažeidžiami stiebinėmis kūlėmis sistemiškai – grybiena plinta augančio augalo tarpuląsčiais. Ant sergančių rugių lapų ir stiebų po epidermiu susidaro ilgi dryžiai, pro kuriuos prasišviečia melsvai pilka kūliasporių masė. Dryžiai išilgai plyšta ir sporos, kaip suodžiai, padengia augalo paviršių. Kūlėti rugiai būna menkesni nei sveiki, dažnai neišplaukėja, o jei išplaukėja, tai jų varpos būna iškrypę ir tuščios arba užauga tik smulkūs grūdai. Kūliasporės paplinta sukibusios į rutulėlius, kurių centre yra daigios sporos, o išorėje – pripildytos oro. Sporos dirvoje išlieka daigios daugiau nei vienus metus. Stiebinių kūlių plitimui yra svarbios tiek dirvos, tiek sėklų infekcija.
Pagrindinė strategija
31. Sėklos beicavimas apsaugo dygstantį rugio daigą tiek nuo sėklos, tiek nuo dirvos Urocystis occulta infekcijos. Intensyviai auginant rugiai pastaruoju metu stiebinėmis kūlėmis beveik nebeužsikrečia. Tačiau sėjant nebeicuotą sėklą, kai kuriuose rajonuose pasitaiko pažeistų pasėlių. Yra būtina prieš sėjant nebeicuotą sėklą išsitirti ir įsitikinti, ar nėra užsikrėtusi kūlėmis. Jeigu kūliasporių bus rasta, sėklą būtina beicuoti. GAAP nėra, jeigu sėjama rugių sėkla nėra patikrinta dėl stiebinių kūlių infekcijos ir yra nebeicuota.
Pagrindiniai fungicidai
32. Lietuvos Respublikoje nuo stiebinių kūlių registruoti efektyvūs beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fuberidazolas, triadimenolas, imazalilas, karboksinas, tiramas, guazatino acetatas, fludioksonilas, tritikonazolas.
Skalsės (Claviceps purpurea)
Požymiai
33. Skalsės pažeidžia daugelį javų ir varpinių žolių. Rugiai skalsėms yra ypač jautrūs. Liga pažeidžia tik varpas. Varpoje keleto grūdų vietoje užauga juodi, su purpuriniu atspalviu rageliai – grybo skleročiai. Skleročiai kūlimo metu nubyra į dirvą arba patenka į grūdus. Stambūs skleročiai ruošiant sėklą yra išvalomi, bet smulkesni – grūdo dydžio neišsivalo ir patenka į sėklą. Likę dirvoje ir kartu su sėkla pasėti skleročiai sudygsta ir iš stromose susiformavusių peritecių, kurie subręsta javų žydėjimo metu, išsviedžia aukšliaspores ant žiedų (pirminė infekcija). Aukšliasporėms sudygus, grybiena įauga į grūdo užuomazgą, kur susiformavusios grybo konidijos su saldžiu skysčiu „medaus rasa“ išsiveržia į išorę. Šį skystį mėgsta vabzdžiai, išnešioja ant sveikų žiedų ir juos apkrečia (antrinė infekcija). Lietus, vėjas ir vabzdžiai yra pagrindiniai antrinės infekcijos platintojai. Apkrėstuose žieduose vėliau vietoj grūdo susiformuoja skleročiai.
Pagrindinė strategija
34. Skalsės yra ekonomiškai svarbi rugių liga daugelyje šalių. Augalų apsikrėtimo intensyvumas skalsėmis tiesiogiai priklauso nuo jų žydėjimo trukmės. Hibridiniai ir tetraploidiniai rugiai yra jautresni skalsėms. Rugių sėkloje neturėtų būti skalsių skleročių. Išvalyti skleročius iš sėklos įmanoma tik naudojant mirkymo natrio chloride metodą. Sėklą beicuojant, didžioji dalis skleročių, esančių sėkloje, lauke nebesudygsta. Sėjomaina ir gilus ražienų užarimas apvalo dirvą nuo infekcijos, nes skleročiai, patekę giliau nei 5 cm, nesudygsta ir iki kitų metų supūva. Varpinių piktžolių naikinimas ir lauko pakraščių nupjovimas iki rugių žydėjimo yra viena iš prevencinių priemonių nuo skalsių. Fungicidų purškimas rugių žydėjimo metu nesumažina skalsių plitimo ir yra nenaudotinas.
Tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus)
Požymiai
35. Tai ypač žalingi rugių kenkėjai. Tripsai rugiams kenkia čiulpdami sultis iš lapalakščių, stiebų, varpų užuomazgų bei besiformuojančių grūdų. Tai labai smulkūs, iki 2 mm ilgio, siauros verpstės formos vabzdeliai. Pažeistų javų viršutinės lapamakštės pabąla, varpos išplaukėja deformuotos, šverplėtos, susisukusiais akuotais. Tripsų plitimui palankūs saulėti, nevėjuoti, šilti orai. Tripsų gausumą skatina ir geros jų žiemojimo sąlygos – neartos ražienos, ant lauko augalinės liekanos, šiaudai, po kuriais tripsai ir žiemoja.
Pagrindinė strategija
36. Kad būtų išvengta gausaus tripsų išplitimo, neturėtų būti paliktų neartų ražienų, nuo laukų ar palaukių nenurinktų šiaudų bei kitų augalinių liekanų. Rugiai turėtų būti tikrinami ir jeigu tripsų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Žalingumo riba tripsams laikoma, kai atvėrus varpą dengiantį lapalakštį, yra suskaičiuojama vidutiniškai 1-2 tripsai ant stiebo ir yra apniktų 50 proc. stiebų.
Pagrindiniai insekticidai
37. Lietuvos Respublikoje nuo tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae)
Požymiai
38. Rugiams žalingi ieviniai ir javiniai amarai. Ieviniai amarai (Rhopalosiphum padi) – smulkūs, iki 2 mm, pilkai žalios spalvos vabzdeliai sudaro dideles kolonijas ant javų stiebų ir lapų. Vienu metu kolonijoje gali būti ir besparnių, ir sparnuotų individų. Vasarą ieviniai amarai dauginasi partenogenetiškai. Rugiuose ieviniai amarai kenkia iki augalų išplaukėjimo, vėliau pakitusi augalų sulčių sudėtis paskatina sparnuotų individų atsiradimą ir jie išskrenda į jaunų varpinių augalų pasėlius.
39. Javiniai amarai (Macrosiphum avenae) stambesni už ievinius. Kūno spalva – nuo šviesiai gelsvai žalios iki tamsiai rausvai rudos. Javinių amarų kolonijos dažniausiai sudaromos varpose, būna gerokai mažesnės nei ievinių. Šie amarai žalingi, kai gausiai išplinta iki pieninės javų brandos.
Pagrindinė strategija
40. Rugiai turėtų būti tikrinami ir jeigu amarų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus.
41. Nuo ievinių amarų purškimas insekticidais reikalingas, jeigu krūmijimosi tarpsniu yra apnikta 50 proc. stiebų ir ant augalo po 1–2 amarus, bambėjimo tarpsniu – 50 proc. apniktų stiebų ir daugiau kaip po 10 amarų ant stiebo.
42. Nuo javinių amarų reikėtų naudoti insekticidus, kai javams išplaukėjus amarų apniktų stiebų randama 20-30 proc., o apnikto stiebo varpoje – vidutiniškai 2-3 amarai.
Pagrindiniai insekticidai
43. Lietuvos Respublikoje nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, triazamatas, pirimikarbas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Javiniai lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus)
Požymiai
44. Javinių pjūklelių lervos nugraužia javų lapus. Pažeisti augalai atrodo kaip žirklėmis apkarpyti. Javiniai pjūkleliai – 7-8 mm ilgio, geltonos spalvos, su juodomis juostelėmis skersai krūtinės ir pilvelio drugeliai. Lervos gelsvai žalios spalvos, su tamsiomis juostelėmis išilgai kūno, gali išaugti iki 18-22 mm ilgio. Pjūklelių plitimui palankios sąlygos – gegužės pabaigos šilti, nevėjuoti, be lietaus orai. Atskirais metais gali būti žalingi.
Pagrindinė strategija
45. Rugiai turėtų būti tikrinami ir jeigu pjūklelių gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Javinių pjūklelių žalingumo riba laikoma 50 lervų viename kvadratiniame metre.
Pagrindiniai insekticidai
46. Lietuvos Respublikoje nuo javinių lapinių pjūklelių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella)
Požymiai
47. Lemai yra mėlynos spalvos 3,5–5 mm dydžio vabalai, kurie maitinasi rugių lapais, palikdami pailgas kiaurymes. Lervos kuprotos, geltonos spalvos, juodomis galvomis. Jų visas kūnas padengtas rudomis ar juodomis gleivėmis. Besimaitindamos lervos skeletuoja lapus, palikdamos pailgus baltus dryžius. Lemai gausiau gali išplisti sausą ir šiltą pavasarį.
Pagrindinė strategija
48. Rugiai turėtų būti tikrinami. Lemų žalingumo riba nėra nustatyta. Atskirais metais jie reiškiasi gana gausiai. Dažniausiai nuo lemų atskirai naudoti insekticidų nereikia, tačiau purškiant pasėlius insekticidais nuo kitų kenkėjų, rugiai apsaugomi ir nuo lemų.
Pagrindiniai insekticidai
49. Lietuvos Respublikoje nuo lemų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Švedinės muselės (Oscinella frit)
Požymiai
50. Tai smulkios, 3 mm kūno ilgio muselės. Jų lervos gelsvai baltos, bekojės, suaugusios būna iki 4,5 mm ilgio. Muselių lervos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pamatą. Pagraužtas lapelis pageltonuota ir nudžiūsta. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos, iš kurių tik rudeninė gali kenkti rugių pasėliuose.
Pagrindinė strategija
51. Nuo švedinių muselių insekticidai naudojami tik išskirtiniais atvejais, kai pasiekiama žalingumo riba. Tiek žieminiuose, tiek vasariniuose javuose žalingas yra laikomas toks gausumas, kai javams turint 1-3 lapelius, šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Švedinės muselės deda kiaušinėlius tik orui sušilus iki +16oC. Neankstinant rugių sėjos, augalai pereina pavojingą pažeidimui tarpsnį vėsesniu metu ir tuo būdu išvengia pažeidimo.
Pagrindiniai insekticidai
52. Lietuvos Respublikoje nuo švedinės muselės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Piktžolės
Pagrindinė strategija
53. Rugių pasėliuose daugiausiai naudojamas cheminis piktžolių naikinimo metodas, tačiau tinkamas yra ir agrotechninis metodas, kuris naudojamas prieš rugių sėją ir per jų vegetaciją, pvz., augalų konkurencija ir mechaninis piktžolių naikinimas. Tai yra GAAP principai, kurie yra taikytini, kuomet sudygusios vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu ir purškimu herbicidais ant priešsėlinių augalų ražienų. Visa tai yra naudinga ir reikalinga, kai sėklos guolis numatomas ruošti be arimo. Paprastai tai reguliuoja žemės dirbimo GAAP, pvz., arimas ir akėjimas prieš rugių sėją ir, jeigu reikalinga, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Sėklos guolio ruošimo tikslas yra kokybiškai užversti priešsėlio liekanas, sunaikinti piktžoles ir sudaryti optimalias sąlygas sparčiam ir tolygiam rugių sudygimui, kad jie sugebėtų konkuruoti su piktžolėmis, ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidų likučius, t. y. neturi būti didelių grumstelių.
54. Rugių pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas naikinti piktžoles rugiuose priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu tai yra prieinama (įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių sėklos), ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus naudoti prieš piktžolių sudygimą. Vienametes vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles galima naikinti rudenį, jeigu tikimasi, kad piktžolėtumas viršys žalingumo ribą. Būtina tinkamai parinkti kombinaciją iš herbicidų, veikiančių per dirvą ir per lapus. Šis purškimas nereikalingas vėlyvos sėjos augalų ir mažo piktžolėtumo pasėliuose. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai, veikiantys per lapus. Jie naudojami: 1) kai vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių skaičius viršija žalingumo ribą; 2) kai piktžolės yra sudygę priešsėlio augalai; 3) kai vyrauja pavasarinio dygimo piktžolės.
55. Pavasarį purškiant herbicidus, veikiančius per lapus, turi būti palankios sąlygos augalų ir piktžolių augimui. Tiksliai nustatytas rugių ir piktžolių vystymosi tarpsnis padeda išvengti herbicidų mažo efektyvumo dėl per didelių piktžolių ir neigiamo poveikio rugiams. Turi būti apgalvota rizika po rugių auginamiems augalams.
56. Dėl herbicidų atsparumo sustabdytas ar sulėtintas augalų vystymasis yra apibrėžtas direktyvomis, kurios galioja ir jomis reikia vadovautis.
57. Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens), dirvinės usnys (Cirsium arvense), savaime sudygusios bulvės gali būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą ne selektyviais herbicidais, kaip glifosatas. Šiuo laikotarpiu rugių šiaudai yra beveik sausi, grūdai beveik sunokę, o piktžolės vegetuoja, todėl herbicidai yra efektyvūs. Šiuo metu galimas atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžolių rūšis.
Pagrindiniai herbicidai
58. Herbicidai, naudojami purkšti rugių pasėlius, pagal GAAP yra klasifikuojami, atsižvelgiant į jų naudojimo laiką (prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą) ir pagal jų naikinimo objektus (vienametės vienaskiltės, vienaskiltės ir dviskiltės, dviskiltės). Naudojami vienos ar kelių veikliųjų medžiagų gamykliniai preparatai, ruošiami lauko mišiniai.
59. Lietuvos Respublikoje nuo piktžolių registruotų produktų, naudojamų prieš sėją ir po sėjos, nėra. Registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos:
59.1. Tik nuo vienamečių vienaskilčių: sudygus – fenoksaprop-P-etilas.
59.2. Nuo vienaskilčių/dviskilčių: sudygus: natrio metil-jodosulfuronas ir metsulfuron-metilas; prieš derliaus nuėmimą – glifosatas.
59.3. Tik nuo dviskilčių: sudygus: MCPA, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis, flurozipiras + clopiralidas + MCPA, dicamba, naudojama mišniuose su 2,4-D ir MCPA, bentazonas, bentazonas + MCPA, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis + dicamba, tribenuron-metilas, amidosulfuronas, triasulfuronas + dicamba, clopiralidas, florasulamas, pendimetalinas.
Išgulimas
Požymiai
60. Dėl aplinkos ir agronominių veiksnių rugiai gali išgulti. Dažniausiai rugiai išgula dėl didelio tankumo, per gausaus tręšimo azoto trąšomis, stipraus stiebalūžės bei pašaknio ligų pažeidimo, taip pat dėl ilgašiaudės veislės. Išgulęs pasėlis bręsta nevienodai, dėl to prastėja grūdų kokybė. Be to, sugulusį pasėlį sunku nukulti. Todėl labai svarbu sumažinti pasėlio išgulimo riziką, ypač ankstyvo išgulimo, dėl kurio ir būna daugiausiai problemų. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant augimo reguliatorius. Reikia pažymėti, kad kai kurie augimo reguliatoriai, panaudoti anksti augalų augimo pradžioje, gali paskatinti šaknų sistemos vystymąsi, pagerinti išsikrūmijimą ir padidinti produktyvių stiebų susiformavimą ir tokiu būdu padidinti derlių.
Pagrindinė strategija
61. Potencialus rugių išgulimas turėtų būti sumažintas, vengiant ankstyvos sėjos, subalansuotai tręšiant azoto trąšomis ir nepagrįstai nedidinant sėklos normos. Trumpašiaudės rugių veislės yra atsparios išgulimui ir gali būti auginamos be augimo reguliatorių.
62. Siekiant sutrumpinti apatinius augalo tarpubamblius, augimo reguliatoriai naudojami krūmijimosi arba ankstyvame bamblėjimo tarpsniuose (BBCH 20-32), preparato normą išpurškiant iš karto ar per du kartus. Siekiant sutrumpinti viršutinius augalo tarpubamblius bei tuo būdu pažeminti augalų aukštį, augimo reguliatoriai purškiami vėlesniu augalų vystymosi tarpsniu – paskutinio lapo pasirodymo-vamzdelėjimo metu (BBCH 27-47). Augimo reguliatorius reikėtų vengti naudoti, kai augalai yra streso poveikyje, pvz., sausros ar šalnų.
Pagrindiniai augalų augimo reguliatoriai
63. Lietuvos Respublikoje ankstyvam naudojimui (BBCH 20-32) registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos – chlormekvat chloridas; vėlesniam naudojimui (BBCH 35-47): etefonas, mepikvat chloridas; nuo bambėjimo pradžios – vamzdelėjimo tarpsniu (BBCH 30-45) – trineksapak-etilas.
Suderinta su EPPO standartu PP 2/19(1)
Įvadas
1. Ši geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) direktyva miežiams yra viena iš pagal Vidurio Europos ir Viduržemio jūros šalių Augalų apsaugos organizacijos (EPPO) programą paruoštų direktyvų visiems pagrindiniams žemės ūkio augalams EPPO regione. Ji turi būti naudojama lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Direktyva apima miežių (Hordeum vulgare) apsaugos nuo kenksmingų organizmų (taip pat ir ligų sukėlėjų bei piktžolių) metodus.
2. Miežiai auginami vidutinio klimato vietovėse EPPO regione. Miežių grūdai dažniausiai naudojami gyvuliams šerti, bet kai kuriose šalyse žymi dalis yra sunaudojama maistui (kaip salyklas, alus, įvairūs perdirbti produktai). Miežių šiaudai taip pat gali būti naudojami gyvuliams šerti, pakreikti. Nepasiekę brandos miežiai gali būti naudojami pašarui (pvz., siloso ruošimui).
3. Miežiai sėjami pavasarį arba rudenį. Vasariniai miežiai dėl trumpesnės vegetacijos trumpiau įtakojami kenksmingų organizmų. Sertifikuotos arba nesertifikuotos sėklos gali būti perkamos arba išsiauginamos nuosavame ūkyje. Augalų rotacija su kitais javais ar lauko augalais mažina kenksmingų organizmų populiacijų gausėjimą dirvoje ar augalinėse liekanose. Precizinis žemės dirbimas yra rekomenduojamas kaip efektyvus agrotechninis augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų metodas. Minimalizuotų auginimo technologijų naudojimas, kaip kad tiesioginė sėja į ražienas, gali sumažinti darbų kainą, tačiau sąlygoja kenksmingų organizmų išlikimą ar net jų gausėjimą dirvoje.
4. Kadangi miežiai daugiausia auginami grūdams, todėl augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų tikslas auginant miežius yra garantuoti geros kokybės didelį derlių. Grūdų fizinės ir cheminės savybės ypač svarbios juos perdirbant.
5. Atsparių veislių auginimas, optimalus sėjos laikas, tinkama augalų rotacija, sveikos sėklos naudojimas, gerai paruoštas sėjos guolis ir ražienų užarimas yra svarbūs GAAP elementai auginant miežius. Augalų apsaugos produktai gali būti naudojami bet kuriuo augalų vystymosi tarpsniu. Nuo tų kenksmingų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant pasėlius, sėklos beicavimas yra GAAP. Ir nuo kitų kenksmingų organizmų sėklos beicavimas kaip GAAP gali būti taikomas siekiant apsaugoti augalus ankstyvais vystymosi tarpsniais ir taip sumažinti purškimų skaičių bei sunaudojamų augalų apsaugos priemonių kiekį sezono metu. Miežiai yra tolerantiškesni per dirvą plintantiems kenksmingiems organizmams nei, pavyzdžiui, kukurūzai ar cukriniai runkeliai, kadangi pasėlio išretėjimas gali būti kompensuojamas šalia augančių augalų. Saugant augalus nuo ligų ir kenkėjų, sėklos beicavimui naudojamos priemonės turi būti kaip galima platesnio veikimo spektro. Labai svarbu, kad beicuojant sėklos būtų tolygiai padengtos.
6. Dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų naudojimas vienu metu augalų purškimui ar sėklos apdorojimui yra GAAP, jeigu augalai apsaugomi nuo tuo metu plintančių ar dar plisiančių žalingų organizmų. Ūkininkas ar konsultantas turi gerai pažinti pagrindinius kenksmingus organizmus, nuolat sekti situaciją laukuose ir naudotis esančiomis šalyje prognozavimo sistemomis, ekonominio žalingumo riba. Produkto normos dydį turi nulemti plintantys kenksmingi organizmai, naudojamo produkto veiksmingumas nuo kiekvieno jų ar kartu naudojamų kelių produktų tarpusavio sąveika. GAAP nuo grybinių ligų yra veiksmingiausių produktų parinkimas ir jų panaudojimas tinkamiausiu laiku.
7. Pasėlių purškimui rekomenduojami naudoti vamzdiniai traktoriniai purkštuvai, išskyrus atrankinį purškimą nuo daugiamečių piktžolių ir insekticidų naudojimą ypač mažomis darbinio tirpalo normomis sezono pradžioje. GAAP siekia apriboti augalų apsaugos produktų nunešimą purškimo metu ir nepageidautiną pasklidimą aplinkoje. Tuo tikslu rekomenduojama pagal galimybes naudoti nunešimą mažinančias uždangas ant purkštukų ar įrangą, leidžiančią išpurkšti vienodo dydžio lašelius pro visus purkštuvo purkštukus.
8. Grėsmė atsirasti atsparumui fungicidams, insekticidams ir herbicidams yra reali. Pagal GAAP, nerekomenduojama purkšti fungicidais ir insekticidais vegetacijos metu, jei į jų sudėtį įeinančios to paties veikimo pobūdžio veikliosios medžiagos jau buvo naudotos sėkloms beicuoti. Geriau naudoti skirtingo veikimo pobūdžio veikliąsias medžiagas. Tokių pat principų siūloma laikytis naudojant augalų apsaugos produktus nuo miltligės ir rūdžių: veikliosios medžiagos turi būti kaitaliojamos arba pagal galimybes naudojami skirtingo veikimo pobūdžio veikliųjų medžiagų deriniai (mišiniai).
9. Pagrindiniai miežių kenksmingi organizmai yra šie:
9.1. Smulkiosios rūdys (Puccinia hordei), geltonosios rūdys (P. striiformis);
9.2. Juodosios rūdys (P. graminis);
9.3. Miltligė (Blumeria graminis);
9.4. Kūlės (Ustilago hordei, U. nuda);
9.5. Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides);
9.6. Javaklūpė (Gaeumannomyces graminis);
9.7. Pavasarinis pelėsis ir pašaknio bei šaknų puviniai (Fusarium culmorum, Monographella nivalis);
9.8. Tifuliozė (Typhula incarnata);
9.9. Tinkliškoji dryžligė (Pyrenophora teres);
9.10. Juostuotoji dryžligė (Pyrenophora graminea);
9.11. Rinchosporiozė (Rhynchosporium secalis);
9.12. Amarai;
9.13. Tripsai;
9.14. Ilgakojai uodai (Tipula spp.);
9.15. Spragšių ir grambuolių lervos;
9.16. Žiemkentinės (želmeninės) muselės (Delia coarctata);
9.17. Minamusės (Agromyza spp.);
9.18. Švedinės muselės (Oscinella frit);
9.19. Balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis marginata);
9.20. Raudonkrūtiniai ir paprastieji lemai (Oulema melanopus, O. gallaeciana);
9.21. Nematodai;
9.22. Šliūžai;
9.23. Piktžolės;
9.24. Išgulimas;
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
10. Ruošiant GAAP direktyvas EPPO viešų diskusijų metu svarstyta informacija apie augalų apsaugai naudojamas specifines veikliąsias medžiagas ir kaip tai susieti su pagrindine GAAP strategija. Galimi atvejai, kad atskirose EPPO šalyse dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos neregistruojamos arba jų naudojimas yra apribojamas. Tačiau dėl to augalų apsaugos strategijos pagrindai išlieka galiojančiais. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, naudojami tik pagal paskirtį registruoti toje šalyje produktai.
Smulkiosios rūdys (Puccinia hordei), geltonosios rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. garminis)
Požymiai
11. Rūdžių sukėlėjai yra labai prisitaikę prie augalų šeimininkų. Miežius pažeidžia P. hordei ir P. striiformis forma sp. hordei bei P. graminis forma sp. secalis. Be to, dažnai pasitaiko, kad grybų patotipai prisitaiko prie augalo šeimininko atsparių genotipų. Kai kurios javų rūdys turi augalus tarpininkus (P. hordei – vištapienę (Ornithogalum spp.), P. graminis – paprastąjį raugerškį (Berberis vulgaris). P. striiformis yra trumpo ciklo ecių pagalba plintančios rūdys. Pavasarį javai užsikrečia nuo augalų tarpininkų oru plintančiomis ecidosporomis arba iš kitur oru užnešamomis urėdiosporomis. Smulkiosiomis bei geltonosiomis rūdimis augalai gali užsikrėsti ir rudenį. Tuo laiku oru plintantis pirminis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Pakartotinis rūdžių išplitimas javuose urėdiosporomis gali paskatinti epideminį rūdžių plitimą ir tuo momentu yra tinkamiausias laikas naudoti augalų apsaugos produktas. Vegetacijos pabaigoje susiformuoja teliosporos, kuriomis apsikrečia augalai tarpininkai. Miežių lapus pažeidžiančios rūdys skiriasi pagal pustulų išsidėstymą ant lapo ir spalvą. Smulkiųjų rūdžių urėdiosporos netaisyklingai išsibarsto lapų viršutinėje pusėje ir yra rusvai oranžinės spalvos. Geltonai oranžinės spalvos geltonųjų rūdžių urėdiosporos išsidėsto eilutėmis, kurios labiausiai yra tipiškos ant senesnių lapų (labai jautrių veislių miežių lapai per trumpą laiką pagelsta ir nudžiūsta). Juodosios rūdys sudaro tamsiai rudus, pailgus dryžius ant lapų ir lapamakščių. Labiausiai Europoje miežių pasėliuose paplitusios smulkiosios rūdys, bet retkarčiais ir geltonosios rūdys išplinta tiek, kad reikia naudoti augalų apsaugos produktus. Juodosios rūdys miežių pasėliuose randamos retai, ypač kai arti neauga augalai tarpininkai (raugerškis).
Pagrindinė strategija
12. Naudojant įvairias agrotechnines priemones, galima sumažinti rūdžių plitimą miežiuose. Pirmiausia reikia auginti atsparių rūdims veislių miežius. Jautrių rūdims veislių reiktų atsisakyti. Sunaikinti iš pabirų sudygusius miežius, per anksti nesėti žieminių miežių. Kad būtų išvengta per daug vešlaus ir tankaus pasėlio, reikia nepertręšti pasėlių azoto trąšomis. Palaukėse išnaikinti augalus tarpininkus. Kai rizika užsikrėsti rūdimis yra labai didelė, reikia naudoti fungicidus. Paprastai pakanka vieno ar dviejų purškimų. Priimant sprendimą dėl fungicidų naudojimo, reiktų atsižvelgti į rekomenduojamas žalingumo ribas ar pasiremti prognozavimo tarnybų rekomendacijomis.
Pagrindiniai fungicidai
13. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo rūdžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenpropidinas, fenpropimorfas, flukvinkonazolas, flutriafolas, metkonazolas, piraklostrobinas, propikonazolas, tebukonazolas, triadimenolas, trifloksistrobinas.
Miltligė (Blumeria graminis)
Požymiai
14. Miltligė pažeidžia miežių lapus, lapamakštes ir varpas, padengdama juos baltu grybienos valkčiu, kuris senstant tamsėja, paruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi, bet vėliau ligos apimtas plotas palaipsniui apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusios konidijos vėjo pagalba plinta dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Oru plintantis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Konidijų sudygimui reikalinga didelė santykinė oro drėgmė (bet lapų paviršius neturi būti šlapias), tuo tarpu sporuliacijai ir sporų pasklidimui palankesni sausesni orai. Besikaitaliojantys sausi drėgni orai, būdingi Šiaurės vakarų Europoje, yra palankiausi miltligei plisti. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta fotosintezė ir pasirodo chlorozės. Ankstyvaisiais augalo vystymosi tarpsniais išplitus miltligei augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais vystymosi tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas ir tuo pačiu grūdų derlius. Miežiams miltligė yra žalingesnė nei kitiems javams. Miltligės sukėlėjo vaisiakūniai – kleistoteciai – gali pasirodyti juodų taškelių pavidalu ant senų kolonijų nuo bamblėjimo pabaigos iki žydėjimo pabaigos (BBCH 39-69). Tačiau kleistoteciai sąlyginai mažai svarbūs pavasarinei infekcijai. Užsikrečiama daugiausia nuo senų augalų ar per orą iš kitur atneštomis konidijomis. Vasariniai miežiai užsikrečia nuo žieminių.
Pagrindinė strategija
15. Miežiuose miltligę sukelia tik Blumeria graminis forma sp. hordei, todėl ši liga, plintanti kviečiuose ar rugiuose, negali užkrėsti miežių ir atvirkščiai. Žieminiai miežiai neturėtų būti auginami po vasarinių miežių. Visumoje miežiai daug labiau pažeidžiami nei kviečiai, dėl to nuostoliai miežiuose, nenaudojant apsaugos priemonių nuo šios ligos, gali būti gerokai didesni. Pasirinkta tinkama auginimo technologija gali iš dalies sumažinti miltligės plitimą pasėlyje. Rekomenduojama auginti atsparias miltligei veisles, ypač turinčias patvarų Mlo atsparumo geną. Sėjant atsparių miltligei veislių mišinius, gali žymiai sumažėti miltligės rizika. Regionuose, kur vyrauja ypač palankios miltligei plisti sąlygos, žieminius miežius tos vietos sąlygomis reikia sėti kiek galima vėliau. Retesniuose miežių pasėliuose miltligės intensyvumas būna mažesnis nei tankiuose, gausiai patręštuose azotu. Kai miltligės rizika labai padidėja, reikia naudoti fungicidus. Pagal reikalą purškiama vieną ar du kartus, bet ne vėliau plaukėjimo tarpsnio vidurio (BBCH 55). Žieminius miežius purkšti nuo miltligės rudenį daugeliu atvejų netikslinga. Tačiau gali pasitaikyti atvejų, kuomet purškimas nuo miltligės rudenį bus tikslingas, ypač lengvose dirvose, kur miltligė gali pabloginti žiemojimą. Vasariniai miežiai nuo miltligės purškiami pasirodžius pirmiems ligos požymiams, o nuo bamblėjimo tarpsnio pradžios bet kuriuo atveju, kai pažeidžiamas trečias nuo viršaus lapas. Tose vietovėse, kur miltligė plinta nuolat, gali būti naudojami beicai, saugantys nuo šios ligos, tačiau beicavimas gali sukelti atsparumo problemas.
Atsparumo problemos
16. Yra duomenų apie miltligės sumažėjusį jautrumą EBI (ergosterolo biosintezės inhibitoriai) grupės fungicidams, bet tai kol kas nesumažino bendro apsaugos veiksmingumo.
Pagrindiniai fungicidai
17. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenpropidinas, fenpropimorfas, flukvinkonazolas, flutriafolas, krezoksimmetilas, metkonazolas, piraklostrobinas, propikonazolas, tebukonazolas, triadimenolas, trifloksistrobinas.
18. Sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: flutriafolas, triadimenolas, tebukonazolas.
Kūlės (Ustilago hordei, U. nuda)
Požymiai
19. Ustilago hordei sukelia miežių kietąsias kūles. Apsikrečia miežių daigai nuo ant sėklos paviršiuje esančių ar dirvoje išlikusių kūliasporių. Iškart po žydėjimo pasimato kūlėtos varpos. Kūlėti augalai yra žemesni. Visoje varpoje vietoj žiedų susitelkusi juodai ruda sporų masė, apsupta plona, pusiau permatoma plėvele, susidariusia iš apyžiedžio liekanų. Varpa atrodo tarsi pripildyta pilkšvai juosvų grūdų, dažnai su išlikusiais akuotais. Išlieka iki derliaus nuėmimo.
20. Ustilago nuda sukelia miežių dulkančiąsias kūles. Šis ligos sukėlėjas plinta su sėkla. Pasėjus užkrėstą sėklą, grybiena auga kartu su augalu ir jam išplaukėjus, vietoje varpos būna stagarėlis, aplipęs kūliasporėmis. Jos vėjo pernešamos ant sveikų varpų. Kūliasporė, patekusi ant žiedo, įauga į mezginę. Grūdo formavimosi metu grybas prasiskverbia į endospermą.
Pagrindinė strategija
21. Miežių sėklų paviršius kietosiomis kūlėmis užkrečiamas kūlimo metu, kuomet kūlėti grūdai pratrūksta ir kūlių masė pasklinda. Sėklos paviršiuje ar dirvoje esančios sporos augalus užkrečia dygimo metu. Nuo šio sukėlėjo apsisaugoma naudojant kontaktinius beicus. Miežių kūlimo metu dulkančiųjų kūlių sukėlėjas U. nuda jau būna sėklos viduje. Siekiant apsaugoti augalą nuo sukėlėjo vystymosi augale po sudygimo, reikalinga naudoti sisteminius beicus. Bet kuriuo atveju svarbu naudoti sertifikuotą, neužkrėstą kūlėmis ir gerai išbeicuotą sėklą. Sėklos sertifikavimas ir beicavimas yra efektyviausi apsaugos metodai nuo kūlių, kurios intensyvios žemdirbystės kraštuose dabar yra mažai žinoma liga. Jeigu ūkininkai taupydami sėja paties išaugintą ir nebeicuotą sėklą ir šios ligos pasirodo, tai ši praktika nėra GAAP. Taip pat yra galimybė išsitirti sėklų ligotumą, kad būtų galima apsispręsti dėl beicavimo reikalingumo.
Pagrindiniai fungicidai
22. Lietuvos Respublikoje nuo kūlių sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprokonazolas, difenokonazolas, dinikonazolas, flutriafolas, karboksinas, tebukonazolas, triadimenolas, tritikonazolas.
Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichodes)
Požymiai
23. Tapesia yallundae (anamorfas Pseudocercosporella herpotrichodes) žiemoja ražienų likučiuose. Konidijos susiformuoja pavasarį ir sukelia pirminę infekciją. Augalas užkrečiamas per dengiamąją lapamakštę ir pažeidimas palaipsniui prasiskverbia į stiebą. Ant apatinių tarpubamblių susiformuoja pailgos dėmės su tamsiu apvadu. Jei stiebas pažeidžiamas iki BBCH 31-32, padidėja ligos išplitimo vėlesniais tarpsniais ir pasėlio išgulimo rizika. Miežiai daug rečiau ir mažiau nei kviečiai pažeidžiami stiebalūžės.
Pagrindinė strategija
24. Miežiuose taip pat gali būti naudojami apsaugos produktai nuo stiebalūžės. Miežiai yra kaip tinkamas augalas šeimininkas patogeno išlikimui. Jei reikalinga panaudoti fungicidus nuo stiebalūžės, pagal galimybes reikia derinti šį purškimą su purškimu nuo kitų ligų.
Pagrindiniai fungicidai
25. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo stiebalūžės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprodinilas ir prochlorazė.
Javaklūpė (Gaeumannomyces graminis)
Požymiai
26. Gaeumannomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis miežių šaknis, ant kurių išaugina charakteringą juodą paviršinę grybieną. Liga taip pat gali pažeisti šaknies kaklelį ir apatinę stiebo dalį. Šaknys iš dalies arba visiškai sunaikinamos, o pažeistų augalų išplaukėjusios varpos būna išbalusios, tuščios, ypač vyraujant sausiems orams. Patogenas išlieka kaip saprofitinis grybas ant augalų likučių ir tiesiogiai pažeidžia naujų augalų šaknis. Oru javaklūpės sukėlėjas nepernešamas. Liga pasėlyje dažniausia plinta židiniais, bet gali pažeisti ir pavienius augalus. Išplitusi javaklūpė ypač sumažina intensyviai auginamų kviečių derlių. Miežiuose ji nėra tokia žalinga.
Pagrindinė strategija
27. Kadangi Gaeumannomyces graminis yra šaknis pažeidžiantis dirvos patogenas, todėl praktiškai nuo jo yra neapsisaugoma naudojant fungicidus. Javaklūpės sukėlėjas ant augalų likučių ilgai gyvybingas neišlieka, todėl sėjomainos taikymas yra skvarbiausia augalų apsaugos priemonė.
Pašaknio bei šaknų puviniai ir pavasarinis pelėsis (Fusarium culmorum, Monographella nivalis)
Požymiai
28. Fusarium culmorum, Monographella nivalis yra dirvos patogenai, kurie pažeidžia miežių apatinę stiebo dalį ir šaknis. Šie du patogenai plinta ir su sėkla. Daigų šaknų puvinius F. culmorum ir M. nivalis sukelia tiek plisdami su sėkla, tiek tiesiogiai dirvoje. Dėl M. nivalis pažeidimų daigai gali net žūti ir išretėti pasėlis. Palankiomis sąlygomis nuo šaknų užsikrečia ir apatinė stiebo dalis, kuri gali būti stipriai pažeidžiama. F. culmorum plisti palankesni gana sausi ir šilti orai, todėl šio sukėlėjo sukeliamos ligos labiau išplitę centrinėje ir Pietų Europoje. Stiebo pagrindas paruduoja arba išryškėja didelės rudos dėmės, stiebai palinksta ir pasėlis išgula. M. nivalis plinta žemoje temperatūroje tirpstant sniegui. Jam nutirpus anksti pavasarį, ant augalų lapų matyti iššviesėjusios vandeningos dėmės. F. culmorum pažeidžia daugelio augalų šaknis ir išlieka kaip saprofitinis grybas ant augalų liekanų. M. nivalis pažeidžia varpinius augalus ir išlieka dirvoje. Daigai ir augalai ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais nuo šaknų puvinių gali būti apsaugomi sėjant beicuotą sėklą. Javų pašaknį ir šaknis gali pažeisti ir kiti patogeniniai grybai kaip Rhizoctonia cerealis (su panašiais į stiebalūžę pažeidimo požymiais), kiti Fusarium genties grybai.
Pagrindinė strategija
29. Dominuojant varpiniams javams sėjomainoje, užkrato daugėja, todėl sėjomainos laikymasis iš dalies mažina pašaknio bei šaknų puvinių plitimą. Kadangi F. culmorum ir M. nivalis natūraliai yra dirvos mikrofloros sudėtinė dalis, sėjomaina nėra tiek efektyvi kaip nuo javaklūpės. Siekiant sumažinti pašaknio ir šaknų puvinių, sukeltų F. culmorum ir M. nivalis, pažeidimo intensyvumą, reikia į subrendusią sėjai dirvą sėti sertifikuotą, neužkrėstą šiais sukėlėjais sėklą. Miežių sėklos beicavimas nuo F. culmorum ir M. nivalis yra įprasta GAAP. Kai sėklos pažeidimo intensyvumas yra nedidelis (iki 10 proc.), beicavimui naudojami kontaktiniai, kai didesnis – sisteminiai beicai.
Pagrindiniai fungicidai
30. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: benomilas, difenikonazolas, karbendazimas, fludijoksonilas, fuberidazolas, guazatinas, prochlorazė.
Tifuliozė / pavasarinis pelėsis (Typhula incarnata)
Požymiai
31. Miežiai dažniausiai tifuliozės (Typhula incarnata) pažeidžiami tada, kuomet ilgiau laikosi sniego danga. Nutirpus sniegui, žuvusių augalų plotai būna aptraukti pilkšva grybiena, kuri pradeda vystytis. Ant augalo stiebų kartu su grybiena vystosi ir tifuliozės vaisiakūniai – skleročiai. Jie yra dobilo sėklos dydžio nuo šviesiai rožinės iki tamsiai raudonos spalvos.
Pagrindinė strategija
32. Reikia auginti mažiau jautrias šiai ligai veisles. Ligos plitimas sumažėja atsisakius atsėliavimo. Pakankamas apsirūpinimas magniu yra nepalankus Typhula incarnat. Šio sukėlėjo plitimo rizika padidėja tankiuose pasėliuose. Fungicidais gali būti purškiama vėlyvą rudenį prieš užsningant. Rizikos veiksniai, įtakojantys ligos plitimą, yra ankstyvas sniegas ir ilgai besilaikanti stora sniego danga ant neužšalusios žemės.
Pagrindiniai fungicidai
33. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo tifuliozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas ir triadimenolas.
Tinkliškoji dryžligė (Pyrenophora teres)
Požymiai
34. Pyrenophora teres (anamorfas Drechslera teres) plinta su sėkla arba per augalų liekanas (nuo kurių išplinta askosporomis). Konidijos formuojasi pažeistose lapo vietose ir ore išplinta kaip antrinis užkratas. Ant miežių lapų galima stebėti pažeidimus, kurių pagrindą sudaro išilginiai ir skersiniai brūkšneliai. Pirmi ligos požymiai pasireiškia kaip labai mažos, pailgos, rudos dėmelės arba dryželiai, kurie greitai didėja ir sudaro siaurų, gelsvų, tamsiai rudų skersinių ir išilginių dryželių tinklo formos raštą. Pažeista lapo dalis paruduoja. Pažeisti lapai anksti nudžiūsta. Liga ypač žalinga žieminiams miežiams.
Pagrindinė strategija
35. Sėti neužkrėstą ligos sukėlėjų, kiek galima atsparesnių veislių sėklą. Tankiame vešliame pasėlyje tinkliškoji dryžligė labiau plinta, todėl reikia naudoti optimalias trąšų normas. Savaime sudygę miežiai, varpinės piktžolės bei kaimynystėje esantys nesuarti ar ligoti miežių laukai yra užkrato šaltinis. Apsaugai nuo tinkliškosios dryžligės beicuojama sėkla bei naudojami fungicidai vegetacijos metu. Priklausomai kiek intensyviai tinkliškoji dryžligė plinta, pasėliai nuo šios ligos gali būti purškiami vieną ar du kartus.
Pagrindiniai fungicidai
36. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo tinkliškosios dryžligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenprofimmorfas, fluikvinkonazolas, flusilazolas, piraklostrobinas, prochlorazė, propikonazolas, tebukonazolas.
37. Sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: difenokonazolas, fuberidazolas, imazalilas, fludijoksonilas.
Juostuotoji dryžligė (Pyrenophora graminea)
Požymiai
38. Pyrenophora graminea (anamorfas Drechslera graminea) plinta su sėkla. Pirmi ligos požymiai gali būti matomi jau ant pirmo, antro ar trečio daigo lapelio ir vėliau išplisti ant kitų lapų. Ant naujai pasirodžiusių lapų pasimato geltonas dryžis, dažniausiai ant lapamakštės ar lapo pagrindo. Šis dryžis palaipsniui ištįsta per visą lapo ilgį ir greitai lapo audiniai toje vietoje žūsta. Dryžiai palaipsniui susilieja ir lapas tose vietose sudžiūsta. Žuvus audiniams, atsiranda įtrūkimų. Ligoti augalai yra skurdūs. Plaukėjimo metu viršutinis lapas dažnai būna rusvas. Stipriai ligos pažeisti augalai gali neišplaukėti arba išplaukėjusios varpos gali būti deformuotos. Grūdai tokiose varpose yra neišsivystę arba labai susiraukšlėję, parudavę.
Pagrindinė strategija
39. Veislės gali būti skirtingo jautrumo šiai ligai. Sėti neužkrėstas šiuo sukėlėju ir beicuotas sėklas. Pagrindinė apsauga nuo šios ligos yra sėklos beicavimas. Jeigu ūkininkai taupydami sėja pačių išaugintą ir nebeicuotą sėklą ir šios ligos pasirodo, tai ši praktika nėra GAAP. Galima išsitirti sėklų ligotumą ir apsispręsti dėl beicavimo reikalingumo.
Pagrindiniai fungicidai
40. Lietuvos Respublikoje nuo juostuotosios dryžligės sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: difenokonazolas, fenpiklonilas, fludijoksonilas, imazalilas.
Rinchosporiozė (Rhyncosporium secalis)
Požymiai
41. R. secalis yra dažnas miežių lapų patogenas, išliekantis augalinėse liekanose. Ant lapų pasirodo melsvai žalios, neryškios dėmės, kurių centras vėliau įgauna pilką spalvą, o jas riboja tamsiai rudas apvadas. Žieminiuose miežiuose liga gali pasirodyti jau rudenį. Pavasarį augalų bamblėjimo metu rinchosporiozė platinama lietaus purslų pagalba. Dėmės gana dažnai vystosi ties lapo pagrindu. Pažeidus lapo pagrindą, apmiršta gyvybiniai procesai ir lapai nudžiūsta.
Pagrindinė strategija
42. Reiktų auginti mažiau jautrias rinchosporiozei veisles. Savaime sudygę miežiai, varpinės žolės bei kaimynystėje esantys nesuarti ar ligoti miežių laukai yra užkrato šaltinis. Vėlyva žieminių miežių sėja mažina ligos išplitimo pavojų. Rinchosporiozės plitimą žieminių miežių pasėliuose reikia pradėti sekti nuo ankstyvo pavasario. Esant reikalui, pasėliai purškiami fungicidais 1 ar 2 kartus, ypač jei vyrauja drėgni ar/ir lietingi orai. Gali būti naudojamos prognozavimo sistemos, pagrįstos kritulių kiekio matavimu. Jos teikia rekomendacijas, kada pradėti purškimus nuo šios ligos.
Pagrindiniai fungicidai
43. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo rinchosporiozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, bromukonazolas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, flukvinkonazolas, piraklostrobinas, prochlorazė, propikonazolas ir tebukonazolas.
Amarai
Požymiai
44. Amarai, ypač Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum padi, gali išplisti staiga ir labai gausiai. Jie gali kenkti augalui tiesiogiai misdami jo sultimis ar netiesiogiai išskirdami juodas apnašas bei platindami virusines ligas, ypač BYDV. Grūdų kokybė taip pat gali nukentėti dėl amarų pažeidimų, bet amarai miežių varpas dažniau pažeidžia šiaurinėje Europos dalyje.
Pagrindinė strategija
45. Kai kuriose vietovėse BYDV išplinta anksti sėtų žieminių miežių pasėliuose ir retkarčiais po švelnių žiemų pažeidžia vasarinius miežius. Vėlinant žieminių ir ankstinant vasarinių miežių sėją, galima išvengti virusinių ligų plitimo. Kai amarų plitimui sąlygos būna palankios rudenį, tikslinga žieminių miežių pasėlius nupurkšti insekticidais iš rudens. Kad laiku būtų panaudoti insekticidai nuo amarų, reikia nuolat stebėti žieminių ir vasarinių miežių pasėlius, sekti prognozių tarnybos pranešimus. Purškimą nuo amarų reikia atlikti jiems pasiekus žalingumo ribą. Lietuvoje ievinių amarų (Rhopalosiphum padi) žalingumo riba vasarinių javų pasėliuose krūmijimosi metu (BBCH 21-29) laikoma, kai apnikta 50 proc. augalų ir ant jų randama po 1-2 amarus. Bamblėjimo metu (BBCH 30-47) – 50 proc. apniktų augalų ir daugiau kaip 10 amarų ant stiebo. Nuo javinių amarų (Sitabion avenae) rekomenduojama purkšti, kai randama 20-30 proc. amarų apniktų varpų, kiekvienoje vidutiniškai po 2-3 amarus. Jei plinta tik amarai, rekomenduojama naudoti selektyvaus veikimo insekticidus, kad būtų išsaugoti naudingi vabzdžiai. Sėklą galima ir beicuoti.
Pagrindiniai insekticidai
46. Lietuvos Respublikoje nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, triazamatas, zeta-cipermetrinas.
Tripsai
Požymiai
47. Daugelis tripsų rūšių (Limothrips cerealium, L. denticornis, Stenothrips graminum, Haplothrips aculeatus, Thrips angusticeps, Haplothrips tritici, Aptinothrips elegans, Anaphothrips obscurus) maitinasi miežių lapais. Iščiulptos vietos įgyja sidabrinį atspalvį. Vėliau pažeistas lapas nuruduoja. Lietuvoje dažniausiai javams kenkia ruginiai ir tuščiažiedžiai tripsai. Jie daugiausiai žalos padaro čiulpdami sultis iš lapamakščių, stiebų, varpų užuomazgų bei besiformuojančių grūdų, lapai išmarginami sidabrinėmis dėmelėmis. Pažeistų varpinių javų viršutinės lapamakštės pabąla, varpos išplaukėja deformuotos, susisukusiais akuotais, viršūnėje esti švarplėtos ar visai be grūdų.
Pagrindinė strategija
48. Kadangi šis kenkėjas būdingas šiauriniams Europos kraštams, daugelyje piečiau esančių intensyvių žemdirbystės šalių apsaugos priemonės vien nuo tripsų varpinių javų pasėliuose nenaudojamos. Lietuvoje purkšti miežių pasėlius nuo tripsų rekomenduojama, kai bamblėjimo pabaigoje (BBCH 37-39) randami 1-2 tripsai ant stiebo, esant 50 proc. apniktų stiebų. Tripsų gausumą įvertinti gana sunku, kadangi jie yra labai smulkūs, dažnai esti pasislėpę po lapamakšte. Norint nustatyti jų gausumą, reikia skaičiuoti atsargiai praskleidus lapamakštę ar iškratyti juos ant popieriaus. Įvertinus tripsų išplitimą ir gausumą, priimamas sprendimas dėl insekticidų naudojimo.
Pagrindiniai insekticidai
49. Lietuvos Respublikoje nuo tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, zeta-cipermetrinas.
Ilgakojai uodai (Tipula spp.)
Požymiai
50. Kenkia ilgakojų uodų lervos. Jos gyvena dirvoje arba didelėmis populiacijomis daugiamečiuose žolynuose.
Pagrindinė strategija
51. Miežiai gali būti pažeisti ilgakojo uodo lervų, kai sėjami po daugiamečių žolynų ar į užleistus dirvonus. Pagal galimybes to reiktų vengti. Norint įsitikinti, ar gausiai dirva užkrėsta ilgakojo uodo lervomis, tikslinga paimti dirvos bandinius ir suskaičiuoti lervų kiekį. Jei dirvoje anksti pavasarį randama 50 ar daugiau lervų/m2, miežius sėti į tokį lauką rizikinga. Žieminiai miežiai mažiau jautrūs, kadangi prasidėjus ilgakojų uodų lervų aktyviam maitinimosi periodui augalai jau būna išsivystę ir sutvirtėję. Ilgakojų uodų lervų plitimas gali būti sumažinamas suariant daugiamečius žolynus ar dirvonus iki rugpjūčio vidurio. Kai dirvoje gausu ilgakojų uodų lervų, iškart suarus daugiamečius žolynus ar dirvonus, gali būti naudojami dirviniai insekticidai. Jie išpurškiami dirvos paviršiuje naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo. Tokiu pat būdu dirviniai insekticidai gali būti naudojami ir javų pasėliuose, kai matoma, kad dėl ilgakojų uodų lervų stipriai kenčia pasėti augalai.
52. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų produktų nėra.
Spragšiai ir grambuolių lervos
Požymiai
53. Spragšių (Agriotes spp.) ir grambuolių (Melolontha spp.) lervos pakanda miežio stiebo pagrindą ir šaknis. Augaliukas pagelsta, o pagrindinis jo stiebelis paruduoja. Spragšių lervų vystymasis dirvoje trunka 3-5 metus. Spragšiams būdinga tai, kad suaugėlių ir skirtingo išsivystymo lervų būna kasmet. Tuo tarpu grambuolių lervų vystymasis, trunkantis 3-4 metus, dažniausiai yra periodiškas. Pasėlius pradeda kenkti abiejų kenkėjų lervos trečiais vystymosi metais.
Pagrindinė strategija
54. Daugiamečiai žolynai ir nedirbamos dirvos yra netinkamas priešsėlis miežiams. Tačiau jei juos tenka sėti į tokią dirvą, gali tekti ją purkšti insekticidais naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo ar sėti beicuotą insekticidais sėklą. Kai įtariama, kad dirva užsikrėtusi spragšių ar grambuolių lervomis, reiktų ją ištirti ir nusistatyti, kiek gausiai dirvoje yra lervų. Priklausomai kiek gausiai randama šių kenkėjų, priimamas sprendimas dėl augalų apsaugos produktų naudojimo miežių pasėliuose.
55. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų produktų nėra.
Žiemkentinės (želmeninės) muselės (Delia coarctata)
Požymiai
55. Žiemkentinės muselės kiaušinėlius deda atvirame dirvos paviršiuje arba į dirvą po augalų šaknimis. Lervos išsirita kitą pavasarį ir įsigraužia į augalą. Lervos gali pažeisti tiek žieminius miežius, tiek anksti sėtus vasarinius miežius. Vidurinis ūglio lapelis pagelsta ir nudžiūsta, tačiau atokesni lapeliai išlieka žali. Lerva juda nuo to paties augalo vieno ūglio prie kito per dirvą prie šalia augančių augalų. Šie kenkėjai daugiau žalos padaro kviečių pasėliuose. Miežiai yra mažiau jautrūs. Jų stiebus gali panašiai kaip Delia coarctata pažeisti ir kitos javinės muselės Opomyza florum.
Pagrindinė strategija
56. Žiemkentinių muselių plitimą gali sumažinti taikomos tinkamos agrotechninės priemonės. Sėjomainoje miežiai neturėtų būti sėjami po miežių ar tų augalų, kurių dirvos paviršius yra nepridengtas liepos – rugpjūčio mėnesiais, kada muselės deda kiaušinėlius. Neskubėti arti dirvų rugpjūčio mėnesio pradžioje.
57. Kai yra padidėjusi žiemkentinių muselių rizika, reiktų paankstinti sėją ir sėti didesnę sėklos normą.
58. Pagal GAAP, insekticidų naudojimas nuo žiemkentinių muselių tikslingas tik ten, kur kenkėjai gausiai išplitę. Įvertinus rizikos veiksnius, tokius kaip sėjos laikas, priešsėlis, bei nustačius kiaušinėlių kiekį dirvoje, priimamas sprendimas dėl purškimo reikalingumo. Patogiausia naudoti insekticidus sėklos beicavimui, tačiau galima insekticidus išpurkšti sėjos metu į sėjos guolį, ar iškart po sėjos pradėjus ristis lervoms arba lervų ritimosi piko ar jų antplūdžio metu. Jei dirva arba sėklos nuo spragšių apdorojamos insekticidais, jie saugos ir nuo žiemkentinių muselių lervų, jeigu tik naudotas produktas veiksmingas nuo muselių.
59. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų produktų nėra.
Minamusės (Agromyza spp.)
Požymiai
60. Agromyza spp. yra mažos muselės (3-5 cm ilgio), išsiritančios pavasarį. Patelės minta lapais išilgai jų gyslų. Kiaušinėlius deda tarp dviejų lapo epidermių. Išsiritusios lervos minuoja lapus. Minos dažnai susilieja ir įgauna netipišką išvaizdą. Minkštieji vieno trečdalio lapo audiniai visiškai sunaikinami. Minamusės yra aptinkamos kai kuriose vietovėse šiaurinėje Europos dalyje.
Pagrindinė strategija
61. Kai minamusių pažeidimas nėra gausus, derlius nesumažėja. Insekticidais purškiama, kai minamusės labai gausiai plinta nuo bamblėjimo pradžios (BBCH 31) iki plaukėjimo vidurio (BBCH 55). Žalingumo riba – kai 20 proc. apatinių lapų yra išminuota, o viršutiniai lapai yra punktyruoti. Purškiant pasėlius nuo amarų aficidais, nuo minamusės neapsisaugoma.
Pagrindiniai insekticidai
62. Lietuvos Respublikoje nuo minamusių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas.
Švedinės muselės (Oscinella frit)
Požymiai
63. Švedinių muselių lervos yra 3-4 mm ilgio, gelsvai baltos, bekojės ir neturi aiškios galvos. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos: pavasarinė, kenkianti pavasarį sėjamų varpinių augalų daigams, vasarinė, kiaušinėlius dedanti ant besivystančių avižų šluotelių ar kitų javų varpų ir rudeninė, kenkianti žieminių javų daigams. Žalingiausios yra pavasarinė ir rudeninė muselių generacijos. Šių generacijų muselių lervos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pagrindą. Toks lapelis pradžioje pagelsta, vėliau nudžiūsta.
Pagrindinė strategija
64. Pasėlių apsaugai nuo švedinių muselių gali būti efektyviai naudojamos agrotechninės priemonės. Jei žieminiai miežiai sėjami po daugiamečių žolių, dirvą reiktų suarti ne vėliau kaip likus keturioms savaitėms iki sėjos. Vasarojų pasėjus anksti į gerai paruoštą dirvą optimaliu gyliu, galima pasiekti, kad jis sudygtų ir pereitų jautriausią švedinių muselių pažeidimams 1-3 lapelių vystymosi tarpsnį, esant žemesnei nei muselėms optimali temperatūra (+19-21oC). Tuo tarpu žiemkenčius reikia sėti ne per anksti, kad jie sudygtų rugsėjo antroje pusėje, kuomet Lietuvoje orai atvėsta ir optimalios sąlygos muselių vystymuisi būna praėjusios. Insekticidai miežių pasėliuose naudojami, kai švedinių muselių kiekis pasėlyje pasiekia žalingumo ribą. Lietuvoje ši riba apibūdinama, kai augalams esant 1-3 lapelių tarpsnyje, šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Kai kuriose EPPO šalyse nuo švedinių muselių rekomenduojama purkšti, kai randama daugiau nei 10 proc. pažeistų daigų. Taip pat veiksmingas sėklos beicavimas insekticidais.
Pagrindiniai insekticidai
65. Lietuvos Respublikoje nuo švedinių muselių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas.
Balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis marginata)
Požymiai
66. Gegužės-birželio mėnesiais uodo patelės sudeda kiaušinėlius miežių lapų paviršiuje. Balkšvos, vėliau oranžinės lervos įsiskverbia į stiebą po lapamakšte. Toje vietoje, kur lerva maitinasi, susiformuoja balno formos pažeidimas. Pavasarį sėti augalai yra jautresni nei sėti rudenį. Kenkėjai nėra gausiai išplitę. Lietuvoje gausus šio kenkėjų antplūdis užregistruotas 2002 m. Pasvalio r.
Pagrindinė strategija
67. Kenkėjai dažniau plinta sunkiose dirvose auginamų javų pasėliuose. Jų galima išvengti sėjomainoje auginant įvairius augalus, naikinant daugiametes piktžoles visur, kur tik galima. Vietovėse, kur šie kenkėjai yra dažni, reikalinga naudoti insekticidus. Jais reikia purkšti tuomet, kai ritasi lervos. Jei randama 10 ar daugiau proc. stiebų su kiaušinėliais, reikia pasėlį purkšti insekticidais besiritant lervoms. Tik vienas purškimas tokiu atveju yra būtinas.
Pagrindiniai insekticidai
68. Lietuvos Respublikoje nuo balninių gumbauodžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas.
Raudonkrūtiniai ir paprastieji lemai (Oulema melanopus, O. gallaeciana)
Požymiai
69. Oulema melanopus ir O. gallaeciana (syn. O. lichenis) yra blizgantys vabaliukai, kurie minta miežių lapais. Misdami jie išgraužia lapuose pailgas kiaurymes. Lemų lervos yra geltonos, padengtos juodomis, lipniomis gleivėmis ir gali būti painiojami su mažais šliužais. Lemų lervos skleletuoja lapus, palikdamos ilgus dryžius ant lapų.
Pagrindinė strategija
70. Pažeidimas yra dažnas ir gerai pastebimas, ypač vasariniuose javuose, bet retai kada būna ekonomiškai reikšmingas. Lietuvoje lemų žalingumo ribos tyrimais nėra nustatytos. Kai kuriose EPPO šalyse rekomenduojama purkšti nuo lemų, kai randama 15 suaugusių vabalų m2 iki jiems padedant kiaušinėlius arba kai ant stiebo randama 0,5-1 lerva. Purškimai nuo lemų gali būti derinami su purškimu nuo amarų pasirenkant nuo abiejų kenkėjų veiksmingą insekticidą.
Pagrindiniai insekticidai
71. Lietuvos Respublikoje nuo lemų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, triazamatas, zeta-cipermetrinas.
Nematodai
Požymiai
72. Dviejų rūšių nematodai minta miežių šaknimis. Avižų cistiniai nematodai (Heterodera avenae) sukelia stiprų šakų išsišakojimą ir deformacijas. Vėlesniuose vystymosi tarpsniuose ant šaknų pastebimos mažytės baltos cistos. Javų gumbiniai nematodai (Melidogyne naasi) sukelia papildomų šaknų formavimąsi ir ištįsusius šaknų gumbus. Pažeistų augalų augimas vėluoja, todėl žemesni, židiniais augantys pažeisti augalai yra aiškiai matomi. Vasariniai miežiai yra ypač jautrūs M. naasi.
Pagrindinė strategija
73. Geriausia yra auginti atsparias nematodams H. avenae miežių veisles. Taip pat naudoti sėjomainą su mažesniu varpinių augalų kiekiu. Kukurūzai nėra šių nematodų augalai šeimininkai, todėl gali būti sėjomainoje auginami be apribojimų. Nuo javų nematodų naudoti augalų apsaugos produktus kol kas nerekomenduojama.
Šliužai
Požymiai
74. Šliužai (pav. Agriolimax arvensis, Deroceras reticulatum) pažeidžia miežių daigus ir išskaptuoja miežių sėklas. Šliužų problema išauga, kai sėjama tiesiai į ražienas ar kai laikomi dirvonai. Ankstyvuose miežių vystymosi tarpsniuose šliužų pažeidimai yra žalingi. Kai mintama suaugusių augalų lapais, pasėliai nenukenčia. Šliužai daugiau problemų sukelia drėgnais metais vidutinio sunkumo ar sunkiose dirvose.
Pagrindinė strategija
75. Tvirto pagrindo sėklos guolis apriboja šliužo judėjimą ir paskatina spartesnį daigų augimą. Paviršius turi būti negrumstuotas. Kai šliužai gausiai išplinta kitose šalyse, rekomenduojama naudoti moliuskicidus. Lietuvoje moliuskicidai neregistruoti.
Piktžolės
Pagrindinė strategija
76. Piktžolės miežių pasėliuose dažniausiai naikinamos cheminiu būdu, tačiau yra tinkamas ir agrotechninis. Agrotechninės priemonės naudojamas prieš miežių sėją ir jų vegetacijos metu, pvz., sudaromos sąlygos augalams konkuruoti su piktžolėmis ar piktžolės naikinamos mechaniškai. Vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu ir herbicidais, purškiant juos ant priešsėlinio augalo ražienų. Tai labai svarbu, kai sėklos guolį numatoma ruošti neariant. Žemės dirbimas miežiams: arimas ir akėjimas prieš miežių sėją ir, jeigu reikalinga, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Sėklos guolio formavimo tikslas yra užversti ir paslėpti priešsėlio liekanas, sunaikinti sudygusias piktžoles ir sudaryti optimalias sąlygas, kad sparčiai ir tolygiai sudygę miežiai galėtų konkuruoti su piktžolėmis ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidų likučius, t. y. nebūtų didelių grumstų.
77. Miežių pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas, kad būtina naikinti piktžoles miežiuose, priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu tai yra prieinama (įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių sėklos), ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus naudoti prieš piktžolių sudygimą. Vienametes vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles galima naikinti rudenį, jeigu tikimasi, kad piktžolėtumas viršys žalingumo ribą. Turėtų būti naudojama tinkamai parinkta kombinacija herbicidų, veikiančių per dirvą ir per lapus. Šis purškimas nereikalingas vėlyvos sėjos augalų pasėliuose ir mažo piktžolėtumo pasėliuose. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai, veikiantys per lapus, ir jie yra naudojami: 1) kai vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių skaičius viršija žalingumo ribą; 2) kai piktžolės yra sudygę priešsėlio augalai; 3) kai vyrauja pavasarinio dygimo piktžolės. Ruošiant sėklos guolį vasariniams miežiams, būtina sunaikinti rudeninio ir pavasarinio dygimo piktžoles. Sudygusių miežių pasėliuose reikalinga naudoti per lapus veikiančius herbicidus, kurių norma pakoreguojama pagal piktžolių dydį.
78. Pavasarį, herbicidai, veikiantys per lapus, purškiami tik palankiomis augalų ir piktžolių augimo sąlygomis. Tiksliai nustatytas miežių ir piktžolių vystymosi tarpsnis padeda išvengti herbicidų neveiksmingumo (per didelės piktžolės) ir žalos kviečiams. Turi būti apgalvota rizika po kviečių auginamiems augalams.
79. Dėl herbicidų rezistentiškumo sustabdytas ar minimalizuotas augalų vystymasis yra apibrėžtas direktyvomis, kurios yra galiojančios ir jomis reikia vadovautis.
80. Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens), dirvinės usnys (Cirsium arvense), savaime sudygę bulvės gali būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą visuotinio veikimo herbicidais. Šiuo laikotarpiu miežiai yra beveik subrendę ir išdžiūvę, grūdai beveik sunokę, o piktžolės dar vegetuoja. Todėl herbicidus naudoti yra efektyvu. Šiuo metu taip pat galimas atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžoles.
Pagrindiniai herbicidai
81. Herbicidai, skirti purkšti miežių pasėlius, grupuojami atsižvelgiant į jų naudojimo laiką (prieš sėją, po sėjos iki sudygimo, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą) ir jų naikinimo svarbiausius objektus (vienametės vienaskiltės, vienaskiltės ir dviskiltės, dviskiltės piktžolės).
82. Lietuvos Respublikoje nuo piktžolių registruotų produktų, kurie naudojami iki sėjos ir po sėjos iki sudygimo, nėra. Registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos:
82.1. Tik nuo vienamečių vienaskilčių sudygus – fenoksaprop-P-etilas naudojamas sudygusiuose miežiuose.
82.2. Nuo vienaskilčių / dviskilčių sudygus – metsulfuron-metilas naudojamas sudygusiuose miežiuose; prieš derliaus nuėmimą miežiai purškiami glifosatu.
82.3. Tik nuo dviskilčių sudygus: MCPA, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis, fluroksipiras + klopiralidas + MCPA, dicamba mišiniuose su 2,4-D ir MCPA, bentazonas, bentazonas + MCPA, pendimetalinas + cyanazinas, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis + dikamba, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis + dicamba, tribenuronmetilas, amidosulfuronas, tribenuron-metilas + tifensulfuron-metilas, triasulfuronas + dicamba, klopiralidas, florasulamas + 2,4-D, mekopropas-P + MCPA + dichlorpopas-P, florasulamas, amidosulfuronas + natrio metil-jodosulfuronas + mefenpir-dietilas, fluroksipiras, pendimetalinas.
Išgulimas
Požymiai
83. Auginant miežius tam tikromis aplinkos ir agrotechninėmis sąlygomis (gausiai patręšta azoto trąšomis, tankus pasėlis), augalai gali būti linkę išgulti. Jei augalai tik pasvirę, rūpesčių nekyla. Stipriai išgulę augalai nevienodai bręsta, pablogėja grūdų kokybė. Nepatogumai nuimant derlių gali turėti įtakos derliaus sumažėjimui. Padidėjęs užterštumas piktžolėmis ne tik apsunkina javapjūtę, bet ir padidina išlaidas džiovinant grūdus. Todėl labai svarbu sustabdyti ypač ankstyvą javų išgulimą.
84. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, įskaitant ir augimo reguliatorių naudojimą.
85. Yra nustatyta, kad kai kurie augimo reguliatoriai, panaudoti ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais, pagerina šaknų sistemos vystymąsi, įtakoja krūmijimąsi ir produktyvių varpų kiekį. Tvirtinama, kad tai padidina derlių.
Pagrindinė strategija
86. Išgulimo rizika gali būti sumažinama naudojant agrotechnines priemones: atsisakant ankstyvos sėjos (žiemkenčių), saikingai tręšiant azoto trąšomis, nenaudojant per didelių sėklos normų. Kai kurios miežių veislės (trumpos arba tvirtašiaudės) yra atsparios išgulimui ir gali būti auginamos nenaudojant augimo reguliatorių. Augimo reguliatoriai, siekiant sumažinti išgulimo riziką, purškiami ankstyvaisiais stiebo augimo tarpsniais (BBCH 20-32). Kad būtų sutrumpinti ir sustiprinti apatiniai tarpubambliai, augimo reguliatoriai naudojami purškiant visą normą vieną kartą ar sumažintas normas per du kartus. Augimo reguliatoriais pasėliai gali būti purškiami ir vėlesniais stiebo augimo tarpsniais (BBCH 32-45) norint sutrumpinti viršutinius tarpubamblius. Tuo būdu sumažinamas bendras augalo aukštis. Augimo reguliatorių nenaudoti, jei pasėliai yra stresuoti (pvz., sausros) arba kai gali būti slopinamas plaukėjimas.
Pagrindiniai augalų augimo reguliatoriai
87. Lietuvos Respublikoje ankstyvam stiebo augimui (BBCH 20-32) registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – chlormekvat-chloridas; vėlyvam stiebo augimui (BBCH 32-45): etefonas, mepikvat chloridas; bet kuriuo stiebo augimo metu (BBCH 30-39/45): chlormekvat-chloridas, etefonas, mepikvat chloridas.
Suderinta su EPPO
standartu PP 2/11(1)
Įvadas
1. Ši geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) direktyva avižoms yra viena iš pagal Vidurio Europos ir Viduržemio jūros šalių Augalų apsaugos organizacijos (EPPO) programą paruoštų direktyvų visiems pagrindiniams žemės ūkio augalams EPPO regione. Ji turi būti naudojama lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Direktyva apima avižų (Avena sativa) apsaugos nuo kenksmingų organizmų (tarp jų ir ligų sukėlėjų bei piktžolių) metodus.
2. Avižos auginamos vidutinio klimato vietovėse bei šiaurinėje EPPO regiono dalyje. Avižų grūdai dažniausiai naudojami pašarui, ypač arkliams šerti. Viduržemio regiono šalyse avižos taip pat auginamos žaliam pašarui. Nedideli grūdų kiekiai naudojami maistui kaip miltai, kruopos ar dribsniai.
3. Avižos sėjamos pavasarį arba rudenį. Sertifikuotos arba nesertifikuotos sėklos gali būti perkamos arba išsiauginamos ir paruošiamos tiesiog ūkyje. Augalų rotacija su kitais javais ar lauko augalais mažina kenksmingų organizmų populiacijų gausėjimą dirvoje ar augalinėse liekanose. Precizinis žemės dirbimas yra rekomenduojamas kaip efektyvus agrotechninis augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų metodas. Minimalizuotų auginimo technologijų naudojimas, kaip kad tiesioginė sėja į ražienas, gali sumažinti darbų kainą, tačiau sąlygoja kenksmingų organizmų išlikimą ar net jų gausėjimą dirvoje. Kadangi avižos daugiausia auginamos grūdams, todėl augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų tikslas auginant avižas yra garantuoti geros kokybės didelį derlių. Siekiant užtikrinti gerą grūdų kokybę, svarbu augalus apsaugoti nuo išgulimo ir subrendusius nedelsiant nukulti.
4. Avižos daugeliu atžvilgių yra tinkamos įtraukti į sėjomainą. Jos yra gana atsparios dažniausiai aptinkamai javaklūpės (Gaeumannomyces graminis) formai ir stiebalūžei (Tapesia yallundae). Auginant avižas, sumažinama šių ligų rizika sėjomainoje. Prieš sėjant avižas, reikia įvertinti nematodų riziką, ypač auginant jautrių veislių avižas.
5. Atsparių veislių auginimas, optimalus sėjos laikas, tinkama augalų rotacija, sveikos sėklos naudojimas, gerai paruoštas sėjos guolis ir ražienų užarimas yra svarbūs GAAP elementai auginant avižas. Augalų apsaugos priemonės gali būti naudojamas bet kuriuo augalų vystymosi tarpsniu, tačiau praktikoje taikoma tik keletas augalų apsaugos produktų. Nuo tų kenksmingų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant pasėlius, sėklos beicavimas yra GAAP. Ir nuo kitų kenksmingų organizmų sėklos beicavimas kaip GAAP gali būti taikomas siekiant apsaugoti augalus ankstyvais vystymosi tarpsniais ir taip sumažinti purškimų skaičių bei sunaudojamų augalų apsaugos produktų kiekį sezono metu. Avižų sėklos apsaugai nuo ligų ir kenkėjų naudojami beicai turi būti kaip galima platesnio veikimo spektro. Labai svarbu, kad beicuojant sėklos būtų tolygiai padengtos.
6. Dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų naudojimas vienu metu augalų purškimui ar sėklos apdorojimui yra GAAP, jeigu augalai apsaugomi nuo tuo metu plintančių ar dar plisiančių kenksmingų organizmų. Ūkininkas ar konsultantas turi gerai pažinti pagrindinius kenksmingus organizmus, nuolat sekti situaciją laukuose ir naudotis esančiomis šalyje prognozavimo sistemomis, ekonomine žalingumo riba. Produkto normos dydį turi nulemti plintantys kenksmingi organizmai, naudojamo produkto veiksmingumas nuo kiekvieno jų ar kartu naudojamų kelių produktų tarpusavio sąveika. GAAP nuo grybinių ligų yra veiksmingiausių produktų parinkimas ir jų panaudojimas tinkamiausiu laiku.
7. Pasėlių purškimui rekomenduojami naudoti vamzdiniai traktoriniai purkštuvai, išskyrus atrankinį purškimą nuo daugiamečių piktžolių ir insekticidų naudojimą ypač mažomis darbinio tirpalo normomis sezono pradžioje. GAAP siekia apriboti augalų apsaugos produktų nunešimą purškimo metu ir nepageidautiną pasklidimą aplinkoje. Tuo tikslu rekomenduojama pagal galimybes naudoti nunešimą mažinančias uždangas ant purkštukų ar įrangą, leidžiančią išpurkšti vienodo dydžio lašelius pro visus purkštuvo purkštukus.
8. Grėsmė atsirasti atsparumui fungicidams, insekticidams ir herbicidams yra reali. Pagal GAAP, nerekomenduojama purkšti fungicidais ir insekticidais vegetacijos metu, jei į jų sudėtį įeinančios to paties veikimo pobūdžio veikliosios medžiagos jau buvo naudotos sėkloms beicuoti. Geriau naudoti skirtingo veikimo pobūdžio veikliąsias medžiagas. Tokių pat principų siūloma laikytis naudojant augalų apsaugos priemones nuo miltligės ir rūdžių: veikliosios medžiagos turi būti kaitaliojamos arba pagal galimybes naudojami skirtingo veikimo pobūdžio veikliųjų medžiagų deriniai (mišiniai).
9. Pagrindiniai avižų kenksmingi organizmai yra šie:
9.1. Vainikuotosios rūdys (Puccinia coronata);
9.2. Miltligė (Blumeria graminis);
9.3. Avižų dryžligė (Pyrenophora avenae);
9.4. Septoriozė (Septoria avenae);
9.5. Avižų dulkančiosios kūlės (Ustilago avenae);
9.6. Kietosios kūlės (Ustilago hordey f. sp. avenae);
9.7. Javaklūpė (Gaeumannomyces graminis);
9.8. Pašaknio puviniai (Fusarium spp.);
9.9. Miežių geltonosios žemaūgės virusas;
9.10. Amarai;
9.11. Tripsai;
9.12. Ilgakojai uodai (Tipula spp.);
9.13. Spragšių ir grambuolių lervos;
9.14. Dirvinukai (Agrotis spp.);
9.15. Švedinės muselės (Oscinella frit);
9.16. Nematodai;
9.17. Piktžolės;
9.18. Išgulimas.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
10. Ruošiant GAAP direktyvas, EPPO viešų diskusijų metu svarstyta informacija apie augalų apsaugai naudojamas specifines veikliąsias medžiagas ir kaip tai susieti su pagrindine GAAP strategija. Galimi atvejai, kad atskirose EPPO šalyse dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos neregistruojamos arba jų naudojimas yra apribotas. Tačiau dėl to augalų apsaugos strategijos pagrindai išlieka galiojančiais. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, naudojami tik pagal paskirtį registruoti toje šalyje produktai.
Vainikuotosios rūdys (Puccinia coronata)
Požymiai
11. Rūdžių sukėlėjai yra labai prisitaikę prie augalų šeimininkų. Avižose vainikuotąsias rūdis sukelia Puccinia coronata forma specialis. Be to, dažnai pasitaiko, kad grybų patotipai prisitaiko prie augalo šeimininko atsparių genotipų. Avižos užsikrečia pavasarį nuo peržiemojusių senų augalų arba augalų tarpininkų (šaltekšnio arba šunobelės) oru plintančiomis ecidiosporomis arba iš kitur vėjo atneštomis uredosporomis. Ant avižų lapų pasirodžiusios ryškai oranžinės, smulkios, iškilios, pailgos dėmelės (panašios į spuogelius) yra tipiški vainikuotųjų rūdžių požymiai. Šie 1-5 mm dydžio spuogeliai (uredžiai) yra netolygiai išsibarstę lapo paviršiuje. Uredžius dengiantis epidermis plyšta ir ligos sukėlėjas sparčiai dauginasi. Po antrinio užkrato uredosporomis avižose gali prasidėti epideminis rūdžių vystymasis ir tada yra tinkamiausias laikas panaudoti augalų apsaugos produktus. Avižų pieninės brandos pabaigoje apie oranžinius vainikuotųjų rūdžių spuogelius arba šalia jų susiformuoja juodos teliosporos. Jos žiemoja ant augalų tarpininkų.
Pagrindinė strategija
12. Naudojant įvairias agrotechnines priemones, galima sumažinti rūdžių plitimą avižose. Pirmiausia reikia auginti atsparių vainikuotosioms rūdims veislių avižas. Jautrių šioms rūdims veislių reiktų atsisakyti. Sunaikinti iš pabirų sudygusias avižas. Siekiant išvengti per daug vešlaus ir tankaus pasėlio, nepertręšti pasėlių azoto trąšomis. Kai rizika užsikrėsti rūdimis yra labai didelė, reikia naudoti fungicidus. Paprastai pakanka vieno ar dviejų purškimų.
Pagrindiniai fungicidai
13. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo vainikuotųjų rūdžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenpropidinas, fenpropimorfas, flukvinkonazolas, flutriafolas, metkonazolas, piraklostrobinas, propikonazolas, tebukonazolas, triadimenolas, trifloksistrobinas.
Miltligė (Blumeria graminis)
Požymiai
14. Miltligė pažeidžia avižų lapus, lapamakštes ir šluoteles, padengdama juos baltu grybienos valkčiu, kuris senstant tamsėja, papilkėja ir paruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi, bet vėliau ligos apimtas lapo plotas palaipsniui apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusios konidijos vėjo pagalba plinta dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Oru plintantis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Konidijų sudygimui reikalinga didelė santykinė oro drėgmė (bet lapų paviršius neturi būti šlapias), tuo tarpu sporuliacijai ir sporų pasklidimui palankesni sausesni orai. Besikaitaliojantys sausi – drėgni orai, būdingi Šiaurės vakarų Europoje, yra palankiausi miltligės plitimui. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta fotosintezė ir susidaro chlorozė. Ankstyvaisiais augalo vystymosi tarpsniais išplitus miltligei, augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais vystymosi tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas ir tuo pačiu grūdų derlius. Miltligės sukėlėjo vaisiakūniai – kleistoteciai – gali pasirodyti juodų taškelių pavidalo ant senų kolonijų nuo bablėjimo pabaigos iki žydėjimo pabaigos (BBCH 39-69-). Tačiau kleistoteciai sąlyginai mažai svarbūs pavasarinei infekcijai. Užsikrečiama daugiausia nuo senų augalų ar per orą iš kitur atneštomis konidijomis.
Pagrindinė strategija
15. Avižose miltligę sukelia tik Blumeria graminis f. sp. avenae., todėl ši liga, plintanti kviečiuose ar miežiuose, negali užkrėsti avižų ir atvirkščiai. Pasirinkta tinkama auginimo technologija gali iš dalies sumažinti miltligės plitimą pasėlyje. Rekomenduojama auginti atsparių miltligei veislių avižas.
16. Retesniuose avižų pasėliuose miltligės intensyvumas būna mažesnis nei tankiuose, gausiai patręštuose azotu. Kai miltligės rizika labai padidėja, reikia naudoti fungicidus. Pagal reikalą purškiama vieną ar du kartus, bet ne vėliau kaip iki plaukėjimo tarpsnio vidurio (BBCH 55).
Pagrindiniai fungicidai
17. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenpropidinas, fenpropimorfas, flukvinkonazolas, flutriafolas, krezoksimmetilas, metkonazolas, piraklostrobinas, propikonazolas, tebukonazolas, triadimenolas, trifloksistrobinas.
18. Sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: flutriafolas, triadimenolas, tebukonazolas
Avižų dryžligė (Pyrenophora avenae)
Požymiai
19. Pyrenophora avenae yra su sėkla plintantis patogenas. Ilgai išliekančios gyvybingos grybienos liekanos užkrečia sėklą. Ligos sukėlėjas gali sunaikinti dygstantį avižos daigelį. Po ankstyvo nedidelio pažeidimo augalo apatiniai lapeliai su rudomis dėmėmis arba dryžiais nudžiūna (apmiršta), o avižos atsigauna ir toliau auga. Pirminė infekcija gali sukelti antrinę su daug intensyviau išplitusiomis rausvai rudomis dėmėmis. Konidijų pagalba avižų dryžligė išplinta ant šluotelės ir galų gale užkrečia grūdus. Avižų dryžligė išplitusi visuose avižų auginimo regionuose.
Pagrindinė strategija
20. Avižų sėklos gali būti labai gausiai užkrėstos Pyrenophora avenae. Kai kurios veislės yra atsparios avižų dryžligei. Siekiant išvengti ligos, reikia naudoti neužkrėstą Pyrenophora avenae arba beicuotą sėklą. Nėra pakankamai informacijos apie fungicidų naudojimą, siekiant apsaugoti lapus nuo avižų dryžligės. Sėjomainos laikymasis mažina ligos plitimo riziką. Ligotų augalų liekanos gali būti kaip pirminis užkratas. Norint sunaikinti augalų likučius, rekomenduojama dirvą suarti. Augalų likučių naikinimas arba tvarkingas jų užarimas yra priemonės, stabdančios dryžligės plitimą.
Pagrindiniai fungicidai
21. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo dryžligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenprofimmorfas, fluikvinkonazolas, flusilazolas, piraklostrobinas, prochlorazė, propikonazolas, tebukonazolas.
22. Sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: difenokonazolas, fuberidazolas, imazalilas, fludijoksonilo.
Septoriozė (Septoria avena)
Požymiai
23. Septoriozės sukėlėjas gali plisti su sėkla. Labai stipriai pažeisti daigai gali nesudygti. Labiausiai šiai ligai būdingi simptomai – kai šokolado rudumo dėmės ilgėja galuose nusmailėdamos, vėliau plečiasi ir susilieja. Dėmės gan greitai įgauna šviesiai pilkšvai rudą spalvą. Pažeidimų vietose formuojasi piknidžiai. Ligos simptomai retai pastebimi nuo daigų tarpsnio iki augalai išplaukėja. Septoriozė plinta lietaus purslų pagalba konidijoms išsitaškant nuo augalo ant augalo. Ligos sukėlėjas peržiemoja ant ražienų, kur periteciai suformuoja askosporas, kurios plačiai pasklinda.
Pagrindinė strategija
24. Skirtingos veislės gali būti nevienodo jautrumo. Avižų negalima sėti po avižų. Ligos plitimas turi būti stebimas nuo ankstyvo pavasario. Purškiama nuo septoriozės 1-2 kartus, ypač kai vyrauja drėgni orai. Prognozavimo sistemos, besiremiančios kritulių registravimu, gali būti naudojamos purškimo laikui nustatyti. Duomenų apie fungicidų naudojimo tikslingumą avižų pasėlyje nuo septoriozės nėra gausu.
Pagrindiniai fungicidai
25. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo septoriozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenprofimmorfas, fluikvinkonazolas, flusilazolas, piraklostrobinas, prochlorazė, propikonazolas, tebukonazolas.
Dulkančios avižų kūlės (Ustilago avenae)
Požymiai
26. Ustilago avenae sukelia avižų dulkančiąsias kūles. Žalsvai juoda kūliasporių masė užpildo mezgines, grybiena suardo jų apvalkalėlį ir kitas žiedyno dalis, apimdama visą šluotelę. Plaukėjimo metu pasimato sunaikintos, kūliasporėmis aplipusios šluotelės. Žydėjimo metu kūliasporės pasklinda ir užkrečia naujus grūdus. Liga platinama vėju arba kuliant. Dygimo metu sėklų paviršiuje esančios kūliasporės įauga į augalą ir jį užkrečia.
Pagrindinė strategija
27. Pasklidus Ustilago avenae sporoms grūdo formavimosi ir kūlimo metu, sėkla gali labai stipriai užsikrėsti. Yra visiškai atsparių šiai ligai veislių. Jautrių avižų dulkančioms kūlėms veislių avižas reikia beicuoti sisteminiais beicais, kurie apsaugo augalus nuo patogeno vystymosi augalams dygstant ir sudygus. Norint išvengti ligos plitimo, reikia sėti neužkrėstą arba beicuotą sėklą. Šie abu metodai yra labai efektyvūs ir avižų dulkančiosios kūlės praktiškai neplinta intensyvios žemdirbystės kraštuose. Kada sėjamos nebeicuotos sėklos, liga gali vėl pasirodyti. Tokiu atveju tai nėra GAAP.
Pagrindiniai fungicidai
28. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprokonazolas, difenokonazolas, dinikonazolas, flutriafolas, karboksinas, tebukonazolas, triadimenolas, tritikonazolas.
Kietosios avižų kūlės (Ustilago hordei f. sp. avenae)
Požymiai
29. Ustilago hordei f. sp. avenae sukelia avižų kietąsias kūles. Pažeistų augalų išplaukėjusios šluotelės yra neįprastos išvaizdos. Jos yra susiglaudusios, atrodo kaip juodai išteptos. Tamsių teliosporų masė sulipusi, apsupta išplonėjusio apyžiedžio likučių. Sporos lengvai neišbyra kaip kad dulkančiųjų kūlių ir išsilaiko šluotelėse iki derliaus nuėmimo. Kūliasporėmis sėklos užsikrečia kūlimo metu. Po sėjos grūdo paviršiuje esančios kūliasporės prasiskverbia į dygstantį augalą ir jį užkrečia.
Pagrindinė strategija
30. Avižų sėklų paviršius kietosiomis kūlėmis užkrečiamas kūlimo metu, kuomet kūlėti grūdai pratrūksta ir kūlių masė pasklinda. Yra ir atsparių kietosioms kūlėms avižų veislių. Kad būtų išvengta ligos plitimo, reikia sėti neužkrėstą Ustilago hordei f. sp. avenae arba beicuotą sėklą. Šie abu metodai yra labai efektyvūs ir avižų kietosios kūlės praktiškai neplinta intensyvios žemdirbystės kraštuose. Kada sėjamos pačių ūkininkų pasiruoštos nebeicuotos sėklos, liga gali vėl pasirodyti. Tokiu atveju tai nėra GAAP.
Pagrindiniai fungicidai
31. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprokonazolas, difenokonazolas, dinikonazolas, flutriafolas, karboksinas, tebukonazolas, triadimenolas, tritikonazolas.
Javaklūpė (Gaeumannomyces graminis)
Požymiai
32. Gaeumannomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis avižų šaknis, ant kurių išaugina charakteringą juodą paviršinę grybieną. Liga taip pat gali pažeisti šaknies kaklelį ir apatinę stiebo dalį. Šaknys iš dalies arba visiškai sunaikinamos, o pažeistų augalų išplaukėjusios šluotelės būna išbalusios, tuščios. Ypač liga plinta vyraujant sausiems orams. Patogenas išlieka kaip saprofitinis grybas ant augalų likučių ir tiesiogiai pažeidžia naujų augalų šaknis. Oru javaklūpės sukėlėjas nepernešamas. Dažniausiai pasėlyje liga plinta židiniais.
Pagrindinė strategija
33. Išplitusi javaklūpė ypač sumažina intensyviai auginamų kviečių derlių. Avižoms ji nėra tokia žalinga. Labiausiai paplitęs patogenas G. graminis var. tritici pažeidžia kviečius, miežius ir rugius, bet nepažeidžia avižų.
34. Tuo tarpu mažiau paplitęs patogenas G. graminis var. avenae pažeidžia ne tik avižas, bet ir kviečius, miežius bei rugius. Intensyviai auginant avižas, jis gali sukelti nemažai problemų avižų pasėliuose. Kai plinta tik G. graminis var. tritici, avižų auginimas sumažina javaklūpės riziką po jų auginamiems kviečiams, miežiams ar rugiams. Tačiau kai plinta G. graminis var. avenae, varpinių javų priešsėliams reiktų pasirinkti kitų rūšių augalus.
Pašaknio puviniai (Fusarium spp.)
Požymiai
35. Fusarium culmorum, Monographella nivalis yra dirvos patogenai, kurie pažeidžia avižų apatinę stiebo dalį. Šie du patogenai plinta ir su sėkla. Daigų šaknų puvinius F. culmorum ir M. nivalis sukelia tiek plisdami su sėkla, tiek tiesiogiai dirvoje. Palankiomis sąlygomis nuo šaknų užsikrečia ir apatinė stiebo dalis, kuri gali būti stipriai pažeidžiama. F. culmorum plisti palankesni gana sausi ir šilti orai, todėl šio sukėlėjo sukeliamos ligos labiau išplitę centrinėje ir Pietų Europoje. Stiebo pagrindas paruduoja arba išryškėja didelės rudos dėmės; stiebai palinksta ir pasėlis išgula. M. nivalis plinta žemoje temperatūroje tirpstant sniegui. Jam nutirpus, anksti pavasarį ant augalų lapų matyti iššviesėjusios vandeningos dėmės. F. culmorum yra nespecializuotas parazitas ir pažeidžia daugelio augalų šaknis. Jis išgyvena kaip saprofitinis grybas ant augalų liekanų. M. nivalis pažeidžia ne tik varpinius javus, bet ir daugumą kitų varpinių (Poaceae) augalų ir išlieka dirvoje. Daigai ir augalai ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais nuo šaknų puvinių gali būti apsaugomi sėjant beicuotą sėklą. Avižų pašaknio puvinius gali sukelti ir kiti Fusarium genties grybai (pvz., Gibberella avenacea). G. avenacea (anamorfas F. avenaceum) dažnesnis vėsaus ir drėgno klimato zonose.
36. Fusarium grybai gali sukelti ir šluotelės fuzariozę. Liga ypač plinta tuose regionuose, kur pakanka drėgmės. Dėl šluotelės fuzariozės sumažėja derlius, kadangi pažeistose šluotelėse išauga labai smulkūs grūdai arba jie visai neužmezgami (žiedyno sterilumas). Dėl šluotelės fuzariozės gali labai padidėti mikotoksinų kiekis avižų grūduose.
Pagrindinė strategija
37. Dominuojant varpiniams javams sėjomainoje, užkrato daugėja, todėl sėjomainos laikymasis iš dalies mažina pašaknio bei šaknų puvinių plitimą. Kadangi F. culmorum ir M. nivalis natūraliai yra dirvos mikrofloros sudėtinė dalis, sėjomaina nėra tiek efektyvi kaip nuo javaklūpės. Siekiant sumažinti pašaknio puvinių pažeidimo intensyvumą, reikia į subrendusią sėjai dirvą sėti sertifikuotą, neužkrėstą pašaknio puvinius sukeliančiais patogenais sėklą. Avižų sėklos beicavimas nuo pašaknio puvinių sukėlėjų yra įprasta GAAP. Kai sėklos pažeidimo intensyvumas Fusarium spp. yra nedidelis (iki 10 proc.), beicavimui naudojami kontaktiniai, kai didesnis – sisteminiai beicai.
Pagrindiniai fungicidai
38. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: benomilas, difenikonazolas, karbendazimas, fludijoksonilas, fuberidazolas, guazatinas, prochlorazė.
Miežių geltonosios žemaūgės virusas
Požymiai
39. Miežių geltonosios žemaūgės virusu yra vadinama keletas Luteoviridae šeimos javų virusų. Javuose plintantys amarai Rhopalosiphum pad, Sitabion avenae ir Metopolophium dirhodum platina virusus. Kaip luteovirusai, jie dauginasi užkrėstų augalų ląstelėse. Virusuotiems augalams būdingas žemaūgiškumas, lapų paraudimas ir vaisingų žiedynų sumažėjimas. Simptomatikos intensyvumas priklauso nuo to, kiek augalai yra atsparūs, kiek virusas yra agresyvus, kokiu vystymosi tarpsniu augalas užsikrečia. Ypač gali nukentėti jautrių virusinėms ligoms veislių derlius.
Pagrindinė strategija
40. Visų veislių avižos gali būti pažeistos miežių geltonosios žemaūgės viruso. Kol kas Europoje nėra tolerantiškų ar atsparių avižų veislių šiam virusui. Vėlyvos sėjos avižos yra labiau puolamos viruso užkratą pernešančių amarų, nei ankstyvos, todėl avižas reikia sėti kaip galima anksčiau. Kad būtų išvengta derliaus nuostolių, avižų pasėlius reiktų purkšti nuo amarų-virusų pernešėjų. Virusų prevencijai nėra nustatytų žalingumo ribų. Kai matoma, kad vienkartinis purškimas nuo amarų yra nepakankamas, kaip prevencinę priemonę nuo virusų rekomenduojama avižų pasėlius purkšti insekticidais antrą kartą.
Pagrindiniai insekticidai
41. Lietuvos Respublikoje naudojami nuo amarų efektyvūs insekticidai.
Amarai
Požymiai
42. Amarai, ypač Rhopalosiphum padi, Sitabion avenae ir Metopolophium dirhodum, gali gausiai apnikti avižų lapus ir šluoteles. Amarai gali kenkti augalui tiesiogiai, misdami jo sultimis, ar netiesiogiai, išskirdami juodas apnašas bei platindami virusines ligas, ypač BYDV. Išplitus amarams, gali sumažėti grūdų derlius ir suprastėti jų kokybė. Didesnę žalą atneša amarai, kai išplinta ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais arba kai amarai apninka išplaukėjusias šluoteles.
Pagrindinė strategija
43. Žiemines avižas reikia beicuoti arba purkšti insekticidais, kad būtų sumažintas miežių geltonosios žemaūgės plitimas. Ypač šias priemones reikia taikyti, kai avižos ankstyvos sėjos ar žiema neįprastai švelni. Virusų pernešimo pavojų vasarinėse avižose galima sumažinti jas sėjant kuo anksčiau. Norint laiku panaudoti insekticidus nuo amarų, reikia nuolat stebėti avižų pasėlius. Purškimą nuo amarų reikia atlikti jiems pasiekus žalingumo ribą. Lietuvoje ievinių amarų (Rhopalosiphum padi) žalingumo riba vasarinių javų pasėliuose krūmijimosi metu (BBCH 21-29) laikoma, kai apnikta 50 proc. augalų ir ant jų randama po 1-2 amarus. Bamblėjimo metu (BBCH 30-47) – 50 proc. apniktų augalų ir daugiau kaip 10 amarų ant stiebo. Nuo javinių amarų (Sitabion avenae) rekomenduojama purkšti, kai randama 20-30 proc. amarų apniktų šluotelių, kiekvienoje vidutiniškai po 2-3 amarus. Kitose EPPO šalyse rekomenduojama naudoti insekticidus nuo amarų, kai iki bamblėjimo tarpsnio pabaigos (BBCH 37) randama 20–30 proc. amarais apniktų stiebų. Vėlesniais vystymosi tarpsniais insekticidai naudojami, kai amarų randama ant 40 proc. stiebų. Dažniausiai pakanka vieno purškimo insekticidais. Jei plinta tik amarai, rekomenduojama naudoti selektyvaus veikimo insekticidus, kad būtų išsaugoti naudingi vabzdžiai. Sėklos gali būti beicuojamos.
Pagrindiniai insekticidai
44. Lietuvos Respublikoje nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, triazamatas, zeta-cipermetrinas.
Tripsai
Požymiai
45. Daugelis tripsų rūšių (Limothrips cerealium, L. denticornis, Stenothrips graminum, Haplothrips aculeatus, Thrips angusticeps, Haplothrips tritici, Aptinothrips elegans, Anaphothrips obscurus, Halotydeus destructor, Penthaleus major) maitinasi avižų lapais. Iščiulptų viršutinių lapų lapamakštės įgyja sidabrinį atspalvį. Pažeistas lapas nuruduoja. Gausiai išplitus tripsams, avižų pasėlis gali stipriai nukentėti, ypač vyraujant nepalankioms augalų augimo sąlygoms (sausa ir vėsu). Iščiulptos šluotelės būna tuščios ir išbalusios.
Pagrindinė strategija
46. Tripsų gausumą įvertinti yra būtina, kadangi jie yra labai smulkūs ir sunkiai pastebimi. Norint nustatyti jų kiekį, reikia skaičiuoti atsargiai praskleidus lapamakštę ar iškračius juos ant popieriaus. Greta augančios piktžolės, daugiamečiai žolynai ar ganyklos taip pat turi būti apžiūrimi, kadangi tripsai migruoja iš vienos vietos į kitą. Suskaičiavus tripsus, priimamas sprendimas dėl insekticidų naudojimo. Kadangi šie kenkėjai būdingi šiauriniuose Europos kraštuose, todėl daugelyje piečiau esančių intensyvios žemdirbystės šalių apsaugos priemonių nuo tripsų varpinių javų pasėliuose atskirai netaiko. Lietuvoje purkšti miežių pasėlius nuo tripsų rekomenduojama, kai bamblėjimo pabaigoje (BBCH 37-39) randami 1-2 tripsai ant stiebo, esant 50 proc. apniktų stiebų.
Pagrindiniai insekticidai
47. Lietuvos Respublikoje nuo tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, zeta-cipermetrinas.
Ilgakojai uodai (Tipula spp.)
Požymiai
48. Kenkia ilgakojų uodų lervos. Jos gyvena dirvoje arba didelėmis populiacijomis daugiamečiuose žolynuose.
Pagrindinė strategija
49. Avižos ilgakojų uodų lervų gali būti pažeistos, kai sėjamos po daugiamečių žolynų ar į dirvonus. Pagal galimybes to reiktų vengti. Siekiant įsitikinti, ar gausiai dirva užkrėsta ilgakojų uodų lervomis, tikslinga paimti dirvos bandinius ir suskaičiuoti lervas. Jei dirvoje anksti pavasarį randama 50 ar daugiau lervų/m2, avižas sėti į tokį lauką rizikinga. Kai dirvoje gausu ilgakojų uodų lervų, iškart suarus daugiamečius žolynus ar dirvonus, gali būti naudojami dirviniai insekticidai. Jie išpurškiami dirvos paviršiuje, naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo. Tokiu pat būdu dirviniai insekticidai gali būti naudojami ir javų pasėliuose, kai matoma, kad dėl ilgakojų uodų lervų stipriai kenčia pasėti augalai. Purškiant prieš gausų lietų, pagerėja insekticidų įsiskverbimas ir pasiskirstymas viršutiniame dirvos sluoksnyje.
50. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų produktų nėra.
Spragšiai ir grambuolių lervos
Požymiai
51. Tam tikrų rūšių spragšių (Agriotes spp.) ir grambuolių (Melolontha spp.) lervos pakanda augalo stiebo pagrindą ir šaknis. Augaliukas pagelsta, o pagrindinis jo stiebelis paruduoja. Spragšių lervų vystymasis dirvoje trunka 3-5 metus. Spragšiams būdinga tai, kad suaugėlių ir skirtingo išsivystymo lervų būna kasmet. Tuo tarpu grambuolių lervų vystymasis, trunkantis 3-4 metus, dažniausiai yra periodiškas. Pasėliams pradeda kenkti abiejų kenkėjų lervos trečiais vystymosi metais.
Pagrindinė strategija
52. Daugiamečiai žolynai ir nedirbamos dirvos yra netinkamas priešsėlis miežiams. Tačiau jei juos tenka sėti į tokią dirvą, gali tekti purkšti insekticidais, naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo ar sėti beicuotą insekticidais sėklą. Kai įtariama, kad dirva užsikrėtusi spragšių ar grambuolių lervomis, reiktų ją ištirti ir nusistatyti, kiek gausiai dirvoje yra lervų. Priklausomai kiek gausiai randama šių kenkėjų, priimamas sprendimas dėl augalų apsaugos produktų naudojimo miežių pasėliuose.
53. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų produktų nėra.
Dirvinukai (Agrotis spp.)
Požymiai
54. Kai kuriose Viduržemio jūros baseino šalyse dirvinukai pažeidžia avižas. Suaugę dirvinuko vikšrai nugraužia jaunų augalų stiebą netoli dirvos paviršiaus ir maitinasi augalo viršutine dalimi. Esant gausiam dirvinukų antplūdžiui, pasėlis išretėja, kai kuriais atvejais lieka didžiuliai tušti židiniai.
Pagrindinė strategija
55. Dirvinukams plisti yra palankūs išretėję, piktžolėti pasėliai, nepurenamais tarpueiliais kaupiamieji augalai, intensyviai nedirbami pūdymai, drėgnos dirvos. Tokius plotus renkasi dirvinukų patelės kiaušinėliams dėti. Kiek gausiai išplitę dirvinukai, nustatoma gerokai po pietų ar vakare apžiūrint dygstančių ar prigijusių augalų pasėlius. Tuo metu dirvinukų vikšrai minta augalais arba netoli jų šildosi dirvos paviršiuje. Tik įvertinus dirvinukų gausumą, sprendžiama apie insekticidų naudojimo būtinumą. Naudojant insekticidus, jais purškiama vakarop, kuomet vikšrai išlindę į dirvos paviršių maitinasi.
56. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų produktų nėra.
Švedinės muselės (Oscinella frit)
Požymiai
57. Švedinės muselės lerva yra 3-4 mm ilgio, gelsvai balta, bekojė ir neturi aiškios galvos. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos: pavasarinė, kenkianti pavasarį sėjamų varpinių augalų daigams, vasarinė, kiaušinėlius dedanti ant besivystančių avižų šluotelių ar kitų javų varpų, ir rudeninė, kenkianti žieminių javų daigams. Muselių lervos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pagrindą. Toks lapelis pradžioje pagelsta, vėliau nudžiūsta. Avižose, ypač vėlyvos sėjos, daugiausia žalos padaro pavasarinė generacija. Antros generacijos lervos, mintančios grūdais, ar pačios muselės gali sudaryti nepatogumų, kuomet jos pradeda daugintis sandėliuose po javapjūtės. Trečios generacijos muselės daugiausia minta daugiamečiais žolynais, bet gali pakenkti ir rudenį pasėtiems javams (taip pat ir žieminėms avižoms).
Pagrindinė strategija
58. Pasėlių apsaugai nuo švedinių muselių gali būti efektyviai naudojamos agrotechninės priemonės. Vasarojų pasėjus anksti į gerai paruoštą dirvą optimaliu gyliu, galima pasiekti, kad jis sudygtų ir pereitų jautriausią švedinių muselių pažeidimams 1-3 lapelių vystymosi tarpsnį, esant žemesnei nei muselėms optimali temperatūra (+19-21oC). Tuo tarpu žiemkenčius reikia sėti ne per anksti, kad jie sudygtų rugsėjo antroje pusėje, kuomet Lietuvoje orai atvėsta ir optimalios sąlygos muselių vystymuisi būna praėjusios. Avižose švedinės muselės nėra įprastas kenkėjas, todėl specialus purškimas nuo šio kenkėjo nepraktikuojamas. Tačiau jei pasitaikytų, kad švedinių muselių kiekis pasėlyje pasiekia žalingumo ribą, reiktų panaudoti insekticidus. Lietuvoje žalingumo riba apibūdinama, kai augalams esant 1-3 lapelių tarpsnio šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Kai kuriose EPPO šalyse nuo švedinių muselių rekomenduojama purkšti, kai randama daugiau nei 10 proc. pažeistų daigų. Nuo muselių dygstantys augalai apsaugomi sėjant insekticidiniu beicu beicuotą sėklą.
Pagrindiniai insekticidai
59. Lietuvos Respublikoje nuo švedinės muselės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas.
Raudonkrūtiniai ir paprastieji lemai (Oulema melanopus, O. gallaeciana)
Požymiai
60. Oulema melanopus ir O. gallaeciana (syn. O. lichenis) yra blizgantys vabaliukai, kurie minta avižų lapais. Misdami jie išgraužia ant lapų pailgas kiaurymes. Geltonos lemų lervos padengtos juodomis, lipniomis gleivėmis ir gali būti supainiojamos su mažais šliužais. Lemų lervos skeletuoja lapus, palikdamos ilgus dryžius ant lapų.
Pagrindinė strategija
61. Pažeidimas yra nesunkiai pastebimas, ypač vasariniuose javuose, bet retai kada būna nuostolingas. Lietuvoje lemų žalingumo ribos tyrimais nėra nustatytos. Kai kuriose EPPO šalyse rekomenduojama purkšti nuo lemų, kai randama 15 suaugusių vabalų m2 iki jiems padedant kiaušinėlius arba kai ant stiebo randama 0,5-1 lerva. Insekticidais purškiama iki avižos išplaukėja ar plaukėjimo metu. Purškimai nuo lemų gali būti derinami su purškimu nuo amarų, pasirenkant nuo abiejų kenkėjų veiksmingą insekticidą.
Pagrindiniai insekticidai:
62. Lietuvos Respublikoje nuo lemų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, triazamatas, zeta-cipermetrinas.
Nematodai
Požymiai
63. Avižų cistiniai nematodai (Heterodera avenae) sukelia stiprų šakų išsišakojimą ir deformacijas. Vėlesniais vystymosi tarpsniais ant šaknų pastebimos mažytės baltos cistos. Pažeistų augalų augimas vėluoja, todėl dėl pažeidimo sutrumpėję augantys židiniais augalai yra aiškiai matomi. Ditylenchus dipsaci (stiebiniai nematodai) sukelia augalo apatinės stiebo dalies sustorėjimą ir lapų susiraukšlėjimą. Pažeistų augalų stiebai gali sutrumpėti, išsikraipyti. Pratylenchus spp. yra labiausiai išplitę nematodai pašarinių avižų pasėliuose Viduržemio jūros šalyse. Jie gali pažeisti ir kitus grūdinius augalus.
Pagrindinė strategija
64. Geriausia yra auginti atsparias nematodams H. avenae ir D. dipsaci veisles. Taip pat naudoti sėjomainą su mažesniu javų ir varpinių žolių kiekiu. Nuo šių nematodų naudoti augalų apsaugos produktus kol kas nerekomenduojama.
Piktžolės
Pagrindinė strategija
65. Avižų pasėliuose piktžolės daugiausiai yra naikinamos herbicidais, tačiau yra tinkamos ir agrotechninės priemonės, kurios naudojamos prieš avižų sėją ir per jų vegetaciją, pvz., augalų konkurencija (pasėlio tankumas) ir mechaninis piktžolių naikinimas. Sudygusios vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu ir herbicidais, purškiant priešsėlinio augalo ražienas. Pastarasis yra naudingas ir reikalingas, kai sėklos guolį numatoma ruošti be arimo. Dirvos dirbimas avižoms būtų: arimas ir akėjimas prieš sėją ir, jeigu reikalinga, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Sėklos guolio ruošimo tikslas – užversti ir paslėpti priešsėlio liekanas, sunaikinti piktžolių populiaciją ir sudaryti optimalias sąlygas, kad sparčiai ir tolygiai sudygusios avižos galėtų konkuruoti su piktžolėmis ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidus. Avižos, palyginus su vasariniais miežiais, geriau konkuruoja su piktžolėmis.
66. Avižų pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas naikinti piktžoles avižose priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu tai yra prieinama, įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių sėklos, ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus naudoti prieš piktžolių sudygimą. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai, veikiantys per lapus, ir jie naudojami, kai vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių skaičius viršija žalingumo ribas. Prieš nustatant apsaugos metodus ir parenkant herbicidus, būtina pagalvoti apie varpinių piktžolių rezistentiškumą. Dėl herbicidų rezistentiškumo sustabdytas ar minimalizuotas augalų vystymasis yra apibrėžtas direktyvomis, kurios yra galiojančios ir jomis reikia vadovautis.
67. Pavasarį, prieš herbicidų, veikiančių per lapus, naudojimą turi būti palankios sąlygos augalų ir piktžolių augimui. Tiksliai nustatytas avižų ir piktžolių vystymosi tarpsnis leidžia išvengti neigiamo poveikio avižoms bei herbicidų neveiksmingumo dėl per didelių piktžolių. Turi būti apgalvota, kokia galima rizika po avižų auginamiems augalams.
68. Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens), dirvinės usnys (Cirsium arvense), savaime sudygusios bulvės gali būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą visuotinio veikimo herbicidais. Šiuo laikotarpiu grūdai turi mažiau kaip 30 % drėgmės. Piktžolės aktyviai auga, todėl yra pažeidžiamos. Šiuo metu galimas ir atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžoles.
Pagrindiniai herbicidai
69. Herbicidų, skirtų naikinti varpines piktžoles avižų pasėliuose, pasirinkimas yra daug mažesnis, palyginus su skirtais kitiems varpiniams augalams, nes dauguma varpines piktžoles naikinančių herbicidų turi savo sudėtyje veikliųjų medžiagų, naikinančių laukines avižas. Herbicidai grupuojami pagal naikinamas piktžoles ir purškimo laiką.
70. Lietuvos Respublikoje šiuo metu nėra registruotų herbicidų, kurie avižų pasėlyje naikintų ir vienaskiltes, ir dviskiltes piktžoles.
71. Taip pat nėra šiuo metu registruotų herbicidų, kuriuos būtų galima naudoti prieš avižų sėją nuo dviskilčių piktžolių.
Išgulimas
Požymiai
72. Auginant avižas tam tikromis aplinkos ir agrotechninėmis sąlygomis (gausiai patręšta azoto trąšomis, tankus pasėlis), augalai gali būti linkę išgulti. Jei augalai tik pasvirę, rūpesčių nekyla. Stipriai išgulę augalai nevienodai bręsta, pablogėja grūdų kokybė. Ypač tas svarbu, kai avižos auginamos žmonių reikmėms. Nepatogumai nuimant derlių gali turėti įtakos derliaus sumažėjimui. Padidėjęs užterštumas piktžolėmis ne tik apsunkina javapjūtę, bet ir padidina išlaidas džiovinant grūdus. Todėl labai svarbu sustabdyti ypač ankstyvą javų išgulimą. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, įskaitant ir augimo reguliatorių naudojimą.
Pagrindinė strategija
73. Išgulimo rizika gali būti sumažinama naudojant agrotechnines priemones: atsisakant ankstyvos sėjos, saikingai tręšiant azoto trąšomis, nenaudojant per didelių sėklos normų. Kai kurios avižų veislės (trumpos arba kietašiaudės) yra tolerantiškos išgulimui ir gali būti auginamos nenaudojant augimo reguliatorių. Tikslu sutrumpinti ir sustiprinti apatinius tarpubamblius ir sumažinti išgulimo riziką, augimo reguliatoriai purškiami ankstyvais stiebo augimo tarpsniais (apie BBCH 30-32). Augimo reguliatoriai nenaudojami, jei pasėliai yra stresuoti (pvz., sausros) arba kai gali būti slopinamas plaukėjimas.
74. Lietuvos Respublikoje šiuo metu augimo reguliatorių avižoms registruotų nėra.
Suderinta su EPPO standartu PP 2/24(1)
Įvadas
1. Ši geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) direktyva kukurūzams yra viena iš pagal Vidurio Europos ir Viduržemio jūros šalių Augalų apsaugos organizacijos (EPPO) programą paruoštų direktyvų visiems pagrindiniams žemės ūkio augalams EPPO regione. Ji turi būti naudojama lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Direktyva apima kukurūzų (Zea mays) apsaugos nuo kenksmingų organizmų (taip pat ir ligų sukėlėjų bei piktžolių) metodus.
2. Kukurūzai auginami visoje Europoje įvairioms reikmėms. Daugiausia jie naudojami pašarui ir grūdams. Kukurūzai taip pat auginami sėklai bei kaip saldieji kukurūzai. Kukurūzų auginimas sėklai į šią direktyvą neįtrauktas.
3. Reikia pažymėti, kad griežti reikalavimai likučiams ir augalų apsaugos produktų naudojimui prieš derliaus nuėmimą yra taikomi auginant saldžiuosius kukurūzus. Be to, grūdų kokybė yra taip pat labai svarbi saldžiųjų kukurūzų produkcijai.
4. GAAP nuo kukurūzų pasėliuose plintančių kenksmingų organizmų apima keletą elementų. Remiantis šiais elementais, galima pasiekti veiksmingą kukurūzų apsaugą nuo kenksmingų organizmų ir tuo pačiu laiku optimaliai naudoti augalų pasaugos produktus:
4.1. Kukurūzų sėklos sėjos metu turi būti kaip galima sveikesnės.
4.2. Auginamos veislės turi atitikti dirvos tipą bei klimato sąlygas ir būti kuo atsparesnės arba tolerantiškesnės pagrindiniams kenksmingiems organizmams.
4.3. Sanitarinės ir agrotechninės sąlygos yra labai svarbios auginant kukurūzus. Nors praktikoje vyrauja kukurūzų atsėliavimo tendencija, tačiau sėjomaina yra efektyvus būdas mažinant kai kurių kenksmingų organizmų populiacijas. Kukurūzų likučiai turi būti įterpiami ar užariami. Žemės dirbimo praktika turi užtikrinti gerą sėklos guolio paruošimą ir tinkamo azoto balanso palaikymą. Sėjos laiką lemia dirvos temperatūra sėjos gylyje. Ji turi būti palanki sparčiam dygimui ir augimui.
4.4. Turėtų būti naudojamos žalingumo ribos, paremtos kenksmingų organizmų plitimu arba atsižvelgiant į klimato sąlygas. Jei tokios žalingumo ribos egzistuoja, reikia naudotis metrologinių parametrų matavimo įranga ir pagal tai nustatyti tinkamiausią laiką augalų pasaugos produktų naudojimui.
4.5. Nuo kenksmingų organizmų naudojamos augalų priemonės turi būti tinkamiausios būtent tam apdorojimo laikui. Pagal GAAP, turi būti naudojama tinkama purškimo technika ir stengiamasi išvengti nunešimo ar nepageidaujamo pasiskleidimo aplinkoje. Produktai pagal galimybes turi būti skirti nuo konkretaus kenksmingo organizmo, kad nepaskatintų vystytis kenksmingų organizmų atsparumui.
5. Pagrindiniai kukurūzų kenksmingi organizmai yra šie:
5.1. Rudoji dėmėtligė (Setosphaeria turcica);
5.2. Dulkančiosios kūlės (Sphacelotheca reiliana);
5.3. Pūslėtosios kūlės (Ustilago maydis);
5.4. Daigų puvinys (Pythium spp. ir Fusarium spp.);
5.5. Burbuolės šerdies ir stiebo puvinys (Fusarium spp.);
5.6. Antraknozė (Colletotrichum graminicola);
5.7. Dirvos kenkėjai;
5.8. Muselės (Oscinella frit ir Geomyza tripunctata);
5.9. Kukurūziniai straubliukai (Tanymecus dilaticollis);
5.10. Dirvinukai (Agrotis spp.);
5.11. Amarai (Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum padi);
5.12. Erkės (Tetranychus urticae, T. cinnabarinus ir T. turkestani);
5.13. Piktžolės.
6. Diabrotica virgifera virgifera (vakariniai kukurūziniai šaknų vikšrai) yra karantininiai kenkėjai, todėl jų plitimas EPPO regione yra labai ribojamas. Jei ateityje jie gausiai išplis, bus ir jiems paruošta apsaugos strategija.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
7. Ruošiant GAAP direktyvas, EPPO viešų diskusijų metu svarstyta informacija apie augalų apsaugai naudojamas specifines veikliąsias medžiagas ir kaip tai susieti su pagrindine GAAP strategija. Galimi atvejai, kad atskirose EPPO šalyse dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos neregistruojamos arba jų naudojimas yra apribojamas. Tačiau dėl to augalų apsaugos strategijos pagrindai išlieka galiojančiais. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, naudojami tik pagal paskirtį registruoti toje šalyje produktai.
Rudoji dėmėtligė/kukurūzų dryžligė (Setosphaeria turcica)
Požymiai
8. Ant kukurūzų lapų atsiranda pailgų, šviesiai rusvų, lapų gyslomis apribotų dėmių. Rudoji dėmėtligė kukurūzų pasėliuose ypač išplinta vyraujant vėsiems ir drėgniems orams. Palankiomis sąlygomis dėmės didėja, susilieja, pažeisti lapai džiūsta. Apatinėje lapų pusėje dėmių vietoje matomas žalsvai pilkas apnašas. Šiose pažeidimo vietose produkuojasi pilkšvai juodos konidijos (anamorfas Drechslera turcica). Jos pasklinda lietaus ir vėjo pagalba. Burbuolės neužsikrečia, tačiau ligos dėmelių galima pastebėti ant burbuolę dengiančių lapų. Rudosios dėmėtligės stipriai pažeisti kukurūzai gali anksčiau laiko sunykti. Grybas žiemoja augalų liekanose. Peržiemojusios chlamidosporos yra pirminio užkrato šaltinis. Antrinį užsikrėtimą sukelia pažeidimų vietose sparčiai besidauginančios konidijos, kurios vėju gali būti išnešiojamos dideliu atstumu.
Pagrindinė strategija
9. Nuėmus derlių, reikia panaudoti visas įmanomas priemones, skatinančias kukurūzų liekanų irimą. Liga dažniausiai pradeda plisti nuo lauko krašto. Labai svarbu kaip galima greičiau nustatyti ligos plitimo pradžią, ypač kai augalai yra 6-8 lapelių tarpsnyje. Kai liga pasirodo iki BBCH 19 (10 lapelių), reikia naudoti fungicidus du kartus. Kitais atvejais pakanka vienkartinio purškimo fungicidu žydėjimo-pieninės brandos metu.
Pagrindiniai fungicidai
10. Lietuvos Respublikoje registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: karbendazimas, chlorotalonilas, difenikonazolas, flusilazolas, flutriafolas, propikonazolas.
Dulkančiosios kūlės (Sphacelotheca reiliana)
Požymiai
11. Tipiški kukurūzų dulkančiųjų kūlių požymiai išryškėja po žydėjimo. Ant šluotelės ir burbuolių kutų iškyla kompaktiškos teliasporų krūvelės, pridengtos plona, sausa plėvele. Retkarčiais kūliasporių masės sankaupų galima aptikti ir ant viršutinių lapų. Daugeliu atvejų sergančios augalo dalys visiškai sunaikinamos. Kūlėti augalai neišaugina grūdų, augalai būna žemesni. Pagrindinis dulkančiųjų kūlių skirtumas nuo pūslėtųjų (Ustilago maydis), kad dulkančiosios kūlės nepažeidžia lapų (su labai retomis išimtimis) ir stiebų. Grybas S. reiliana plinta per dirvą. Iš žiedynų išbyrėjusios teliosporos žiemoja dirvoje. Grybo gyvybingos sporos dirvoje išsilaiko daugiau kaip 5 metus. Kukurūzai apsikrečia kūlėmis dygimo metu (palankiausias laikotarpis nuo sudygimo pradžios iki 7 lapelio tarpsnio (BBCH 17). Daigų užsikrėtimui palankiausia vidutinio drėgnumo, apie +28oC šilumos dirva. Grybas vystosi augančiame augale tol, kol pasiekia šluoteles ar burbuoles, kur subręsta ir išaugina daugybę tamsiai rudų sporų. Jos padengtos plona plėvele, kuriai trūkus išsilaisvina sporų masė. Ši dulkinga masė greitai vėju ir lietumi išnešiojama. Retkarčiais grybo S. reiliana teliosporos gali plisti ir su sėkla. Tačiau su sėkla plintančios teliosporos, kaip užkrato šaltinis, nėra labai svarbios.
Pagrindinė strategija
12. Pagrindinės apsaugos priemonės nuo šios ligos – atsparių ir tolerantiškų ligai veislių auginimas, sėklos beicavimas arba tarpueilių apdorojimas iškart po sėjos. Agrotechninės priemonės, kaip sėjomaina, žemės dirbimas ar kitos, nėra labai efektyvios, kadangi ligos sukėlėjo sporos išlieka gyvybingos ilgą laiką.
Pagrindiniai fungicidai
13. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: karboksinas, flutriafolas, tritikonazolas.
Pūslėtosios kūlės (Ustilago maydis)
Požymiai
14. U. maydis daugiausia pažeidžia tas augalo dalis, kuriose vyksta intensyviausias ląstelių dalijimasis. Pilkos, rutuliškos pūslelės išauga ant stiebų, lapų, burbulių ar šluotelių. Po kurio laiko pūslelės praplyšta ir pasklinda tamsiai rudos spalvos sporų masė. Jos gali išlikti gyvybingos dirvoje mažiausiai 4 metus. Augalai užsikrečia per dirvą ir oru plintančiomis sporomis. Dėl ligos išauga ne tik mažesnis derlius, bet ir nukenčia jo maistinė/pašarinė vertė. Ši liga plinta sausais, šiltais metais. Ypač jautrūs nuo sausros nukentėję augalai. Ši liga nėra dažna ir jos daroma žala yra minimali.
Pagrindinė strategija
15. Cheminė apsauga nuo pūslėtųjų kūlių netaikoma. Kukurūzų auginimas sėjomainoje, pvz., kas ketveri metai, sumažina dirvos užsikrėtimą. Veislės pasižymi skirtingu jautrumu šiai ligai, todėl reiktų auginti kiek galima atsparesnes veisles. Kukurūzus sėti į struktūringą dirvožemį.
Daigų puvinys (Pythium spp. ir Fusarium spp.)
Požymiai
16. Pythium spp. ir Fusarium spp. pažeistų daigų šaknys paruduoja, o vėliau ir supūva. Ligoti augalai lėtai ir netolygiai dygsta. Kukurūzų daigų puvinys labiau išplinta, kai pavasarį vyrauja vėsūs, lietingi orai. Drėgnose dirvose liga vystosi intensyviau.
Pagrindinė strategija
17. Ligos prevencijai rekomenduojama laikytis sėjomainos ir kukurūzus auginti struktūringuose dirvožemiuose. Dėl žemų temperatūrų augalai dygsta lėčiau ir yra labiau pažeidžiami dirvos patogenų. Todėl pavasarį kukurūzų sėjos nereikėtų per daug paankstinti. Auginti atsparias Pythium ir Fusarium genčių grybams veisles, sėti beicuotą sėklą.
Pagrindiniai fungicidai
18. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fludijoksonilas, metalaksilas ir tiramas
Burbuolės šerdies ir stiebo puviniai (Fusarium spp.)
Požymiai
19. Dvi Gibberella rūšys (Gibberella moniliformis, anamorfas Fusarium moniliforme ir G. zeae, anamorfas F. graminearum) dažnai išplinta kukurūzų pasėliuose vėlesniais vystymosi tarpsniais. Šių patogenų sukeliami puviniai yra dažnesni šilto klimato regionuose. G. moniliformis ir G. zeae gali plisti su sėkla, bet daugiausia išsilaiko augalų liekanose. Oru plintančios sporos yra pagrindinis užkrato šaltinis. Ligos požymiai išryškėja brendimo metu. Patogenai iš dirvos per šaknis arba apatinius tarpubamblius prasiskverbia į stiebą. Kai ligos intensyvumas yra didelis, stiebo apatinė dalis nupūna ir augalas žūsta. Puvinio apniktos burbulės nukąra ir trukdo nuimti derlių, todėl derliaus nuostoliai būna ne tik dėl ligų, bet ir dėl nesklandaus derliaus nuėmimo. G. zeae sukeltas burbuolių puvinys gali plisti nuo burbuolės viršaus į apačią.
20. Kiti Fusarium genties grybai gali būti pašaknio puvinius sukeliančių patogenų sudėtyje. Jie taip pat gali sukelti labai žalingą burbuolės šerdies puvinį. Sergančios burbuolės ir jas dengiantys lapai apsitraukia rožine ar rausva grybiena.
Pagrindinė strategija
21. Pagal galimybes pasikliauti agrotechninėmis priemonėmis, mažinančiomis puvinių plitimo riziką, kadangi lauko sąlygomis cheminių apsaugos produktų nėra. Sėti kuo atsparesnes veisles. Fuzariozių sukeliamiems puviniams jautresni pertręšti azotu ir nepakankamai patręšti kalio trąšomis kukurūzai. Optimalus pasėlio tankumas (7-12 augalų/m2) taip pat yra viena iš prevencinių priemonių. Fusarium patogenų išplitimo rizika kukurūzų pasėliuose padidėja, kai po drėgno periodo žydėjimo metu (BBCH 65) įsivyrauja sausi orai. Gausiai išplitus Fusarium spp., geriausias sprendimas nedelsiant nuimti derlių. Sėklos beicavimas gali būti taikomas kaip fitosanitarinė priemonė.
Pagrindiniai fungicidai
22. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: karbendazimas ir tiramas.
Antraknozė (Colletotrichum graminicola)
Požymiai
23. Colletotrichum graminicola sukelia išgulimą. Rudos dėmės pirmiausia atsiranda ant lapų, žemutinėje dalyje, ties stiebo pagrindu. Vėliau jos išplinta ant viso augalo lapų. Augimo sezono pabaigoje grybas prasiskverbia į stiebą, suardo minkštuosius audinius ir vandens indus. Dėl to augalai išgula. Patogenui palankiausia aukšta temperatūra ir santykinė drėgmė.
Pagrindinė strategija
24. Kukurūzieną po derliaus nuėmimo reikia suarti. Jokių cheminių apsaugos produktų nėra.
Dirvos kenkėjai (spragšiai, grambuoliai ir ilgakojų uodų lervos)
Požymiai
25. Spragšių (Agriotes spp.), grambuolių (Melolontha spp.) ir ilgakojų uodų (Tipula spp.) lervos minta kukurūzų šaknimis ir stiebo pagrindu. Spragšių lervų vystymasis dirvoje trunka kelerius metus. Spragšiams būdinga tai, kad suaugėlių ir skirtingo išsivystymo lervų būna kasmet. Grambuolių lervų vystymasis, trunkantis 3–4 metus, dažniausiai yra periodiškas. Kukurūzų pasėliams lervos pradeda kenkti trečiais vystymosi metais.
Pagrindinė strategija
26. Daugiamečiai žolynai ir dirvonai kaip priešsėliai kukurūzams netinka. Tačiau jei kukurūzai auginami tokiuose sėjomaininiuose laukuose, kur dirvos kenkėjų rizika yra didelė, reiktų sėti beicuotą sėklą ar laukus apdoroti augalų pasaugos produktais. Kadangi spragšių ir grambuolių lervų kiekio nustatymo metodai nėra sudėtingi, šių kenkėjų gausumas turėtų sąlygoti apsaugos produktų naudojimo būtinumą. Kai augalų apsaugos priemones tenka panaudoti nuo dirvos kenkėjų, pirmumas turėtų tekti vietiniam (į eilutes), o ne ištisiniam dirvos apdorojimui. Kurį būdą pasirinkti, lemia užkrato gausumas ir sėjos laikas. Kai ilgakojų uodų lervų dirvoje nėra gausu, geriau insekticidus naudoti augalams sudygus, kada lervos pradeda kenkti. Kai šių kenkėjų dirvoje gausu, dirvą galima apdoroti prieš sėją arba jos metu, o po sėjos pagal reikalą panaudoti papildomas priemones. Kai nuėmus priešsėlių derlių dirvos paviršiuje nepaliekama augalinių likučių, kiaušinėliai dedami ne taip intensyviai.
Pagrindiniai insekticidai
27. Lietuvos Respublikoje nuo dirvos kenkėjų sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga imidaklopridas
Švedinės ir javinės muselės (Oscinella frit ir Geomyza tripunctata)
Požymiai
28. Mažos lervutės (apie 5 mm ilgio) įsigraužia į daigo stiebelius ir jais misdamos sunaikina augimo kūgelį. Pagraužtų augalų lapai gali deformuotis ir supleišėti. Stiebas dirvos paviršiuje gali išsipūsti, augalas nebeišleidžia lapų, o išleisti nebeišsiskleidžia. Geomyza tripunctata dar gali sunaikinti daigus minuodama augalus arba nukasdama daigo pagrindą.
Pagrindinė strategija
29. Anksti pasėti augalai mažiau pažeidžiami Oscinella frit ir Geomyza tripunctata. Yra išvestos atsparios šiems kenkėjams kukurūzų hibridinės veislės. Daigai apsaugomi sėjant beicuotą sėklą. Kai šių muselių rizika didelė, galima taikyti vietinį apdorojimą į eilutes, naudojant sisteminius insekticidus (pvz., mikrogranules).
Pagrindiniai insekticidai
30. Lietuvos Respublikoje dirvai apdoroti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga imidaklopridas; sėkloms beicuoti imidaklopridas.
Kukurūziniai straubliukai (Tanymecus dilaticollis)
Požymiai
31. Suaugėliai puola jaunus daigus (retkarčiais dygstančias sėklas) ir sunaikina juos. Straubliukai minta jaunais lapais apgrauždami jų kraštus. Labiausiai gali pakenkti iki 4 lapelių tarpsnio (BBCH 14). Intensyviau maitinasi aukštoje temperatūroje. Per metus išsivysto viena Tanymecus dilaticollis generacija, žiemoja dirvoje lėliukės stadijoje.
Pagrindinė strategija
32. Agrotechninių priemonių (sėjomaina, sėjos laikas, palankios sąlygos kukurūzų dygimo metu, pasėlio tankumas) naudojimas mažina kukurūzinių straubliukų populiaciją ir jų žalingumą. Reikia sekti kenkėjų išplitimą rudenį prieš jiems ruošiantis žiemoti ir pavasarį, kada augalai pradeda augti. Veiksmingiausiai kukurūzai apsaugomi nuo straubliukų purškiant pasėlius insekticidu. Sėklų beicavimas sisteminio veikimo insekticidu taip pat gali būti naudojamas.
Pagrindiniai insekticidai
33. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo kukurūzinių straubliukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga cipermetrinas; sėkloms beicuoti: imidaklopridas ir tiametoksamas.
Dirvinukai (Agrotis spp.)
Požymiai
34. Daugiausiai žalos kukurūzams padaro vikrieji (Agrotis ipsilon) ir žiemkentiniai (Agrotis segetum) dirvinukai. Šių rūšių dirvinukai yra polifagai. Kiaušinėlius deda augalų lapų apatinėje pusėje arba ties lapo pagrindu. Išsiritę vikšrai daugiausia maitinasi naktimis, nukąsdami augalus ties dirvos paviršiumi. Dienos metu vikšrai slepiasi viršutiniame dirvos sluoksnyje arba po dirvos grumsteliais. Dirvinukų pažeidimai panašūs į spragšių. Pažeisti augalai vysta ir geltonuoja, kol visai sunyksta. Priklausomai nuo rūšies, per metus gali išsivystyti 1–2 kenkėjo generacijos. Lervos stambios, pilkos arba pilkai rudos su tamsiomis linijomis nugaroje. Dirvoje būna susisukusios į kamuolėlį. Priklausomai nuo rūšies, dirvinukų lervos būna 25–50 mm ilgio.
Pagrindinė strategija
35. Užkrato lygį sunku pakankamai tiksliai prognozuoti, todėl preventyvus purškimas nuo dirvinukų nenaudojamas. Naudojant insekticidus nuo dirvinukų vikšrų, purškimas veiksmingas būna tik kruopščiai sudrėkinus dirvos paviršių. Labai efektyvus būdas nuo dirvinukų vikšrų yra insekticidų naudojimas granulių pavidalu prieš sėją ar po sėjos iki kukurūzų sudygimo. Augalų apsaugos priemonės nuo dirvinukų vikšrų gali būti naudojamos jiems iškart išsiritus (pirmoje vystymosi stadijoje) ar nuo subrendusių žiemojančių dirvoje vikšrų. Pirmu atveju yra efektyvesnis purškimas, antru – masalų naudojimas. Pagrindinė apsaugos priemonė nuo dirvinukų vikšrų vis dėlto yra purškimas, tačiau masalai mažiau pavojingi aplinkai.
Pagrindiniai insekticidai
36. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo dirvinukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas; masalas (paruoštas naudoti) – karbarilas.
Amarai (Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum padi)
Požymiai
37. Kukurūzuose plinta keletas amarų rūšių (Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum padi), tačiau jų žala gali skirtis. S. avenae yra geltonai žalios ar rudai raudonos spalvos su ilgu juodu sifonu. Šie javiniai amarai kukurūzams mažai žalingi. Natūralūs priešai kukurūzų pasėlyje riboja jų populiacijos gausėjimą. M. dirhodum yra blyškios rausvai žalios spalvos, su ilgu šviesiu sifonu ir vos matoma linija nugaroje. Iš varpinių javų ir žolių pasėlių šie amarai perskrenda į kukurūzų pasėlius besibaigiant kukurūzų lapų vystymosi tarpsniui (BBCH 19). Amarų pažeisti augalai gali susirgti geltonąja mozaika, kuri susilpnina augalo augimą. Žalingiausi kukurūzams R. padi amarai. Šie juodai žali amarai kukurūzų pasėliuose išplinta liepos pabaigoje. Jie gyvena kolonijomis ant kukurūzų lapų ir burbuolių kutų. Čiulpimo vietose lieka punktyriniai pažeidimai. Ant išsiskyrusio lipčiaus susidaro suodinas pelėsis, kuris taip pat gali turėti įtakos derliui.
Pagrindinė strategija
38. Insekticidai nuo amarų kukurūzų pasėliuose gali būti naudojami tik jų kiekiui pasiekus žalingumo ribą. EPPO rekomenduoja purkšti insekticidais, kai lapų vystymosi tarpsnio pabaigoje (BBCH 19) randama 500 S. avenae ar 200 M. dirhodum rūšių amarų. Nuo R. padi rekomenduojama naudoti insekticidus, kai jaunų kukurūzų pasėliuose ant vieno augalo randama 10 sparnuotų patelių ir besiformuojančių besparnių amarų kolonijų. Tačiau jautriausi amarų pažeidimui kukurūzai yra žydėjimo metu. Burbuolę gaubiantiems lapams prasivėrus ir pasirodžius kutams, reikia sekti situaciją lauke ir kai randama daugiau kaip 50 proc. amarais apniktų burbuolių, privalu naudoti insekticidus. Jei plinta tik amarai, rekomenduojama naudoti selektyvaus veikimo insekticidus, kad būtų išsaugoti naudingi vabzdžiai. Pasėjus imidaklopridu beicuotas sėklas, kukurūzai saugomi ir nuo amarų.
Pagrindiniai insekticidai
39. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: imidaklopridas, lambda-cihalotrinas; sėkloms beicuoti – imidaklopridas.
Erkės (Tetranychus urticae, T. cinnabarinus ir T. turkestani)
Požymiai
40. Kukurūzuose plinta kelių rūšių erkės: Tetranychus urticae, T. cinnabarinus ir T. turkestan.
41. Kai kuriose šalyse pastaraisiais metais erkės masiškai išplinta daug dažniau nei anksčiau. Yra nustatyta, kad dėl šių kenkėjų galima prarasti 20-30 proc. derliaus. Pro pradurtas skylutes erkės iščiulpia epidermio ir parenchimos ląsteles. Iščiulptas lapas pagelsta. Apatinėje lapų pusėje galima matyti voratinklį. Masiškai išplitus erkėms, iššviesėjusios lapų dalys suvysta ir nekrotizuoja. Toks lapas gali visiškai nudžiūti ir atrodyti lyg nudegęs. Lapai pradeda vysti nuo augalo apatinės dalies ir palaipsniui pakyla į viršūninę augalo dalį. Derlius labiausiai nukenčia, kai kukurūzų žydėjimo-vaškinės brandos tarpsniu (BBCH 67-85) yra užpuolami apie burbuolę esantys lapai. Erkių suaugėlio stadija trunka 2–3 savaites. Kiekviena patelė padeda po 40–50 kiaušinėlių. Lervų vystymosi spartumas priklauso nuo temperatūros (pvz., jis trunka 12 dienų, kai temperatūra +23oC ir 7 dienas, kai temperatūra +28oC). Iki kukurūzų brandos išsivysto 3 erkių generacijos. Populiacijos gausėjimui palankus ilgai trunkantis šiltas ir sausas periodas ir augalų išburkimas po stipraus lietinimo. Užkrato šaltinis gali būti kaimynystėje esantys dirvonai, vieškeliai ir keliai, gyvatvorės. Daugelis piktžolių taip pat gali būti erkių dauginimosi vieta.
Pagrindinė strategija
42. Plintant erkėms, pasėliai purškiami ovicidais ar lervų naikinimui skirtais akaricidais. Erkių plitimą reiktų pradėti sekti nuo plaukėjimo tarpsnio pradžios (BBCH 51). Kaskart purškimui rekomenduojama naudoti skirtingo veikimo pobūdžio preparatus, kad neišsivystytų atsparumas vienam insekticidui.
Piktžolės
Pagrindimas
43. Piktžolės stipriai konkuruoja su kukurūzais, ypač kai jie silpnai auga ir vystosi, esant žemoms oro temperatūroms, ir negali konkuruoti su piktžolėmis. Todėl labai svarbu yra sunaikinti piktžoles ankstyvais kukurūzų vystymosi tarpsniais. Saldieji kukurūzai daug silpniau konkuruoja su piktžolėmis, palyginus su pašariniais. Kiekvienais metais keičiasi piktžolėtumas, nes naudojami skirtingi herbicidai ir auginimo agrotechnika (skirtinga augalų augimo trukmė, sumažėjęs žemės dirbimų, kultivavimų skaičius ir pan.). Ypač greitai padaugėja vienaskilčių piktžolių. Dėl dažno ir plataus triazininių herbicidų naudojimo atsirado jiems rezistentiškų piktžolių.
Pagrindinė strategija
44. Rezistentiškumo problemos yra lengvai kontroliuojamos, taikant integruotus piktžolių naikinimo metodus ir plečiant bei įvairinant herbicidų, turinčių naujas veikliąsias medžiagas, asortimentą. Kukurūzai yra auginami plačiais tarpueiliais, todėl piktžolės lengvai naikinamos mechaninėmis priemonėmis. Kukurūzai yra akėjami iki sudygimo ir sudygus, jiems esant 2 lapelių tarpsnio (12 BBCH). Kitą kartą piktžolės mechaniškai naikinamos, kai kukurūzai yra 4-6 lapelių tarpsnio (14-16 BBCH). Jeigu mechaniškai nepavyksta visiškai sunaikinti piktžolių, būtina naudoti herbicidus, ypač didelio piktžolėtumo laukuose.
45. Herbicidų naudojimą kukurūzų pasėliuose sąlygoja: 1) piktžolių sėklų kiekis lauke ir sudygusių piktžolių skaičius iki kukurūzų sudygimo; 2) piktžolių rūšinė sudėtis ir kiekis, nustatytas sudygus kukurūzams ir piktžolėms; 3) piktžolių išsivystymo tarpsnis. Herbicidų veikliosios medžiagos parenkamos, priklausomai nuo piktžolių spektro. Herbicidai naikina ne visas piktžoles, todėl dažnai reikalinga naudoti jų mišinius. Herbicidai naudojami tik esant jų veikimui palankioms sąlygoms. Herbicidų norma taip pat priklauso nuo organinės medžiagos kiekio dirvožemyje.
Piktžolių atsparumas triazinams
46. Triazinai ilgai buvo naudojami vieni, nes piktžolės jiems buvo jautrios. Ne tik vienaskiltės piktžolės atsparios triazinams, bet ir dviskiltės palaipsniui tampa atsparios. Todėl triazininius herbicidus reikia naudoti kombinacijose su kitomis veikliosiomis medžiagomis. Jeigu triazinams yra atsparios ir vienaskiltės, ir dviskiltės piktžolės, tai patartina purkšti iki kukurūzų sudygimo herbicidais, naikinančiais triazinams atsparias dviskiltes piktžoles. Tai eliminuoja dviskiltes piktžoles iš sudygusio pasėlio. Herbicidas pasirenkamas, atsižvelgiant į vyraujančias lauke piktžoles.
Pagrindiniai herbicidai
47. Kukurūzų pasėliuose naudojami herbicidai yra grupuojami pagal naudojimo laiką ir naikinamas piktžolių rūšis.
48. Lietuvos Respublikoje piktžolėms naikinti šiuo metu registruotų herbicidų, kurie būtų naudojami iki kukurūzų sėjos, nėra. Registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos:
48.1. Po sėjos iki sudygimo – pendimetalinas.
48.2. Sudygus nuo dviskilčių: dicamba mišinyje su MCPA ir 2,4 D, bentazonas, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis, MCPA.
48.3. Sudygus nuo vienamečių vienaskilčių ir/ar dviskilčių: pendimetalinas, primisulfuronmetilas, rimsulfuronmetilas.
Suderinta su EPPO standartu PP 2/17(1)
Įvadas
1. Ši geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) direktyva žirniams (Pisum sativum) yra viena iš pagal Vidurio Europos ir Viduržemio jūros šalių Augalų apsaugos organizacijos (EPPO) programą paruoštų direktyvų visiems pagrindiniams žemės ūkio augalams EPPO regione. Ji turi būti naudojama lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Direktyva apima žirnių (Pisum sativum) apsaugos nuo kenksmingų organizmų (tarp jų ir ligų sukėlėjų bei piktžolių) metodus.
2. Žirniai yra vienamečiai augalai, auginami Šiaurės Europoje, sėjant juos kovo ar balandžio mėnesiais. Auginant žirnius pietiniuose Europos regionuose, sėjama sausio-vasario mėnesiais.
3. Žirnių paskirtis:
3.1. Valgomieji (žalieji) žirneliai. Jie naudojami žmonių maistui, nuimami žali ir dažniausiai užšaldomi.
3.2. Kuliamieji žirniai. Jie nukuliami subrendę ir konservuojami arba naudojami sausi žmonių maistui ar gyvūnų pašarui.
3.3. Pašariniai žirniai, kai visas augalas naudojamas gyvūnų pašarui šeriant vien juo ar mišinyje su žolėmis bei varpiniais javais.
4. Direktyva taip pat gali būti taikoma sėklai auginamiems žirniams.
5. Dėl daugelio kenksmingų organizmų gali sumažėti žirnių derlius, susigadinti kokybė, produkcijos patikimumas ūkiuose gali patekti į pavojų, gali sutrikti našumas perdirbimo įmonėje. Daugeliu atvejų auginant žirnius žmonių maistui (naudojamus žalius ar subrendusius), augalų apsaugos produktų naudojimas nėra pateisinamas vien padidėjusiu derliumi. Esminis dalykas, dėl ko maistui skirtuose žirniuose naudojami apsaugos produktai, yra produkcijos kokybė ir jos užterštumo sumažinimas.
6. GAAP žirniams yra pagrįsta keletu svarbių elementų. Naudojami agrotechniniai metodai turi padėti mažinant svarbiausių kenksmingų organizmų paplitimą ir intensyvumą. Sėjomainoje žirniai gali būti sėjami tame pačiame lauke tik kas 5–6 metai. Sėjama tik sveika sėkla. Rekomenduojama naudoti žalingumo ribas ir prognozavimo sistemas, nustatant augalų apsaugos produktų naudojimo būtinumą ir purškimo laiką. Naudojamos apsaugai nuo kenksmingų organizmų priemonės turi būti kiek galima veiksmingesnės nuo tuo metu plintančių kenksmingų organizmų.
7. GAAP taip pat numato, kad būtų auginami atsparių kenksmingiems organizmams veislių žirniai, tačiau kol kas tokių veislių, kurios tiktų komerciniam auginimui, nelabai yra. Taip pat kol kas nėra veiksmingų biologinių priemonių, tinkamų žirnių pasėlių nuo žalingų organizmų apsaugai. Todėl biologinė apsauga nėra GAAP.
8. Augalų apsaugos strategija apima plintančius kenksmingus organizmus lauke, taikomą sėjomainą (įskaitant ir kitus auginamus augalus), atsparių ar tolerantiškų veislių auginimą, purškimą herbicidais, sėklos beicavimą, prisilaikant įprastos auginimo praktikos, laukų sausinimą melioruojant, žalių trąšų naudojimą, sėklos guolio paruošimą, dirvos rūgštumo reguliavimą. Visi šie veiksniai gali būti GAAP sudėtine dalimi.
9. Pagal GAAP, reikia naudoti kruopščiai sureguliuotą purškimo techniką, apriboti augalų apsaugos produktų nunešimą purškimo metu ir nepageidautiną pasklidimą aplinkoje. Kad nebūtų paskatintas kenksmingų organizmų atsparumo vystymasis, pagal GAAP, nerekomenduojama naudoti tų pačių augalų apsaugos produktų pakartotinai.
10. Pagrindiniai žirnių kenksmingi organizmai yra šie:
10.1. Aphanomyces šaknų puvinys (Aphanomyces euteiches);
10.2. Diegavirtė (Pythium spp.);
10.3. Žirnių netikroji miltligė (Peronospora viciae);
10.4. Žirnių askochitozė/lapų ir ankščių dėmėtligė (Ascochyta pisi, Mycosphaerella
pinoides, Phoma medicaginis var. pinodella);
10.5. Žirnių šaknų puvinys (Fusarium solani);
10.6. Juodasis šaknų puvinys (Chalara elegans);
10.7. Fuzariozinis žirnių vytulys (Fusarium oxysporum f. sp. pisi);
10.8. Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum);
10.9. Miltligė (Blumeria pisi);
10.10. Kekerinis (pilkasis) puvinys (Botrytis cinerea);
10.11. Rūdys (Uromyces pisi);
10.12. Žirnių bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. pisi);
10.13. Virusai;
10.14. Ilgakojai uodai (Tipula spp.);
10.15. Spragšiai;
10.16. Dirvinukai;
10.17. Tripsai;
10.18. Gumbeliniai straubliukai (sitonai);
10.19. Žirniniai amarai (Acyrthosiphon pisum);
10.20. Žirninės kandys (Cydia nigricana);
10.21. Grambuolių lervos;
10.22. Žirniniai grūdinukai (Brochus pisorum);
10.23. Šliužai ir sraigės;
10.24. Piktžolės.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
11. Ruošiant GAAP direktyvas, EPPO viešų diskusijų metu svarstyta informacija apie augalų apsaugai naudojamas specifines veikliąsias medžiagas ir kaip tai susieti su pagrindine GAAP strategija. Galimi atvejai, kad atskirose EPPO šalyse dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos neregistruojamos arba jų naudojimas yra apribojamas. Tačiau dėl to augalų apsaugos strategijos pagrindai išlieka galiojančiais. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, naudojami tik pagal paskirtį registruoti toje šalyje produktai.
Aphanomyces šaknų puvinys (Aphanomyces euteiches)
Požymiai
12. A. euteiches sukeliami šaknų puviniai yra viena iš žalingiausių ligų žirnių auginimo regionuose. Grybas ant augalų liekanų išgyvena iki 15 metų. Tinkamose ligai dirvose šiaudų spalvos pažeidimai žievelėje pasirodo jau po 10 dienų po sėjos. Žievelės audiniai suminkštėja ir pradeda pūti, pažeidiami vandens indų audiniai. Pažeisti audiniai dažnai išskiria tipiškas oosporas.
Pagrindinė strategija
13. Žirnių auginimas sėjomainos tame pačiame lauke kas 6 metai yra pati tinkamiausia apsaugos priemonė nuo A. euteiches sukeliamų šaknų puvinių. Dirvos nusausinimo ir susigulėjimo problemos turi būti išspręstos iki sėjos. Kai kuriose šalyse daroma dirvos analizė ir yra paruošiamos rekomendacijos laukams, kuriuose dažnai auginami žirniai. Kai kurios veislės turi dalinį atsparumą A. euteiches sukeliamiems šaknų puviniams, tačiau jos kol kas nėra skirtos komerciniam naudojimui. Efektyvių cheminių apsaugos produktų nėra.
Diegavirtė (Pythium spp.)
Požymiai
14. Pythium spp. žirniuose sukelia vandeningą, minkštą puvinį, kurio pažeistos šaknys silpnai išsivysto arba visai nesusidaro dar bedygstant žirniams. Daigai sukniumba. Ypač liga išplinta sėjant prastos dygimo energijos sėklą labai anksti pavasarį, kada dar dirva sėjos gylyje yra šalta ir drėgna.
Pagrindinė strategija
15. Efektyviausiai nuo šios ligos apsisaugoma sėjant beicuotą sėklą. Nereikia sėti į šaltą, drėgną dirvą, nenaudoti prasto daigumo sėklų. Dirvos nusausinimo ir susigulėjimo problemos turi būti išspręstos iki sėjos.
16. Lietuvos Respublikoje nuo šių ligų registruotų beicų nėra.
Žirnių netikroji miltligė (Peronospora viciae)
Požymiai
17. Netikrajai miltligei žirniuose būdingi du infekcijos tipai: sisteminis ir vietinis. Sistemiškai užkrėstų augalų augimas stipriai sustabdomas vykstant intensyviai sporuliacijai ant lapų. Augalai dar iki žydėjimo žūsta. Sistemiškai augalai užsikrečia per dirvą ir augalų liekanas. Vietinis užkratas prasideda ant apatinių lapų ir kyla augalu aukštyn ir taip pat pernešamas nuo augalo prie augalo. Vietinis užkratas plinta vėjo pernešamomis sporangėmis. Abiejų tipų užsikrėtimo atvejais apatinėje pažeistų lapų pusėje dėmių vietose susiformuoja pilkšvai violetinis apnašas. Viršutinėje lapo pusėje pažeidimo vieta įgauna gelsvai pilką spalvą. Sporangių susidarymui pakanka 12 val. su aukšta santykine drėgme (ne mažiau kaip 90 proc.).
Pagrindinė strategija
18. Sėjant beicuotą sėklą, sumažinamas sisteminiu būdu užsikrėtusių augalų kiekis, dėl ko vėliau ne taip plinta vietinis užkratas. Reiktų atsisakyti dažno žirnių sėjimo į tą pačią vietą bei nebeicuotos sėklos naudojimo. Sėjomaina būtina, jei laukuose gausu netikrosios miltligės užkrato. Europoje auginamos veislės pasižymi labai skirtingu atsparumu netikrajai miltligei. Regionuose, kuriuose sąlygos yra palankios šiai ligai plisti, reiktų auginti, kiek įmanoma, tolerantiškesnes veisles.
19. Kai kur žirnių netikrosios miltligės sukėlėjui Peronospora viciae yra išsivystęs atsparumas fenilamidų grupės fungicidams (metalaksilui ir oksadiksylui). Kai tik pastebimas atsparumas šioms veikliosioms medžiagoms, reikia naudoti kitų grupių fungicidus.
20. Lietuvos Respublikoje nuo šių ligų registruotų beicų nėra.
Askochitozė / Lapų ir ankščių dėmėtligė (Ascochyta pisi, Mycosphaerella pinoides, Phoma medicaginis var. pinodella)
Požymiai
21. Vadinamasis „ascochyta kompleksas“ sukelia lapų ir ankščių dėmėtumą ir sėklaskilčių, stiebo pagrindo ir šaknų pažeidimus. Priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio, galima išskirti visus tris sukėlėjus:
21.1. Ascochyta pisi sukelia tikrąją lapų, stiebų ir ankščių dėmėtligę. Būdingi požymiai yra rusvos, apvalios, įdubusios dėmės, kurių kraštas yra aiškiai atribotas nuo sveikųjų audinių. A. pisi retai aptinkama ant požeminių augalo dalių.
21.2. Mycosphaerella pinodes sukelia gausias, smulkias, tamsiai rudas ar tamsiai raudonas dėmeles antžeminėje augalo dalyje. Šios dėmelės gali išsivystyti į nedideles vandeningas dėmes, kurios didėja, susijungia ir per keletą dienų nudžiovina pažeistas augalo dalis. Liga ypač sparčiai vystosi esant šiltiems ir drėgniems orams. M. pinodes taip pat gali sukelti pašaknio puvinį, kuris pasireiškia šaknies kaklelio ir žemutinės stiebo dalies pajuodavimu.
21.3. Phoma medicaginis var. pinodella sukelia panašius požymius, kaip ir M. pinodes, bet dėmės niekada nebūna vandeningos. Ir jei M. pinodes yra vyraujantis patogenas antžeminėje augalo dalyje, tai P. m. pinodella yra dominuojantis šaknų puvinio sukėlėjas.
Pagrindinė strategija
22. Visi šie sukėlėjai plinta per sėklą. Kai sėjama sveika sėkla esant sausiems orams, išvengiama ligos protrūkio. Taip galimos dalinai atsparios A. pisi žirnių veislės, bet šis grybas, priklausomai nuo geografinės vietos, išvysto skirtingas rases. Veislių rezistentiškumas galimas tik vyraujančiai grybo rasei. Visiškai atsparių veislių M. pinodes dėmėtligės sukėlėjui nėra. Bet yra nustatytas skirtingo laipsnio veislių pakantumas šiai ligai. Sėjant neužkrėstą M. pinode ir P. m. pinodella ligos sukėlėjais sėklą, galima išvengti pašaknio puvinių. Labai svarbu laikytis sėjomainos, nes nuo dirvoje esančio didelio kiekio užkrato negalima daigų apsaugoti net beicuojant sėklą. Prieš sėją rekomenduojama atlikti sėklų užkrėstumo ligų sukėlėjais analizę. Gausiai užkrėstų sėklos partijų reikėtų atsisakyti. Sėklos beicavimas yra efektyvi priemonė, mažinanti užkrėstų augalų skaičių. Purškiant fungicidais, nuo užkrato apsaugomi lapai.
23. Lietuvos Respublikoje nuo dėmėtligės registruotų beicų ar fungicidų nėra.
Žirnių šaknų puvinys (Fusarium solani)
Požymiai
24. Žirnių šaknų puvinį daugiausia sukelia Fusarium solani f. sp. pisi, bet keletas kitų Fusarium genties grybų (F. oxysporum, F. culmorum, F. avenaceum, F. redolens) gali sukelti žievelės puvinį. Šie grybai pažeidžia sėklaskiltes, šaknies kaklelį ir stiebo pagrindą. Daigo šaknys įgauna tamsiai rudą atspalvį. Daigas gali supūti net nepasiekęs dirvos paviršiaus. Liga niekada nepažeidžia antžeminės augalo dalies. F. solani f. sp. pisi sukeltam šaknų puviniui būdinga įdubusios dėmės ar parudavimai. Ligoti daigai išlinksta, gali žūti. Paaugusių ligotų augalų šaknys pūva, jie atsilieka ūgiu, vysta ir pagaliau žūva.
Pagrindinė strategija
25. Žirnių veislių, atsparių visoms Fusarium rūšims vienu metu (Fusarium kompleksui), nėra. Tačiau yra žinoma, kad veislės gali pasižymėti labai skirtingu tolerantiškumu fusariozių sukeliamam šaknų puviniui. Išnaudojant veislių tolerantiškumo savybę ir derinant su gera žemės dirbimo praktika ir sėjomaina, kada ankštiniai augalai į tą patį lauką sėjami po 5 metų, gaunamas geras augalų apsaugos efektas. Naudojant beicus, sėklų užkrėtimas sumažinamas iki minimalaus lygio. Sėjant beicuotą sėklą, taip pat sumažėja užsikrėtimo ligos sukėlėjais iš dirvos rizika. Rekomenduojama ištirti dirvožemio užsikrėtimą Fusarium spp.
26. Lietuvos Respublikoje nuo fuzariozinio šaknų puvinio registruotų beicų nėra.
Juodasis šaknų puvinys (Chalara elegans)
Požymiai
27. Chalara elegans (syn. Thielaviopsis basicola) sukelia juodąjį šaknų puvinį, kuris pažeidžia visas augalo šaknis. Šaknys paruduoja, raukšlėjasi ir pradeda pūti. Liga sulėtina augalo vystymąsi. Sergantys augalai būna plonais stiebais, pageltusiais lapais, ne visai išsivystę. Liga nepažeidžia sėklaskilčių, kaip kad kiti šaknų puvinių sukėlėjai. Grybas gyvybingas išlieka keletą metų storasienių chlamidosporų pagalba.
Pagrindinė strategija
28. Juodasis šaknų puvinys aptinkamas tik laukuose, kuriuose dažnai auginami žirniai. Vienintelis apsaugos būdas nuo šios ligos – tai vengti sėti žirnius užkrėstuose laukuose. Rekomenduojamas laukų, kuriuose dažnai sėjami žirniai, dirvožemio užsikrėtimo Chalara elegans ištyrimas.
Fuzariozinis žirnių vytulys (Fusarium oxysporum f. sp. pisi)
Požymiai
29. Tai viena geriausiai žinomų žirnių ligų. Literatūroje aprašoma keliolika sukėlėjo rasių, bet tik pirma ir antra rasės aptinkamos ir yra reikšmingos Europoje. Būdingi požymiai yra apvytę garbanoti lapai ir papilkėję prielapiai. Vytimas plinta nuo apatinių lapų į augalo viršūnę. Šaknys atrodo sveikos ir tik išilginiame pjūvyje pastebimi vandens indų kūlelių spalvos pakitimai nuo oranžinio iki raudono atspalvių, kurie pereina iš šaknų į stiebą. Antra rasė gali sukelti žievės puvinį.
Pagrindinė strategija
30. Vienintelis apsaugos nuo vytulio būdas – tai veislių genetinis atsparumas šiai ligai. Daugelis komercinių žirnių veislių yra atsparios pirmai, o nemaža jų dalis ir antrai rasei. Kadangi ligai vystytis reikalinga šilta dirva, tai ankstyva sėja gali sumažinti ligos pasireiškimo intensyvumą.
Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)
Požymiai
31. Tai dažna liga vyraujant šiltoms ir drėgnoms oro sąlygoms. Žydinčius žirnius užkrečia oru perneštos ligos sukėlėjo chlamidosporos. Liga pradeda vystytis ant apmirusių žiedų, jie būna prilipę prie stiebo ir pradeda šlapiai pūti, puvinys persimeta į aplinkinius audinius, kuriuos vėliau suardo. Ant suaugusių žirnių ankščių ar stiebų puvinio apimtose vietose susidaro balta, į vatą panaši grybiena. Ant senstančios grybienos susidaro tamsiai rudi, juodi skleročiai, išvaizda ir dydžiu panašūs į pelių išmatas. Liga greitai plinta nuo vieno augalo ant kito, supūdydama ankštis, o vėliau ir visą augalą.
Pagrindinė strategija
32. Kadangi liga plinta ant daugelio augalų, tai sėjomaina nėra ta priemonė, kuri sumažina žirnių užsikrėtimą šiuo puviniu. Užsikrėtimo rizika sumažėja tik tada, kai sėjomainoje auginami nejautrūs šiai ligai augalai. Rekomenduojama auginti žirnių veisles, turinčias ne tokia gausią lapiją, kurių lapai ant stiebo būtų išsidėstę retai. Gilus arimas padeda sumažinti skleročių skaičių viršutiniame dirvos sluoksnyje ir dėl to susidaro mažiau apotecių ir askosporų. Fungicidų naudojimas žydėjimo metu taip pat yra veiksmingas nuo sklerotinio puvinio.
33. Lietuvos Respublikoje nuo sklerotinio puvinio žirniuose registruotų fungicidų nėra.
Miltligė (Blumeria pisi)
Požymiai
34. Dažniausiai miltligė pažeidžia vėlyvos sėjos žirnius. Retkarčiais ši liga gali būti labai žalinga, ypač vyraujant permainingiems orams, kai dieną būna karšta, o naktį vėsu ir susidaro rasa. Augalo lapai, rečiau stiebai ar ankštys dėl besivystančios grybienos įgauna melsvai baltą atspalvį. Augalo paviršiuje sendama grybiena sudaro pilkšvą plėvelę, ant kurios išauga smulkūs, juodi grybo vaisiakūniai – kleistoteciai.
Pagrindinė strategija
35. Yra naujų žirnių veislių, kurios atsparios miltligei. Šios veislės rekomenduojamos auginti miltligei plisti palankiuose regionuose. Ankstyva žirnių sėja sumažina miltligės išplitimo riziką. Fungicidai būtent nuo šios ligos naudojami retai. Esant būtinybei, fungicidais purškiama vieną kartą.
36. Lietuvos Respublikoje nuo miltligės žirniuose registruotų fungicidų nėra.
Kekerinis (pilkasis) puvinys (Botrytis cinerea)
Požymiai
37. Šį puvinį sukelia Botryotinia fuskeliana, anamorfas Botrytis cinerea. Tai labai išplitusi liga, kuri ypač žalinga per didelės drėgmės sąlygomis. Grybas dažniausiai pirma pasirodo ant apmirusių augalo dalių, vėliau pradeda vystytis kaip žalingas parazitas. Todėl žirniuose pirminio užsikrėtimo vieta dažniausiai būna sunykę žiedo vainiklapiai. Pažeidimą labai skatina įsivyravę drėgni orai žirnių žydėjimo metu, kai nunykstantys vainiklapiai užuot buvę nupūsti, lieka prilipę prie jaunų ankščių ar lapų pažastyse. Tai yra ideali vieta ligai plisti, o drėgmės perteklius skatina greitą puvinio vystymąsi.
Pagrindinė strategija
38. Ant augalo išplitusio puvinio praktiškai neįmanoma sustabdyti. Žinant, kad vainiklapiai yra pirminio užkrato šaltinis, tai ankščių apsauga, naudojant fungicidus iki ligos pasireiškimo pradžios, yra veiksmingiausia priemonė. Būtent ši priemonė geriausiai atsiperka vyraujant drėgniems orams. Žalieji ir šparaginiai žirniai vieną kartą fungicidais galėtų būti nupurškiami užsimezgant pirmosioms ankštims. Būtent tada didžiajai daliai žiedų reikalinga apsauga. Žirniuose, skirtuose grūdams, fungicidus efektyvu naudoti per du kartus. Tai patikimai sumažina pažeistų ankščių ir patamsėjusių grūdų skaičių, išsaugo derlių. Pirmą kartą purškiama užsimezgant pirmosioms ankštims, o antrą kartą, esant palankiems ligai plisti orams – dar po 10-14 dienų. Regionuose, kur žirnių žydėjimo ir ankščių mezgimo metu vyrauja šilti ir drėgni orai, augintojai turėtų rinktis auginti mažiau lapuotas žirnių veisles. Tokie pasėliai būna atviresni ir juose susidaro sausesnis mikroklimatas.
39. Lietuvos Respublikoje nuo kekerinio puvinio žirniuose registruotų fungicidų nėra.
Rūdys (Uromyces pisi)
Požymiai
40. Ant žirnių lapų, rečiau ant stiebų ar ankščių aptinkamos rudos ligos sukėlėjo pastulės, pripildytos sporų masės. Pirmosios pustulės pastebimos ant apatinių lapų, augalui esant tik 10-20 cm aukščio. Juodai rudi teleutosorai su teliautosporomis susiformuoja žirnių vegetacijos pabaigoje. Smarkiai pažeisti lapai gali nudžiūti iki brendimo pradžios.
41. Ligos sukėlėjas turi augalą tarpininką – karpažolę. Ant jos ūglių pavasarį susidaro rūdžių spermagonės ir balkšvų arba šviesiai oranžinių pūslelių pavidalo ecidės, kuriose subręsta ecidiosporos, užkrečiančios žirnius. Taip pat rūdžių grybiena gali peržiemoti ant augalinių likučių, o anksti pavasarį užkrėsti žirnius.
42. Rūdžių epidemijos metais derliaus nuostoliai gali siekti iki 30 %. Sukėlėjui vystytis palankiausi šilti ir drėgni orai, o daugiausiai žalos liga gali padaryti skurdžiuose pasėliuose.
Pagrindinė strategija
43. Labai svarbu auginti atsparių rūdims žirnių veisles. Žirnių pasėliuose ir aplink juos būtina naikinti karpažoles. Augalų likučius būtina užarti. Taip pat nuo rūdžių galima naudoti fungicidus.
44. Lietuvos Respublikoje nuo rūdžių žirniuose registruotų fungicidų nėra.
Žirnių bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. pisi)
Požymiai
45. Liga plinta su sėkla. Net tik 0,01 proc. užkrėstų Pseudomonas syringae pv. pisi sėklų gali būti stipraus ligos protrūkio priežastimi. Žirnių bakterinės dėmėtligės sukėlėjas ant sėklų gali išlikti iki 3 metų. Dažnai drėgnais metais arba po vėlyvų šalnų žirnių pasėliuose plinta tik ši liga. Bakterinė dėmėtligė plinta vėjo ir lietaus pagalba bei per techniką, naudojamą laukuose.
Pagrindinė strategija
46. Sėti neužkrėstas sėklas. Yra išvesta atsparių veislių, tačiau jos nėra atsparios visoms ligos sukėlėjo rasėms. Kad nebūtų platinamos ligos, pervažiuojant iš vieno lauko į kitą, kombainą ir kitą naudojamą techniką reikia išvalyti. Cheminių apsaugos produktų nėra.
Virusai
Požymiai
47. Žirniuose virusinės ligos gana dažnos. Populiariausi trys virusų pernešimo mechanizmai: per amarus, nematodus (Trichodorus spp.), karta į kartą per sėklas. Kai kurių virusų pažeidimus yra nesunku atpažinti laukuose, bet kai kurie simptomai yra labai nežymūs ir tiksli diagnozė reikalauja daug tyrimų. Virusai paprastai identifikuojami naudojant serologinį testą, bet gali būti naudojami ir kiti šiuolaikiški metodai.
Pagrindinė strategija
48. Amarų pernešami virusai: PEMV (žirnių paprastosios mozaikos virusas), BLRV (pupų lapų susisukimo virusas), PSV (žirnių dryžuotasis virusas), BYMV (pupų geltonosios mozaikos virusas).
49. Tik efektyvi apsauga nuo amarų padeda išvengti spartaus virusinių ligų plitimo, nes net ir nedidelis amarų kiekis gali išplatinti virusines ligas pasėlyje. Yra tolerantiškų veislių PEMV ir BLRV virusams, todėl tokių veislių auginimas yra viena iš apsaugos priemonių nuo virusinių ligų. PSV žiemoja ir plinta liucernų pasėliuose, todėl žirnių pasėlius reiktų saugoti nuo amarų, atskrendančių iš kaimyninių liucernų laukų.
50. Nematodų pernešamas virusas PEBV (žirnių ankstyvo nurudimo virusas).
51. Jei nematodų Trichodorus spp. populiacija yra gausi, prieš sėją reikia panaudoti nematocidą.
52. Virusai, plintantys su sėkla: PEBV (žirnių ankstyvo nurudimo virusas), PsbMV (žirnių sėklos mozaikos virusas).
53. Sėti reikia tik neužkrėstą sertifikuotą sėklą.
Ilgakojai uodai (Tipula spp.)
Požymiai
54. Ilgakojų uodų lervos pradeda kenkti iškart po žirnių sudygimo, ypač jei žirniai pasėti po daugiamečių žolių. Patys kenkėjai dažnai aptinkami greta daigo dirvoje. Lervos gyvena didelėmis populiacijomis užleistose dirvose arba daugiamečiuose žolynuose.
Pagrindinė strategija
55. Sėjant žirnius po daugiamečių žolių, suarta velėna turėtų būti ištiriama, nustatant joje lervų kiekį. Kai dirvoje gausu ilgakojų uodų lervų, suarus daugiamečius žolynus ar dirvonus, gali būti naudojami dirviniai insekticidai, kurie įterpiami į dirvą. Galima insekticidais purkšti ir po sudygimo, naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo, bet sausomis sąlygomis insekticidų veiksmingumas gali būti nepakankamas.
56. Lietuvos Respublikoje registruotų dirvinių insekticidų nėra.
Spragšiai
Požymiai
57. Spragšio lervos yra ryškiai geltonos spalvos, pailgos, glotnios ir standžios, su trimis poromis trumpų kojų galvos gale. Segmentinis lervos kūnas yra 13-37 mm ilgio. Žirniai retai kada pažeidžiami spragšių. Jie gali smarkiau išplisti po daugiamečių žolynų labai anksti pasėtų žirnių pasėliuose. Pažeisti augalai žūna arba būna labai silpni.
Pagrindinė strategija
58. Daugiamečiai žolynai ir nedirbamos dirvos yra netinkami priešsėliai žirniams. Tačiau jei žirnius tenka sėti į tokią dirvą, daugiametes žoles reikia užarti labai anksti ir patikrinti, koks velėnos užsikrėtimas šiais kenkėjais. Labiausiai pažeidžiami augalai, pasėjus kitais metais po užartų daugiamečių žolių. Gali būti naudojami dirvos insekticidai.
59. Lietuvos Respublikoje registruotų dirvinių insekticidų nėra.
Dirvinukai
Požymiai
60. Dirvinukai (Agrotis spp.) yra Noctuidae šeimos naktinių drugių vikšrai. Jie yra dideli, stambūs 30-40 mm ilgio, vienodai pilkai, gelsvai rusvi. Jie minta naktimis. Kai dirvinukų gausu, jie gali labai išretinti pasėlį. Jautriausi šiems kenkėjams daigai ir jauni augalai, išskyrus vėlai pasėtus žirnius į lengvą dirvą, vyraujant sausiems orams. Tipiškas dirvinukų pažeidimo požymis, kai vienas ar keli gretimi augalai yra suguldyti eilutėje į vieną pusę, suvytę, stiebelis iš dalies arba visiškai yra dirvos paviršiuje. Taip pat gali būti nugraužti lapai.
Pagrindinė strategija
61. Apsauga nuo šių kenkėjų gali būti paremta prognozavimo sistema. Tam gali būti naudojamos feromoninės gaudyklės, siekiant nustatyti pirmo ir antro ūgio vikšrų gausumą. Senesnius vikšrus daug sunkiau sunaikinti.
Pagrindiniai insekticidai
62. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo dirvinukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas.
Tripsai
Požymiai
63. Tripsai yra smulkūs (1,0-1,7 mm ilgio) vabzdžiai. Suaugėliai dažniausiai yra juodi arba rudi, jų nimfos raudonos, oranžinės arba geltonos. Dauguma tripsų rūšių yra polifagai. Thrips angusticeps pažeidžia dygstančius žirnių daigus. Visų pirma tripsai apninka jauniausius, dar susiglaudusius lapelius ir todėl gali būti nematomi iki lapeliai prasiveria. Pažeisti lapeliai sukietėja ir sudiržta, kartais deformuojasi. Jie pagelsta, pasidaro margi, ir tai yra pirmas signalas žirnių augintojui apie kenkėją. Tokius lapelius pakėlus prieš šviesą, matyti peršviečiamos dėmės (iščiulptos mintant). Dėl šių tripsų pažeidimų augalo augimas atsilieka, bet vėliau pasėlis išsilygina. Tik vyraujant labai vėsiems orams, pažeidimai gali būti labai stiprūs ir tuomet žemesnių augalų židiniai pasėlyje matomi visą sezoną. Kakothrips pisivorus minta žirniais birželio ir liepos mėnesiais. Plintant šiems kenkėjams, ant lapų ir ankščių pasimato sidabriškos dėmelės, žiedai išblyškę, ankštys deformuotos.
Pagrindinė strategija
64. Tripsai turi daug augalų šeimininkų, todėl jie gali išlikti lauke keletą sezonų. Kai žirniai sėjami po kryžmažiedžių, T. angusticeps gali sukelti nemažai problemų. Jeigu purkšti insekticidu yra reikalinga, tai daryti tada, kai pažeidimas ant ką tik išdygusių augalų yra aiškiai matomas. Daugeliu atvejų, augalai augimu kompensuoja lapų pažeidimą ir derliaus nuostoliai ar brandos vėlavimas nėra labai akivaizdūs. K. pisivorus labiausiai išplinta ten, kur nesilaikoma sėjomainos. Dažniausiai purkšti insekticidais nereikia, tačiau plintant šiems kenkėjams žaliųjų žirnelių pasėliuose purškimas gali būti būtinas. Kai purškiami žirniai nuo kitų kenkėjų (pvz. amarų), jie apsaugomi ir nuo tripsų.
Pagrindiniai insekticidai
65. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga deltametrinas.
Gumbeliniai straubliukai (sitonai)
Požymiai
66. Sitona linetus (ir kiti Sitona spp. kaip kad S. humeralis, S. macularius ir S. sulcifrons) yra plačianosiai vabaliukai, dažniausiai su šviesiais – tamsiais išilginiais dryžiais. Vabalas yra 4-5 mm ilgio. Lervos gyvena viršutiniame dirvos sluoksnyje ir minta žirnių šaknų gumbelių audiniais. Pavojingiausias sitonas daigų pirmiesiems lapeliams ir augimo kūgeliui. Suaugėliai, intensyviai maitindamiesi, lapų pakraščiuose padaro U formos taisyklingas iškandas. Augalai per daug nenukenčia nuo sitono suaugėlio pažeidimų, išskyrus tuos atvejus, kai jų yra labai gausiai žirnių dygimo metu. Daug daugiau žalos padaro lervos, misdamos azotą fiksuojančiais šaknų gumbeliais, kadangi sumažėja apsirūpinimas azotu. Stipriai lervų pažeisti augalai skursta, labai lėtai auga. Visi šie simptomai rodo azoto trūkumą ir tai ypač išryškėja, kuomet vyrauja ir kitos žirnių augimui nepalankios sąlygos. Straubliukų pažeidimai paprastai žymesni lauko pakraščiuose.
Pagrindinė strategija
67. Sitona linetus yra vienas iš labiausiai paplitusių žirnių kenkėjų šiaurinėje Europoje. Patartina žirnių neauginti šalia kitų ankštinių augalų, nors straubliukai neišvengiamai gali išplisti visur. Reikia labai kruopščiai apžiūrėti lėtai dygstančius ir grumstėtus pasėlius. Grumstėtoje dirvoje pasėti žirniai netolygiai dygsta, taip pat labai patogu sitonams pasislėpti už grumstų nepalankiu metu (kai šalta, lietinga). Panaudojus insekticidus, kai tik pasimato sitono pažeidimai, sumažėja suaugėlių aktyvumas, tačiau insekticidų naudojimas lervoms įtakos beveik neturi. Lietuvoje nuo sitonų rekomenduojama purkšti, kai žirnių dygimo metu randama 5-10 vabalų viename kvadratiniame metre.
Pagrindiniai insekticidai
68. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo gumbelinių straubliukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, zeta-cipermetrinas.
Žirniniai amarai (Acyrthosiphom pisum)
Požymiai
69. Amarai gyvena didelėmis kolonijomis ant lapų, ūglių viršūnėlių ir žiedų. Suaugėliai ir lervos siurbia augalo sultis. Apnikti amarų žiedai sunyksta, prastai mezga arba ankščių užuomazgos visiškai nubyra. Apniktų amarais augalų produktyvumas gerokai sumažėja. Taip pat amarai platina žirniuose virusines ligas (žr. virusinės ligos). Žiemoja žirninių amarų kiaušinėliai daugiamečių ankštinių augalų pasėliuose. Ypač daug žirninių amarų prisiveisia šiltą vasarą. Esant +20oC temperatūrai, nauja generacija išsivysto per 10 dienų.
Pagrindinė strategija
70. Amarų išplitimo gausumas, priklausomai nuo metų, gali labai skirtis. Amarai intensyviausiai dauginasi vyraujant šiltiems ir sausiems orams. Tačiau kai per daug šilta, amarų populiacija gali sunykti savaime. Apžiūrint amarų gausumą lauke, reikia žirnio augalą papurtyti ar padaužyti ant balto padėkliuko (ar popieriaus lapo) ir juos suskaičiuoti. Purkšti insekticidais rekomenduojama pasiekus žalingumo ribą. Lietuvoje žirnius nuo amarų siūloma purkšti, kai amarai apninka apie 50 proc. augalų. Palankiais žirniniams amarams plisti metais gali tekti purkšti dar kartą.
71. Purškimo laikas nuo amarų labai svarbus dėl virusų plitimo sumažinimo. Kad žirnių pasėliai būtų apsaugoti nuo plintančių virusų, insekticidus reikia naudoti iškart pastebėjus pirmas amarų kolonijas, ypač jei jie plinta iki žydėjimo. Kai amarai pasirodo vėlesniais tarpsniais, insekticidus tikslinga naudoti iki užsimezga ketvirtadalis ankščių. Iki šio tarpsnio nupurkšti žirniai išaugina didesnį derlių. Vėliau panaudoti insekticidai įtakos derliui nebeturi.
Pagrindiniai insekticidai
72. Lietuvos Respublikoje nuo žirninių amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, zeta-cipermetrinas.
Žirninės kandys (Cydia nigricana)
Požymiai
73. Žirninių kandžių pažeidimams jautresni vėluojantys pražysti augalai. Kenkėjai gausiau gali išplisti auginant žirnius metai iš metų toje pačioje vietoje. Išorinių kenkėjo pažeidimo simptomų nematyti iki žirnių kūlimo.
74. Kandies C. nigricana vikšras minta ankšties viduje. Dėl šio kenkėjo labiausiai nukenčia žalieji žirneliai, kadangi dar lauke sugadinama galutinė produkcija: žirniai gali būti pragraužti, su vikšrais viduje. Kandies vikšrų sugadinti žirniai nebetinkami perdirbti.
Pagrindinė strategija
75. Kandys daugiausiai išplinta ir padaro žalos intensyvaus žirnių auginimo regionuose. Insekticidų naudojimo laiką labiau nulemia kenkėjų išsivystymas, o ne augalo vystymosi tarpsnis. Geriausias laikas purkšti nuo žirninių kandžių yra nuo vikšro išsiritimo iki jo įlindimo į ankštį. Šių kenkėjų prognozavimui gali būti naudojamos feromoninės gaudyklės. Kuliamuosius žirnius nuo kandžių purkšti rekomenduojama, kai dviejose gretimose feromoninėse gaudyklėse pagaunama 10 ar daugiau kandžių.
Pagrindiniai insekticidai
76. Lietuvos Respublikoje nuo žirninių kandžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, zeta-cipermetrinas.
Grambuolio lervos
Požymiai
77. Grambuolių (Melolontha melolontha, M. hippocastani, Phyllopertha horticola ir Amphimallon soltitiale) lervos minta žirnių šaknimis. Pakąstas augalas žūsta. Suaugėlio vabalo patelė, priklausomai nuo rūšies, sudeda kiaušinėlius 3–10 cm gylyje. Išsiritusios iš jų baltos, stambios lervos yra mažai judrios dirvoje. Jų vystymasis dirvoje trunka 3–4 metus. Pasėliams pradeda kenkti trečiais vystymosi metais.
Pagrindinė strategija
78. Apsaugos produktai turi būti taikomi nuo lervų. Ariant dirvą, lervos išsiverčia į dirvos paviršių ir jas sulesa paukščiai. Išverstos į dirvos paviršių lervos gali žūti ir dėl nepalankių aplinkos sąlygų. Dirbant žemę rotaciniais žemės dirbimo padargais, grambuolio lervos sunaikinamos mechaniškai. Reiktų neauginti jautrių augalų naujai įsavintuose dirvonuose ar po daugiamečių žolynų, kur grambuolio lervos gali būti gausiai išplitusios.
79. Esant labai dideliam dirvos užterštumui grambuolio lervomis, dirva gali būti apdorojama insekticidais. Tokiu atveju reiktų dirvą ištirti ir nustatyti, kiek gausiai dirvoje yra lervų (vienetais kvadratiniame metre). EPPO rekomenduoja remtis vietinėmis žalingumo ribomis, tačiau kol kas Lietuvoje jos nenustatytos. Nuo suaugėlių insekticidais gali būti purškiama tik jų skraidymo metais (kas 3-4 metai).
80. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų insekticidų nėra.
Žirniniai grūdinukai (Brochus pisorum)
Požymiai
81. Brochus pisorum patelės kiaušinius deda ant jaunų ankščių. Išsiritusios lervos įsigraužia į ankštis ir grūdus, kuriuose ir vystosi. Viename grūde vystosi viena lerva. Vegetacijos pabaigoje lervos virsta lėliukėmis, prieš tai padariusios iš grūdo vidaus „langelį“, kurio dangtelis – grūdo odelė būna pilkšvos spalvos. Iš jos galima pažinti pažeistus grūdus. Grūdinukų vystymasis nuo lervos iki suaugėlio trunka 2-3 mėnesius. Išropodami vabalai praplėšia „langelį“. Jie gali išropoti iš sausų sėklų tiek iki sandėliavimo, tiek sandėlyje. Tačiau sandėlyje grūdinukai nesidaugina. Žiemoja suaugėliai sėklos viduje augalų liekanose lauke arba šiukšlėse. Labai sumažėja pažeistų grūdų daigumas. Tokie grūdai nei sėklai, nei maistui nebetinka.
Pagrindinė strategija
82. Laukuose, kur buvo auginti žirniai, augalines liekanas reikia įterpti. Sėti tik neužkrėstą sėklą. Insekticidais gali būti purškiama, kai tik pradeda plisti suaugę vabalai, tačiau purškimas turi būti atliekamas iki ankščių mezgimosi pradžios.
Pagrindiniai insekticidai
83. Lietuvos Respublikoje nuo žirninių grūdinukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas ir lambda-cihalotrinas.
Šliužai ir sraigės
Požymiai
84. Žirniuose gana dažnai išplinta moliuskai. Tai šliužai ir sraigės (Deroceras reticulatum, Arion hortensis, Milax spp., Arion ater ir Helix aspersa). Ypač jų pagausėja drėgnais metais. Pažeisti jauni augalai gali nudžiūti. Pasėlyje galima pamatyti eilutėse sunykusius augalus, kartais pasėlis gali sunykti gana dideliais židiniais. Auginant žaliuosius žirnelius, šliužas gali patekti į produkciją kaip priemaiša. Kai tokių priemaišų gausu, žalieji žirneliai nebetinkami tolimesniam perdirbimui. Šliužai ir sraigės labiau plinta lietingais metais ir aktyvesni naktimis. Kai kurios šliužų rūšys gausiau plinta kalkingose dirvose.
Pagrindinė strategija
85. Esminė apsaugos priemonė – dirvų sausinimas. Tvirto pagrindo sėklos guolis apriboja šliužo judėjimą ir paskatina spartesnį daigų augimą. Paviršius turi būti negrumstuotas. Kai šliužai gausiai išplinta, kitose šalyse rekomenduojama naudoti moliuskicidus. Lietuvoje moliuskicidai neregistruoti.
Piktžolės
Pagrindimas
86. Privalu tinkamai paruošti sėklos guolį, kad žirniams būtų sudarytos optimalios dygimo sąlygos. Anksti pasėti žirniai tolygiau sudygsta, o esant palankioms oro sąlygoms, sparčiau auga, todėl lengviau gali konkuruoti su piktžolėmis. Dirva žirniams ruošiama priklausomai nuo dirvožemio. Svarbu, dirbant žemę, jos nesuspausti ir išsaugoti drėgmę. Privaloma kokybiškai įterpti priešsėlinių augalų liekanas. Rudeninis arimas sumažina piktžolėtumą. Sudygusios piktžolės yra naikinamos, kultivuojant arba purškiant visuotinio veikimo herbicidais. Piktžolės herbicidais naikinamos ir prieš žirnių sėją. Tam naudojamas lauko mišinys, kurį sudaro visuotinio ir dirvinio veikimo herbicidai. Vienametės piktžolės naikinamos mechaniškai, kultivuojant ar akėjant. Desikuojant žirnius, išsprendžiamos dvi problemos: suvienodinama žirnių branda ir sunaikinamos piktžolės.
Pagrindinė strategija
87. Žirniai silpnai konkuruoja su piktžolėmis, todėl labai svarbu, kad jų augimo metu būtų nedidelis piktžolėtumas, t. y. optimaliu laiku išnaikintos piktžolės. Žirnių pasėlius būtina purkšti herbicidais. Auginant daržo žirnius, kenkia šios piktžolės: ramunės (Matricaria spp.), dirvinės usnys (Cirsium arvense), aguonos biruolės (Papaver rhoeas), ypač dirvinės kiauliauogės (Solanom nigrum), kurių sėklos yra nuodingos, bei savaime išdygusios bulvės. Šias piktžoles reikėtų naikinti kitų sėjomainos augalų plotuose.
88. Herbicidai parenkami, atsižvelgiant į vyraujančias piktžoles. Vartojant dirvinius herbicidus, labai svarbu tinkamai parinkti žirnių sėjos gylį. Optimalus purškimo laikas yra ypač svarbus per lapus veikiantiems herbicidams. Įvairūs priedai mišiniuose su herbicidais nenaudojami, išskyrus atvejus, kuomet tai yra nurodyta produkto etiketėje ar yra ruošiami lauko mišiniai su kitais produktais, neturinčiais neigiamo poveikio žirniams. Aukšta temperatūra ir aukštas oro santykinis drėgnumas padidina žirnių jautrumą per lapus veikiantiems herbicidams.
Pagrindiniai herbicidai
89. Herbicidai, naudojami purkšti žirnių pasėlius, klasifikuojami, atsižvelgiant į jų naudojimo laiką. Naudojami vienos ir dviejų veikliųjų medžiagų gamykliniai preparatai, ruošiami lauko mišiniai.
90. Lietuvos Respublikoje produktų, naudojamų po žirnių sėjos, registruota nėra. Sudygus naudojami herbicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: bentazonas, pendimetalinas + cianazinas, pendimetalinas naudojamas mišinyje su bentazonu; prieš derliaus nuėmimą naudojamas glifosatas.
Suderinta su EPPO standartu PP 2/14(1)
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) bulvėms yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima bulvių (Solanum tuberosum) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.
2. Šis standartas skiriamas maistinėms bulvėms, tai yra bulvėms, tiesiogiai naudojamoms maistui arba perdirbimui. Jis neapima sėklinių bulvių auginimo problemų, susijusių su specifiniais reikalavimais.
3. Bulvių GAAP visų pirma priklauso nuo sveikos sėklos sodinimo į neužkrėstą patogenais lauką. Oficialūs reikalavimai sėklinėms bulvėms turi užtikrinti, kad jos nebūtų užsikrėtusios specifinėmis ligomis (virusinėmis ir bakterinėmis), bulviniais cistas sudarančiais nematodais ir atitikti tolerancijos standartus kitiems kenksmingiems organizmams. Bulvių auginimui skirti plotai turi būti neužsikrėtę dirvoje gyvenančiais kenkėjais, taip pat turi būti pašalintos galimybės į šias dirvas patekti bulvių maro (Phytophthora infestans) infekcijai. Dirvos tyrimai apie užsikrėtimą dirvoje gyvenančiais kenkėjais (ypač bulviniais nematodais) potencialiai parodo apie augalų apsaugos produktų poreikį. Ypač svarbu siekti mažinti tą poreikį naudojant alternatyvias priemones ir oficialiai reguliuojant tuos tyrimus.
4. Įprastinė priemonė piktžolių naikinimui bulvių pasėliuose yra herbicidų naudojimas prieš bulvių sodinimą. Tai gali būti granuliuoti produktai, išbarstomi dirvos paviršiuje bulviasodžio metu. Tačiau dažniausiai herbicidai naudojami juos išpurškiant po bulviasodžio ar bulvėms sudygus.
5. Išskirtinė bulvių savybė – bulvienojų sunaikinimas purškiant cheminiais preparatais ar naudojant mechanines priemones tam tikrą laiko tarpą iki bulviakasio. Tai daroma dėl keleto priežasčių: siekiant sumažinti amarų platinamų virusų plitimą sėklinėse bulvėse, paspartinti gumbų brendimą, sumažinti gumbų užsikrėtimą maru. Bulvių gumbai dar gali būti prieš sandėliavimą apdorojami fungicidais, siekiant apsaugoti nuo sandėliavimo ligų plitimo arba apdorojami augimo reguliatoriais, stabdančiais bulvių dygimą laikymo metu.
6. Lietuvoje svarbiausi bulvėms kenksmingi organizmai, nuo kurių maistinių bulvių pasėliuose naudojami aktyvūs augalų apsaugos produktai, yra šie:
6.1. Bulvių maras (Phytophthora infestans);
6.2. Bulvių sausligė (Alternaria solani);
6.3. Bulvių šašai (Rhizoctonia solani);
6.4. Paprastosios rauplės (Streptomyces scabies);
6.5. Gumbų ligos saugyklose;
6.6. Kolorado vabalai (Leptinotarsa decemlineata);
6.7. Amarai (Aphididae);
6.8. Dirvos kenkėjai (Elateridae, Melolonta spp.);
6.9. Dirvinukai (Agrotis spp.);
6.10. Bulviniai nematodai (Globodera spp.);
6.11. Piktžolės.
7. Be šių kenkėjų, augalų apsaugos produktai dar gali būti naudojami pavasarį sėklinių bulvių beicavimui nuo gumbų ligų sodinimo metu.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
8. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie GAAP, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse ir kaip tai siejasi su pagrindine GAAP strategija. Yra galima, kad dėl tam tikrų priežasčių tam tikros veikliosios medžiagos nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik registruotas šalyje tam tikram tikslui produktas gali būti panaudotas.
Bulvių maras (Phytophthora infestans)
Požymiai
9. Bulvių maras – ypač žalinga liga, gebanti palankiomis sąlygomis labai greitai plisti. Bulvių aktyvaus augimo tarpsniu liga sunaikina lapiją ir dėl to mažėja gumbų derlius. Marui ant lapų atsiradus vėlesniu tarpsniu, yra pavojus, kad grybo sporos lietaus bus nuplautos dirvon ir užkrės gumbus. Šis pavojus ypač didelis bulviakasio metu ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl prieš bulviakasį būtina sunaikinti bulvienojus. Maro užkrėsti gumbai yra jautrūs įvairiems puviniams saugyklose. Prekinių bulvių augintojai ir ypač sėklinių bulvių augintojai negali leisti išplisti bulvių marui. Netgi nedideli stiprios infekcijos ploteliai gali tapti židiniu ligos plitimui į aplinkinius pasėlius.
10. Pastaraisiais metais Europoje buvo pastebėtas bulvių maro pagausėjimas. Jis gali būti sukeltas atsparumo fungicidams ir atsiradimo Phytophthora infestans A2 dauginimosi tipo, kuris 1980-aisiais metais buvo konstatuotas daugelyje Europos šalių. Kai atsiranda du dauginimosi tipai, gali būti sudaromos oosporos, galinčios sudaryti papildomas infekcijos atsargas. Jos gali išsilaikyti dirvoje keletą metų ir sukelti ankstyvą infekciją bulvių pasėlyje. Oosporų sudarymas lytiniu būdu sudaro didesnes galimybes vykti genetiniams ligos sukėlėjo pokyčiams.
Pagrindinė strategija
11. Bulvių pasėlių apsaugos nuo maro strategijos esmė yra apsaugoti jas nuo iš bet kokio šaltinio plintančios infekcijos. Šiam tikslui gali būti naudojami trijų veikimo tipų fungicidai: 1) apsauginio (kontaktinio) veikimo ant lapų paviršiaus, 2) lokaliai – sisteminiai, prasiskverbiantys į lapo vidų ir 3) sisteminiai fungicidai, prasiskverbiantys į lapo vidų ir su augalo sultimis pasklindantys visame augale. Naudojant fungicidus su dviem ar net trimis skirtingo veikimo veikliosiomis medžiagomis, teoriškai galima pasėlį apsaugoti nuo maro infekcijos iki 10 dienų ir sėkmingai sunaikinti infekciją, atsiradusią praėjusių 4 dienų laikotarpiu. Praktikoje toks ilgas 14 dienų intervalas tarp purškimų rekomenduojamas tik esant mažam maro pavojui. Tačiau, kai tik pavojus atsiranda, būtina nedelsiant naudoti fungicidus ir tęsti purškimus su pastoviais intervalais (paprastai kas 7-12 dienų, priklausomai nuo oro ir infekcijos situacijos, veislių atsparumo ir naudojamų fungicidų) per visą augimo periodą iki bulvienojų cheminio ar mechaninio sunaikinimo arba bulviakasio. Purškiant bulves fungicidais paskutinį kartą, būtina atsižvelgti į skirtingiems produktams reikalingus intervalus nuo paskutinio purškimo iki derliaus ėmimo.
12. Šios strategijos elementai gali būti peržiūrimi esant tokioms sąlygoms: pradinio užkrato sunaikinimas sanitarinėmis priemonėmis, optimalus naudojamų fungicidų derinys, optimalus pirmojo purškimo laikas, kitų purškimų intervalų ir laiko parinkimas, gumbų apsauga sezono pabaigoje ir kitos priemonės.
13. Purškimų laikui parinkti gali būti naudojama sprendimų priėmimo sistema (SPS), duodanti rekomendacijas, paruoštas sekant grybo epidemiologiją, meteorologines sąlygas, infekcijos laipsnį, išlaidas ir apsaugos priemonių efektyvumą. Beveik visos Europos šalys yra sukūrusios savo SPS.
Pradinės infekcijos naikinimas
14. Pradinės infekcijos židiniai gali būti pašalinti naudojant išankstines sanitarines priemones. Jei bulvių atliekos paliekamos lauke ar prie fermų kaip šiukšlių krūvos, jos gali būti pagrindinis infekcijos šaltinis kitais metais. Todėl blogi, ligoti bulvių gumbai, nukasus derlių, turi būti iš lauko pašalinti ir sunaikinti. Jei tai neįmanoma, bulvių atliekos, tam kad nesudygtų, pavasarį, turi būti nupurškiamos jas naikinančiais herbicidais arba uždengiamos juoda polietileno plėvele. Pernykštėse bulvienose, kitų augalų pasėliuose savaime sudygusios bulvės taip pat naikinamos herbicidais.
15. Kadangi bulvių maras į lauką gali patekti su užsikrėtusiais sėkliniais gumbais, tokių gumbų sėkloje neturi būti. Intensyviai auginant bulves, yra idealu palaikyti labai nedidelį šios ligos išplitimą kuo didesnėje teritorijoje ir fitosanitarines priemones naudoti taip preciziškai, kad būtų išlaikytas absoliutus pradinės infekcijos minimumas.
Optimalus pirmojo purškimo laiko parinkimas
16. Sprendimas, kada pirmą kartą naudoti fungicidus bulvių pasėlyje, gali būti paremtas augalo fenologiniu tarpsniu arba oficialia signalizacijos sistema. Paprastai pirmas purškimas yra rekomenduojamas, kai gretimų vagų augalų lapija pradeda susilieti, t. y. prieš pat augalų lapijai uždengiant vagas. Kai yra didelė maro pasirodymo rizika, pirmą kartą bulvės purškiamos anksčiau, kai lapija susilieja vagoje, o išimtinomis sąlygomis – kai tik lapija pasirodo arba kai augalai pasiekia 20-30 cm aukštį. Toks ankstyvas purškimas nėra iš esmės gera praktika ir yra pateisinamas tik specialiomis sąlygomis, pvz., kai pagrindiniai bulvių pasėliai atsiranda kaimynystėje su užsikrėtusiomis ankstyvosiomis bulvėmis.
17. Iš esmės geriausia yra pirmojo purškimo laiką parinkti pagal vietinės prognozių (konsultavimo) tarnybos rekomendacijas. Jos paprastai sudaromos remiantis reguliariu temperatūros, santykinės oro drėgmės ir kritulių monitoringu. Augintojams yra patariama nepradėti purkšti, kol nebus pasiekta vietinės prognozių tarnybos nustatyta kritinė riba. Purškimai tokiu būdu pradedami prieš ligos sukėlėjo sporuliaciją. Pirmieji purškimai pagal prognozavimo sistemą paprastai atliekami vėliau, negu nustatyti pagal augalo fenologiją. Taip ši sistema leidžia sumažinti bendrą purškimų skaičių. Todėl naudotis prognozavimo sistema, parenkant pirmojo bulvių purškimo nuo maro laiką, yra GAAP. Tačiau prognozavimo sistema dažniausiai sprendžia problemą regiono lygmeniu ir ne visada tiksliai atitinka pagal vietines sąlygas. Netgi kur prognozavimo tarnyba veikia, ji negali aprėpti situacijos taip plačiai, kaip norėtųsi. Todėl ūkininkams visada patariama stebėti savo pasėlių būklę ir veikti pagal vietinę situaciją.
Sprendimai dėl tolimesnių purškimų laiko ir intervalų tarp jų
18. Pagrindinė strategija yra užtikrinti nuolatinę bulvių apsaugą nuo maro, prasidedančią nuo pirmosios infekcijos pasireiškimo momento. Vėlesnių purškimų laiką sąlygoja visų pirma panaudotų fungicidų veikimo tipas ir kaimynystės su infekcijos šaltiniu buvimas. Pagrindinė purškimų strategija visuomet geriau yra prevencinė negu naikinamoji.
19. Apsauginiai (kontaktiniai) produktai vieni dažniausiai efektyvūs išbūna 7-8 dienas, priklausomai nuo kritulių, lietinimo ir, žinoma, nuo paties produkto savybių. Lokaliai sisteminiai produktai gali būti panaudoti iki 2 dienų po užsikrėtimo. Todėl kontaktinio ir lokaliai sisteminio produktų mišinys gali būti panaudotas tuo atveju, jei purškimas kontaktiniu produktu buvo suvėluotas (pvz., dėl blogo oro).
20. Sisteminiai fungicidai, esant jautrioms Phythophthora infestans rasėms, ypač tinka, kai augalai intensyviai auga. Jie apsaugo nuo ligos ir po purškimo išaugusią jauną lapiją, ko negali padaryti kiti produktai. Tačiau dėl rizikos atsirasti ligos sukėlėjo atsparumui ir dėl žymiai aukštesnės sisteminių produktų kainos GAAP yra sumažinti purškimų sisteminiais produktais skaičių ir juos naudoti tik jų geriausio efektyvumo laikotarpiu. Sisteminių produktų veikliosios medžiagos dažniausiai naudojamos mišiniuose su kontaktiniais produktais. Paprasta dviejų komponentų formuliacija (metalaksilas + mankocebas) apsaugo bulves nuo maro apie 10 dienų. Trijų komponentų formuliacija su lokaliai sisteminiu produktu (oksadiksilas + cimoksanilas + mankocebas) gali pranokti minėtą dviejų komponentų mišinį.
21. Praktikoje vėlesnių purškimų laikas priklauso nuo vietos sąlygų, bulvių veislės, jų vystymosi tarpsnio, oro sąlygų, naudojamų fungicidų ir kt. Ūkininkai žino, kad būna „palankių marui“ metų, kuomet reikia daugiau purškimų ir „normalių“ metų, reikalaujančių mažiau pastangų bulvių apsaugai. Įspėjimai (signalai) apie infekcijos aktyvėjimo periodus gali būti ne tik pirmojo purškimo metu, bet ir vėlyvesniu laiku. Purškimų terminai gali būti vėlinami nesant naujos infekcijos požymių.
22. Kai kuriose Europos valstybėse vadovaujamasi tam tikromis pagrindinėmis taisyklėmis. Jos atsispindi vietiniuose sprendimuose ir nėra būtinos naudoti visame EPPO regione:
22.1. Iki žydėjimo purškiama kontaktiniais produktais kas 5-10 dienų;
22.2. Sparčiausio augimo metu ne daugiau kaip du kartus purškiama sisteminiais produktais su 14 dienų intervalais;
22.3. Po žydėjimo, esant palankioms grybui plisti oro sąlygoms, purškiama kontaktinių ir lokaliai sisteminių produktų mišiniais kas 5-10 dienų;
22.4. Po žydėjimo, esant nepalankioms ligai plisti sąlygoms, purškiama kontaktiniais produktais kas 10 dienų;
22.5. Purškiant kontaktiniais fungicidais, geriau yra purkšti dažniau mažesnėmis normomis (leistinose ribose), negu rečiau didelėmis normomis.
23. Praktiškai Šiaurės vakarų Europoje, kur oro sąlygos ypač palankios bulvių marui, reikalingas didesnis purškimų skaičius, negu kontinentinėje Europos dalyje.
Gumbų apsauga vegetacijos laikotarpio pabaigoje
24. Bulvių vegetacijai baigiantis, apsaugos nuo maro strategija remiasi naudojimu komplekto skirtingų fungicidų, derinant tai su defoliantais, jeigu to reikia. Gumbų apsaugai nuo infekcijos tuo metu tinka naudoti fluazinamo veikliąją medžiagą turinčius produktus. Lietuvoje toks registruotas produktas yra širlanas 500 g/l k. s. Jį dar galima naudoti likus 7 dienoms iki bulviakasio. Nors vario grupės produktus galima naudoti viso sezono metu, juos taip pat geriau naudoti vėlyvesniems purškimams. Anksti panaudoti, jie gali sumažinti derlių dėl paspartinto augalų senėjimo, efektyviau gali būti naudojami vėliau, derinant su bulvienojus naikinančiais produktais.
25. Bulvienojų cheminis naikinimas, greta kitų naudojimo tikslų, yra viena iš gumbų apsaugos nuo maro priemonių. Jis naudojamas siekiant sumažinti virusinių infekcijų sėklinėse bulvėse. Nuo maro defoliantai rekomenduojami naudoti, kai ligos išplitimas pasiekia realią žalingumo ribą, paprastai sudarančią 20 proc. augalų, turinčių bent vieną užsikrėtusį lapą. Šią žalingumo ribą galima rekomenduoti tik esant palankioms maro plitimui oro ir dirvos sąlygoms.
Kitos strategijos
26. Skirtingos veislės yra nevienodai jautrios bulvių marui, todėl, jei yra galimybė rinktis, reikėtų auginti atsparesnes veisles. To reikėtų laikytis netgi tuo atveju, kai Phythophthora infestans populiacijoje yra rasių, galinčių įveikti atsparumą. Įvairios auginimo agrotechninės priemonės taip pat gali mažinti maro infekciją. Pavyzdžiui, geras bulvių apkaupimas gali sumažinti gumbų užsikrėtimą.
Problemos su atsparumu fungicidams
27. Dėl atsparumo atsiradimo fenilamidų grupės fungicidams yra taikomos įvairios jų naudojimo strategijos. Gerai yra sisteminių fungicidų nenaudoti daugiau nei du ar tris kartus per sezoną ir, jei galima, reikia naudoti skirtingas veikliąsias medžiagas turinčius produktus arba naudoti jų mišinius su kontaktiniais produktais. Nėra sutariama dėl naudojimo terminų. Nepaisant daugelio pranešimų apie atsparumą, fenilamidai (metalaksilas, oksidiksilas, benolaksilas) kol kas yra svarbiausi komponentai nuo bulvių maro. Nors maro atsparumas kitiems fungicidams nėra nustatytas, atsparumo rizika visuomet turi būti vertinama bulvių purškimo programose.
Pagrindiniai fungicidai
28. Lietuvos Respublikoje bulvių apsaugai nuo maro yra registruoti ir rekomenduojami naudoti pavieniai fungicidai ar jų gamykliniai mišiniai, turintys trijų veikimo tipų veikliąsias medžiagas.
29. Sisteminio veikimo medžiagos: metalaksilas, propomokarbo hidrochloridas; lokaliai sisteminės medžiagos: cimoksanilas, dimetomorfas, fenamidonas; kontaktinio veikimo medžiagos: mankocebas, vario sulfatas, chlorotalonilas, fluazinamas, zoksamidas, famoksadonas.
Bulvių sausligė (Alternaria solani)
Požymiai
30. Bulvių sausligė pažeidžia bulvių lapiją, anksti sukelia bulvienojų senėjimą ir tuo mažina derlių. Ši liga labiau išplinta karšto oro sąlygomis. Ligai optimali +26oC oro temperatūra. Pagrindiniu ligos infekcijos šaltiniu gali būti užsikrėtę gumbai, augalinės liekanos ir užsikrėtusi dirva, kurioje užkratas gali išsilaikyti 2-3 metus. Liga plačiai išplitusi, tačiau dėl nedidelio ligos intensyvumo laipsnio dažnai laikoma mažos svarbos liga.
Pagrindinė strategija
31. Ligos pavojingumas gali būti sumažintas bulves auginant toje pačioje dirvoje su ne mažesne kaip 3 metų pertrauka. Daugelyje šalių ligos antplūdis būna nedidelis ir nereikalauja naudoti cheminių apsaugos produktų. Šalyse su stipraus išplitimo pavojumi purkšti bulves fungicidais reikia ligai pradėjus plisti, pasirodžius pirmiesiems simptomams ant lapų. Paprastai pakanka vieno purškimo. Dauguma fungicidų, naudojamų nuo maro, apsaugo ir nuo sausligės.
Pagrindiniai fungicidai
32. Lietuvos Respublikoje nuo bulvių sausligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: chlorotalonilas, fluazinamas, mankocebas.
Bulvių šašai (Rhizoctonia solani)
Požymiai
33. Bulvių šašai ant užkrėsto gumbo suformuoja nedidelius juodus skleročius – iškilius, prie lupenos prikibusius šašelius. Nuo šių skleročių grybas gali saugykloje užkrėsti gumbų akeles, pažeisti dygstančių bulvių daigelius dirvoje ar jaunus sudygusių bulvių stiebus, sudarydamas ant jų žaizdas dirvos paviršiaus lygyje. Stipriai pažeisti bulvių kerai blogai vystosi, išaugina smulkius gumbus. Silpniau pažeisti – suformuoja mažiau stiebų, išaugina mažiau, tačiau truputį stambesnių gumbų. Pažeisti gumbai šašuoti, menkesnės prekinės vertės. Grybas gali išsilaikyti ant augalinių liekanų dirvoje bei ant pažeistų gumbų. Grybas labiau plinta rūgščiose, drėgnose dirvose. Labiau išplinta vėsų, lietingą pavasarį.
Pagrindinė strategija
34. Pradinė grybo infekcija turi būti mažinama parenkant sėklai kiek įmanoma sveikus gumbus, vengiant sodinti bulves į užkrėstą dirvą. Sėkliniai gumbai prieš sodinimą ar sodinimo metu beicuojami. Beicuoti gumbus galima juos pamerkiant į fungicido tirpalą, bet tai didina jų bakterinio puvimo pavojų. Šiuo metu dažniausiai rekomenduojama gumbus apipurkšti mažu skysčio kiekiu ar apdulkinti sodinimo metu. Kai kurios bulvių sodinimo mašinos turi šiam tikslui specialius įrenginius. Purkšti dirvą prieš sodinimą nebūtų GAAP, nes tai nėra labai efektyvu ir sunaudojama be reikalo daug produkto. Netinkamas būtų ir fungicidų išpurškimas išilgai vagų po bulvių sodinimo.
35. Lietuvos Respublikoje šiuo metu bulvėms beicuoti registruotų produktų nėra.
Paprastosios rauplės (Streptomyces skabies)
Požymiai
36. Gumbų paviršiuje susiformuoja iškilios, supleišėjusios, netaisyklingos formos žaizdelės ar karputės. Žaizdelių pakraščiai truputį pakilę. Mažos žaizdelės primena pasibarsčiusias žvaigždutes. Esant stipresniam gumbo pažeidimui, žaizdelės susilieja, apima didelę gumbo dalį, o kartais ir visą gumbą. Liga pažeidžia tik patį gumbo paviršių – gumbo odelę ir peridermio viršutinį sluoksnį. Pažeisti gumbai praranda prekinę išvaizdą ir vertę, nors nulupus gumbo paviršių jis galėtų būti naudojamas maistui. Ligos sukėlėjai plinta su užsikrėtusiais gumbais ir per užkrėstą dirvą. Paprastųjų rauplių plitimą skatina karšti, sausi orai. Jos labiau puola bulves, augančias lengvose, šarminėse dirvose, ypač jas patręšus neperpuvusiu, šiaudingu mėšlu.
Pagrindinė strategija
37. Agrotechninėmis ir fitosanitarinėmis priemonėmis reikia sudaryti nepalankias sąlygas infekcijai plisti. Sėklai naudoti neužsikrėtusius gumbus, bulvių neatsėliuoti, netręšti pavasarį šiaudingu, neperpuvusiu mėšlu. Mažina ligos plitimą ir bulvių sėklos beicavimas. Tinka tie patys produktai, kaip ir nuo bulvių šašų.
Gumbų ligos saugyklose
Požymiai
38. Bulvių gumbus saugyklose pūdo nemažai grybų (Fusarium spp., Phoma exigua var. foveata, Phytophthora infestans) ir bakterijų (Ervinia carotovora subsp. atroseptica ir subsp. carotovora, Pseudomonas xanthochlora). Pažeidimo požymiai priklauso nuo sukėlėjo. Grybinių ligų sukėlėjų pažeisti gumbai dažniausiai pūva sausuoju puviniu, bakterijų užpulti gumbai – šlapiuoju puviniu. Bulvių gumbų puvinių sukėlėjai išsilaiko ant sėklinių gumbų, atliekų krūvose ar dirvose ant augalinių liekanų.
Pagrindinė strategija
39. Bulvių gumbų apsaugos nuo puvinių strategija prevencinė. Būtinos optimalios laikymo sąlygos, svarbiausia reguliuojant temperatūrą. Laikymo pradžioje, gumbų gydomuoju laikotarpiu, ji turi būti aukštesnė, vėliau bulvės laikomos šaltai. Skirtingos ligos nevienodai reaguoja į temperatūros pokyčius.
40. Saugyklos turi būti švarios, dezinfekuojamos. Prieš saugojimą reikia atrinkti mechaniškai pažeistus ir ligotus gumbus. Tam, kad saugojimui patektų kuo sveikesni gumbai, rūpintis reikia jau bulviakasio metu. Kasimo metu gumbų odelė turi būti sutvirtėjusi, tai mažina mechaninius pažeidimus. Dirva kasimo metu turi būti normaliai sausa, bulvienojai nugeltę ir sunykę arba sunaikinti defoliantais. Auginti reikia mažiau jautrias pažeidimams bulvių veisles. Gumbų puvinių bus mažiau, jei bulvių sėkla prieš sodinimą buvo beicuota. Beicavimas mažina ir bulvių šašų bei rauplių pažeidimus. Gumbų apsikrėtimą maru mažina sistemingas apsaugos produktų naudojimas vegetacijos metu ir savalaikis bulvienojų sunaikinimas prieš bulviakasį. Bulvių gumbų apdorojimą fungicidais prieš laikymą išstumia ligų išvengimo laikymo sąlygų dėka strategija. Baktericidų naudojimas prieš gumbų laikymo periodą nerekomenduojamas, nes tam nėra tinkamų produktų.
Problemos su atsparumu fungicidams
41. Atsparumu fungicidui thiabendazolui pasižymi Helminthosporium solani, Polyscitalum pustulans, Fusarium sulfureum. Tyrimai rodo, kad atsparumas thiabendazolui gali išsivystyti per vieną sezoną. Kad būtų išvengta atsparumo, rekomenduojama atsisakyti kasmetinio naudojimo to paties fungicido ir, kur tik įmanoma, naudoti fungicidus su keliomis veikliosiomis medžiagomis.
42. Lietuvos Respublikoje bulvių gumbų apsaugai nuo puvinių laikymo metu registruotų produktų nėra.
Kolorado vabalai (Leptinotarsa decemlineata)
Požymiai
43. Kolorado vabalai ir jų lervos maitinasi grauždami bulvių lapus ir tuo darydami joms didelę žalą. Daugelyje Europos šalių jie yra pagrindiniai bulvių kenkėjai. Tačiau yra šalių, kuriose kolorado vabalai yra reti kenkėjai arba jų visiškai nėra. Tose šalyse nėra jokio rimto reikalo naudoti insekticidus maistinių bulvių pasėliuose. Šiltesnėse kontinentinės Europos šalyse išsivysto dvi ar net trys šių kenkėjų generacijos ir čia insekticidų naudojimas yra būtinas. Kai kuriose šalyse purkšti nuo kolorado vabalų reikia tik kai kuriais metais.
Pagrindinė strategija
44. Kolorado vabalai yra naikinami purškiant bulves insekticidais, geriausia tuoj, kai tik pasirodo jaunos lervos. Suaugusios (IV ūgio) lervos ir suaugę vabalai yra mažiau jautrūs augalų apsaugos produktams. Paprastai pakanka vieno purškimo prieš pirmąją kenkėjų generaciją. Tačiau, jei atsiranda pakartotinė kenkėjų invazija, gali būti reikalingi ir pakartotiniai purškimai. Tikslinga bulves purkšti insekticidais tik kenkėjo gausumui viršijant ekonominę žalingumo ribą. Lietuvoje tokia riba laikoma 10 proc. kenkėjo užpultų kerų, ant kurių randama po 10-15 lervų. Teritorijose, kur kolorado vabalai kasmet pažeidžia bulves labai ankstyvu jų augimo tarpsniu, sėklines bulves gali apsaugoti nuo dirvos kenkėjų panaudoti sisteminiai insekticidai. Kolorado vabalų populiacija lengvai gali įgyti atsparumą insekticidams, bet Europoje ši problema nesunkiai išsprendžiama kaitaliojant produktus skirtingais metais.
45. Daug pastangų buvo skirta suradimui efektyvių biologinių priemonių šiems kenkėjams naikinti, tačiau kol kas nėra pakankamai gerų, kad jas būtų galima rekomenduoti kaip gerą augalų apsaugos praktiką.
Pagrindiniai insekticidai
46. Lietuvos Respublikoje nuo kolorado vabalų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Amarai (Aphis gossypii, Aphis nasturtii, Myzus persicae, Macrosiphum euphorbiae ir kt.)
Požymiai
47. Lietuvoje bulvėse gyvena iki 10 amarų rūšių. Amarai gyvena apatinėje lapų pusėje, kur maitinasi čiulpdami augalo sultis ir tuo jį žalodami. Labiausiai amarai pavojingi sėklinių bulvių pasėliuose, kaip virusinių ligų platintojai. Čia būtinas savalaikis jų naikinimas, norint apsaugoti bulves nuo virusinių ligų užkrėtimo iš ligotų pasėlių ir išplatinimo pasėlio viduje. Maistinių bulvių pasėlyje amarai šiuo požiūriu mažiau reikšmingi. Tačiau ir maistinių bulvių pasėlyje amarai gali išplisti židiniais ir tiesiogiai pakenkti bulvių augimui. Stipriai amarų užpultų augalų lapai susisuka, dalis jų deformuojasi, gelsta. Taip pažeisti augalai išaugina mažesnį derlių.
Pagrindinė strategija
48. Kadangi amarai gausiai bulvėse išplinta ne pastoviai ir ne visuose plotuose, GAAP reikalauja insekticidus nuo amarų naudoti tik esant realiam pavojui jautriausiu bulvių augimo tarpsniu – gumbų formavimo metu (apie 40-50 BBCH). Paprastai pakanka vieno purškimo insekticidais. Tuo metu bulvės gali būti purškiamos ir nuo kolorado vabalų. Suderinti šiuos purškimus, naudojant tik vieną insekticidą, būtų laikoma GAAP požymiu. Amarų naikinimui sėklinėse bulvėse gali būti naudojami granuliuoti insekticidai bulviasodžio metu, maistinėms bulvėms tokia praktika netinka.
49. Vakarų Europoje yra nustatytas Myzus persicae amarų atsparumas kai kuriems fosfororganiniams, piretroidiniams ar karbamatų grupės insekticidams. Tokiu atveju siūloma naudoti kitus preparatus.
Pagrindiniai insekticidai
50. Lietuvos Respublikoje bulvių apsaugai nuo amarų gali būti panaudoti insekticidai, registruoti purkšti nuo kolorado vabalų, ir papildomai tik amarus naikinantis pirimikarbas.
Dirvos kenkėjai (spragšiai, grambuoliai) (Elateridae, Melolontha spp.)
Požymiai
51. Šių kenkėjų lervos net 4-5 metus gyvena, auga ir vystosi dirvoje, misdamos pradžioje augalų liekanomis, o vėliau – augančių augalų požeminėmis dalimis. Bulvėms šie kenkėjai gali kenkti įvairiais jų vystymosi tarpsniais, nuo bulvių pasodinimo iki derliaus ėmimo, kuomet išryškėja kenkėjų pažeisti gumbai. Spragšių lervos įsigraužia į bulvių gumbus ir tuo mažina jų prekinę vertę. Per lervų padarytas angeles į gumbą patenka grybinė ar bakterinė infekcija ir tokie gumbai labiau genda laikymo metu. Grambuolių lervos bulvės gumbą pažeidžia išgrauždamos jame didžiules landas ar net išgraužia visą gumbo vidų. Toks gumbas netinka nei maistui, nei pašarui.
Pagrindinė strategija
52. Dirvoje gyvenančių kenkėjų paprastai daug prisiveisia nedirbamose žemėse – keletą metų laikomose daugiametėse žolėse arba dirvonuose. Todėl bulves reikėtų vengti auginti išarus tokius plotus. Prieš bulvių sodinimą bet kuriose dirvose būtina patikrinti šių dirvų užsikrėtimo spragšių ir grambuolių lervomis laipsnį. Šis rodiklis lemia, kokias apsaugos priemones būtina naudoti ir ar iš viso tame plote galima auginti bulves. Spragšių ir grambuolių lervų kiekį dirvoje mažina intensyvus žemės dirbimas, dažnas tarpueilių purenimas.
53. Lietuvos Respublikoje bulvių apsaugai nuo dirvoje gyvenančių kenkėjų registruotų tinkamų produktų nėra.
Dirvinukai (žiemkentiniai ir šauktukiniai) (Agrotis segetum, Agrotis exclamationis)
Požymiai
54. Žalingiausi yra suaugę dirvinukų vikšrai. Dieną jie maitinasi požeminėmis augalų dalimis – nugraužia augalų šaknis, išgraužia dideles ertmes bulvių gumbuose. Bulvėms ypač žalingi būna sausrų metu, kai dirvoje trūksta drėgmės. Tuomet dirvinukų vikšrai apsigyvena bulvės gumbe ir išgraužia visą gumbo vidų, palikdami tik lupeną. Naktimis vikšrai išlenda į dirvos paviršių ir graužia augalų stiebus ir lapus. Žiemoja vikšrai dirvoje, kur pavasarį virsta lėliukėmis, iš kurių birželio mėn. išsirita drugiai. Šie deda kiaušinėlius ant augalų lapų ir stiebų. Išsiritę vikšreliai pradžioje lapais ir maitinasi. Vėliau leidžiasi dirvon, graužia požemines augalų dalis ir į dirvos paviršių išlenda tik naktimis.
Pagrindinė strategija
55. Dirvinukus geriausia naikinti jaunų vikšrų stadijoje, kol jie maitinasi ant augalų lapų ir stiebų. Vikšrams nusileidus ir sulindus į dirvą, augalų purškimas insekticidais yra neefektyvus. Kadangi pastebėti jaunus dirvinukų vikšrelius ant bulvių lapų yra gana sunku, šią informaciją ūkininkams geriausia būtų gauti iš prognozių ar konsultavimo tarnybų specialistų.
56. Lietuvos Respublikoje purkšti bulves specialiai nuo dirvinukų vikšrų nėra populiaru, todėl ir specialiai šiam tikslui registruotų produktų nėra. Tiktų šiam tikslui visi nuo kolorado vabalų naudojami insekticidai.
Bulviniai nematodai (Globodera rostochiensis, Globodera pallida)
Požymiai
57. Žinomos dvi bulvinių cistas sudarančių nematodų rūšys, kurios maitinasi ant bulvių šaknų, jas nusilpnina ir mažina derlių. Jos gyvena tik ant bulvių ir pomidorų šaknų, todėl keletą metų neauginant toje dirvoje šių augalų, jų populiacija žymiai sumažėja. Tačiau dalis cistų išlieka gyvybingos labai ilgai. Todėl, praėjus ir keletui metų, pradėjus ten vėl auginti bulves, nematodų populiacija vėl gali atsistatyti. Natūrali nematodų migracija dirvoje yra labai lėta.
58. Bulviniai nematodai daugelyje šalių yra karantininiai kenkėjai ir fitosanitarinės taisyklės reikalauja, kad sėklinių bulvių auginimui parenkamuose plotuose būtų atliekama dirvožemio užsikrėtimo nematodų cistomis analizė. Teritorijose, kur randamos nematodų cistos, fitosanitarinės tarnybos atlieka detalius ūkio laukų tyrimus ir nustato griežtus apribojimus, kuriuose laukuose galima bulves auginti. Diskutuojama, ar tokie apribojimai yra GAAP auginant maistines bulves.
Pagrindinė strategija
59. Bulvinių nematodų kontrolės strategijos, auginant maistines bulves, yra griežtai reglamentuotos daugelyje šalių (tas pat yra ir sėklinėms bulvėms, tik čia žymiai griežtesni reikalavimai). Pagrindinis tikslas yra sustabdyti cistų plitimą į naujus laukus ir mažinti užsikrėtimo laipsnį jau infekuotuose laukuose. Sėklinės bulvės neturi platinti užkrato. Jas būtina auginti sėjomainoje su ne mažiau kaip 3 metų pertrauka. Rekomenduojamas ankstyvas derliaus ėmimas, kol cistos dar nesubrendusios. Laukai, kur bus auginamos bulvės, turi būti iš anksto ištiriami ir nustatoma, ar nematodų populiacija lauke sumažėjo žemiau žalingumo ribos ir koks nematodų patotipas išlikęs lauke. Žinant patotipą, galima auginimui parinkti atsparias veisles. Naudoti tokią strategiją yra GAAP, nesvarbu, ar ji oficialiai pripažinta ar ne.
60. Daugelyje teritorijų užsikrėtimo Globodera spp. laipsnis nėra didelis. Todėl tokiose teritorijose naudoti nematocidus nebūtų GAAP. Teritorijose, kur intensyviai auginama daug bulvių, tokie apribojimai nėra priimtini ekonomiškai ir nematocidai yra naudojami. Tačiau tai turi būti išimtys. Nėra GAAP sistemingai naudoti nematocidus. Jų naudojimas turi būti oficialiai ribojamas. Reikia turėti omenyje, kad Globodera pallida yra sunkiau kontroliuojama rūšis. Globodera rostochiensis pavyksta kontroliuoti auginant atsparias veisles, tačiau neretai vėliau jos vietą užima Globodera pallida.
61. Dar vienas svarbus elementas nematodų kontrolės strategijoje yra savaime sudygusių bulvių naikinimas pernykštėse bulvienose augančių augalų pasėliuose.
62. Lietuvos Respublikoje dėl palyginti nedidelio dirvų užsikrėtimo nematodų cistomis laipsnio nematocidai šiuo metu bulvių pasėliuose nenaudojami. Šalyje šiam tikslui registruotų produktų nėra.
Bulvienojų naikinimas
Pagrindimas
63. Bulvienojų naikinimo uždavinys yra sunaikinti augalų lapus ir stiebus tinkamu laiku, norint:
63.1. Apsaugoti gumbus nuo bulvių maro infekcijos, esančios ant lapų ir stiebų bulviakasio metu.
63.2. Sustabdyti gumbų vystymąsi;
63.3. Sustabdyti virusų perėjimą iš stiebų ir lapų į bulvių gumbus (svarbu sėklinėms bulvėms);
63.4. Paspartinti gumbų odelės tvirtėjimą;
63.5. Sulaikyti plitimą sandėliavimo ligų, tolių kaip P. infestans, T. cucumeris, Ervinia spp.;
63.6. Pašalinti lapus ir stiebus, sudarant sąlygas dirvos džiūvimui ir geresniam bulviakasio technikos darbui.
64. Ypač reikia sunaikinti laikymui skirtų bulvių bulvienojus.
Galimi metodai
65. Šiuo metu dažniausiai bulvienojai naikinami nupurškiant juos cheminiais preparatais, tačiau galimi ir mechaniniai metodai (bulvienojus nudaužant, nupjaunant ar nutraiškant). Būtina žinoti, kad naikinant bulvienojus mechaniškai, yra pavojus išplatinti bakterines ar grybines ligas, ypač jei bulvienojai būna šlapi. Tiriamos bulvienojų nudeginimo galimybės. Naudoti mechaninius bulvienojų naikinimo būdus yra GAAP, bet jie retai naudojami vieni. Dažniau naudojami derinant su cheminiais būdais. Jei naudojamas derinys, pirmiau bulvienojai naikinami mechaniškai, o po keletos dienų nupurškiami cheminiais produktais. Tokiais atvejais purkšti galima mažesne preparato norma.
Preparatai bulvienojų naikinimui
66. Lietuvos Respublikoje bulvienojų naikinimui sėklinėse bulvėse registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – dikvatas.
Gumbų dygimo sulaikymas
Pagrindimas
67. Maistinės bulvės, skirtos valgymui arba perdirbimui, dažnai turi būti ilgai išlaikomos saugyklose ir laikymo metu pradeda dygti. Tai mažina jų svorį ir prekinę vertę. Dygimą galima sulaikyti reguliuojant laikymo sąlygas arba apdorojant gumbus prieš laikymą ar laikymo metu specialiais, dygimą stabdančiais produktais – augalų augimo inhibitoriais.
Pagrindinė strategija
68. Bulvės turi būti laikomos žemoje temperatūroje (+2-5oC) su natūralia ventiliacija arba mechaniniu šaldymu, užtikrinant optimalią santykinę drėgmę. Pažeisti mechaniškai ar ligoti gumbai turi būti pašalinti prieš užpildant saugyklą, gumbai turi būti sausi, nežemėti. Palyginti neilgam laikymui tokių sąlygų pakanka, kad bulvės nesudygtų. Jei bulvės bus laikomos keletą mėnesių, GAAP bus panaudoti dygimą stabdančias medžiagas. Jei bulvės skirtos traškučių gamybai, jos turi būti laikomos +7-12oC temperatūroje. Šiuo atveju augimo inhibitorių naudojimas yra būtinas. Gumbai laikymo metu apdorojami vieną ar kelis kartus. Pirmą kartą apdorojama lapkričio – gruodžio mėnesiais, vėliau laikas nustatomas taip, kad būtų išlaikomas karencijos laikotarpis nuo paskutinio purškimo iki bulvių vartojimo. Dygimo sulaikymas ir gumbų apsauga nuo puvinių gali būti pasiekti tuo pat metu. Apdorojimo būdai įvairūs – apipurškimas, apdulkinimas, aprūkymas ar garinimas per ventiliacijos sistemas. Apdorojimas turi užtikrinti apsaugą nuo produktų likučių gumbuose.
Augimo inhibitoriai
69. Lietuvos Respublikoje maistinių bulvių dygimo stabdymui laikymo metu registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – chlorprofamas.
Piktžolės
Pagrindimas
70. Piktžoles sunaikinti bulvių pasėliuose yra labai svarbu, norint išsaugoti bulvių derlių bei jo kokybę. Piktžolės bulvių pasėliuose naikinamos mechaninėmis ir cheminėmis priemonėmis, nors pastarosios naudojamos dažniau. Herbicidai naudojami nuo vienamečių dviskilčių piktžolių, kurios stipriai konkuruoja su bulvėmis. Reikalinga naikinti ir kitas vienametes (Galium aparine) ir daugiametes (Elytrigia repens, Sonchus arvensis) piktžoles.
Pagrindinė strategija
71. Bulvės po pasodinimo yra purenamos, vėliau leidžiama vagoms susigulėti ir purškiama herbicidais iki sudygimo ar sudygus, kai dauguma piktžolių sudygsta. Dauguma herbicidų yra skirti naudoti iki bulvių sudygimo. Tik nedidelis skaičius herbicidų yra naudojami sudygusiuose pasėliuose specifinėms piktžolėms naikinti.
72. Vienaskiltės piktžolės naikinamos įvairiu laiku, tačiau pagrindinis purškimas atliekamas sudygusiame pasėlyje, nes yra matomos visos piktžolėtumo problemos. Cheminio metodo alternatyva yra bulvių vagojimas ir akėjimas iki sudygimo ir po sudygimo. Mechaninės piktžolių naikinimo priemonės derinamos su herbicidais.
Pagrindiniai herbicidai
73. Herbicidai grupuojami pagal purškimo laiką ir naikinamas piktžoles. Bulvės yra purškiamos vieną ar kelis kartus.
74. Po sodinimo iki sudygimo purškiama MCPA, glifosatu, metribuzinu; tuoj sudygus – metribuzinu (kai bulvės yra 5-8 cm aukščio).
75. Sudygusiose bulvėse nuo vienaskilčių piktžolių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cikloksidimas, fluazifop-P-butilas, kvizalofop-P-tefurilas; nuo dviskilčių piktžolių – MCPA; nuo vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių (Galium aparine, Chenopodium album, Fallopia convolvulus, Elytigia repens) – rimsulfuronmetilas.
Suderinta su EPPO standartu PP 2/2(2)
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) runkeliams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima runkelių (Beta vulgaris) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.
2. Šakniavaisiams yra auginami trijų tipų runkeliai:1) cukriniai runkeliai, sukaupiantys didelį cukraus kiekį, naudojami cukraus gamybai; 2) pašariniai runkeliai, kurie dar priklausomai nuo cukraus ir sausųjų medžiagų kiekių yra skiriami kaip puscukriniai ir pašariniai, yra naudojami pašarui; 3) raudonieji burokėliai, naudojami maistui. Šis standartas yra skirtas cukrinių runkelių GAAP, bet kenksmingų organizmų daroma žala yra panaši ir kitiems runkeliams, taigi šis standartas gali būti taikomas ir kitų tipų runkeliams. Šis standartas neapima sėklai auginamų runkelių apsaugos problemų.
3. Runkeliai yra dvimečiai augalai. Sėjama balandžio mėn. Runkelių apsaugos nuo kenksmingų organizmų tikslas yra užtikrinti gausų bei geros kokybės šakniavaisių derlių. Remiantis GAAP reikalavimais, runkeliai turi būti auginami sėjomainoje, kurioje į tą patį lauką būtų sėjami ne anksčiau kaip 3-4 metai ir būtų užtikrinta gera pasėlio būklė. Augalai yra veikiami daugelio kenksmingų organizmų, ypač pirmąsias keletą savaičių po sėjos. GAAP reikalavimas yra užtikrinti optimalias augalų augimo sąlygas šiuo laikotarpiu ir parinkti tinkamas augalų apsaugos priemones, geriausią laiką bei jų naudojimo dažnumą, kad būtų pasiektas optimalus rezultatas.
4. Runkelių sėklos beicavimas ir daigų purškimas nuo kenksmingų organizmų yra viena iš GAAP dalių. Cukrinių runkelių sėjai yra naudojama vienadaigė dražuota sėkla. Daigo netekimas sėjant tokia sėkla fiksuotais atstumais, atneš derliaus nuostolių. Todėl yra ypač svarbu apsaugoti daigus nuo dirvos kenksmingų organizmų. Moderniose cukrinių runkelių auginimo technologijose vienas iš GAAP punktų yra dirvos apdorojimas nuo dirvos kenksmingų organizmų. Sėklos beicavimas sumažina neigiamą dirvos žalingų organizmų poveikį. Jeigu sėklos beicavimas gali sumažinti purškimų pesticidais kiekį ankstyvais runkelių augimo etapais, tai remiantis GAAP, reikia beicuoti sėklas. Vėliau pasėlio purškimas gali būti reikalingas bet kuriuo augimo tarpsniu. GAAP nurodo, kad yra geriau naudoti kombinuotus purškimus nuo kenksmingų organizmų, plintančių tuo pat metu, jeigu tik naudojami produktai dera tarpusavyje. Ūkininkai turi būti susipažinę su pagrindiniais kenksmingais organizmais, stebėti laukus ir mokėti naudotis signalizacijos ir prognozių sistema bei ekonominio žalingumo ribomis. Augalų apsaugos produktų normos turi atitikti kenksmingų organizmų reiškimąsi ir gausmą; jeigu purškiama keliais produktais kombinuotai, reikia atsižvelgti į jų tarpusavio sąveiką. Paprastai naudojama 100-400l ha-1 tirpalo. Kad būtų išvengta nunešimo ar nepageidaujamo pasiskleidimo, reikia naudoti purkštukų apsaugas bei purkštuvus, kurių visi purkštukai purškia tinkamo dydžio vienodais lašeliais. Turėtų būti naudojami ir juostiniai purkštuvai herbicidams, kombinuojant jų naudojimą su mechaniniu piktžolių naikinimu.
5. Yra pavojus, kad kai kuriems augalų apsaugos produktams, naudojamiems runkeliuose, gali atsirasti kenksmingų mikroorganizmų rezistentiškumas. GAAP reikalavimas yra nenaudoti tokių produktų, kuriems pastebėtas rezistentiškumas, be to, reikia vengti naudoti pakartotinai tokius produktus, kurių veikliosios medžiagos įėjo į beicų sudėtį arba buvo panaudotos dirvai apdoroti. Pirmumo eile reikia rinktis produktus, kurie savo sudėtyje turi skirtingo poveikio veikliąsias medžiagas. Apsaugos produktų toksiškumas bitėms yra mažareikšmis runkelių laukuose, tačiau turi būti atkreiptas dėmesys į natūralių priešų – entomofagų ar pan. populiacijos išsaugojimą bei jos gausumą vėliau vegetacijos metu.
6. Lietuvoje svarbiausi runkelių kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojami aktyvūs augalų apsaugos produktai, yra šie:
6.1. Lapų rudmargė (Cercospora beticola);
6.2. Lapų baltuliai (Ramularia betae);
6.3. Miltligė (Erysiphe graminis);
6.4. Netikroji miltligė (Peronospora schachti);
6.5. Diegavirtė (Phoma betae, Pythium ultimumir kt.);
6.6. Amarai (Aphis fabae);
6.7. Runkelinės spragės (Chaetocnema cocinna);
6.8. Runkelinės musės (Pegomya hyoscyami);
6.9. Maitvabaliai (Aclypea undata, A. opaca).
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
7. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie gerą augalų apsaugos praktiką, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse ir kaip tai siejasi su pagrindine GAAP strategija. Yra galima, kad dėl tam tikrų priežasčių tos veikliosios medžiagos nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik registruotas šalyje tam tikram tikslui produktas gali būti panaudotas.
Lapų rudmargė (Cercospora beticola)
Požymiai
8. Ant runkelių lapų abiejose pusėse susidaro nedidelės (3-5 mm skersmens) dėmelės, kurių centrai esti nuo gelsvai rusvos iki pelenų pilkumo, o kraštai – nuo tamsiai rudos iki purpurinės raudonos spalvos. Nekrotinėse dėmelėse matyti smulkūs, juodi taškeliai – sporų telkiniai. Drėgnu ir šiltu oru dėmelių paviršiuje susidaro melsvai pilkas apnašas, dėmelės įgauna plieno pilkumo atspalvį. Pradžioje liga pasirodo atskirose lauko vietose, po to greitai išplinta visame lauke. Drėgnais ir šiltais metais ši liga padaro daug žalos. Rudmargė sparčiai plinta, kai drėgna ir šilta – temperatūra dieną +25-35°C, naktį – per +16°C. Stipriau pažeisti lapai vysta, džiūsta, gula ant žemės, bet paprastai išlieka prisegti prie augalo kerpės. Rudmargė pirmiausia pažeidžia senus runkelių lapus, vėliau išplinta ir ant jaunesnių, gali pažeisti ir lapkočius. Rudmargės konidijas platina vėjas, vanduo ir kenkėjai. Sumažėja rudmargės pažeistų augalų cukringumas, šakniavaisiai blogai laikosi kaupuose. Grybas žiemoja dirvoje su lapų liekanomis – tai ir yra pagrindinis pradinės infekcijos šaltinis.
Pagrindinė strategija
9. Cukrinių runkelių veislių atsparumas rudmargei labai skiriasi, todėl reiktų auginti atsparias šiai ligai veisles. Rudmargės plitimą skatina runkelių auginimo technologijos pažeidimai, runkelių auginimas plotuose, gretimuose pernykščiams plotams, runkelių atsėliavimas. Cukrinius runkelius į tą patį lauką galima sėti ne anksčiau kaip po 3 metų. Giliai užarus runkelių lapus, sumažėja infekcijos rizika. Reikalinga nuolat sekti pasėlių būklę. Įprastai rudmargė pasirodo liepos mėn. antroje pusėje. Jei meteorologinės sąlygos yra palankios rudmargei plisti ir lauke pasirodo pirmieji ligos simptomai, reikia purkšti fungicidais. Efektyvesnis yra purškimas fungicidais ligos plitimo pradžioje, nei rudmargei stipriai išplitus. Jeigu liga reiškiasi anksti ir sąlygos plisti yra palankios, gali būti reikalingas pakartotinis purškimas.
Pagrindiniai fungicidai
10. Lietuvos Respublikoje nuo lapų rudmargės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propikonazolas, ciprokonazolas, flutriafolas, piraklostrobinas, epoksikonazolas.
Lapų baltuliai (Ramularia betae)
Požymiai
11. Ant senesnių ir vidutinio amžiaus runkelių lapų susidaro rudai žalsvos, 2-10 mm skersmens, apvalios arba netaisyklingos formos dėmės. Dėmelių centruose drėgnu oru iš grybo sporų masės susidaro maži, balti taškeliai arba dėmelių paviršiuje – pilkšvai baltas apnašas (skirtingai nei rudmargės atveju). Dėmių pakraščiuose dažnai būna tamsiai rudas ar rausvai rudas apvadas. Ligos epidemijos metu dėmės susilieja, jos susidaro ir ant lapkočių ir galiausiai tokie lapai sunyksta. Liga gali būti labai žalinga, jei anksti (rugpjūčio pradžioje ar viduryje) išplinta cukrinių runkelių pasėliuose ir augalai anksti netenka lapų. Žiemoja grybas dirvoje su lapų liekanomis. Ligai plisti reikalinga šiluma ir drėgmė, tačiau baltuliai geriau vystosi vėsesniu oru nei rudmargė – optimali temperatūra +17oC, santykinė oro drėgmė didesnė nei 95 %. Liga smarkiai išplitus, sumažėja runkelių šakniavaisių derlius ir cukraus išeiga.
Pagrindinė strategija
12. Ligai plisti palankios sąlygos susidaro dėl cukrinių runkelių auginimo technologijos pažeidimų, ypač sėjomainos nesilaikymo. Giliai užarus runkelių lapus, sumažėja infekcijos rizika. Reikia nuolat sekti pasėlių būklę. Purškimas fungicidais turi būti atliekamas tik pastebėjus pasėlyje pirmuosius ligos simptomus. Dažniausiai baltuliai ir rudmargė plinta kartu, o dėl simptomų panašumo šias ligas atskirti yra gana sunku. Tačiau po pirmųjų simptomų pasirodymo vienas purškimas fungicidais nuo šių lapų dėmėtligių pasiteisina kasmet.
Pagrindiniai fungicidai
13. Lietuvos Respublikoje nuo lapų baltulių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propikonazolas, ciprokonazolas, flutriafolas, piraklostrobinas, epoksikonazolas.
Miltligė (Erysiphe graminis)
Požymiai
14. Ant runkelių lapų susidaro baltas grybienos valktis ir miltuotas apnašas – oru plintančios konidijos. Miltligės apnikti lapai iš pradžių išlieka žali, vėliau pagelsta ir sunyksta. Ant miltuoto apnašo susidaro iš pradžių geltoni, po to rudi ir pagaliau juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Liga iš pradžių pažeidžia pavienius augalus, vėliau išplinta visame cukrinių runkelių lauke. Miltligė sumažina augalų fotosintezę, dėl ko augalai greičiau sensta ir derlius užauga menkesnis. Miltligei plisti palankūs drėgni ir šilti orai. Miltligė ypač žalinga išplitusi anksti, o pasireiškusi vegetacijos pabaigoje daug žalos nebepadaro.
Pagrindinė strategija
15. Nuo miltligės fungicidai turėtų būti naudojami pastebėjus ligos simptomus tuoj pat. Ligai pasireiškus anksti, gali būti reikalingi du purškimai. Praktikoje dažnai miltligė pradeda reikštis kartu su rudmarge ar baltuliais, tokiu atveju purškimas fungicidais atliekamas nuo viso komplekso.
Pagrindiniai fungicidai
16. Lietuvos Respublikoje nuo miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fenpropimorfas, flutriafolas, propikonazolas, ciprokonazolas, piraklostrobinas, epoksikonazolas.
Juodšaknė (Phoma betae, Pythium ultimum, Aphanomyces spp. ir kt.)
Požymiai
17. Runkelių daigų ir jaunų augalų šaknelės suplonėja, pajuoduoja, daigai džiūsta ir sunyksta, pasėliai išretėja. Liga pasireiškia vos sėklai pradėjus dygti (supūva sėklos), ant labai jaunų daigų, taip pat gali pažeisti 2-4 lapų augalus. Kai kurie augalai, pažeisti vėlesniais tarpsniais, gali išgyventi, tačiau auga silpniau nei sveiki. Iš visų daigų juodšaknės sukėlėjų tik grybas Phoma betae plinta su runkelių sėkla, kiti grybai dauginasi dirvoje ir dirva yra runkelių daigų infekcijos šaltinis. Runkelių daigus gali pažeisti keli patogenai vienu metu arba vienas paskui kitą, todėl labai sunku nustatyti, koks grybas yra pirmasis infekcijos šaltinis.
18. Juodšaknei plisti palankios sąlygos: po sėjos dirvos paviršiuje susidariusi pluta, vėsus oras, drėgmės perteklius, blogas drenažas ir dirvos aeracija. Tačiau Aphanomyces grybai žalingesni šiltoje ir drėgnoje dirvoje, tad labiau pažeidžia vėliau sėtus runkelius. Rūgštesnės reakcijos dirvose labiau kenkia Pythium ir Aphanomyces grybai. Daigų juodšaknei palankios sąlygos susidaro ir dėl cukrinių runkelių auginimo technologijos (ypač augalų rotacijos) pažeidimų. Sėklos beicavimas fungicidiniais beicais – efektyvi priemonė nuo daigų juodšaknės.
Pagrindinė strategija
19. Gera sėjomaina neleidžia dirvoje susikaupti pavojingam dirvos patogenų kiekiui. Reiktų vengti labai ankstyvos sėjos į sunkias dirvas ir vėlyvos sėjos į per šiltas dirvas. Dirvos plutą po sėjos, jei tik tai įmanoma, reikalinga suardyti. Sėjai reikia naudoti tik gero gyvybingumo sėklą. Paprastai sėklos yra beicuotos vienu ar keletu fungicidinių beicų, turinčių poveikį ir nuo per sėklą plintančio Phoma betae, ir nuo dirvos patogenų komplekso.
20. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruotų fungicidinių beicų nėra.
Amarai (Aphis fabae)
Požymiai
21. Tai smulkūs, iki 2 mm ilgio, tamsiai rudos ar juodos spalvos vabzdeliai. Gyvena didelėmis kolonijomis apatinėje lapų pusėje. Minta čiulpdami augalo sultis. Labiau mėgsta įsikurti ant runkelių jaunesniųjų lapų. Amarai mėgsta vešliai augančius augalus. Pažeistų lapų kraštai užlinksta žemyn ir saugo amarus nuo nepalankių sąlygų. Todėl runkelių amarai nėra labai jautrūs nei temperatūros svyravimams, nei vidutinio smarkumo lietui. Esant pakankamai šilumos ir drėgmės, sugeba labai sparčiai daugintis, savo kūnais ištisai padengdami lapų paviršių. Viena patelė per dieną atveda 6-10 lervų, o iš viso – 120-150 palikuonių. Amarų užpulti augalai išaugina iki 45 % mažesnį šakniavaisių derlių. Žalingi amarai ir tuo, kad platina runkelių virusines ligas. Vasaros pabaigoje, pakitus augalų sulčių sudėčiai, amarų kolonijose atsiranda sparnuoti skirtalyčiai individai. Jie perskrenda į žiemojimo vietas.
Pagrindinė strategija
22. Amarų tiesioginė žala atskirais metais nėra vienoda. Ankstyvas runkelių purškimas nuo amarų yra naudojamas profilaktiškai kaip nuo virusinių ligų platintojų pasėlyje. Vėliau purškimas aficidais yra reikalingas, kai amarai pasiekia ekonominio žalingumo ribą – kai didesnės nei 30 amarų kolonijos randamos ant 50 proc. augalų. Tačiau purškimas po tarpueilių užskleidimo gali būti menkai efektyvus. Amarams išplitus labai stipriai, geriau būtų naudoti mišrios formuliacijos – kontaktinio ir sisteminio poveikio insekticidą.
Pagrindiniai insekticidai
23. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: triazamatas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas; beicuoti – tiametoksamas.
Runkelinės spragės (Chaetocnema cocinna)
Požymiai
24. Spragės runkeliams išgraužia lapus. Labai daug žalos padaro sausą pavasarį, ypač jei ilgiau užsitęsia runkelių dygimas. Jos kenksmingos runkeliams nuo dygimo pradžios iki 4-5 lapelių tarpsnio. Tai maži, iki 2-3 mm ilgio, juodi, blizgantys, šokinėjantys vabaliukai. Pradžioje spragės užpuola lauko pakraščius, vėliau išplinta visame lauke. Spragės žalingos sausu ir šiltu oru ypač užsitęsus runkelių dygimui.
Pagrindinė strategija
25. Spragės gali sunaikinti visą pasėlį. Jeigu sėklų beicavimui buvo naudoti insekticidiniai beicai, tokiuose pasėliuose spragės žalos gali padaryti tik išskirtiniais ypatingos jų gausos metais. Reikalinga nuolatinė dygstančio pasėlio ir jaunų augalų apžiūra. Esant pavojui, kad spragės bus žalingos pasėliui, reikia purkšti insekticidais. Paprastai užtenka vieno purškimo.
Pagrindiniai insekticidai
26. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo runkelinių spragių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas, alfa-cipermetrinas; beicuoti – tiametoksamas.
Runkelinės musės (Pegomya hyoscyami)
Požymiai
27. Runkelinių musių lervos kenkia balandinių šeimos augalams – runkeliams, burokėliams, špinatams. Pavasarį iš lėliukių išsiritusios musės perskrenda į runkelių laukus tuoj po jų sudygimo ir apatinėje lapelių pusėje deda baltus, apie 1 mm ilgio kiaušinėlius. Kiaušinėlių dėjimui palankūs šilti, sausi, nevėjuoti orai. Juos deda ne krūvelėmis, o pakrikai visame lapų plote. Išsiritusios lervos įsigraužia į lapo vidų ir maitinasi parenchima, nepažeisdamos epidermio. Pažeistame lape matyti persišviečiantys lervų judėjimo takeliai – minos. Suaugusios lervos išlenda iš lapo ir, nusileidusios dirvon, virsta lėliukėmis. Per metus Lietuvoje išsivysto dvi, o šiltą vasarą net trys runkelinių musių generacijos. Žalingiausia yra pirmoji generacija, kuri pažeidžia jaunus runkelių daigus. Suaugusios musės būna iki 9 mm ilgio, iki 2 mm pločio, pilkos ar rusvos spalvos. Išvaizda jos panašios į kambarines muses, tik jų kūno forma lieknesnė ir šviesesnė spalva. Musių lervos – bekojės, gelsvai baltos, iki 8 mm ilgio. Lervų kūno vienas galas smailėjantis, kitas – platėjantis, užsibaigiantis išaugėlėmis. Musės gausiau išplinta atsėliuojamuose laukuose. Runkelinių musių peržiemojimui palanku, kai lieka rudenį nesuartos runkelienos ir musių lėliukės ramiai žiemoja viršutiniame dirvos sluoksnyje. Jei runkelienų arimo metu lėliukės patenka į 20-25 cm gylį, dauguma jų žūsta.
Pagrindinė strategija
28. Ekonomiškai musės yra žalingos tik mažiems augalams. Cheminė apsauga yra reikalinga tik iki 6 lapelio tarpsnio. Jeigu sėkloms beicuoti buvo naudoti insekticidiniai beicai, tokiuose pasėliuose musės žalos gali padaryti tik išskirtiniais ypatingos jų gausos metais. Jeigu dviejų lapelių tarpsniu ant augalo randama 4 ar daugiau musių kiaušinėlių arba lervų, purškimas insekticidais yra reikalingas. Pakanka nupurkšti vieną kartą.
Pagrindiniai insekticidai
29. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo runkelinių musių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas, alfa-cipermetrinas; beicuoti – tiametoksamas.
Dirvos kenkėjai (spragšiai, grambuoliai) (Elateridae, Melolontha spp.)
Požymiai
30. Spragšių ir grambuolių lervos pažeidžia runkelių šakniavaisius. Spragšiai runkelių daigus visai nugraužia, o vėliau pažeidžia šakniavaisį ties kerpe. Ypač kenksmingi spragšiai runkelių daigams ir mažiems augalams, nes lervos juos tiesiog sunaikina nugrauždamos šaknelę. Spragšėtoje dirvoje galimi dideli šakniavaisių derliaus nuostoliai dėl pasėlio išretėjimo. Grambuolių lervos pažeidžia šaknis. Šių kenkėjų lervos 3-4 metus gyvena, auga ir vystosi dirvoje, misdamos pradžioje augalų liekanomis, o vėliau – augančių augalų požeminėmis dalimis.
Pagrindinė strategija
31. Dirvoje gyvenančių kenkėjų paprastai daug prisiveisia nedirbamose žemėse – keletą metų laikomose daugiametėse žolėse arba dirvonuose. Todėl runkelius reikėtų vengti auginti išarus tokius plotus. Prieš runkelių sėją reikėtų patikrinti dirvų užsikrėtimo spragšių ir grambuolių lervomis laipsnį. Šis rodiklis lemia, ar iš viso tame plote galima auginti runkelius. Jei lervų skaičius 2 vnt. m2 ir daugiau, tai jau į tokias dirvas yra rizikinga sėti runkelius. Spragšių ir grambuolių lervų kiekį dirvoje mažina intensyvus žemės dirbimas. Dirvoje gyvenančių kenkėjų daromą žalą galima sumažinti ir cheminėmis priemonėmis, išberiant jas su sėkla į eilutes, bet kol kas šalyje tokie insekticidai nėra registruoti. Nuo sąlyginai mažo dirvos užterštumo lervomis efektyviai apsaugo ir sėklos beicavimas (imidacloprid, tefluthrin).
32. Lietuvos Respublikoje runkelių apsaugai nuo dirvoje gyvenančių kenkėjų registruotų tinkamų produktų nėra.
Maitvabaliai (Aclypea undata, A. opata)
Požymiai
33. Maitvabaliai graužia runkelių lapelius. Pažeistų lapelių būna apgraužti pakraščiai, išgraužtos skylutės lapo viduryje ar tik paliktos pagrindinės lapų gyslos. Smarkiai pažeisti runkelių daigai gali visiškai sunykti. Suaugęs blizgantis maitvabalis yra iki 12 mm ilgio, iki 6 mm pločio plokščias, pilkai rudos spalvos. Matinis maitvabalis truputį didesnis. Jo kūno ilgis siekia 15 mm, plotis – 7 mm. Kūnas juodos matinės spalvos, padengtas trumpais, geltonai rudos spalvos plaukeliais. Patelės kiaušinėlius deda greta runkelių. Viena patelė sudeda 100-120 kiaušinėlių. Po savaitės išsirita lervos. Jos, kaip ir suaugėliai, minta runkelių lapais, bet gali pažeisti ir šakneles. Patelių kiaušinėlių dėjimas gali užsitęsti apie mėnesį, todėl vienu metu runkelių lauke galima rasti įvairių vystymosi tarpsnių maitvabalių. Lervos abiejų rūšių panašios. Jų kūno ilgis siekia iki 15 mm. Kūnas ovalo formos, į galą smailėjantis, apaugęs trumpais plaukeliais. Žiemoja suaugę maitvabaliai nedirbamuose plotuose po augalinėmis liekanomis. Maitvabalių žiemojimui palanku, jei netoli runkelių plotų plyti apleisti, nedirbami laukai su gausiomis augalų liekanomis. Meteorologinėms sąlygoms šie kenkėjai nėra labai jautrūs.
Pagrindinė strategija
34. Runkeliams maitvabalių žala būna mažesnė, kai jie pasėjami į gerai paruoštą dirvą, greitai sudygsta ir sparčiai auga. Naudoti insekticidus vien tik nuo šių kenkėjų runkeliuose retai kada būna verta, o purškiant pasėlį nuo spragių ar runkelinių musių, runkeliai būna apsaugoti ir nuo maitvabalių. Manoma, kad esant pasėlyje bent 10 % maitvabalių užpultų augalų, atsižvelgus į ilgą jų kenkimo laikotarpį, runkelius būtų naudinga purkšti insekticidais ir vien tik nuo maitvabalių.
Pagrindiniai insekticidai
35. Lietuvos Respublikoje nuo maitvabalių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas ir alfa-cipermetrinas.
Piktžolės
Pagrindimas
36. Vienamečių ir daugiamečių piktžolių naikinimas yra vienas iš pirmaeilių uždavinių auginant cukrinius runkelius. Tačiau, naudojant herbicidus cukrinių runkelių pasėliuose, yra svarbu ekonominis efektas ir žala runkeliams. Todėl praktikoje pasitaiko, kad piktžolės runkeliuose naikinamos ir cheminėmis, ir mechaninėmis priemonėmis.
Pagrindinė strategija
37. Mažinant piktžolių populiaciją runkeliuose, būtina piktžoles naikinti runkelių priešsėlių pasėliuose. Jeigu runkelių priešsėlis yra javai, tai prieš ar po jų derliaus nuėmimo yra purškiama glifosatais, ariama. Naudotini ir kiti dirvų ruošimo metodai. Pavasarį dirvos dirbimo būdas pasirenkamas priklausomai nuo dirvožemio tipo ir arimo laiko. Svarbu, kad būtų kokybiškai įterptos priešsėlinių augalų liekanos, sunaikintos piktžolės ir paruoštas optimalus sėklos guolis. Cukriniai runkeliai auginami plačiais tarpueiliais, todėl sudygusiuose runkeliuose piktžoles naikinti galima mechaninėmis priemonėmis – tarpueilių purentuvais. Nors ir yra naudojamos profilaktinės priemonės, runkelius reikalinga kelis kartus purkšti herbicidais. Plečiasi mažų herbicidų normų naudojimas.
38. Galimi purškimo metodai: 1) ištisinis purškimas, 2) juostinis purškimas, 3) atrankinis purškimas.
39. Runkelių pasėliai purškiami herbicidais prieš ir po sėjos bei jiems sudygus. Sudygusių runkelių purškimų skaičius priklauso nuo reikalingumo, t. y. piktžolių dygimo. Purškimų prieš ir po sudygimo mažėja. Dažniausiai runkeliai purškiami po sudygimo. Kokybę lemia tinkamai parinktas purškimo laikas. Kuo mažesnės piktžolės, tuo geriau jos yra sunaikinamos, naudojant leistinai mažas brangių herbicidų normas ir nepažeidžiant runkelių.
Pagrindiniai herbicidai
40. Lietuvoje runkelių apsaugai nuo piktžolių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti pavieniai ar jų gamykliniai mišiniai, savo sudėtyje turintys keletą veikliųjų medžiagų, taip pat ruošiami ir lauko mišiniai. Herbicidai, skirti cukriniams runkeliams purkšti, grupuojami pagal jų naudojimo laiką ir naikinamas piktžoles.
41. Lietuvos Respublikoje piktžolėms naikinti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos:
41.1. Prieš sėją nuo dviskilčių piktžolių: chloridazonas + kvinmerakas, chloridazonas;
41.2. Po sėjos iki sudygimo nuo dviskilčių piktžolių: chloridazonas + kvinmerakas, chloridazonas;
41.3. Sudygus nuo vienaskilčių piktžolių: cikloksidimas, fluazifop-P-butilas, kvizalofop-P-tefurilas; nuo dviskilčių piktžolių: desmedifamas, triflusulfuronas-metilas, etofumezatas, chloridazonas + kvinmerakas, klopiralidas, chloridazonas, chloridazonas + fenmedifamas + desmedifamas; nuo vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių: fenmedifamas + desmedifamas + etofumezatas, metamitronas, etofumezatas.
42. Herbicidai nėra vienodai efektyvūs nuo visų piktžolių. Todėl labai svarbu ir reikalinga yra atsižvelgti į tokius faktorius:
42.1. Purkšti anksti tik mažas piktžoles;
42.2. Herbicidus parinkti, atsižvelgiant į piktžolių florą (rūšis, kiekis, tarpsnis);
42.3. Iki sudygimo naudoti sumažintas herbicidų normas;
42.4. Laikytis tolygių intervalų tarp purškimų (6-10 dienos);
42.5. Naudoti trijų ar keturių komponentų mišinius;
42.6. Herbicidų mišinius parinkti atskirai kiekvienam laukui, priklausomai nuo piktžolėtumo;
42.7. Purkšti vakare ar anksti ryte, kai didelis oro drėgnumas.
Suderinta su EPPO standartu PP 2/12(1)
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) rapsams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima rapsų (Brassica napus) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.
2. Lietuvoje yra auginami vasariniai ir žieminiai rapsai. Vasarinių rapsų sėjama daugiau, žieminių – mažiau, nes žiemos sąlygos ne visada palankios rapsų peržiemojimui.
3. Pagrindinis GAAP principas rapsams yra kenksmingų organizmų išvengimas. Rapsai turi būti auginami tinkamoje sėjomainoje. Negalima žieminių ir vasarinių rapsų auginti šalia arba netoli vienus nuo kitų, nes padidėja rizika kenksmingų organizmų pagausėjimui vasarinių rapsų pasėliuose. Dažnai rapsai auginami kaip tarpiniai augalai javų sėjomainose. Yra svarbu rapsų tokiose sėjomainose neauginti per dažnai, kad kenksmingų organizmų lygis nepasiektų tokio potencialo, kad ekonomiškai toliau nebeapsimokėtų jų auginti.
4. Rapsų sėklos beicavimui augalų apsaugos produktais yra teikiama pirmenybė prieš pasėlių purškimą visais atvejais, kai tik tai įmanoma atlikti. Tai yra vienas iš GAAP reikalavimų. Augalų apsaugos produktai rapsų pasėlių purškimui turi būti naudojami atsižvelgiant į kenksmingų organizmų išplitimo žalingumo ribą bei auginimo technologijos ypatumus. Rapsų pasėlių purškimas augalams žydint gali mechaniškai pažeisti pasėlį, todėl priimant sprendimą tuo metu naudoti augalų apsaugos produktus, reikia į tai atkreipti dėmesį.
5. Taigi GAAP pagrindiniai strateginiai reikalavimai rapsų auginimui yra: sėjomaina (4-6 metai tarp rapsų), sveikos sėklos naudojimas, geras sėklos guolio paruošimas, siekiant užtikrinti greitą sudygimą, auginti atsparias (ypač ligoms) veisles, priimant sprendimą naudoti augalų apsaugos produktus, vadovautis kenksmingų organizmų išplitimo riba.
6. Daugelis rapsų žalingų organizmų yra žalingi ir kituose bastutiniuose augaluose ir yra rizika jų migracijos iš vienų pasėlių į kitus. GAAP standartas PP2/7(1) bastutinėms daržovėms taip pat gali būti naudingas ir rapsams.
7. Lietuvoje svarbiausi rapsams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyvios augalų apsaugos priemonės, yra šie:
7.1. Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea);
7.2. Juodoji dėmėtligė (alternariozė) (Alternaria brassicae);
7.3. Fomozė (Phoma lingam);
7.4. Baltasis (sklerotinis) puvinys (Sclerotinia sclerotiorum);
7.5. Kryžmažiedinės spragės (Phyllotreta nemotum, Ph. Undulata);
7.6. Rapsiniai žiedinukai (Meligethes aeneus);
7.7. Ankštariniai paslėptastraubliai (Ceutorhynchus assimilis);
7.8. Ankštariniai gumbauodžiai (Dasineura brassicae);
7.9. Rapsiniai pjūkleliai (Athalia rosae);
7.10. Rapsiniai paslėptastraubliai (Ceutorhynchus napi);
7.11. Piktžolės;
7.12. Dirvos kenkėjai (spragšiai, grambuoliai) (Elateridae, Melolontha spp.);
7.13. Maitvabaliai (Aclypea undata, A. opata).
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
8. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie gerą augalų apsaugos praktiką, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse ir kaip tai siejasi su pagrindine GAAP strategija. Dėl tam tikrų priežasčių tos veikliosios medžiagos gali būti ne registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik registruotas šalyje tam tikram tikslui produktas gali būti panaudotas.
Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea)
Požymiai
9. Pilkasis puvinys plinta drėgnu oru. Ant įvairių rapsų augalų antžeminės dalies organų: stiebų, lapų, žiedkočių, žiedų, ankštarų bei sėklų infekcijos vietoje atsiranda puvinio dėmės, kurių paviršius greit pasidengia purių, pilkų apnašų veja. Apnašose šis grybas sudaro juodus, nedidelius skleročius. Pilkojo puvinio apnikti žieminių rapsų augalai pavasarį būna su būdingu Botrytis cinerea grybo apnašu kaklelio srityje. Tokie augalai vysta ir žūsta. Jei liga išplinta vėliau, žūsta atskiros augalo dalys arba visi augalai. Botrytis cinerea grybas patenka į augalo vidų paprastai per įvairių pažeidimų vietas, nors jis gali pereiti ir ant nepažeistų augalo dalių, jei jos liečiasi su jau grybo apniktomis. Šis grybas į augalą patenka dažniausiai per šalčio ar vėlyvų šalnų pažeidimų vietas, ant lapų vystosi tose vietose, kur prilimpa nukritę žiedlapiai, lapų prisegimo vietose, ant ankštarų – kenkėjų pažeidimo vietose. Lietuvoje liga paprastai masiškai neišplinta.
Pagrindinė strategija
10. Auginant atsparias veisles, fungicidų naudojimo nuo pilkojo puvinio galima išvengti. Pagrindinė pilkojo puvinio prevencinė priemonė yra normalaus tankio pasėlio suformavimas – turėtų būti apie 30-40 augalų m2. Reikia vengti mechaninio augalų pažeidimo. Tręšimas azotu turėtų būti paskirstytas per du kartus ir atliktas pavasarį. Daugumoje atvejų fungicidų nuo pilkojo puvinio naudoti nereikia. Susiklosčius ypač palankioms ligai plisti sąlygoms ir žinant, kad bus labai didelė ligos išplitimo rizika, gali tekti fungicidus naudoti prevenciškai. Fungicidus nupurškus jau ligai išplitus, jų efektyvumas yra labai mažas.
Pagrindiniai fungicidai
11. Lietuvos Respublikoje nuo pilkojo puvinio registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas, metkonazolas, azoksistrobinas.
Juodoji dėmėtligė (alternariozė) (Alternaria brassicae)
Požymiai
12. Juodoji dėmėtligė gali išplisti rapsų daigų tarpsniu pažeisdama hipokotiles juodai rudais dryžiais. Stipri daigų infekcija gali sukelti diegavirtę. Vėliau ligos pažeistos gali būti visos antžeminės augalo dalys – lapai, stiebai, ankštaros ir sėklos. Pirmiausia liga išplinta ant lapų – susidaro įvairaus dydžio ir spalvos dėmės, dažniausiai pilkos arba pilkos su tamsiu apvadu arba juodos. Dėmės, esant palankioms sąlygoms, plečiasi, gali susilieti, pasidaryti netaisyklingos, kartais koncentriškai rievėtos. Dėmių vietoje audiniai džiūsta. Ant stiebų ir ankštarų dėmės būna juodos, iš pradžių mažos, drėgnu ir šiltu oru dėmių labai greit daugėja ir jos didėja. Ligotos ankštaros bręsta anksčiau laiko, susproginėja, jose užauga ligotos, nelabai daigios smulkios sėklos. Grybas plinta konidijomis, žiemoja augalų liekanose dirvoje, sėklų paviršiuje, ant įvairių piktžolių.
13. Pirminis infekcijos šaltinis yra pernykščių stiebų ir lapų liekanos. Vėju plintančios konidijos yra užnešamos ant sveikų augalų. Juodoji dėmėtligė plinta ir per sėklą, bet tai praktikoje nėra labai svarbi infekcijos išplitimo pasėlyje priežastis. Liga stipriai išplinta šiltu oru kaitaliojantis drėgnam ir sausam periodams.
Pagrindinė strategija
14. Labai svarbios yra prevencinės priemonės – laikytis tinkamos sėjomainos, užarti rapsų liekanas kuo greičiau po derliaus nuėmimo, vengti rapsus auginti atribotose, uždarose, drėgnose vietose. Veislės skiriasi jautrumu ligai. Sėklos beicavimas gali būti naudojamas pirminės infekcijos lygiui sumažinti. Cheminės augalų apsaugos produktų naudojimas gali būti būtinas šiltą ir drėgną augimo sezoną. Esant juodosios dėmėtligės išplitimo rizikai, vienkartinis purškimas fungicidais turėtų būti naudojamas po žydėjimo, kai pirmosios ligos dėmės pastebimos ant ankštarų. Fungicidų naudojimas dažniau yra reikalingas vasarinių rapsų pasėliuose, nei žieminių.
Pagrindiniai fungicidai
15. Lietuvos Respublikoje nuo alternariozės registruoti beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fludioksonilas, metalaksilas; fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas, metkonazolas, azoksistrobinas, prochlorazė.
Fomozė (Phoma lingam)
Požymiai
16. Grybas plinta su sėkla, žiemoja dirvoje su augalų liekanomis. Pirminė fomozės infekcija nuo užkrėstų sėklų dažniausiai pasirodo daigų – 6 lapelio tarpsniu. Svarbesnis pirminės infekcijos šaltinis yra vėju plintančios askosporos iš pseudotecių nuo pernykščių pažeistų augalų liekanų. Vėliau ligos sukėlėjas pasėlyje plinta vandens lašelių pagalba konidijomis. Fomozė pažeidžia rapsų daigus, suaugusių augalų lapus, stiebus (ypač apatinę dalį) ir ankštaras. Ant pažeistų augalo dalių susidaro pilkos, įdubusios dėmės tamsiais pakraščiais, ant lapų dėmės gali būti koncentriškos. Skiriamasis fomozės požymis – dėmėse susidaro juodi taškeliai – grybo piknidžiai. Ant rapsų stiebų fomozės pažeistose vietose susidaro sausas puvinys, stiebo audiniai lupasi, nustoja vystytis ir stiebai lūžta. Jeigu fomozė pasireiškia ankstyvais tarpsniais, liga gali padaryti daug žalos, nes pažeisti augalai šaknies kaklelio srityje, nutrūkus medžiagų apykaitai, bręsta anksčiau laiko. Jei liga pasireiškia vėlyvais tarpsniais, stiebo apatinėje dalyje susidaro tik rudos fomozės dėmės, augalai išlieka žali virš pažeistų vietų ir tokiu atveju žala nėra didelė. Derliaus nuostoliai nuo fomozės didžiąja dalimi gaunami dėl pirmalaikio ligos pažeistų ankštarų suskilinėjimo ir sėklų išbarstymo. Sėklos iš pažeistų ankštarų paprastai yra lengvesnės, nei iš sveikų.
Pagrindinė strategija
17. Labai svarbios yra prevencinės priemonės – laikytis tinkamos sėjomainos, užarti rapsų liekanas kuo greičiau po derliaus nuėmimo, suformuoti normalaus tankio pasėlį – turėtų būti apie 30- 40 augalų m2, auginti atsparias veisles. Sėklos beicavimas gali būti naudojamas pirminės infekcijos lygiui sumažinti. Rudenį, fomozei pasiekus žalingumo ribą – 35-45 proc. pažeistų augalų, reikėtų naudoti fungicidus. Vegetacijos metu reikėtų stebėti askosporų aptikimo pasėlyje pradžią. Jeigu palyja po askosporų atsipalaidavimo iš pseudotecių, tai purškimas fungicidais reikalingas kitomis dienomis.
Pagrindiniai fungicidai
18. Lietuvos Respublikoje nuo fomozės registruoti beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fludioksonilas, metalaksilas; fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas, metkonazolas, azoksistrobinas.
Baltasis (sklerotinis) puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)
Požymiai
19. Augalai sklerotiniu puviniu užsikrečia žydėjimo metu, o ligos požymiai rapsuose pasireiškia tik brendimo tarpsniu. Ant rapsų stiebų šoninių šakų ar net ankštarų pasirodo baltos dėmės, kurios drėgnu metu pasidengia balta vatos pavidalo grybiena. Sausu oru grybiena pradingsta, stiebas pažeidimo vietose būna baltas. Atsižvelgiant į tai, kada augalas užsikrėtė, dėmės dydis gali labai įvairuoti. Dėmės pakraščiai paprastai šviesesni, vidurys darosi pilkšvas. Stiebas pažeidimo vietose tuščiaviduris, stiebo viduje susiformuoja įvairaus dydžio juodi skleročiai – grybo vaisiakūniai, dėka kurių grybas išgyvena nepalankiomis sąlygomis. Pažeisti augalai bręsta anksčiau laiko. Infekcijos šaltinis – grybo skleročiai dirvoje. Baltojo puvinio skleročiai išlieka gyvybingi dirvoje daug metų. Iš skleročių sudygę apoteciai išsviedžia askosporas ir užkrečia rapsų augalus. Drėgnas oras skatina apotecių formavimąsi ir askosporų išbarstymą ilgesnį laiką. Jeigu askosporų išsvaidymas iš apotecių sutampa su rapsų žydėjimu, o tuo metu vyrauja drėgni orai, tai pasėlis gali labai stipriai nukentėti nuo baltojo puvinio. Askosporos, patekusios ant lapų prisegimo vietose sukritusių žiedlapių, kur gerai laikosi drėgmė, sudygsta ir užkrečia augalus. Rapsams žydint, kai vyrauja drėgni orai, yra optimalus laikas panaudoti fungicidus nuo baltojo puvinio.
Pagrindinė strategija
20. Labai svarbios yra prevencinės priemonės – laikytis 4-7 m. sėjomainos, įskaitant ir kitus augalus, jautrius baltajam puviniui: kitus bastutinius, bulves, skėtinius ir kt. Reguliuoti mikroklimatą pasėlyje, sėjant optimalią sėklos normą, laiku išnaikinant piktžoles. Fungicidus reikėtų naudoti pradėjus kristi pirmiesiems rapsų žiedlapiams, įvertinus susiklosčiusias klimato sąlygas, sėjomainą bei apotecių dygimo monitoringą žydėjimo metu.
Pagrindiniai fungicidai
21. Lietuvos Respublikoje registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas, metkonazolas, azoksistrobinas, prochlorazė.
Kryžmažiedinės spragės (Phyllotreta nemotum, Ph. Undulata)
Požymiai
22. Kryžmažiedinės spragės pradeda kenkti jau balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, o ypač greit išplinta sausu ir šiltu oru. Pavojingiausios daigams bei jauniems augalams. Daugiausiai žalingos vasariniams rapsams, bet sausu ir šiltu oru gali būti žalingos ir žieminiams. Rapsams kenkia šviesakojės ir lenktajuostės spragės. Vabalai 2-3,5 mm dydžio. Jie išgraužia lapuose smulkias skylutes ir duobutes, skeletuoja lapus. Kartais pažeidžia augimo kūgelį ir tokie daigai žūsta. Žiemoja vabalai po nukritusiais lapais, žolėje, tarp augalų likučių, įvairiuose dirvos plyšeliuose.
Pagrindinė strategija
23. Sėklos guolis turi būti gerai paruoštas, drėgnas ir pakankamai patręštas, kad būtų užtikrintas vienodas dygimas ir kuo spartesnis augimas. Tai yra reikalinga, kad augalai kuo greičiau praaugtų jautrų spragėms tarpsnį. Insekticidai nuo spragių naudojami sėkloms beicuoti arba pasėliams purkšti. Sausu oru insekticidus reikia purkšti, pastebėjus pirmuosius spragių pažeidimus. Dažniausiai pakanka vieno purškimo.
Pagrindiniai insekticidai
24. Lietuvos Respublikoje pasėliams purkšti nuo kryžmažiedžių spragių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas; sėklai beicuoti: beta-cyflutrinas, imidaklopridas, furatiokarbas.
Rapsiniai žiedinukai (Meligethes aeneus)
Požymiai
25. Rapsiniai žiedinukai pažeidžia rapsų butonus, lervos vystosi butonuose ir žieduose. Pažeisti butonai nubyra, žiedai ir ankštaros nebeišsivysto. Vabalai smulkūs, 1,5-2,0 mm ilgio, juodi, blizgantys, lervos gelsvos, su juoda galva ir 3 poromis kojų, suaugusios esti apie 4 mm ilgio. Per metus išsivysto viena generacija. Rapsiniai žiedinukai panašūs į sprages, tik nešokinėja. Žalingiausi yra vabalai. Kenkėjai žiemoja dažniausiai žolėje, krūmais ir medžiais apaugusiuose plotuose, o pavasarį, sušilus orams, skrenda į sodus, žieminių rapsų laukus, vėliau – į vasarinius rapsus. Vabalai žiemoja dirvoje po nukritusiais lapais, krūmais ir medžiais apaugusiuose plotuose. Palankios sąlygos susidaro, kai rapsai pasėjami greta žiedinukų žiemojimo vietų. Žiedinukai ypač žalingi, kai rapsų butonizacijos metu šilta ir saulėta – temperatūra +15oC ir aukštesnė. Žemesnėje temperatūroje kenkėjai mažiau aktyvūs ir mažiau žalingi.
Pagrindinė strategija
26. Reikalinga nuo rapsų stiebų augimo pradžios nuolat apžiūrėti pasėlius. Nuo rapsinių žiedinukų rapsai purškiami piretroidiniais insekticidais, bet tik tada, kai žiedinukų skaičius pasiekia žalingumo ribą. Žalingumo riba labai skiriasi priklausomai nuo žiedinukų invazijos į rapsų pasėlius laiko, nuo augalų išsivystymo tarpsnio bei pasėlio stovio. Vešliame rapsų pasėlyje augalų vystymosi tarpsniu BBCH 51 (butonai žali, matomi iš viršaus) žalingumo riba yra vidutiniškai 3-4 suaugę vabalai ant augalo, augimo tarpsniu BBCH 52-53 (butonai laisvi, jaunų lapų aukštyje ar iškilę virš jų) – 7-8 vabalai, o BBCH 55-59 (pagrindinio ir šoninių žiedynų butonai išsiskirstę, bet dar neišsiskleidę) – daugiau nei 8 vabalai. Prastesniame pasėlyje žalingumo riba yra gerokai mažesnė – atitinkamai atskirais augimo tarpsniais nuo 1 iki 5 vabalų ant augalo. Purškimai pesticidais turi būti atlikti iki rapsų pražydėjimo. Žydinčio pasėlio purškimas yra negalimas ir pažeidžia GAAP reikalavimus. Jeigu reikalinga pasėlį purkšti insekticidais dar žiedinukų paplitimo pradžioje, reikėtų apsiriboti lauko pakraščių 25-50 m pločio apipurškimu. Tačiau, kur kenkėjai jau išplitę, reikia nupurkšti visą lauką. Insekticidų naudojimas turi būti saugus bitėms.
Pagrindiniai insekticidai
27. Lietuvos Respublikoje nuo rapsinių žiedinukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Ankštariniai paslėptastraubliai (Ceutorhynchus assimilis)
Požymiai
28. Pažeidžia ankštaras. Nužydėjus rapsams, patelės deda kiaušinėlius į jaunas ankštaras. Išsiritusios lervos minta sėklomis – paprastai 2-5 sėklos ankštaroje. Suaugusios lervos yra apie 5 mm ilgio, bekojės. Ankštarinių paslėptastraublių žala nėra didelė, kadangi lervos sunaikina tik kelias sėklas ankštaroje. Tačiau per šių kenkėjų padarytas angeles į ankštaras deda kiaušinėlius ankštariniai gumbauodžiai, kurių lervos sunaikina likusias sėklas. Pažeistos ankštaros turi šviesias dėmeles, kuriose, subrendus ankštaroms, matosi angelė, per kurią lerva iškrenta ant žemės. Per metus išsivysto viena generacija. Vabalas yra 2-2,5 mm ilgio, pilkas, neblizgantis, apaugęs pilkšvais plaukeliais. Antsparniai pailgi, į viršūnę siauresni, prie viršūnės yra skersinė eilė smailių gumburėlių. Vabalai žiemoja po nukritusiais lapais, augalų likučiais. Stipriau pažeidžiami rapsai, pasėti netoli šių kenkėjų žiemojimo vietų. Palankios sąlygos susidaro esant šiltam ir sausam orui. Atsėliuoti rapsai arba pasėti greta pernykščių rapsų plotų gali būti pažeisti šių kenkėjų labiau, nei atokiau esantys pasėliai.
Pagrindinė strategija
29. Cheminė ankštarinių paslėptastraublių kontrolė gali būti atliekama tik išimtinais atvejais, kai pirmų ankštarų formavimosi metu šių kenkėjų žalingumo riba yra peržengiama (lauko krašte aptinkami 0,5-2 suaugėliai ant augalo). Žydėjimo metu turėtų būti atliktos kelios apskaitos. Apskaitas reikia atlikti ir lauko pakraščiuose ir centre. Kenkėjams išplitus tik pakraščiuose, reikėtų apsiriboti tik lauko pakraščių purškimu. Purkšti po žydėjimo – nebenaudinga. Insekticidų naudojimas turi būti saugus bitėms.
Pagrindiniai insekticidai
30. Lietuvos Respublikoje nuo ankštarinių paslėptastraublių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Ankštariniai gumbauodžiai (Dasineura brassicae)
Požymiai
31. Pažeidžia ankštaras. Patelės kiaušinėlius deda į kitų kenkėjų, pvz., ankštarinių paslėptastraublių pažeistas ankštaras. Lervos iščiulpia neprinokusias sėklas. Pažeistos ankštaros būna geltonos, pažeistose vietose išpūstos, deformuotos. Lervos begalvės ir be kojų, baltos ar gelsvos, iki 2 mm ilgio. Pažeistos ankštaros plyšta išilgai ir per plyšelį lervos migruoja į dirvą, kur virsta lėliukėmis. Vėliau pažeistos ankštaros atsidaro daugiau ir likusios sėklos išbyra. Suaugę uodukai labai smulkūs, apie 1,5 mm ilgio, gelsvai rausvi. Suaugėliai skraido gegužės mėnesį. Per metus išsivysto kelios generacijos. Ankštariniai gumbauodžiai kenksmingi drėgnomis, šiltomis vasaromis. Pirmi uodai pasirodo, kai dirvos temperatūra pakyla iki +13oC tuose laukuose, kur augo rapsai.
Pagrindinė strategija
32. Kadangi ankštariniai gumbauodžiai kenkia rapsams, dėdami kiaušinėlius į ankštarinio paslėptastraublio padarytas angas ankštarose, tai viena iš pagrindinių apsaugos priemonių ir yra pastarųjų kontrolė. Augalų rotacija – labai svarbus veiksnys, reguliuojantis ankštarinių gumbauodžių plitimą. Auginant įvairius augalus, sąlygos šiems kenkėjams plisti yra blogesnės, nei tada, kai rapsai dažnai (kas 1-2 metai) auginami tame pačiame lauke. Uodeliai gali nuskristi atstumą iki vieno kilometro. Jeigu iškyla didelė ankštarinių gumbauodžių žalos rizika – ankštarinių paslėptastraublių pažeidimų gausu, purškimo insekticidais laiką reikėtų rinktis remiantis optimalių sąlygų kenkėjo plitimui susidarymu ir sugautų uodelių skaičiumi.
Pagrindiniai insekticidai
33. Lietuvos Respublikoje nuo ankštarinių gumbauodžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Rapsiniai pjūkleliai (Athalia rosae)
Požymiai
34. Rapsiniai pjūkleliai yra žieminių rapsų kenkėjai. Kenkia grauždami lapus. Pirmoji generacija išsivysto balandžio mėn., bet didesnės žalos nepadaro, antroji – rugpjūtį ir atskirais metais masinio antplūdžio metu padaro daug nuostolių. Lervos minta lapų audiniais, iš pradžių išėsdamos nedideles skylutes, o per trumpą laiką ir visą lapo minkštimą, palieka tik stambiąsias gyslas. Lervos iki 18-25 mm ilgio, pilkai žalios, iki juodos spalvos, su 10 porų kojų. Suaugėlis yra 5-9 mm ilgio, oranžinės spalvos, galva ir šonai yra juodi. Sparnai gelsvos spalvos, ramybės būklėje guli vienas ant kito. Drugeliai deda kiaušinėlius ant apatinės lapų pusės, viena patelė gali padėti iki 300 kiaušinėlių. Lietuvoje šis kenkėjas išplinta nedažnai, pažeidžia įvairius kryžmažiedžius augalus ir piktžoles. Pjūklelių išplitimas labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Sąlygos išplisti yra geresnės šiems kenkėjams jautrių augalų koncentracijos rajonuose.
Pagrindinė strategija
35. Žieminiams rapsams sudygus vyraujant šiltiems orams, reikia dažnai apžiūrėti pasėlius. Pjūklelių kiaušinėliai matyti žiūrint į rapso lapą prieš šviesą. Insekticidus reikėtų naudoti, kai jaunų (I ir II dydžio) lervų randama vidutiniškai daugiau nei dvi ant augalo.
Pagrindiniai insekticidai
36. Lietuvos Respublikoje nuo rapsinių pjūklelių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Rapsiniai paslėptastraubliai (Ceutorhynchus napi)
Požymiai
37. Pažeidžia stiebus. Pažeistų augalų stiebai nenormaliai vystosi, išsikraipo, sulėtėja augimas. Būdingas požymis – stiebai susproginėja, pažeistose vietose supleišėja stiebo audiniai. Pažeisti augalai dažnai formuoja naujus stiebus, kurie vėliau formuoja butonus ir vėliau žydi, pasėlis netolygiai bręsta. Vabalai yra 2,5-3,5 mm ilgio, juodi, su pilkais plaukeliais, dėl kurių kenkėjai atrodo pilkos spalvos. Lervos yra apie 7 mm ilgio, gelsvai baltos, bekojės, galva ruda. Rapsiniai paslėptastraubliai, dirvai sušilus 2 cm gylyje iki +6oC, palieka žiemojimo vietas ir atskrenda į rapsų pasėlius. Straubliuku padaroma skylutė stiebe, per kurią patelės deda kiaušinėlius į jaunus rapsų stiebus. Lervos maitinasi stiebo audiniais. Palankios sąlygos kenkėjams plisti susidaro tuomet, kai rapsams augti sąlygos yra nepalankios.
Pagrindinė strategija
38. Pagrindinė profilaktinė priemonė nuo rapsinių paslėptastraublių yra sėjomaina. Insekticidų naudojimas nuo šių kenkėjų pasiteisina tik tuomet, kai jų gausumas peržengia žalingumo ribą. Žalingumo riba yra, kai 4-iuose geltonuose induose 25 ir daugiau suaugėlių surenkama per 3 dienas.
Pagrindiniai insekticidai
39. Lietuvos Respublikoje nuo rapsinių paslėptastraublių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Piktžolės
Pagrindimas
40. Rapsai herbicidais daugiausia purškiami nuo vienamečių dviskilčių piktžolių. Vienametės vienaskiltės piktžolės naikinamos, kai jos rapsų pasėliuose sudygsta labai anksti ir gausiai. Problematiškos piktžolės yra bekvapiai šunramuniai (Tripleurospermum inodorum), kibieji lipikai (Galim aparine), baltosios balandos (Chenopodium album). Žieminiai rapsai gerai konkuruoja su piktžolėmis, todėl, prieš naudojant pasėliuose herbicidus, būtina įvertinti piktžolėtumą ir ekonominį pagrįstumą. Piktžolių žala vasariniams rapsams yra daug mažesnė, palyginus su žieminiais rapsais, nes pavasarį, ruošiant dirvas jų sėjai, nemažai sunaikinama piktžolių.
Pagrindinė strategija
41. Piktžoles rapsuose galima naikinti ir mechaninėmis priemonėmis, tačiau šis metodas – mažai paplitęs. Rapsų pasėliai būna mažiau piktžolėti, kai piktžolės (ypač kibieji lipikai ir paprastieji varpučiai (Elytrigia repens)) naikinamos kituose sėjomainos augaluose. Auginant žieminius rapsus, svarbu pasirinkti tinkamas herbicidų kombinacijas. Herbicidai turi ekonomiškai ir efektyviai sunaikinti daugelį vyraujančių piktžolių. Prieš rapsų sėją piktžolės naikinamos žemės dirbimu arba herbicidais, kurie purškiami ant priešsėlinių augalų ražienų. Rapsai iki sudygimo purškiami, vyraujant žalingoms piktžolėms. Dažniausiai purškiami sudygę rapsų pasėliai. Šiuo laikotarpiu yra matomos vyraujančios piktžolės, todėl galima pasirinkti labiau tinkamą herbicidą. Plačialapių piktžolių naikinimas ne visada yra ekonomiškai efektyvus. Vasarinius rapsus purkšti nuo piktžolių ne visada yra reikalinga. Bet vienas purškimas iki sudygimo dažniausiai esti būtinas.
Pagrindiniai herbicidai
42. Herbicidai, naudojami purkšti rapsų pasėlius, klasifikuojami, atsižvelgiant į jų naudojimo laiką ir pagal jų naikinamas piktžolių rūšis.
43. Lietuvos Respublikoje piktžolėms naikinti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos:
43.1. Prieš sėją, įdirbus žemę: napropamidas ir trifluralinas.
43.2. Po sėjos iki sudygimo: metazachloras ir dimetachloras.
43.3. Sudygus nuo vienaskilčių piktžolių: cikloksidimas, fluazifop-P-butilas, kvizalofop-P-tefurilas; nuo vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių – metazachloras; nuo dviskilčių piktžolių – klopiralidas.
43.4. Prieš derliaus nuėmimą – glifosatas.
Desikavimas
Pagrindimas
44. Rapsų desikavimo tikslas yra nudžiovinti rapsų lapus ir stiebus, kad greičiau prasidėtų derliaus nuėmimas ir sunaikinti piktžoles, trukdančias imti derlių. Rapsus desikuoti ne visada reikalinga, nes sumažėja grūdų derlius. Desikuoti reikalinga, kai rapsų sėklos labai nevienodai subrendusios ir gausu piktžolių. Rapsus galima purkšti augimo reguliatoriais, siekiant sutvirtinti jų stiebus ir išvengti išgulimo. Tačiau šiuo tikslu augimo reguliatoriai yra labai retai naudojami.
Pagrindinė strategija
45. Desikavimo laiko parinkimas yra labai svarbus, mažinant desikantų normas. Tinkamiausias desikavimo laikas, kai 70 % rapsų ankščių yra pageltusios, o sėklos parudavusios. Dažniausiai tai 4-5 dienos iki derliaus nuėmimo.
46. Lietuvos Respublikoje rapsams desikuoti šiuo metu registruotų produktų nėra.
Įvadas
1. Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) rekomendacijose pateikiami kopūstinių (Brassica spp.) daržovių apsaugos būdai nuo kenkėjų, ligų ir piktžolių. Brassica spp. daržovės skirstomos į:
1.1. lapines – B. oleracea var. capitata (gūžiniai kopūstai), B. oleracea var. gemmifera (briuselio kopūstai), B. oleracea var. acephala (lapiniai kopūstai), B. chinensis (pekininiai bastučiai);
1.2. žiedines – B. oleracea var. botrytis (brokoliai, žiediniai kopūstai), B. oleracea var. gongylodes (kaliaropės);
1.3. šakniavaisines – B. rapa (ropės), B. napus var. napobrassica (griežčiai).
2. Iš visų šitų daržovių Europoje daugiausia auginama gūžinių kopūstų, žiedinių kopūstų ir ropių. Šios ir kitos giminingos rūšys ar veislės taip pat auginamos pašarui ir sėkloms (garstyčios, rapsai). Ypač plačiai auginami rapsai turi daugybę kenksmingų organizmų, būdingų kitoms kopūstinėms daržovėms. Tai gali būti didelis užkrato šaltinis netoliese augantiems augalams.
3. Daugumą kopūstinių augalų kenkėjų mažesniu ar didesniu mastu galima aptikti visų trijų tipų daržovėse. Rekomendacijose skirtinga GAAP informacija įvairiems tipams yra pateikiama atskirai. GAAP svarbu žaladariai, turintys įtakos prekinei produkcijos išvaizdai (lapams, gūžėms, šakniavaisiams). Prekinės produkcijos kokybė ypač svarbi žiedinėms daržovėms.
4. Kopūstinės daržovės dažniausiai auginamos iš sėklų, kurios yra sėjamos daigyne arba į durpių briketus ir vazonėlius, o vėliau persodinamos lauke. Kartais iš karto sėjama sėjamąja. Normali augalų sėjomaina padeda išvengti ligų kaupimosi augalų liekanose ir dirvoje. Pageidautina kopūstines daržoves auginti skirtingose vietose ir skirtingu metu. Tai padeda išvengti nepageidaujamų žaladarių antplūdžio. Sėti galima tik sveiką, ištirtą sėklą. Agrotechnikos priemonės padeda sumažinti užkrato lygį. Tai kryžmažiedžių piktžolių, kuriose veisiasi kenkėjai, naikinimas, augalinių liekanų pašalinimas ir sunaikinimas, mitybos ir drenažo, kuris pagerina oro judėjimą, reguliavimas. Viena iš tinkamiausių priemonių pasipriešinti vietinių kenksmingų organizmų poveikiui yra atsparių veislių parinkimas. Pavyzdžiui, briuselio ir baltagūžių kopūstų veislės turėtų būti atsparios Erysiphe crusiferarum, Mycospharella brassicicola, Albugo candida.
5. Nors GAAP plačiai naudojami augalų apsaugos produktai, norima sumažinti jų naudojimą, maksimaliai išnaudojant kultūrines ir kitas nechemines priemones. Augintojai turi būti labiau apsišvietę ir įsitikinę jų svarbumu. Produktai turėtų būti tinkamai parenkami ir naudojami. Pirmenybė teikiama sėklų apdorojimui, nes tada sunaikinami su sėkla plintantys patogenai ir dirvos kenkėjai. Produktų naudojimas daigų tarpsniu apsaugo nuo ankstyvo kenksmingų organizmų pasirodymo. Produktai gali būti įterpiami į dirvą arba jais purškiami lapai. Purškimų skaičių galima sumažinti reguliariai stebint augalus, naudojant prognozavimo ir purškimo metodus, mažinančius produktų normas, kartu nesumažinant apsaugos nuo kenksmingų organizmų efektyvumo. Pažymėtina, kad taip pat gali būti apsaugos problemų laikant kopūstines daržoves saugyklose.
6. Lietuvoje svarbiausi kopūstinių daržovių kenksmingi organizmai:
6.1. Vėžys, lapų dėmėtligė, sausasis puvinys (Leptosphaeria maculans);
6.2. Žiedinė dėmėtligė (Mycospharella brassicicola);
6.3. Netikroji miltligė (Peronospora parasitica);
6.4. Baltosios rūdys (Albugo candida);
6.5. Miltligė (Erysiphe crusiferarum);
6.6. Juodoji dėmėtligė (Alternaria brassicae, A. brassicicola);
6.7. Kekerinis puvinys (Botrytis cinerea);
6.8. Diegavirtė (Pythium spp.);
6.9. Šaknų gumbas (Plasmodiophora brassicae);
6.10. Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum);
6.11. Kopūstų fuzariozė (Fusarium oxysporum f. sp. conglutinas);
6.12. Vytulys, verticiliozė (Verticillium dahliae);
6.13. Gyslų bakteriozė (Xantamonas compestris pv. campestris);
6.14. Bakterinis šlapiasis puvinys (Ervinia ir Pseudomonas spp.);
6.15. Bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. maculicola);
6.16. Antrinės ligos;
6.17. Žiedinių kopūstų mozaikos virusas;
6.18. Kopūstiniai amarai (Brevicoryne brassicae), persikiniai amarai (Myzus persicae);
6.19. Pavasarinės kopūstinės musės (Delia radicum);
6.20. Vasarinės kopūstinės musės (Delia floralis);
6.21. Stiebiniai paslėptastraubliai (Ceutorhynchus pallidactylus);
6.22. Rapsiniai žiedinukai (Meligethes spp.);
6.23. Vikšrai (kopūstiniai baltukai (Pieris brassicae), ropiniai baltukai (Pieris rapae);
6.24. Kopūstinės kandys (Plutella maculipennis), kopūstiniai pelėdgalviai (Mamestra brasscae);
6.25. Kryžmažiedės spragės (Phyllotreta spp.);
6.26. Kopūstiniai nematodai (Heterodera cruciferae);
6.27. Piktžolės.
Paaiškinimai dėl veikliųjų medžiagų
7. EPPO, sudarydama GAAP rekomendacijas, atsižvelgė į specifinių veikliųjų medžiagų naudojimą augalų apsaugoje ir pabandė pateikti pagrindinėje GAAP apsaugos strategijoje. Šitų veikliųjų medžiagų aprašymas pateiktas atsižvelgiant į įvairių EPPO šalių informaciją apie registruotus produktus. Įmanoma, kad dėl įvairių priežasčių šitos veikliosios medžiagos kitose EPPO šalyse nėra registruotos arba apribotas jų naudojimas. Tačiau tai neturi įtakos pagrindinei augalų apsaugos strategijai. EPPO rekomenduoja naudoti tiktai toje šalyje registruotus produktus.
Vėžys, lapų dėmėtligė, sausasis puvinys (Leptosphaeria maculans)
Požymiai
8. Leptosphaeria maculans (anomorfa – Phoma lingam) yra su sėkla plintantis patogenas, turintis daug skirtingo virulentiškumo padermių. Užsikrėtusios sėklos gali būti dėmių ant skilčialapių atsiradimo priežastimi. Vėliau grybai išplinta ant visų augalo dalių: lapų, lapkočių, šakniavaisių, žiedkočių, ankštarų, sėklų. Tipiški šios ligos požymiai – pilkšvai rusvos, apskritos, džiūstančios, melsvai pilkais pakraščiais, kartais rievėtos dėmės, kuriose yra daug juodų taškelio dydžio vaisiakūnių – piknidžių. Tik ant ankštarų dėmės dažniausiai būna tamsiai pilkos.
9. Tas pats patogenas gali sukelti kopūstinių daržovių šaknų sausąjį puvinį. Tai labiau būdinga griežčiams nei ropėms, ypač ankstyvosios sėjos. Infekcija laukuose pastebima rudenį, bet gali išplisti laikymo metu ir padaryti didžiulių nuostolių. Ant šakniavaisių pastebimos stambios, giliai įsiskverbusios, pilkšvai rudos dėmės su gausybe juodų piknidžių. Piknidžiai iš pradžių būna po epidermiu, vėliau, jį praplėšę, iškyla į paviršių. Pažeistose vietose dauginasi bakterijos (Erwinia spp., Pseudomonas spp.), sukeldamos antrinę infekciją. Dirvoje grybo sporos išlieka gyvybingos daugelį metų. Grybai gerai išsilaiko užsikrėtusių augalų liekanose, juos platina vėjas, lietus, gyvuliai. Esant drėgnam orui, piknidžiai gausiau produkuoja sporas. Fomoze serga kryžmažiedės piktžolės, kurios tai pat gali būti užkrato šaltinis.
Pagrindinė strategija
10. Kopūstinių daržovių apsaugos nuo fomozės strategijos esmė yra sunaikinti su sėkla plintančius grybus ir sumažinti infekcijos išplitimo galimybę augalų vegetacijos metu. Sėklų patogenai geriausiai išnaikinami sėklas beicuojant arba apdorojant kaštu vandeniu. Purškimai vegetacijos metu ne visada efektyviai apsaugo lapus ir stiebus nuo fomozės sukėlėjų. Būtina laikytis sėjomainos (į tą pačią vietą augalus sodinti ne anksčiau kaip po 4 metų), neauginti daigų kasmet tame pačiame daigyne, sodinti tik sveikus daigus, naikinti kryžmažiedes piktžoles, šalinti ir naikinti ligotus augalus. Fungicidais purkšti pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams.
11. Lietuvos Respublikoje nuo vėžio, lapų dėmėtligės ir sausojo puvinio registruotų produktų nėra.
Žiedinė dėmėtligė (Mycospharella brassicicola)
Požymiai
12. Žiedinė dėmėtligė yra svarbi lapinių ir žiedinių kopūstų liga, paplitusi Šiaurės vakarų Europos dalyje. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra infekuotų augalų liekanos, subrendę augalai, žieminiai rapsai. Liekanose pseudoteciai produkuoja askosporas, kurios plinta oru ir vandens lašeliais. Infekcijai plisti reikalinga +16-20oC temperatūra ir drėgmė ant lapų. Dėmės yra žiedinės (rutuliškos), pilkos arba juodos spalvos, padengtos daugybės mažų, juodų piknidžių (spermagonių), iki 1,5 cm diametro. Spermagonė produkuoja konidijas, kurios taip pat plinta su vėju ir lietumi. Paprastai senesni lapai užsikrečia pirmieji. Jie gelsta ir žūsta anksčiau laiko. Grybai gali pažeisti sėklų luobelę ir įsiskverbti į vidų, bet su sėkla plintanti infekcija nėra labai reikšmingas epidemiologijos veiksnys. Didesnę reikšmę turi užkrato išsilaikymas infekuotų augalų liekanose ir dirvoje.
Pagrindinė strategija
13. Apsaugai turi būti taikomi agrotechnikos metodai, mažinantys infekcijos išsilaikymą ir plitimą. Būtina laikytis rotacijos, izoliuoti daigyną, parinkti tinkamą auginimo vietą (mažiausiai 500 m nuo rapsų lauko), naikinti ligų pažeistus lapus, vengti drėgmės pertekliaus ir nesaikingo tręšimo, auginti žiedinei dėmėtligei atsparias veisles (briuselio kopūstus Cor, Gabion, Lunet, Topaz). Fungicidais purškiama pasirodžius pirmiesiems infekcijos požymiams. Prognozavimo modelio pritaikymas padeda nustatyti geriausią purškimo laiką ir sumažinti fungicidų naudojimą.
14. Lietuvos Respublikoje nuo žiedinės dėmėtligės registruotų produktų nėra.
Netikroji miltligė (Peronospora parasitica)
Požymiai
15. Netikroji miltligė yra paplitusi visų rūšių kopūstinėse daržovėse, tačiau daugiausiai žalos padaro žiediniams kopūstams ir kaliaropėms, auginamiems po priedangomis, o mažiausiai – šakniavaisinėms daržovėms. Netikroji miltligė gali pažeisti augalus daigų stadijos, ypač kai susidaro palankios sąlygos: aukšta santykinė drėgmė, žema temperatūra, drėgmė ant lapų. Viršutinėje lapo pusėje atsiranda margų, geltonų dėmių, o apatinėje – baltos grybo apnašos, sudarytos iš sporangiosporų, kuriomis plinta liga. Smarkiai pažeisti daigai skursta arba net žūsta. Panašūs ligos požymiai pasirodo ant lauke auginamų augalų. Pažeisti lapai pirma laiko pasensta ir nukrenta, sukeldami antrinę sausojo puvinio infekciją. Ant infekuotų briuselio kopūstų atsiranda atskirų juodų dėmelių, kurios blogina produkcijos kokybę. Smarkiai pažeistos žiedinių kopūstų galvos praranda prekinę vertę. Grybai oosporas formuoja pažeistuose audiniuose, jos išsilaiko dirvoje, augalų liekanose daugelį mėnesių ir metų kaip naujų augalų užkratas.
Pagrindinė strategija
16. Svarbiausia – kontroliuoti infekcijos pasirodymą daigyne, kartu išvengiant ankstyvų nuostolių ir ligos išplitimo lauke. Tai pasiekti galima reguliuojant santykinę oro drėgmę ir drėgmės išsilaikymą ant lapų ir profilaktiškai naudojant fungicidus.
17. Lauke, siekiant sumažinti per dirvą plintančią infekciją, naudojamos agrotechninės priemonės: taikoma sėjomaina, sudaromos palankios augalams augti sąlygos, nesodinami jie drėgnoje vietoje ir per arti vienas kito, auginamos atsparios baltagūžių kopūstų, brokolių ir kaliaropių veislės. Fungicidų naudojimas kopūstų auginimo lauke, palyginti su daigynu, yra sudėtingesnis. Produktai, naudojami nuo Albugo candida sukeliamų ligų, gali būti efektyvūs ir nuo Peronospora parasitica.
Pagrindiniai fungicidai
18. Lietuvos Respublikoje nuo netikrosios miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – mankocebas.
Baltosios rūdys (Albugo candida)
Požymiai
19. Albugo candida yra svarbus žiedinių ir lapinių kopūstų patogenas, kuris gali pažeisti ir kryžmažiedes piktžoles (Capsella bursa-pastoris). Pirmiausia zoosporos patenka per žioteles. Oosporos sudygsta augalų liekanose ar dirvoje. Vėju plintančios sporangės dygsta formuodamos zoosporas. Ligos požymiai – lapų viršutinėje pusėje matomos apskritos, stambios, šiek tiek iškilios, iš pradžių šviesiai žalsvos, vėliau paraustančios dėmės. Lapų apačioje dėmės būna su baltom apnašom, iš pradžių blizgančiu paviršiumi, vėliau panašiu į dulkingas karputes. Baltos karputės išauga ir ant kitų ligos apimtų organų, kurie smarkiai deformuojasi: išsiraito arba pastorėja. Sėklos ant deformuotų sėklojų arba visai neišsivysto, arba nesubręsta. Baltosios rūdys mažiau pavojingos šakniavaisinėms daržovėms. Drėgmė ant lapų yra viena pagrindinių sąlygų infekcijai plisti. Žemoje temperatūroje liga turi ilgą inkubacijos periodą. Pakilus temperatūrai, procesas būna spartesnis. Ypač smarkiai liga išplinta rudenį. Žiemoja oosporos infekuotų augalų liekanose. Dirvoje gyvybingos išlieka daugelį metų.
Pagrindinė strategija
20. Baltųjų rūdžių infekcijos išvengti galima taikant sėjomainą, daigynui parenkant neužmirkusią, atvirą vietą, taip pat svarbu laiku užkirsti kelią infekcijos pradų kaupimuisi, t. y. šalinti ir naikinti infekuotus augalus ir jų liekanas, piktžoles. Auginti ligai atsparias veisles. Geru atsparumu A. candida poveikiui pasižymi briuselio kopūstų veislės Predora, Lunet, Lauris, Peer Gynt. Pasirodžius pirmiesiems ligų požymiams, reikia purkšti fungicidais.
21. Lietuvos Respublikoje nuo baltųjų rūdžių registruotų produktų nėra.
Miltligė (Erysiphe cruciferarum)
Požymiai
22. Miltlige dažniausiai užsikrečia briuselio kopūstai, griežčiai ir ropės, rečiau gūžiniai kopūstai, ridikėliai, ridikai. Ligos pažeisti lapai, lapkočiai vietomis arba ištisai apsitraukia balta grybienos valktimi, kuri vėliau pasidaro šviesiai rusvos spalvos. Ji būna ant abiejų lapo pusių. Tačiau ant viršutinės požymiai būna ryškesni. Dėl sutrikusios asimiliacijos ligotų augalų lapai džiūsta, todėl griežčių bei ropių šakniavaisiai būna smulkūs. Augalų paviršiuje esantis valktis sudarytas iš hifų ir bespalvių, ovalių, vienaląsčių, grandinėlėmis sukibusių konidijų. Vėliau valktyje atsiranda juodų, rutuliškų, retai išsidėsčiusių vaisiakūnių – kleistotecių. Grybas geriausiai išsilaiko žaliuosiuose audiniuose. Konidijas platina vėjas. Miltligė smarkiai gali išplisti sausą, šiltą vasarą, esant +15-20oC temperatūrai. Pavasarį pasėtuose augaluose pirmieji ligų požymiai pasirodo liepą ir sparčiai vystosi rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais.
Pagrindinė strategija
23. Geriausias būdas išvengti miltligės infekcijos – auginti atsparias ligai veisles. Tokia savybe pasižymi daugelis briuselio kopūstų veislių, taip pat gūžiniai kopūstai ir griežčiai. Be to, negalima augalų pertręšti azoto trąšomis, nes tai sudaro sąlygas vystytis patogenui. Negalima sodinti per tankiai augalų, būtina tinkamai sureguliuoti vandens režimą. Vegetacijos metu pastebėjus miltligės požymius, reikia purkšti fungicidais. Nuėmus derlių, pašalinti augalines liekanas. Neauginti greta kitų kryžmažiedžių daržovių, naikinti piktžoles.
24. Lietuvos Respublikoje nuo miltligės registruotų produktų nėra.
Juodoji dėmėtligė (Alternaria brassicae, A. brassicicola)
Požymiai
25. Alternaria brassicae ir A. brassicicola mikromicetai pekininius bastučius, kaliaropes, baltagūžius, žiedinius ir briuselio kopūstus pažeidžia vegetacijos ir laikymo metu. Grybai plinta su sėkla, juos platina vėjas, lietus. Svarbus užkrato šaltinis yra kryžmažiedžių šeimos piktžolės ir sergančių augalų liekanos. Infekcijai plisti palankiausia +20-24oC oro temperatūra ir 85-100% santykinė oro drėgmė. A. brassicicola grybų vystymuisi reikia žemesnės temperatūros nei A. brassicae. Esant palankioms sąlygoms, juodoji dėmėtligė gali pažeisti visas augalo dalis. Pekininiai bastučiai pažeidžiami galvučių formavimo ir brendimo metu. Pirmiausia pažeidžiami baltagūžių ir žiedinių kopūstų išoriniai lapai. Ant jų atsiranda smulkių, juodų, apskritų dėmelių, kurios plečiasi, pasidaro rievėtos, apsitraukia rudai juodomis apnašomis, jų centras paruduoja. Vėliau infekcija pereina ir ant aukštesnių, į gūžes besisukančių lapų. Tuomet gūžės išauga mažos, laikomos sandėliuose pūva. Ant brokolių ir žiedinių kopūstų galvučių atsiranda įdumbančių dėmelių, kurios pasidengia juodu, aksominiu pelėsiu.
Pagrindinė strategija
26. Šiuo metu beveik nėra visiškai atsparių Alternaria spp. lapinių ir žiedinių kopūstų veislių, tačiau ropių veislės pasižymi didesniu atsparumu. Infekcijos galima išvengti beicuojant sėklas, reguliuojant aplinkos sąlygas daigyne, nuolat stebint augalų būklę lauke. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, reikia naudoti efektyvius fungicidus. Būtina sunaikinti sirgusių augalų liekanas bei piktžoles, laikytis sėjomainos ir nesodinti kopūstinių daržovių arti rapsų ir kitų kryžmažiedžių augalų.
Pagrindiniai fungicidai
27. Lietuvos Respublikoje nuo juodosios dėmėtligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: mankocebas, pyraklostrobinas, nikofibenas.
Kekerinis puvinys (Botrytis cinerea)
Požymiai
28. Botryotinia fuckeliana (anamorfa – Botrytis cinerea) pažeidžia visas antžemines kopūstinių daržovių dalis. Paprastai kekerinis puvinys būna jau pastebimas imant derlių, ypač ant peraugusių baltagūžių ir žiedinių kopūstų, brokolių. Dažnai puvinys pasirodo ant jau esamų pažeidimų, kuriuos sukelia kitos ligos ar kenkėjai. Pašalę augalų audiniai, augalai su įvairiais mechaniniais pažeidimais taip pat pūna kekeriniu puviniu. Pažeidimų vietose susidaro gan didelės, rudos, vandeningos dėmės. Drėgnu, vėsiu oru jos pasidengia pilkos spalvos grybo apnašu, kuriame vėliau susiformuoja smulkūs, 2-7 mm dydžio, juodi skleročiai. Infekuotos vietos praskysta ir pūna ypač intensyviai, kai įsimeta bakterijos.
29. Kekerinio puvinio plitimui didelę reikšmę turi krituliai, aukšta santykinė oro drėgmė, augalų mechaniniai pažeidimai. Infekcija su vėju, lietumi greitai paplinta. Optimali temperatūra grybo vystymuisi yra +20°C, nors puviniai masiškai plinta ir esant 0°C temperatūrai. Naudojant etileno dujas produkcijos brandinimui, patogenas geba pasklisti kartu su dujomis, sukeldamas masinį produkcijos puvimą.
Pagrindinė strategija
30. Kekerinio puvinio infekcijos išvengti galima naikinant infekuotų augalų liekanas, augalus sodinant tinkamais atstumais atviroje vietoje. Esant palankioms ligai plisti sąlygoms, prieš nuimant vėlyvųjų veislių kopūstus, skirtus sandėliavimui, reikia nupurkšti fungicidais. Produkciją laikyti tinkamose sąlygose.
Pagrindiniai fungicidai
31. Lietuvos Respublikoje nuo kekerinio puvinio registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: mankocebas, pyraklostrobinas, nikofibenas.
Diegavirtė (juodoji kojelė) (Pythium spp.)
Požymiai
32. Diegavirte serga visi kryžmažiedžių šeimos augalai. Liga pažeidžia daigų šaknies kaklelį. Jis paruduoja arba pajuosta, suplonėja, pradeda pūti. Anksti apsikrėtę daigai išvirsta ir sudžiūsta. Infekcija dažniausiai pradeda plisti tik sudygus daigams. Palankios ligai plisti sąlygos yra rūgšti, gausiai laistoma žemė, kai augalai susodinti tankiai. Infekcija labiau plinta vėsiu oru. Ligos sukėlėjas gyvena dirvoje ar daigyno žemėje, jo sporos gyvybingos gali išlikti keletą metų.
Pagrindinė strategija
33. Ligos išvengti galima laikantis augalų sėjomainos, dezinfekuojant daigynų žemę. Negalima sėti sėklų ar sodinti daigų į drėgną, šaltą dirvą. Raunant sodinimui, reikia iš karto išbrokuoti diegavirtės pažeistus daigus. Sėklų beicavimas gali padėti išvengti ankstyvos augalų infekcijos.
34. Lietuvos Respublikoje nuo diegavirtės registruotų produktų nėra.
Šaknų gumbas (Plasmodiophora brassicae)
Požymiai
35. Šaknų gumbas yra labai žalinga, plačiai paplitusi liga. Juo sirgti gali įvairūs kultūriniai ir laukiniai kryžmažiedžiai augalai. Ant apsikrėtusių augalų šaknų atsiranda įvairaus dydžio išaugų, o šakniaplaukių būna mažai, todėl augalas nepajėgia apsirūpinti vandeniu bei maisto medžiagomis, kurių daug sunaudoja išaugų ląstelės. Šaknų gumbu sergančių augalų antžeminės dalys silpnai vystosi, kopūstai nesuka gūžių. Kopūstinis gumbiagrybis gyvena dirvoje. Palankios sąlygos jam plisti yra rūgšti dirvos reakcija. Kultūriniai augalai šaknų gumbu gali apsikrėsti vieni nuo kitų ir nuo laukinių augalų zoosporomis. Į audinių vidų zoosporos patenka per daigų arba suaugusių augalų šakniaplaukius. Susidariusiose šaknų išaugose išsivysto plazmodžiai, pilni smulkių, rutuliškų, bespalvių ilgalaikių sporų. Supuvus pažeistiems augalo audiniams, jos patenka į dirvą, kur gali išsilaikyti gyvybingos iki 4-20 metų.
Pagrindinė strategija
36. Rūgščias dirvas, prieš auginant kryžmažiedes daržoves, reikia pakalkinti. Dirvos pH turėtų būti mažiausiai 7. Rekomenduojama šių daržovių 8 metus nesodinti į tą pačią dirvą, bet sporos gali išlikti gyvybingos ir ilgiau. Sodinant patikrinti daigų šaknis ir ligotus augalus išbrokuoti. Sodinti tik į nusausintą dirvą. Per vegetaciją naikinti piktžoles, ypač kryžmažiedes. Nuėmus derlių pašalinti ar sunaikinti augalų liekanas, o dirvą suarti. Kasmet dezinfekuoti daigyno žemę. Prieš sodinant daigus, juos reikėtų pamirkyti fungicidų tirpale.
37. Lietuvos Respublikoje nuo šaknų gumbo registruotų produktų nėra.
Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)
Požymiai
38. Sklerotinis puvinys dažnai puola kopūstus lauke ir saugyklose. Lietingais metais kopūstų lapai pūva, sutęžta, pasidaro gleivėti. Infekcijos vietose susidaro balta, puri, panaši į vatą patogeno grybiena, kurioje susiformuoja žirnio dydžio juodi skleročiai. Jie gali būti gūžės paviršiuje ar viduje. Sausroje pažeistos vietos ruduoja ir primena sausąjį puvinį.
39. Sklerotinis puvinys daug žalos padaro sandėliuojamai produkcijai, dažnai pūdydamas ją kartu su kekeriniu puviniu. Apsikrėtusių kopūstų netinkamos laikymui gūžės, patekusios į saugyklą, apkrečia šalia esančias ir susidaro ligos židiniai.
40. Grybo skleročiai yra infekcijos šaltinis ir gali iki 3 metų išlikti gyvybingi dirvoje, jei atsiduria ne giliau kaip 8 cm nuo dirvos paviršiaus. Puvinio išplitimui palankūs drėgni orai ir +10-25°C temperatūra. Subrendę augalai labiau pažeidžiami nei jauni.
Pagrindinė strategija
41. Laikytis sėjomainos. Giliai suarti dirvas. Užkrėstuose laukose neauginti salotų, šakniavaisinių daržovių, pomidorų. Laikyti švariai sandėlius ir tarą daržovėms. Esant palankioms ligai plisti sąlygoms, prieš nuimant vėlyvųjų veislių kopūstus, skirtus sandėliavimui, nupurkšti fungicidais. Produkciją laikyti tinkamose sąlygose.
Pagrindiniai fungicidai
42. Lietuvos Respublikoje nuo sklerotinio puvinio registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: mankocebas, pyraklostrobinas, nikofibenas.
Kopūstų fuzariozė (Fusarium oxysporum f. sp. conglutinas)
Požymiai
43. Kopūstų fuzariozės sukėlėjas į kopūstus patenka per šaknis arba žaizdeles, esančias požeminėje augalo dalyje. Vėliau vandens indais patenka į antžemines augalo dalis. Apsikrėtę daigai dažniausiai žūsta. Sergančių augalų lapai pasidaro gelsvai žalsvi, vysta. Geltimas gali būti netolygus arba gelsta ištisai visas lapalakštis. Ant sergančių lapų pastebimos neryškios dėmės ir šiek tiek patamsėjusios gyslos. Perpjovus ligotą stiebą arba lapkotį, matomas parudavęs vandens indų ratas. Sergantys lapai nukrenta, todėl gūžės užauga smulkios.
44. Fuzariozės sukėlėjas yra tipiškas dirvos grybas, galintis ilgai išsilaikyti dirvoje. Ligos išplitimas priklauso nuo augalų atsparumo ir nuo auginimo sąlygų. Ypač pavojinga aukšta grunto temperatūra (optimali +23-24°C). Esant žemesnei kaip +20°C temperatūrai, ligos plitimas pristabdomas. Pastaruoju metu atsirado grybo rasė, kurios vystymuisi yra palankesnė šiek tiek žemesnė temperatūra. Šiuo atveju tokios rūšies fuzariozė mūsų klimato sąlygomis gali būti grėsmingesnė.
Pagrindinė strategija
45. Reikia auginti atsparias veisles, sėti beicuotas sėklas, dezinfekuoti daigynų dirvožemį. Laukuose būtina laikytis sėjomainos, toje pačioje vietoje neauginti kopūstinių daržovių 5-6 metus.
Vytulys, verticiliozė (Verticillium dahliae)
Požymiai
46. Verticilioze serga briuselio, žiediniai ir pekino kopūstai. Patogeno grybiena žiemoja dirvoje ir gali infekuoti augalus. Pirmieji ligos požymiai pasirodo ant arčiau žemės esančių lapų, kurie gelsta, ruduoja, o vėliau nukrenta. Verticillium dahliae pažeidžia augalo vandens indų sistemą. Infekcija laukuose plinta lopiniais, ypač kai yra drėgna.
Pagrindinė strategija
47. Šita liga nėra ekonomiškai svarbi, tad nelabai reikalingi specifiniai apsaugos produktai. Reikia taikyti augalų sėjomainą, užkrėstus augalus pašalinti iš lauko ir sunaikinti.
Gyslų bakteriozė, juodasis puvinys (Xantamonas compestris pv. campestris)
Požymiai
48. Kopūstų gyslų bakteriozė (juodasis puvinys) labai daug žalos padaro gamybiniams pasėliams, sandėliuojamoms daržovėms. Ligos simptomai išryškėja kaip „V“ raidės formos chlorozinės dėmės, išsidėsčiusios lapų pakraščiuose. Ligai progresuojant, dėmės plečiasi. Pažeisti audiniai pradeda ruduoti ir pūti, kopūsto koto skersiniame pjūvyje matosi pajuodavę vandens indai (iš čia ligos pavadinimas). Pažeistas vietas apninka kitos bakterijos. Pažeisti lapai prieš laiką nukrinta.
49. Nuimant vėlyvųjų veislių kopūstų derlių, pažeidimo požymių galima ir nematyti. Puviniai gali išryškėti vėliau sandėliuose. Ropinių kopūstų gyslos patamsėja tik sustorėjusių ūglių pažastyse, o stiebagumbiuose dažnai susiformuoja tuštumos. Pažeistų griežčių šakniavaisiuose išsivysto sausasis puvinys.
50. Patogenas peržiemoja dirvoje su augalinėmis liekanomis, kur išsaugo aktyvumą 2 metus. Pirminis infekcijos šaltinys gali būti sėkla. Bakterijos sėklos išorėje išlieka gyvybingos metus, o jos viduje – keletą metų. Ligos plitimui didelę reikšmę turi aukšta temperatūra, intensyvus tręšimas, tankiai pasodinti augalai, daigų pikavimas į per drėgną gruntą, blogas grunto drenažas daigyne ir inspekte, daigų užmirkimas, auginimas monokultūroje. Vegetacijos metu bakterijos į augalą gali patekti per mechaninius audinių pažeidimus ar natūralias augalo ertmes. Lietingomis vasaromis ar intensyviai lietinamuose plotuose, esant +27-30°C oro temperatūrai, ligos požymiai pasirodo po 10-12 dienų po užsikrėtimo. Sumažėjus drėgmei, inkubacinis periodas pailgėja 2-3 kartus. Infekcija pernešama rankomis bei įrankiais, prižiūrint augalus, išnešiojama vabzdžių.
Pagrindinė strategija
51. Reikia sėti sveikas, geros kokybės, beicuotas sėklas. Laikytis sėjomainos, kopūstines daržoves toje pačioje vietoje auginti po 3-4 metų. Daigus auginti neinfekuotame grunte, auginimui skirtas priemones dezinfekuoti. Nelaistyti daigų stipria vandens srove. Netrumpinti daigų šaknų ir lapų prieš sodinant į lauką. Naikinti kenkėjus pasėliuose. Tinkamų augalų apsaugos produktų nėra.
Bakterinis šlapiasis puvinys (Ervinia ir Pseudomonas spp.)
Požymiai
52. Erwinia spp., Pseudomonas spp. gali būti labai kenksmingas pekininių bastučių galvučių formavimo metu, kai brokoliams, žiediniams kopūstams formuojant žiedynus esti lietingi orai ir aukšta santykinė oro drėgmė. Pažeistos galvutės per keletą dienų praranda prekinę išvaizdą.
53. Gūžiniai kopūstai, griežčiai, ridikai, ropės nuo šlapiojo puvinio daugiausiai nukenčia sandėliavimo metu, ypač kai yra netinkama laikymo drėgmė ir temperatūra. Kopūstai su bakteriniais šlapiojo puvinio simptomais aptinkami jau lauke. Ant lapų atsiranda smulkių, persišviečiančių taškinių dėmelių. Esant sausam orui, pažeidimai toliau neprogresuoja. Drėgnu oru nekrozinės dėmės didėja ir susilieja. Infekcijai apėmus didžiąją lapo dalį, jis pradeda pūti. Nupjovę kopūsto gūžę, dažniausiai neatkreipiame dėmesio į kote esančią nežymią dėmelę, kurioje audiniai suminkštėję ir yra šiek tiek pakeitę spalvą. Patekę į saugyklas, vos pastebimai pažeisti kopūstai pradeda pūti, apkrečia sveikus šalia esančius kopūstus ir paverčia juos gleivinga, dvokiančia mase. Kartu su bakterijomis dažnai aptinkamas ir kekerinio puvinio sukėlėjas (Botrytis cinerea). Esant mišriam pažeidimui, šlapiai pūvanti kopūsto gūžė būna padengta pilku pelėsiu.
54. Nuo šlapiojo puvinio dažnai nukenčia kopūstų sėklojai. Puviniui labai išplitus, dvokia jų laukas. Pažeisti sėklojai pūva, nebeišaugina gerų sėklų.
55. Augalai bakterijomis gali užsikrėsti per sėklas, dirvą, kurioje yra likę sergančių nesupuvusių augalų liekanų, ypač kopūstų kotų. Bakterijas platina įvairūs kenkėjai, ypač musės. Infekcijos vieta dažnai tampa mechaniniai pažeidimai, atsiradę dėl kitų ligų ar kenkėjų. Dažniausiai šlapieji puviniai išplinta padarydami daug žalos lietingomis, karštomis (+25-30°C) vasaromis.
Pagrindinė strategija
56. Reikia kovoti su kenkėjais, transportuoti ir sandėliuoti sausą, be mechaninių pažeidimų produkciją. Būtina sandėliuoti neperaugusias ir nepernokusias gūžes su geru dengiamuoju vaškiniu sluoksniu. Efektyvių cheminių produktų nuo bakterinio šlapiojo puvinio nėra.
Bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. maculicola)
Požymiai
57. Bakterinė dėmėtligė dažna brokolių, briuselio ir žiedinių kopūstų, kartais ridikų liga. Dekoratyviniai kopūstai šiai bakterijai atsparūs. Bakterinės dėmėtligės simptomai – smulkios (iki 3 mm) taškinės dėmelės. Iš pradžių jos būna apvalios, vandeningos, tamsiai žalios. Vėliau dėmelės susilieja, įgauna netaisyklingą formą, pasidaro rusvai pilkos arba rudos su beveik juodu pakraščiu. Dėmėse audiniai ištrupa. Smarkiai pažeisti lapai raukšlėjasi, gelsta ir nukrinta.
58. Labiausiai nuo bakterinės dėmėtligės nukenčia žiediniai kopūstai ir jų sėklojai. Pirmiausiai ant galvučių pasirodo rudos, sausos dėmės, kurios greitai susilieja ir padengia visą galvutės paviršių. Drėgnesniu oru tokia galvutė pajuoduoja, pradeda pūti (kitos bakterijos Erwinia spp. sukelia šlapiąjį puvinį), atsiranda specifinis kvapas. Ant sėklojų žiedynkočių ir žiedų atsiranda juodų, pailgų dėmių, o vėliau visi žiedai juoduoja ir pūva. Kartais ką tik pažeisti žiedynkočiai tuoj pat nulinksta ir nuvysta. Ant lapkočių ir sėklojų stiebų dėmės pailgos, ant ankštarų – įvairios formos ir dydžio, rusvai juodos, blizgančios. Sėklos pažeistose ankštarose būna nedaigios.
59. Bakterijos peržiemoja dirvoje ant augalinių liekanų. Tačiau aktyvumą išlaiko tik vienerius metus. Pagrindinis infekcijos šaltinis – infekuotos sėklos. Ligą platina vabzdžiai ir kenkėjai. Drėgnu, vėsiu oru liga gali padaryti didelių nuostolių.
Pagrindinė strategija
60. Reikia sėti sveiką sėklą, daigus auginti neužkrėstuose gruntuose arba juos dezinfekuoti terminiu ar cheminiu būdu. Būtina naudoti švarią, dezinfekuotą tarą. Laikytis sėjomainos. Cheminių produktų nuo bakterinės dėmėtligės nėra.
Žiedinių kopūstų mozaikos virusas
Požymiai
61. Žiedinių kopūstų mozaika dažniausiai serga žiediniai kopūstai. Tačiau ja gali užsikrėsti ir kitos kryžmažiedžių šeimos daržovės, piktžolės. Sergančių augalų lapų gyslos pašviesėja, lėčiau auga, todėl lapalakštis išsigarbanoja, o kraštai užsiraito. Smarkiau ligos apnikti žiediniai kopūstai nesudaro žiedynų, o gūžiniai kopūstai nepajėgia susukti gūžių. Virusus išplatina amarai.
Pagrindinė strategija
62. Labai sunku apsisaugoti nuo virusų, bet galima naudoti agrotechnines apsaugos priemones, padedančias išvengti amarų pasirodymo, o kartu ir virusų. Būtina naikinti kryžmažiedes piktžoles, izoliuoti daigus nuo augalų, naikinti augalų liekanas. Virusų platintojus reikia naikinti insekticidais.
Antrinės ligos
63. Retkarčiais bastutinių šeimos daržovės gali sirgti dėmėtligėmis, kurias sukelia Pseudocercosporella capsellae ir Pleospora herbarum, bet šitos ligos nėra ekonomiškai reikšmingos. Augalus pažeisti gali bakterijos: Agrobacterium tumefaciens, Rhodococcus fascians, virusai: ropių geltonosios mozaikos timovirusas, ridikų mozaikos komovirusas, ropių lapų skrotelės virusas. Streptomyces scabies patogenai pažeidžia šakniavaisines daržoves.
Kopūstiniai amarai (Brevicoryne brassicae), persikiniai amarai (Myzus persicae)
Požymiai
64. Amarai labiausiai pažeidžia griežčius, gūžinius, briuselio ir žiedinius kopūstus. Amarai didelėmis kolonijomis gyvena ant augalų lapų, ūglių, žiedų ir čiulpia jų sultis. Pažeisti lapai susiraito, deformuojasi, būna užteršti skystomis cukringomis amarų išskyromis, todėl susidaro palankios sąlygos juodgrybiui ir kitoms ligoms plisti. Be to, abi amarų rūšys platina virusus. Besparniai persikiniai amarai yra 1,4-2,5 mm ilgio, nuo gelsvos iki tamsiai žalios spalvos. Sifonai ir kojos šviesios. Sparnuotų amarų galva tamsi, pilvelis su tamsiomis skersinėmis juostelėmis, antenos prisisegusios kauburėliuose. Lervos panašios į suaugėlius, tik mažesnės ir besparnės. Kopūstiniai amarai yra 1,9-2,3 mm ilgio, šviesiai žali. Patelės gali būti besparnės ir sparnuotos. Sparnuotų patelių galva ir kojos rudos, antenos šiek tiek trumpesnės už kūną. Patinai panašūs į pateles. Ištisus metus amarai veisiasi partenogenetiškai. Žiemoja suaugėliai apšildomuose šiltnamiuose ir daržovių saugyklose. Lietuvoje amarai labiau išplinta šiltomis, ne per daug lietingomis vasaromis.
Pagrindinė strategija
65. Naikinti kryžmažiedes piktžoles. Šalinti kopūstų kotus ir kitas derliaus atliekas, ant kurių žiemoja amarų kiaušiniai. Iš rudens giliai suarti dirvas. Nesodinti sėklojų gūžėms auginamų kopūstų. Šalia auginti skėtinių šeimos augalus, ant kurių papildomai maitinasi amarų entomofagai. Pastebėjus amarus ant augalų, reikia purkšti aficidais.
Pagrindiniai insekticidai
66. Lietuvos Respublikoje nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, tiazamatas, beta-cyflutrinas, alfa-cipermetrinas, beta-cipermetrinas, deltametrinas.
Pavasarinės kopūstinės musės (Delia radicum)
Požymiai
67. Pavasarinės kopūstinės musės plačiai paplitusios visose Europos šalyse. Jos kenkia gūžiniams kopūstams, ridikėliams, ropėms, griežčiams ir kitoms kryžmažiedėms daržovėms. Lervos graužia augalo šaknis ar požeminę stiebo dalį: smulkesnes šakneles visai nuėda, storesnių šaknų apgraužia žievę arba išgraužia joje griovelius. Pažeisti augalai apvysta, lapai pasidaro melsvai violetinio atspalvio, daigai lengvai išsirauna. Retkarčiais kopūstinės musės gali pažeisti ir ankstyvųjų briuselio kopūstų pumpurus. Pažeistose vietose susidaro palankios sąlygos daugintis grybams ir bakterijoms. Per metus būna 2-7 pavasarinės kopūstinės musės generacijos. Europoje pirmoji generacija išsivysto balandžio-gegužės, antroji – liepos mėn. Šios generacijos lervos yra kenksmingiausios.
Pagrindinė strategija
68. Rudenį būtina giliai suarti dirvą. Daigus reiktų sodinti kuo anksčiau. Negalima sodinti daržovių per giliai. Būtina naikinti kryžmažiedes piktžoles. Nuėmus ankstyvųjų kopūstų derlių, iš lauko reikia pašalinti ir sunaikinti kotus su šaknimis, kol juose tebėra musių lervų.
69. Cheminės apsaugos būdai priklauso nuo auginimo patirties:
69.1. Daigyne insekticidai naudotini tik tada, jei augalai išlieka daigyne iki balandžio pabaigos. Daugiausia apsaugos produktai augalams reikalingi po persodinimo. Daigyne insekticidų granules įterpti reiktų prieš sodinimą, sodinant arba visuotinai nupurkšti pasodinus;
69.2. Auginant augalus įvairiuose puodeliuose, insekticidų granules reikia įmaišyti ruošiant durpių substratą ar sulaistyti puodelius iškart prieš sodinimą. Taip insekticidas apsaugo šaknų zoną;
69.3. Lauke insekticidų granulės naudojamos sėjos arba sodinimo metu. Dvikomponentės insekticidų granulės nuo D. radicum ir amarų turi būti naudojamos visur, kur tik įmanoma sumažinti visuotinį purškimą insekticidais;
69.4. Jei D. radicum pažeidžia briuselio kopūstų pumpurus ar gūžinių kopūstų lapus, reikia naudoti apsaugos produktus;
69.5. Auginant ankstyvąsias šakniavaisines daržoves, galima išvengti pažeidimų, bet jei yra problemų dėl vėlesnės generacijos kenkėjų, reiktų purkšti insekticidais liepos pabaigoje arba įterpti granules vegetacijos viduryje.
70. Lietuvos Respublikoje nuo pavasarinių kopūstinių musių registruotų produktų nėra.
Vasarinės kopūstinės musės (Delia floralis)
Požymiai
71. Vasarinės kopūstinės musės labiausiai paplitusios šiaurinėje Europos dalyje ir išoriškai labai panašios į pavasarines kopūstines muses. Šitos musės labiausiai pažeidžia šakniavaisines daržoves. Lervos įsigraužia į augalų šaknis ir kotus, išėda jų vidų. Pažeisti augalai nustoja augti, skursta, kartais net žūva. Per metus išsivysto viena šių kenkėjų generacija, kuri būna aktyvi nuo vasaros vidurio iki ankstyvo rudens. Pažeidimai tampa pastebimi rugsėjo mėnesį.
Pagrindinė strategija
72. Regionuose, kur D. floralis padaro daug žalos, vėlyvųjų kopūstų apsaugai reikia naudoti insekticido granules sėjant arba iš karto po sudygimo. Ankstyvos sėjos augalams granulės išbarstomos ant vagų liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje.
73. Lietuvos Respublikoje nuo vasarinių kopūstinių musių registruotų produktų nėra.
Paslėptastraubliai (Ceutorhynchus pallidactylus)
Požymiai
74. Ceutorhynchus pallidactylus (sin. C. quadridens) kenkia įvairioms kopūstinėms daržovėms. Pažeistų daigų stiebeliuose būna išgraužti išilginiai takai. Tokie daigai skursta, labai lėtai auga, persodinti į lauką dažniausiai nuvysta ir nudžiūsta. Panašiai gali būti pažeisti lapkočiai ir sėklojų ūgliai. Kopūstinių stiebinių paslėptastraublių apnikti lapai gelsta ir lūžta, sėkliniai ūgliai blogai vystosi, kartais išlūžta ir nuvysta. Žalingiausios kenkėjų lervos.
Pagrindinė strategija
75. Nevėlinti daigų persodinimo į lauką, nes peraugusius daigus dažniau puola paslėptastraublių lervos. Prieš sodinant reikia atrinkti pažeistus, minkštais stiebeliais daigus. Daigyną įrengti toliau nuo rapsų laukų, nes stiebiniai paslėptastraubliai juose būna labai išplitę. Pastebėjus kenkėjus, rekomenduojama naudoti sisteminio poveikio insekticido granules.
76. Lietuvos Respublikoje nuo paslėptastraublių registruotų produktų nėra.
Rapsiniai žiedinukai (Meligethes spp.)
Požymiai
77. Rapsiniai žiedinukai daugiausia žalos sėklojams padaro žiedinių pumpurų formavimo tarpsniu. Kenkia tiek suaugėliai (pragraužia skylutes žiediniuose pumpuruose, išėda kuokelius ir piesteles, dėl to pumpurai dažniausiai nubyra, o jeigu nenubyra, iš jų išauga deformuotos ankštaros), tiek ir lervos, ypač jei jų viename žiediniame pumpure daugiau negu dvi. Kenkia gegužės pabaigoje – birželio pradžioje. Rapsiniai žiedinukai kenkia ir žiediniams kopūstams. Ypač daug šių kenkėjų būna pamiškėse, krūmuotuose ir žole apžėlusiuose plotuose. Žiemoja kenkėjai suaugėlių stadijoje pamiškėse po nukritusiais lapais arba dirvoje. Per metus išsivysto viena šių kenkėjų generacija.
Pagrindinė strategija
78. Vengti auginti daržoves šalia rapsų laukų. Rapsuose žiedinukai ypač išplinta birželio-liepos mėnesiais. Piretroidai efektyviai naikina žiedinukus ir reiktų purkšti, kai tik pasirodo pirmieji kenkėjai. Migraciją iš rapsų laukų tinkamu laiku nuspėti padeda prognozavimo metodai.
79. Lietuvos Respublikoje nuo rapsinių žiedinukų registruotų produktų nėra.
Vikšrai
Kopūstiniai baltukai (Pieris brassicae)
Požymiai
80. Ypač kenkia gūžiniams ir žiediniams kopūstams: graužia lapus, apėsdami iš pakraščių lapų minkštimą, palikdami tik stambesnes gyslas. Be kopūstų, vikšrai minta krienų, garstyčių, rapsų, kryžmažiedžių piktžolių lapais. Pirmos kartos vikšrai daugiau kenkia laukiniams augalams. Didžiausią žalą padaro antros kartos vikšrai.
81. Kopūstinio baltuko drugelis išskleistais sparnais yra 55-60 mm ilgio. Priekinių sparnų viršūnės juosvos, užpakalinių priekiniame pakraštyje yra juoda dėmelė. Patelės ant priekinių sparnų dar turi dvi juodas dėmeles. Dalis žiemojančių lėliukių žūna, todėl pavasarinė populiacija nėra gausi. Pirmos kartos drugiai pradeda skraidyti gegužės mėnesį. Patelės ant apatinės lapų pusės krūvelėmis deda kiaušinius. Lizduose jų gali būti nuo kelių dešimčių iki 100. Šaltas ir lietingas oras drugelių skraidymo metu apsunkina kiaušinėlių dėjimą. Per daug sausu oru kiaušinėliai sunkiai prisitvirtina prie lapo paviršiaus, nubyra žemyn. Po 6-13 dienų išsirita vikšrai, pradžioje laikosi krūvelėmis, vėliau išsiskirsto po visą augalą. Jie gelsvai žalsvi, su juodomis dėmelėmis ir taškeliais, su 8 poromis kojų, užauga iki 45 mm ilgio. Kūno šonais eina šviesiai gelsva juostelė. Kenkia 15-30 dienų, po to virsta lėliukėmis. Po 10-17 dienų išsirita drugiai, kurie skraido nuo liepos pabaigos iki rudens. Baigę vystytis, vikšrai ropoja į laukų pakraščius, lipa ant medžių kamienų, tvorų, pastatų, virsta lėliukėmis, kurios lieka žiemoti. Daugiausiai žalos padaro šiltą, ne per daug lietingą vasarą, auginant kopūstines daržoves po kopūstų.
Ropiniai baltukai (Pieris rapae)
Požymiai
82. Ropiniai baltukai – vieni iš labiausiai paplitusių kopūstinių daržovių kenkėjų. Vikšrai minta taip pat kryžmažiedžių piktžolių lapais. Kenkėjai išgraužia lapuose netaisyklingos formos skyles, palikdami tik gyslas ir dalį minkštimo prie jų. Gūžėse, žiedynuose išgraužia landas, užteršia jas savo išskyromis, nuo ko daržovės pūna. Ropinio baltuko drugelis panašus į kopūstinio, tik mažesnis (40-50 mm ilgio). Priekiniai sparnai gelsvai balti, jų viršūnė pilka. Ant patelės sparnų yra dvi juodos dėmelės, ant patino – viena. Užpakaliniai sparnai iš viršaus balti, priekiniame jų pakraštyje yra juoda dėmelė. Pirmos kartos drugiai pradeda skraidyti gegužės pradžioje. Kiaušiniai geltoni, sunkiai pastebimi, sudėti pavieniui. Šaltas ir lietingas oras drugelių skraidymo metu apsunkina kiaušinėlių dėjimą. Per daug sausu oru kiaušinėliai sunkiai prisitvirtina prie lapo paviršiaus, nubyra žemėn. Po 7-10 dienų išsirita vikšrai. Jie užauga iki 20-24 mm ilgio, turi 8 poras kojų. Jų kūnas žalsvas, apaugęs trumpučiais aksominiais plaukeliais. Per nugarą eina gelsva juostelė. Kenkia apie 20 dienų, po to virsta lėliukėmis. Žiemoja lėliukės ant medžių kamienų, tvorų, pastatų sienų ir ant piktžolių. Daugiausiai žalos padaro šiltą, ne per daug lietingą vasarą, auginant kopūstines daržoves po kopūstų.
Kopūstinės kandys (Plutella maculipennis)
Požymiai
83. Ypač žalingi jauniems augalams. Vikšrai graužia augalų lapus, sėklojų žiedus ir ankštaras. Lapuose matomi išgraužti „langeliai“ – vikšrai išėda lapo minkštimą, palikdami tik viršutinį epidermį. Išdžiūvęs epidermis ištrupa ir lieka skylės. Gali pažeisti užsimezgančios gūžės šerdį, tuomet kopūsto gūžės vystosi nenormaliai arba iš vienos susidaro keletas.
84. Kopūstinės kandies drugelis nedidelis, išskleistais sparnais – 17 mm ilgio, rusvai pilkos spalvos. Ant apatinės lapų pusės, dažniausiai išilgai gyslų, pavieniui ar nedidelėmis krūvelėmis deda sunkiai įžiūrimus smulkius (0,5 mm), ovalius, suplotus kiaušinius. Ką tik padėti, jie būna gelsvi, vėliau patamsėja. Po 3-7 dienų iš jų išsirita vikšrai. Jie yra apie 10 mm ilgio, verpstiški, apaugę retais ilgais plaukeliais, su 8 poromis kojų. Jauni vikšrai būna gelsvi, suaugę – ryškiai žali. Kenkia maždaug 9-15 dienų. Vikšrai baikštūs, pajutę pavojų, susiraito ir voratinklio siūlu leidžiasi žemyn. Užaugę vikšrai pasigamina retus, voratinklinius, verpstės formos kokonus ir juose virsta lėliukėmis. Po 7-14 dienų išskrenda drugys. Per metus išsivysto 2-3 kopūstinės kandies generacijos. Žiemoja lėliukės augalinėse liekanose, ant piktžolių, medžių žievėje. Palankios plitimui sąlygos – piktžolėti laukai, ypač daug kryžmažiedžių piktžolių, kai auga kopūstinės daržovės po kopūstų. Daugiausiai žalos padaro šiltą, nelietingą vasarą.
Kopūstiniai pelėdgalviai (Mamestra brasscae)
Požymiai
85. Be kopūstinių daržovių, kopūstiniai pelėdgalviai dar kenkia svogūnams, salotoms, burokėliams ir kitoms daržovėms. Vikšrai išgraužia lapuose stambokas ovalias skyles. Kopūstų gūžėse išgraužia landas, užteršia jas savo išskyromis. Pažeistos gūžės dažnai pūna. Kopūstinio pelėdgalvio drugelis vidutinio dydžio, pilkai rusvas, išskleisti sparnai yra apie 40 mm ilgio, priekiniai sparnai išmarginti tamsesnėmis dėmėmis ir juostelėmis. Patelės ant apatinės lapų pusės krūvelėmis po 10-40 deda melsvai pilkus kiaušinius. Po 15-20 dienų iš jų išsirita vikšrai. Jie užauga iki 50 mm ilgio, yra stori, beveik pliki, nelabai judrūs, su 8 poromis kojų. Jauni vikšrai būna žali, užaugę – pilkšvai rudai žali su gelsva juosta kūno šonuose. Kenkia maždaug 30-50 dienų. Vikšrai baikštūs, pajutę pavojų susiraito. Maitinasi tik naktimis, o dieną slapstosi po lapais. Per metus išsivysto viena kopūstinių pelėdgalvių generacija. Žiemoja lėliukės žemėje. Daugiausiai žalos padaro šiltą, nelietingą vasarą, auginant kopūstines daržoves po kopūstų.
Pagrindinė strategija
86. Naikinti kryžmažiedes piktžoles. Nuėmus derlių, pašalinti augalų liekanas, kuriose gali žiemoti kenkėjų lėliukės. Augalų vegetacijos metu nuolat stebėti augalų būklę. Pastebėjus jaunus vikšrus, nedelsiant purkšti insekticidais. Galima naudoti feromonines gaudykles, – jos padeda greičiau pastebėti kenkėjus. Sintetiniai piretroidai labai efektyviai naikina vikšrus, kol dar jie ant viršutinių lapų. Fosforo organiniai preparatai ypač gerai naikina Pieris rapae ir P. xylostella vikšrus. Efektyviai veikia biologinis preparatas, kurio sudėtyje yra Bacillus thuringiensis var. thuringiensis. Insekticidų išpurškimui naudoti didelį kiekį vandens, kad būtų gerai sudrėkinti visi augalų lapai. Paprastai užtenka vieno purškimo, bet jei vėl pasirodo vikšrų, reikia dar nupurkšti. Šakniavaisines daržoves vikšrai pažeidžia rečiau.
Pagrindiniai insekticidai
87. Lietuvos Respublikoje nuo kopūstinių pelėdgalvių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta cipermetrinas, deltametrinas, diflurbenzuronas, alfa-cipermetrinas, azadirachtinas.
Kryžmažiedės spragės (Phyllotreta spp.)
Požymiai
88. Kryžmažiedės spragės (Phyllotreta nemorum, P. undulata, P. vittata, P. nigripes) kenkia daugeliui kopūstinių daržovių. Vabalai išgraužia lapuose smulkias skylutes. Pažeisti augalai vysta, džiūsta, gali žūti. Lervos gali apėsti šakneles ar minuoti lapus. Kai spragės pažeidžia augimo kūgelį, daigai žūva.
89. Suaugę vabalai yra 2-4 mm ilgio, juodi, su geltonomis išilginėmis juostelėmis antsparniuose, rečiau vienspalviai. Mažus, 0,3-0,4 mm ilgio, gelsvus kiaušinius patelės deda į žemę šalia augalų arba ant augalų lapų. Po 3-12 dienų išsirita gelsvos, kirmėliškos, turinčios 3 poras krūtinės kojų lervos. Vystosi ir kenkia 16-30 dienų, po to dirvoje virsta lėliukėmis. Rugpjūčio pabaigoje pasirodo jauni vabalai, kurie žiemoja po augalų liekanomis, nukritusiais lapais ar dirvos grumsteliais. Generacija vienų metų. Palankios plitimui sąlygos: šalia daržovių pasėlių augantys sėkliniai pasėliai, rapsai, ankstyvas ir šiltas pavasaris. Daugiausiai žalos spragės padaro šiltais, nelietingais birželio, liepos mėnesiais.
Pagrindinė strategija
90. Augalai, pasodinti balandžio pradžioje ar birželio pabaigoje, būna mažiau apninkami spragių. Tad nereikia vėlinti sėjos ir persodinimo. Reiktų papildomai tręšti augalų daigus, kad jie sparčiau augtų. Naikinti piktžoles, ypač kryžmažiedes. Dirviniai insekticidai, panaudoti sėjos metu, efektyviai apsaugo nuo kenkėjų. Jeigu nebuvo beicuotos sėklos, tai iškart po augalų sudygimo reikia nupurkšti insekticidais. Spragių apniktus daigus reikia nedelsiant purkšti insekticidais. Prireikus – cheminiais produktais apdoroti 2-3 kartus kas 7-10 dienų.
Pagrindiniai insekticidai
91. Lietuvos Respublikoje nuo kryžmažiedžių spragių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta cipermetrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas.
Kopūstiniai nematodai (Heterodera cruciferae)
Požymiai
92. Heterodera cruciferae yra labai dažnas kenkėjas, randamas daugumoje dirvų, kuriose dažnai auginami kopūstiniai augalai. Pažeisti augalai lėtai auga ir silpnai dera, skursta, vysta. Nematodai plinta su žeme, kurioje yra pažeistų augalų likučių, su daigais, darbo įrankiais. Per metus turi 2-3 generacijas.
Pagrindinė strategija
93. Kenkėjų galima išvengti laikantis sėjomainos. Cheminių produktų ne visada reikia. Jie dažniau naudojami daigyne.
94. Lietuvos Respublikoje nuo kopūstinių nematodų registruotų produktų nėra.
Pikžolės
95. Piktžolių naikinimas, ypač ankstyvais kopūstinių daržovių tarpsniais, yra viena iš esminių augalų apsaugos krypčių. Pasėliuose augdamos piktžolės savo tvirtomis šaknimis paima iš dirvos vandens ir maisto daugiau nei kultūriniai augalai. Piktžolės naikinamos mechaniniu būdu, bet tai nėra taip efektyvu kaip cheminiai produktai. GAAP rekomenduoja naudoti trijų pagrindinių grupių herbicidus: prieš sėją ar sodinimą, augalams dygstant (ilgo veikimo herbicidai) ir augalų vegetacijos metu.
Prieš sėją ar sodinimą naudojami herbicidai
Pagrindinė strategija
96. Laukų apvalymas nuo pikžolių turi prasidėti dar prieš sėją ar sodinimą. Tikslinga naudoti cheminius apsaugos produktus nuo piktžolių, ypač daugiamečių, nesvarbu, ar tai būtų tuščias laukas, ar pūdymas. Prieš sėją Lietuvoje dažniausiai naudojamas herbicidas glifosatas. Juo dirva apdorojama dažniausiai rudenį – 2 savaitės prieš suariant dirvą arba purškiamos pūdyme vegetuojančios piktžolės. Jei priešsėlis yra javai, tai purškiama likus 2 savaitėms iki derliaus nuėmimo.
Ilgalaikio poveikio herbicidai
97. Atrankinio, ilgalaikio poveikio herbicidai gali būti naudojami prieš sėją ar sodinimą (trifluralinas ar pendimetalinas) arba po sėjos ar daigų persodinimo. Priklausomai nuo pasirinkto produkto, poveikis gali tęstis nuo 6 iki 20 savaičių. Dygstant piktžolėms, apdorojimą herbicidais reikia pakartoti, bet vėliau, kai daržovės pradeda sparčiai augti ir jų lapai plačiai uždengia dirvą, nustelbdami piktžoles, herbicidų naudoti nebūtina.
98. Lietuvos Respublikoje nuo piktžolių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: metazachloras (purškiama prigijus gūžinių ir žiedinių kopūstų daigams nuo vienamečių dviskilčių ir kai kurių vienaskilčių), pendimetalinas (purškiama nuo vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių iki kopūstinių daržovių daigų sodinimo).
Vegetacijos metu naudojami herbicidai
99. Nors dirviniai herbicidai yra efektyvūs, jie neapsaugo daržovių nuo piktžolių per visą augalų vegetaciją. Per lapus purškiami atrankinio, kontaktinio poveikio herbicidai dažnai naudojami ilgalaikių herbicidų poveikiui sustiprinti ir jaunoms piktžolėms naikinti. Bręsdamos daržovės nustelbia piktžoles ir augalams nebereikia konkuruoti dėl šviesos ir maisto medžiagų. Herbicido pasirinkimas priklauso nuo konkrečios daržovės biologijos ir piktžolėtumo.
Pagrindiniai herbicidai
100. Lietuvos Respublikoje nuo piktžolių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: nuo vienamečių ir daugiamečių piktžolių – klopiralidas (purkšti žiedinius ir gūžinius kopūstus, kai piktžolės yra skrotelės tarpsnyje); nuo vienamečių ir daugiamečių vienaskilčių piktžolių – cikloksidimas (purkšti žiedinius ir gūžinius kopūstus, kai piktžolės turi 3-5 lapelius); nuo daugiamečių ir vienamečių vienaskilčių piktžolių – propakvizafopas (purkšti gūžinius kopūstus, kai piktžolės turi 3-5 lapelius); nuo daugiamečių ir vienamečių vienaskilčių piktžolių – haloksifop-R-metilo esteris (purkšti kopūstus, kai piktžolės turi 3-6 lapelius).
Suderinta su EPPO standartu PP 2/7(1)
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) skėtinių šeimos augalams yra dalis EPPO programos. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima skėtinių šeimai (Umbelliferous) priklausančių daržovių: morkų (Daucus carota), lapkotinių salierų (Apium graveolens), šakniavaisinių salierų (A. graveolens var. rapaceum), paprastųjų pankolių (Foenicilum vulgare var. dulce) ir pastarnokų (Pastinaca sativa) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.
2. Skėtinių šeimos daržovių GAAP visų pirma priklauso nuo sveikos sėklos sodinimo į neužkrėstą patogenais dirvą. Reikia užtikrinti, kad skėtinių šeimos daržovės neužsikrėtusios specifinėmis ligomis (virusinėmis ir bakterinėmis), kenkėjais ir atitinka tolerancijos standartus kitiems kenksmingiems organizmams. Kad būtų išvengta kenksmingų organizmų poveikio, taikomos šios pagrindinės profilaktikos priemonės – sudaromos palankios augimo sąlygos, teisingai pasirenkama sėjomaina, sėjama sveika, ištirta sėkla, tinkamai tręšiama, rudenį nuėmus derlių pašalinamos ir sunaikinamos visos augalų liekanos. Būtina naikinti piktžoles, kuriose veisiasi kenkėjai, pažeistus augalus. Reikia laikytis agrotechnikos reikalavimų.
3. Skėtinių šeimos daržovės – tai dvimečiai monokarpiniai augalai. Pirmaisiais metais užaugina lapų skrotelę ir šakniavaisį. Antraisiais metais iš peržiemojusio šakniavaisio atželia lapų skrotelė, formuojasi žiedstiebiai, žiedynai, augalai žydi, mezga sėklas, o jas subrandinę sunyksta.
4. Petražolės (Petroselinum crispum), kalendra (Coriandrum sativum) ir kmynai (Carum carvi) taip pat priklauso skėtinių šeimai. Tai vaistingųjų savybių turintys augalai ir naudojami farmacijoje, todėl ypač svarbu parinkti tinkamus GAAP auginimo metodus.
5. Lietuvoje svarbiausi skėtinėms daržovėms kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyvios augalų apsaugos priemonės, yra šie:
5.1. Morkų šlapiasis puvinys (Erwinia carotovora);
5.2. Morkų alternariozė (Alternaria radicina);
5.3. Morkų sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum);
5.4. Morkų cerkosporozė (Cercospora carotae Pss.);
5.5. Morkų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea);
5.6. Morkų fomozė (Phoma rostrupii Sacc.);
5.7. Morkų rizoktoniozė (Rhizoctonia violance);
5.8. Tikroji miltligė (Erysiphe heraclei);
5.9. Morkinės musės (Psilae rosae Fabr.);
5.10. Šiauriniai gumbiniai nematodai (Meloidogyne hapla (Chitw.));
5.11. Morkinės blakutės (Trioza apicalis Forst.);
5.12. Morkiniai amarai (Semiaphis dauci F., Semiaphis carotae Kock.);
5.13. Tuopiniai-morkiniai amarai (Pemphigus phenax Born et Blunck);
5.14. Gluosniniai-morkiniai amarai, pastarnokiniai amarai (Cavariella aegopodii Scop., Cavariella pastinacae L.);
5.15. Gudobeliniai raudongalviai amarai (Dysaphis crataegi Kalt.);
5.16. Kmyninės kandys (Depressaria nervosa Haw.);
5.17. Morkinės kandys (Depressaria depressella Hbn.);
5.18. Salierų cerkosporozė (Cercospra apii);
5.19. Salierų septoriozė (Septoria apii);
5.20. Salierinės margasparnės minamusės (Philophylla heraclei L.);
5.21. Salieriniai amarai (Cavariella aegopodii).
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
6. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie GAAP, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse, ir kaip tai yra susiję su pagrindine GAAP strategija. Įmanoma, kad tos veikliosios medžiagos dėl tam tikrų priežasčių nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik šalyje registruotas produktas gali būti panaudotas.
1. MORKOS (Daucus carota subsp. sativa)
7. Morkos yra vienos iš plačiausiai auginamų ir naudojamų daržovių Europoje. GAAP svarbu žaladariai, turintys įtakos prekinei produkcijos išvaizdai.
8. Morkos nereiklios šilumai, pakelia trumpalaikes šalnas. Gerai dera humusingose, nepiktžolėtose dirvose. Tinkamiausios priesmėlio ir lengvo priemolio dirvos, nusausinti durpynai. Ankstyvajam derliui sėjamos anksti pavasarį, vėlesniam – vasaros pradžioje.
Šlapiasis puvinys (Erwinia carotovora)
Požymiai
9. Ant apsikrėtusių šakniavaisių atsiranda tamsių, vandeningų dėmių. Dažniausiai pradeda pūti galvutė, rečiau kitos šakniavaisio dalys. Puvinio dėmės labai greitai didėja ir apima visą šakniavaisį. Pažeistas audinys netenka stangrumo ir virsta pūvančia mase. Šlapiasis puvinys į augalo vidų patenka pro sužalotas dengiamojo audinio vietas. Ypač smarkiai nukenčia šiltai ir drėgnai laikomos morkos.
10. Žiemoja šlapiojo puvinio sukėlėjas sirgusių augalų liekanose. Bakterijos gali gyventi dirvoje saprofitiškai.
Pagrindinė strategija
11. Dar nėra išvesta šlapiajam puviniui atsparių veislių. Reikia laikytis sėjomainos, sėti tik beicuotą sėklą. Sterilizuoti saugyklas.
Pagrindiniai fungicidai ir beicai
12. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo šlapiojo puvinio yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: mankocebas ir propamokarbo – hidrochloridas.
Morkų alternariozė (Alternaria radicina)
Požymiai
13. Serga morkos, salierai, petražolės ir kiti augalai. Labiausia nukenčia sėklojai ir šakniavaisiai žiemą. Grybas pažeidžia lapus, šakniavaisius, gali sukelti diegavirtę. Iš pradžių ant apatinių, o vėliau ir ant viršutinių lapų atsiranda netaisyklingų rudų dėmių, lapai nudžiūsta. Ant laikomų saugyklose šakniavaisių galvučių pasirodo įdubusios dėmės. Jos apsitraukia tamsiomis konidijakočių apnašomis ir morkos pradeda pūti. Pūvančios morkos būna kietos ir sausos. Liga gerai plinta, kai esti aukšta temperatūra, aukšta santykinė drėgmė ir bloga ventiliacija. Infekcija gali išsivystyti ir ant morkų, laikomų 0oC temperatūroje. Morkų alternariozę platina oro srovės, lietus, vabzdžiai.
Pagrindinė strategija
14. Reikia laikytis sėjomainos – į tą patį lauką sėti ne anksčiau kaip po 3 metų. Sėti sveikas, beicuotas sėklas. Rudenį nuėmus derlių, būtina nedelsiant sunaikinti visas morkų liekanas. Sandėliavimui atrinkti tik sveikus, mechaniškai nesužalotus ir ligų nepažeistus šakniavaisius. Dar nėra išvesta alternariozei atsparių veislių.
Pagrindiniai fungicidai ir beicai
15. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo alternariozės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga mankocebas.
Morkų sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)
Požymiai
16. Sclerotinia sclerotiorum yra polifagas. Pažeidžia morkas, petražoles, salierus, bulves, pupeles, burokėlius ir kt. Pažeisti šakniavaisiai apsitraukia baltu, puriu apnašu, grybienos paviršiuje išsiskiria skaidraus skysčio lašeliai. Po to susidaro šviesūs, netaisyklingos formos, vėliau pajuoduojantys žirnio sėklos dydžio kūneliai. Tai skleročiai, kurie gali išlikti gyvybingi keletą metų ir vėl užkrėsti sveikus augalus. Pasibaigus ramybės periodui, iš dirvoje esančių skleročių išauga grybiena ir vystosi apoteciai (jie gamina askosporas). Askosporos, atsiskyrusios nuo apotecio, pažeidžia pageltusius ar nuvytusius lapus.
17. Grybas ant morkų šakniavaisių aptinkamas visoje Europoje. Morkų sklerotinis puvinys daugiausiai žalos padaro šakniavaisiams laikymo metu. Ši liga ypač intensyviai plinta drėgnoje aplinkoje. Liga dažniausiai plinta židiniais tiek lauke, tiek laikymo metu.
Pagrindinė strategija
18. Laikytis sėjomainos – į tą patį lauką morkas sėti ne anksčiau kaip po 4-5 metų. Laiku nuimti derlių. Naikinti derliaus liekanas. Reikia vengti tankaus pasėlio, nepertręšti dirvos. Dar nėra išvestų sklerotiniui puviniui atsparių veislių. Dirva neturėtų būti per drėgna. Galima biologinė apsauga naudojant preparatą „Coniothurum minitans“.
Pagrindiniai fungicidai
19. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo sklerotinio puvinio yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veikliosios medžiagos mankocebas ir propamokarbo-hidrochloridas.
Morkų cerkosporozė (Cercospora carotae)
Požymiai
20. Cerkosporoze serga pirmametės morkos ir sėklojai. Ant lapų atsiranda netaisyklingų, rudų dėmių. Dėmės palaipsniui didėja ir šviesėja. Lapų pakraščiai susigarbanoja, lapai pradeda gelsti, džiūsta. Ant lapkočių ir sėklojų stiebų dėmės siauros, pailgos, gelsvai rudos ar rudos. Ligai plisti palankios sąlygos yra lietingi, ūkanoti, šilti orai. Liga plinta konidijomis. Žiemoja grybas dirvoje augalų liekanose ir ant sėklų paviršiaus.
Pagrindinė strategija
21. Laikytis sėjomainos. Sėti tik sveiką, beicuotą sėklą. Nuėmus derlių, sunaikinti visas augalų liekanas. Kuo anksčiau pasėti ir laiku išretinti morkas, nes tankus pasėlis daugiau nukenčia nuo cerkosporozės.
22. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo cerkosporozės kol kas tinkamų registruotų produktų nėra.
Morkų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea)
Požymiai
23. Botryotinia fuckeliana (anamorfa Botrytis cinerea) daugiausia žalos padaro sandėliuose laikomoms morkoms. Ant apsikrėtusių pūvančių šakniavaisių atsiranda rudų puvinio dėmių. Jos greitai plinta ir susiliejusios apima visą morką. Pūvanti morka yra aptraukta puriomis, pilkomis, pelenų atspalvio dulkingomis apnašomis, sudarytomis iš konidijakočių ir konidijų. Ant supuvusių, apnašomis aptrauktų audinių susiformuoja smulkūs juodi skleročiai. Skleročiai gali susidaryti ir ant pilkojo kekero pažeistų augalų lauke. Tuomet jie peržiemoja dirvoje. Kekerinis puvinys intensyviai plinta drėgnoje aplinkoje. Sveiki, mechaniškai ar vabzdžių nepažeisti šakniavaisiai atsparūs kekeriniui puviniui. Kekerinis puvinys susidaro ir 0°C temperatūroje.
Pagrindinė strategija
24. Žiemai reikia palikti tik perrinktas, nesužalotas, sveikas morkas. Saugyklos turi būti išvalytos ir strerilizuotos.
Pagrindiniai fungicidai
25. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo kekerinio puvinio yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: mankocebas ir propamokarbo-hidrochloridas.
Morkų fomozė (Phoma rostrupii Sacc.)
Požymiai
26. Fomozė gali pažeisti visas morkų dalis: lapkočius, stiebus, žiedynus, sėklas, šakniavaisius. Ant lapkočių ir lapų gyslų susidaro balzganos, gelsvos, vėliau pilkos dėmės, nubertos smulkiais juodais taškeliais – grybo piknidžiais. Šakniavaisio galvutėje, kartais žemiau, atsiranda rusvų arba pilkų, palaipsniui įdumbančių sausojo puvinio dėmių. Ant morkų liekanų gali susidaryti grybo periteciai su aukšliais ir aukšliasporėmis, kurios ir žiemoja.
27. Jei apsikrėtusios morkos laikomos pakankamai šiltoje patalpoje, liga vystosi toliau. Susidaro įdubusios, baltu pelėsiu aptrauktos dėmės. Morkos šia liga smarkiau serga mažai organinių medžiagų turinčiose dirvose. Grybas peržiemoja morkų liekanose ir apkrėstose sėklose.
Pagrindinė strategija
28. Būtina sėti beicuotą sėklą. Laikytis sėjomainos ir agrotechnikos reikalavimų.
29. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo fomozės kol kas tinkamų registruotų produktų nėra.
Morkų rizoktoniozė (Rhizoctonia violance)
Požymiai
30. Morkų rizoktoniozė plinta lauke ir laikymo vietose. Ant šakniavaisių galvutės susidaro švininės, vėliau rausvos spalvos dėmės. Jų paviršius įdumba ir apauga bespalve, vėliau tamsiai violetine valktimi. Valktis sunyksta ir susiformuoja tamsiai violetiniai grybo skleročiai. Jie ilgą laiką išsilaiko ir užkrečia vis naujus augalus. Sergantys morkų šakniavaisiai sutrūkinėja, vysta, kartais pūva. Tokių augalų lapai gelsta ir džiūsta. Lauke rizoktoniozė plinta židiniais. Dirvoje purpurinis suktagrybis gali gyventi saprofitiškai.
31. Žiemą šakniavaisių puvinys vystosi toliau. Šaknų audiniai paruduoja, suminkštėja. Ypač greitai supūva paviršiniai šaknies audiniai. Infekcijos šaltinis yra sirgusių morkų liekanos.
Pagrindinė strategija
32. Reikia laikytis sėjomainos. Pavasarį prieš sėją sėklas beicuoti. Saugyklose šakniavaisius periodiškai perrinkti ir šalinti supuvusius.
Pagrindiniai fungicidai
33. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo rizoktoniozės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veikliosios medžiagos mankocebas ir propamokarbo-hidrochloridas.
Tikroji miltligė (Erysiphe heraclei)
Požymiai
34. Miltligė dažniausiai pažeidžia lapus. Ant pažeistų lapų, lapkočių susidaro baltos grybienos valktis. Senstant grybiena tankėja ir apima visą augalą. Jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Miltligės apnikti lapai sunyksta. Vegetacijos metu grybas plinta konidijomis, kurias platina vėjas. Palankiausios ligai vystytis sąlygos – sausi ir šilti orai. Žiemoja aukšliasporėmis kleistoteciuose. Esant palankioms oro sąlygoms, miltligė pasireiškia vasaros pabaigoje, anksti rudenį.
Pagrindinė strategija
35. Reikia laikytis sėjomainos, naikinti piktžoles ir reguliuoti laistymą. Prieš fungicidų naudojimą būtina nustatyti šakniavaisių dydį, kad būtų įsitikinta, jog augalų apsaugos produktai nepakenks jų tolesniam vystymuisi. Fungicidus naudoti pirmuoju ligos tarpsniu.
Pagrindiniai fungicidai
36. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo morkų miltligės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veikliosios medžiagos krezoksimetilas ir penkonozolas.
Morkinės musės (Psila rosae Fabr.)
Požymiai
37. Morkinės musės (Psila rosae Fabr.) gali kenkti apie 100-ui įvairių auginamų ir laukinių augalų. Labiausiai kenkia morkoms, rečiau pažeidžia salierus, petražoles, krapus, gelsvę, kalendrą. Pažeisti augalai skursta, silpnai auga, jauni augalai dažnai žūsta. Šakniavaisiai išgraužiami musės lervų landomis, prapjovus – matomi ploni, rudi, pilni ekskrementų takai. Pažeisti šakniavaisiai būna kartūs ir nemalonaus kvapo, deformuoti, jų išoriniai audiniai skersai sutrūkinėję, paviršiuje matomos įdubusios juodos dėmės. Saugyklose tokie šakniavaisiai greit supūva. Morkinė musė apie 5 mm ilgio, juodu blizgančiu kūnu, galva ir kojos geltonos spalvos. Lervos 5-8 mm ilgio, gelsvos. Žiemoja puparijai viršutiniame dirvos sluoksnyje. Skraidyti musės pradeda, kai dirvos temperatūra 5 cm gylyje 10 dienų laikotarpyje pasiekia +12°C. Antroje gegužės mėnesio pusėje patelės ant drėgnos žemės šalia augalų pradeda dėti kiaušinėlius. Musės pasirenka pavėsingas, mažai vėjo prapučiamas vietas. Birželio antroje pusėje išsirita lervos, kurios kenkia apie mėnesį. Antros generacijos musės pradeda skraidyti liepos antroje pusėje, lervos kenkia rugpjūčio – spalio mėn., iki derliaus nuėmimo.
Pagrindinė strategija
38. Laikytis sėjomainos. Morkoms auginti parinkti atviras vietoves. Sėklų beicavimas apsaugo tik nuo pirmos kartos musių lervų. Nedidelius pasėlius rekomenduojama apsaugoti agroplėvele. Insekticidai efektyvūs, kai naudojami kenkėjų skraidymo metu.
Pagrindiniai insekticidai, beicai
39. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo morkinės musės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga deltametrinas.
Morkinės blakutės (Trioza apicalis Forst.).
Požymiai
40. Morkinės blakutės (Trioza apicalis Forst.) – plačiai paplitę kenkėjai. Labiausiai kenkia jaunoms morkoms. Suaugėliai, lervos ir nimfos čiulpia lapų ir lapkočių sultis. Pažeisti lapai susigarbanoja, deformuojasi, pasidaro panašūs į petražolių lapus. Labiau pažeisti sėjinukai gali žūti. Morkinė blakutė apie 2-3 mm ilgio, gelsvai žalios spalvos. Sparnai skaidrūs, plėviški, ramybėje tarsi sudėti stogeliu. Kiaušinėlius deda nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio. Kiaušinėliai verpstės formos, balti, vėliau geltoni. Lervos vystosi apie 4 savaites. Lervos ir nimfos plokščios, ovalios, mažai judrios. Žiemoja suaugusios blakutės morkų lapijoje ir ant įvairių kitų augalų.
Pagrindinė strategija
41. Laikytis agrotechnikos reikalavimų. Šienauti laukų pakraščius, kur gali būti įvairių skėtinių šeimos augalų. Nelaikyti piktžolėtų pasėlių. Esant dideliam pažeidimui, naudoti insekticidus.
Pagrindiniai insekticidai
42. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo morkinės blakutės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veikliosios medžiagos alfa-cipermetrinas ir deltametrinas.
Amarai
Požymiai
43. Morkinių amarų (Semiaphis dauci F., Semiaphis carotae Kock.) pažeidimai labai panašūs į blakučių. Neretai šie kenkėjai aptinkami kartu. Pakenkti lapai deformuojasi, susigarbanoja. Kenkėjai laikosi kolonijomis šaknies kaklelio, stiebelio bei lapų pamatų srityje. Augalai silpnai auga. Amarai apninka ir sėklinius daržovių pasėlius. Stipriau pakenktų morkų šakniavaisių derlius sumažėja, o sėklojuose būna mažiau ir blogesnės kokybės sėklų. Morkiniai amarai yra 1,5-1,7 mm ilgio. Besparniai amarai yra šviesiai žali, su ruda galva, sparnuotųjų galva ir krūtinėlė juoda, pilvelio viršutinė dalis žalia. Žiemoja kiaušinėliai ant laukinių morkų ar ant augalų likučių. Pavasarį pradžioje amarai maitinasi laukiniais augalais, bet tik pradėjus dygti morkoms, greit perskrenda ant jų.
44. Tuopiniai-morkiniai amarai (Pemphigus phenax Born et Blunck) – dvinamiai kenkėjai. Nėra labai paplitę. Pavasarį ir rudenį aptinkami tuopose, o nuo gegužės-birželio iki rugsėjo mėnesio – morkose ir kituose skėtinių šeimos augaluose. Ant pažeistų topolių lapų atsiranda gelsvai žali ovalūs gumbeliai. Amaruotų morkų šakniavaisiuose sumažėja cukraus kiekis, o stipriau apnikti augalai gali nunykti. Sparnuoti amarai juodi, besparniai – šviesesni, juodai žalsvi. Lervos balsvai geltonos. Amarų kolonijos gerai matomos rudenį, kasant derlių. Šakniavaisiai padengti balsvu, vaškiniu apnašu, kurį gausiai išskiria amarai. Žiemoja kiaušinėliai tuopų žievės nelygumuose. Išsiritę amarai pirmiausiai apninka medžių lapų apatinę pusę. Gegužės pabaigoje atsiranda sparnuoti amarai, kurie perskrenda ant morkų. Amarų migracija trunka 4-6 savaites. Patelės veda jauniklius šalia augalų ant žemės. Viena patelė gali atsivesti iki 100 lervų. Priskaičiuojama iki 9 generacijų.
45. Gluosniniai-morkiniai amarai, pastarnokiniai amarai (Cavariella aegopodii Scop., Cavariella pastinacae L.) savo vystymusi bei kenkimu labai panašūs. Tai dvinamiai kenkėjai, pavasarį apninka gluosnius, vėliau migruoja į krapų, morkų, petražolių ir kitų skėtinių augalų pasėlius. Apnikti amarų lapai susiraito, deformuojasi, augalai skursta, silpniau auga. Sparnuotų amarų galva ir krūtinė yra juodos, pilvelis – žalios spalvos, besparniai – iki 3 mm ilgio, žali, be vaškinio apnašo. Žiemoja kiaušinėliai gluosnių žievėje, pumpuruose. Pavasarį, brinkstant gluosnių pumpurams, išsiritusios lervos čiulpia gluosnių lapų ir nesumedėjusių ūglių sultis. Vėliau atsiradę sparnuoti amarai perskrenda į daržovių pasėlius. Per visą vegetaciją išsivysto kelios amarų generacijos. Rugsėjo mėnesį amarai perskrenda ant gluosnių. Čia išsivysto besparniai vabzdžiai, kurie deda žiemojančius kiaušinėlius.
46. Gudobeliniai raudongalviai amarai (Dysaphis crataegi Kalt.) – dvinamiai kenkėjai, pavasarį apninka gudobeles, vėliau migruoja į morkų ir kitų skėtinių augalų pasėlius. Gudobelės lapuose susidaro rausvai violetinės išaugos. Apniktų amarais morkų šakniavaisiai nustoja vystytis, sumažėja jų svoris ir cukraus kiekis juose. Amarai tamsiai žalios spalvos, jų kolonijos morkose įgauna juodą spalvą, kuri atsiranda nuo miltelių pavidalo vaškinių amarų išskyrų. Kiaušinėliai pradžioje gelsvai žali, vėliau žaliai juodos spalvos. Žiemoja amarai gudobelės žievėje, o gegužės mėnesį perskrenda į morkų pasėlius, kur, priklausomai nuo oro sąlygų, išsivysto 3-9 amarų kartos. Labiau gali kenkti liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Jei vasara labai sausa, kenkėjų populiacija nedidelė, būna tik 3 generacijos.
Pagrindinė strategija
47. Naikinti laukines morkas, šienauti laukų pakraščius. Vengti pasėlius sodinti šalia topolių, gluosnių, gudobelių. Cheminiai apsaugos produktai taikytini esant palankioms amarams plisti sąlygoms. Rudenį, nuėmus derlių, reikia giliai suarti dirvą. Naikinti morkų liekanas.
Pagrindiniai afidicidai
48. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo amarų yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, triazamatas, beta – cyflutrinas, beta – cipermetrinas, deltametrinas.
Kandys
Požymiai
49. Kmyninės kandys (Depressaria nervosa Haw.). Daugiau kenkia kmynams, rečiau morkų, petražolių, pastarnokų ir kitų skėtinių šeimos augalų sėklojams. Kmyninės kandies vikšrai minuoja lapus, įsigraužia į stiebą. Žiedynus apraizgo voratinkliais, nugraužia žiedkočius, žiedus ir sėklas. Drugeliai iki 3 cm ilgio, priekiniai sparnai rusvi, išmarginti baltais bei juodais taškeliais ir tamsiai rudais išilginiais brūkšneliais, užpakaliniai – pilki. Žiemoja drugiai patalpose, kuriose džiovinami ir kuliami sėklojai. Gegužės viduryje jie perskrenda ant skėtinių augalų. Patelės kiaušinėlius deda ant lapų apatinės pusės ir žiedkočių. Kiaušinėliai plokšti, pradžioje žali, vėliau gelsvi ir tamsiai pilki, jų gali būti iki 200. Jauni vikšrai pilki, vėliau gelsvai žali, juodi ar margi, iki 2 cm ilgio. Kenkia 4-5 savaites, po to virsta lėliukėmis. Liepos mėnesį atsiranda naujos kartos drugiai.
50. Morkinės kandys (Depressaria depressella Hbn.) kenkia morkų, krapų, pastarnokų, kmynų ir kitų skėtinių šeimos augalų sėklojams. Kandies vikšrai nukandžioja žiedkočius, apgraužia butonus, žiedus, neprinokusiais sėklas, kartais ir lapus. Vikšrai apraizgo plonais voratinkliais skėtukus. Suaugę drugiai žiemoja patalpose, kur buvo džiovinami bei kuliami sėklojai, pastogėse ir panašiose vietose. Skraido birželio antroje pusėje. Drugeliai apie 2 cm ilgio, priekiniai sparnai tamsiai rudi, užpakaliniai – šviesiai rusvai pilki. Galva ir priešnugarėlė yra šviesiai gelsvos spalvos. Patelės ant sėklojų žiedinių skėtukų sudeda ovalių, žalsvų kiaušinėlių, iš kurių išsirita rusvi vikšrai. Vikšrai kenkia liepos mėnesį. Lėliukėmis jie virsta liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje. Drugiai skraido rugpjūtį. Generacija vienų metų.
Pagrindinė strategija
51. Naikinti skėtinių šeimos laukinius augalus, augančius netoli sėklinių pasėlių. Drugiams masiškai skraidant, sėklojus purkšti insekticidais. Iškultų sėklojų liekanas sudeginti.
Pagrindiniai insekticidai
52. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo kandžių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, diflurbenzuronas, beta – cipermetrinas, alfa – cipermetrinas.
Šiauriniai gumbiniai nematodai (Meloidogyne hapla (Chitw.))
Požymiai
53. Šiauriniai gumbiniai nematodai (Meloidogyne hapla (Chitw.)) yra polifaginiai kenkėjai, kenkiantys morkoms, burokėliams, rečiau žirniams, petražolėms. Randama ant runkelių, dobilų bei daugelio laukinių augalų. Pažeisti augalai lėtai auga, skursta, silpnai dera, vysta. Pasėlių nuostoliai gali siekti iki 50%. Šakniavaisiai būna deformuoti, ant šaknų matomi įvairaus dydžio gumbeliai. Patelės bespalvės, 0,5x1,0 mm dydžio, kriaušės formos, gyvena šaknų gumbuose. Patinai – kirmėliški, 1,2-1,5 mm ilgio, gyvena dirvoje. Šaknų viduje patelė sudeda iki 2800 kiaušinėlių. Kiaušinėliai žiemoja pažeistų augalų šaknų gumbuose ar dirvoje, drebutinės masės maišeliuose. Pavasarį išsiritusios lervos pasklinda dirvoje ir skverbiasi į sveikų augalų šaknis. Per metus nematodai turi 2 generacijas. Kenkėjai plinta per užkrėstą žemę, įrankius.
Pagrindinė strategija
54. Nors šie kenkėjai nėra labai išplitę, bet būtina laikytis sėjomainos, morkų, petražolių neauginti po augalų – nematodų maitintojų. Aptikus kenkėjais apkrėstą lauką, 4-6 metus neauginti augalų, kuriuos gali pažeisti kenkėjai. Tokiame lauke tinka sėti javus, sodinti kopūstus.
55. Lietuvos Respublikoje nuo šiaurinių gumbinių nematodų kol kas tinkamų registruotų produktų nėra.
Piktžolės
56. Piktžolės skėtinių šeimos augalų pasėliuose auga visą jų vegetacijos laikotarpį. Jos sudaro geras sąlygas įvairiems kenkėjams vystytis ir plisti. Piktžolės naikinamos purenant tarpueilius, naudojant herbicidus.
Pagrindinė strategija
57. Tinkama sėjomaina – yra vienas iš pagrindinių piktžolių naikinimo būdų. Geriausi priešsėliai – javai, po kurių nelieka daugiamečių piktžolių ar pašarinių morkų. Tačiau morkas auginti po bulvių ar rapsų nepatariama dėl savaiminio užsisėjimo. Morkas į tą patį lauką reikia sėti ne anksčiau kaip po 5 metų. Iki morkų sėjos daug piktžolių sunaikinama dirbant žemę. Dirva pradedama dirbti rudenį, kai nuimamas priešsėlis. Rudenį dirva giliai suariama. Pavasarį dirva kultivuojama ir akėjama. Morkų sėjai dirva turėtų būti įdirbta 30 cm gyliu, puri, lygi, grumsteliai smulkūs.
58. Ankstyvajam derliui morkos sėjamos į lysves ar vagas. Kad greičiau sudygtų, galima auginti po plėvelės priedangomis. Po priedangomis morkos auginamos tol, kol išsivysto 7 tikrieji lapeliai.
59. Vėlyvosioms morkoms lysvės, vagos turi būti paruoštos 2 savaitės prieš sėklos įterpimą. Taip leidžiama sudygti piktžolėms, kurios išnaikinamos kontaktiniais herbicidais ar mechaniniu būdu.
60. Tarpueiliai purenami 3-4 kartus per vegetaciją. Taip išnaikinamos ne tik piktžolės, bet ir pagerinama aeracija, ypač sunkesnėse dirvose po stipraus lietaus.
61. Morkoms pavojingiausios daugiametės piktžolės (varpučiai, šerytės, rietmenės) ir vienametės (kiauliauogės, dirviniai lipikai). Šių piktžolių vešlios šaknys, o raunant išsirauna ir šalia augančios morkos, retėja pasėlis. Todėl naudojami herbicidai. Rudenį herbicidai geriau veikia, kai purškiami šiltu oru, o piktžolės vešlios. Nupurškus reikia, kad nors 5 val. nelytų ir lietus nenuplautų herbicidų. Rudenį herbicidai sunaikina ne tik antžeminę piktžolių dalį, bet ir jų šaknis.
62. Pavasarį trumpaamžės piktžolės naikinamos morkoms skirtais herbicidais. Šie herbicidai gerai veikia tik drėgnoje dirvoje.
Pagrindiniai herbicidai
63. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo piktžolių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti herbicidai: gezagardas, treflanas, stompas, reiseris.
2. LAPINIAI SALIERAI (Apium graveolens var. dulci)
64. Lapiniai salierai sėjami stikliniame šiltnamyje kovo – balandžio mėn., o birželio pradžioje sėjinukai persodinami į dirvą. Kadangi salierai jautrūs oro sąlygoms, juos galima pridengti plėvele. Dirva, kurioje bus auginami salierai, turi būti švari, neužsikrėtusi ligomis ir kenkėjais.
3. ŠAKNIAVAISINIAI SALIERAI (Apiumgraveolens var. rapaceum)
65. Šio skėtinių šeimos augalų naudojimo galimybės trejopos: priklausomai nuo atmainos, galima naudoti maistui jo šakniavaisius, lapus ar kotus. Šakniavaisinių salierų lapai turi gydomųjų savybių ir naudojami farmacijoje.
66. Šakniavaisiniams salierams geriausiai tinka sunki, drėgna, daug maistingųjų medžiagų turinti dirva ir vėsi lietinga vasara. Todėl labai svarbu pasirūpinti, kad dirva nuolat būtų drėgna, ypač kai formuojasi šakniavaisiai ir per vasaros sausras. Sėjinukai sodinami į lauką gegužės antroje pusėje, o derlių išaugina spalio mėnesį.
67. Užtikrinti efektyvią augalų apsaugą nuo žaladarių ir sumažinti cheminių produktų panaudojimą galima reguliariai stebint augalus, taikant prognozavimo ir purškimo metodus, mažinančius produktų normas.
Salierų septoriozė (Septoria apii)
Požymiai
68. Ant lapų, lapkočių ir sėklojų stiebų atsiranda nedidelių, netaisyklingų blyškesnių dėmių. Jos palaipsniui didėja, pasidaro pilkšvai rusvos ar rausvai rudos, kiek vėliau pašviesėja. Dėmėse iš abiejų lapų pusių pasidaro tamsūs taškeliai – piknidžiai.
69. Septoriozės dėmės apima vis naujus ir naujus lapus, šie gelsta ir džiūsta, derlius mažėja. Optimali temperatūra grybui vystytis +27°C.
70. Vegetacijos metu ligos sukėlėjai plinta piknosporomis. Sporas platina vėjas, lietus. Žiemoja sukėlėjai dirvoje, augalų liekanose.
Pagrindinė strategija
71. Būtina sėti sveiką, beicuotą sėklą.
72. Lietuvos Respublikoje salierų apsaugai nuo septoriozės kol kas tinkamų registruotų produktų nėra.
Salierų cerkosporozė (Cercospra apii)
Požymiai
73. Serga salierai ir pastarnokai. Abiejose lapų pusėse atsiranda netaisyklingų arba apskritų dėmių. Dėmėse matomos pilkos apnašos, sudarytos iš grybo konidijakočių ir konidijų.
74. Salierinės cerkosporos pažeisti salierų lapai gelsta ir džiūsta, šaknų derlius mažėja. Sporas gali pernešti vėjas, vanduo. Ligai plisti palankios sąlygos, kai dienomis esti aukšta temperatūra, labai drėgna, tvanku, o naktimis šalta, migla, rūkas.
75. Žiemoja sukėlėjas dirvoje su augalų liekanomis.
Pagrindinė strategija
76. Sėti atsparių veislių sėklas. Sėklas beicuoti. Laikytis sėjomainos.
77. Lietuvos Respublikoje salierų apsaugai nuo cerkosporozės kol kas tinkamų registruotų produktų nėra.
Salierinės margasparnės minamusės (Philophylla heraclei L.)
Požymiai
78. Salierinės margasparnės minamusės (Philophylla heraclei L.) nėra plačiai paplitę kenkėjai. Gali kenkti salierams, pastarnokams, petražolėms ir daugeliui kitų skėtinių augalų. Lapuose matomos stambios, plokščios dėmės – minos, kurios pradžioje būna balsvos, vėliau paruduoja. Minose matomos lervos ir jų kruopėti juodi ekskrementai. Stipriau pakenkti lapai pagelsta ir sudžiūsta. Palankiomis sąlygomis kenkėjai gali padaryti daug žalos, ypač daigynuose. Pati minamusė yra apie 5 mm ilgio, kūnas rausvai geltonas, žvilgantis. Lervos 7-9 mm ilgio, balsvos, verpstiškos, permatomos. Puparijai (lėliukės) 5-7 mm ilgio, gelsvi ar rudi. Lėliukės žiemoja viršutiniame dirvos sluoksnyje, po augalų liekanomis. Pavasarį musės deda kiaušinėlius ant salierų, pastarnokų ar kitų skėtinių šeimos augalų lapų. Išsiritusios lervos įsigraužia į lapų parenchimą ir minuoja lapus. Antros kartos lervos kenkia liepos ir rugpjūčio mėnesiais.
Pagrindinė strategija
79. Laikytis sėjomainos. Naikinti skėtinių šeimos piktžoles. Pažeistus lapus surinkti ir sudeginti, nekompostuoti. Rudenį giliai suarti dirvą. Esant reikalui, daigyne naudoti insekticidus.
80. Lietuvos Respublikoje salierų apsaugai nuo salierinių margasparnių minamusių kol kas tinkamų registruotų produktų nėra.
Morkinės musės (Psila rosae Fabr.)
Požymiai
81. Morkinės musės (Psila rosae Fabr.) gali kenkti apie 100 įvairių auginamų ir laukinių augalų. Labiausiai kenkia morkoms, rečiau pažeidžia salierus, petražoles, krapus, gelsves, kalendras. Pažeisti augalai skursta, silpnai auga, jauni augalai dažnai žūsta. Šakniavaisiai išgraužti musės lervų landomis, prapjovus – matomi ploni, rudi, pilni ekskrementų takai. Pažeisti šakniavaisiai būna kartūs ir nemalonaus kvapo, deformuoti, jų išoriniai audiniai skersai sutrūkinėję, paviršiuje matomos įdubusios juodos dėmės. Saugyklose tokie šakniavaisiai greit supūva. Morkinė musė apie 5 mm ilgio, juodu blizgančiu kūnu, galva ir kojos geltonos spalvos. Lervos 5-8 mm ilgio, gelsvos. Žiemoja puparijai viršutiniame dirvos sluoksnyje. Skraidyti musės pradeda, kai dirvos temperatūra 5 cm gylyje 10 dienų laikotarpyje pasiekia +12°C. Antroje gegužės mėnesio pusėje patelės ant drėgnos žemės šalia augalų pradeda dėti kiaušinėlius. Musės pasirenka pavėsingas, mažai vėjo prapučiamas vietas. Daugiausiai kenkia daržuose prie namų, kolektyviniuose soduose. Birželio antroje pusėje išsirita lervos, kurios kenkia apie mėnesį. Antros generacijos musės pradeda skraidyti liepos antroje pusėje, lervos kenkia rugpjūčio – spalio mėn., iki derliaus nuėmimo.
Pagrindinė strategija
82. Laikytis sėjomainos. Salierus auginti atokiau nuo kitų skėtinių šeimos augalų, parinkti atviras vietoves. Sėklų beicavimas apsaugo tik nuo pirmos kartos musių lervų. Nedidelius pasėlius rekomenduojama apsaugoti agroplėvele. Insekticidai efektyvūs, kai naudojami kenkėjo skraidymo metu.
Pagrindiniai insekticidai
83. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo morkinės musės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – deltametrinas.
Salieriniai amarai (Cavariella aegopodii)
Požymiai
84. Tai polifagai. Pažeidžia lapus, stiebus bei čiulpia sultis. Pažeisti lapai susiraito, deformuojasi, augalai skursta, džiūsta. Salieriniai amarai platina virusines ligas. Žiemoja lervos ant augalų liekanų. Pavasarį patelės pradeda skraidyti, deda kiaušinėlius ant lapų.
Pagrindinė strategija
85. Naikinti piktžoles. Šalia salierų neauginti dekoratyvinių augalų. Pasirodžius amarų kolonijoms, augalus purkšti aficidais.
Pagrindiniai aficidai
86. Lietuvos Respublikoje salierų apsaugai nuo amarų yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, triazamatas, beta – cyflutrinas, beta – cipermetrinas, deltametrinas.
4. ŠAKNIAVAISINIAI PANKOLIAI (Foenicilum Vulgare.)
87. Pankoliai ilgadieniai augalai, augdami šiltai ir šviesiai, subrandina žiedus, bet ne šakniavaisius. Dirva turi būti humusinga, išpurenta ir gili, gerai patręšta kompostu arba perpuvusiu mėšlu. Galima sėti tiesiai į atvirą dirvą. Kadangi pankoliai bijo šalčio, reikia uždengti plėvele. Šakniavaisiniai pankoliai subręsta po 12 savaičių.
5. PASTARNOKAI (Pastinaca sativa)
88. Pastarnokai auginami kaip morkos. Ligos, kenkėjai ir piktžolės panašūs.
6. ŠAKNIAVAISINĖS PETRAŽOLĖS (Petroselinum crispum)
89. Labai atsparios šalčiui. Sėjama kovo – balandžio viduryje. Dygsta kelias savaites. Šakniavaisinės petražolės užauga per 20-24 savaites. Derlius paprastai nuimamas spalio mėnesį, bet galima petražoles palikti žiemoti, pridengus eglišakėmis. O prireikus nuskinti. Jeigu temperatūra nebūna labai žema, petražolės žaliuoja ir šaltu metų laiku. Toje pačioje vietoje petražoles galima sėti ne anksčiau kaip po 3 metų.
Petražolių septoriozė (Septoria petroselini)
Požymiai
90. Serga petražolės ir pastarnokai. Ant lapų, lapkočių ir sėklojų stiebų atsiranda netaisyklingų, nešvariai baltų arba rusvų su tamsiai rudu apvadu dėmių, kurios vėliau šviesėja. Vegetacijos metu petražolinė septorija plinta piknosporomis, kurias išnešioja vėjas, ištaško lietaus lašai, gali pernešti dirbantieji. Septoriozės dėmės apima vis naujus ir naujus petražolių lapus. Jos dažniausiai esti lapų pakraščiuose, todėl sergantys lapai gelsta nuo pakraščių. Žiemoja petražolinė septorija dirvoje su sirgusių augalų liekanomis.
Apsaugos priemonės
91. Nuėmus petražolių derlių, reikia sunaikinti visas liekanas. Giliai aparti arba sukasti dirvą. Laikytis sėjomainos – į tą patį lauką petražoles sėti ne anksčiau kaip po 5 metų. Sėti tik sveiko pasėlio chemiškai arba termiškai išdezinfekuotą sėklą. Laistymas gali būti vienas iš sporas platinančių reiškinių. Apdorojus sėklas fungicidu tiramu, padidinamas petražolių atsparumas septoriozei. Fungicidais purkšti galima tik tuomet, kada yra matomi ligos simptomai.
92. Dar nėra išvestų septorijai atsparių veislių.
93. Sėklos apdorojimas – tiramas; fungicidai: azoksistrobinas, difenokonazolis, tiramas.
Salierų septoriozė (Septoria apiicola)
94. Tai labai dažna salierų liga. Ant lapų ir lapkočių atsiranda pilkšvai rusvų ar rausvai rudų nekrotinių dėmių. Dėmėse iš abiejų lapų pusių pasirodo tamsūs taškeliai – piknidžiai. Vaisiakūniuose subręsta piknosporos. Septoriozės dėmės apima vis naujus ir naujus lapus, šie gelsta ir džiūsta. Palankios plisti sąlygos yra vėsūs ir drėgni orai. Vegetacijos metu ligos sukėlėjai plinta piknosporomis. Sporas platina vėjas, lietus, gali pernešti ir žmogus.
Apsaugos priemonės
95. Pažeistus augalus nedelsiant reikia pašalinti ir sunaikinti. Rudenį, nuėmus derlių, sunaikinti salierų liekanas. Laikytis sėjomainos – į tą patį lauką salierus sėti ne anksčiau kaip po 5 metų. Sėti beicuotą sėklą. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, purkšti fungicidais.
Suderinta su EPPO Standartu PP 2/1 (1)
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) po priedangomis auginamiems agurkams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima agurkinių šeimai (Cucurbitaceae) priklausančių augalų: melionų (Cucumis melo), agurkų (Cucumis sativus) ir cukinijų (Cucurbita pepo) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.
2. Agurkai auginami lauke (žr. EPPO standartas 2/nn „Lauke auginami agurkai“) ir po priedangomis: stikliniuose arba polietileniniuose šiltnamiuose bei polietileno plėvelės tuneliuose. Oficialūs reikalavimai agurkinių šeimos augalams, auginamiems po priedangomis, turi užtikrinti, kad jie neužsikrėtę specifinėmis ligomis (virusinėmis ir bakterinėmis), kenkėjais ir atitikti tolerancijos standartus kitiems kenksmingiems organizmams. Siekiant išvengti ligų, pagrindinės profilaktikos priemonės – sudaryti agurkams palankias augimo sąlygas, teisingai pasirinkti sėjomainą, tinkamai tręšti, laiku naikinti piktžoles, sėti sveiką, ištirtą sėklą.
3. Laikytis sėjomainos – viena iš svarbių sąlygų norint išvengti ligų. Nepatartina agurkų auginti po paprikos, pomidorų ir baklažanų. Reikia auginti veisles, atsparias netikrajai miltligei ir pašaknio ligoms. Naujos, Šiaurės Europoje išvestos veislės yra atsparios rauplėms (Cladosporium cucumerinum), sausligei (Corynespora cassiicola), todėl šie patogenai jau nėra problema po priedangomis auginamiems agurkams.
4. Agurkai šiltnamiuose gali būti auginami lysvėse ar hidroponikoje. Pagal GAAP, reikia sėti sveiką, ištirtą sėklą į neužkrėstą patogenais kompostą, vatą. Agurkams reikia daug maisto medžiagų, jie bijo staigių oro, temperatūros bei drėgnumo svyravimų ir maisto medžiagų pertekliaus. Augalų sodinimo tankumas turi įtakos agurkų derliui, derėjimo ankstyvumui ir ligotumui. Šiltnamiai turi būti vėdinami, vėdinimo angos, langai įrengiami šiltnamio stoge ir viršutinėje šoninių sienų dalyje. Langų ir ventiliacijos angos uždengiamos tinklais siekiant išvengti vabzdžių (amarų, kandžių, baltasparnių) patekimo į šiltnamį. Nuskynus paskutinį derlių, patalpos išvėdinamos, išraunamos augalų liekanos, išvežamos iš šiltnamių ir sunaikinamos, sterilizuojama laistymo sistema. Dirvos sterilizacija apsaugo augalus nuo žaladarių. GAAP rekomenduoja dirvą sterilizuoti garinant ir soliarizuojant, vengti sistematinių sterilantų panaudojimo. Pietų šalyse dirvos soliarizacija yra labai efektyvi apsaugos priemonė nuo dirvoje gyvenančių patogenų (Fusarium spp., Pythium spp., Rhizoctonia solani, Fusarium saloni), nematodų ir kai kurių rūšių piktžolių. Tai hidroterminis procesas, kurio metu dirva uždengiama skaidria polietilenine plėvele ir laikoma mažiausiai 40 dienų. Prieš kaitinimą dirva turi būti supurenta ir gerai palaistyta.
5. Pagal GAAP, visi cheminiai produktai, naudojami šiltnamiuose apsaugai nuo ligų ir kenkėjų, ant augalų paskleidžiami naudojant aukštos kokybės rankinius ar automatinius purškimo įrenginius (LVM). Gali būti naudojami mažatūriai purškimo įrenginiai, tada pesticidai paskleidžiami sudarant rūką, miglą, paleidžiant juos dūmų pavidalu. Kai vyksta purškimo darbai, durys ir langai turi būti sandariai uždaryti, darbininkai turi dėvėti spec. aprangą.
6. Agurkams rekomenduojama ir biologinė apsauga. Jei naudojami biologiniai agentai ir yra apsaugos priemonių būtinybė, turėtų būti įvertintas abipusis apsaugos produktų veikimas, biologiniams agentams, pasirenkant apsaugos produktus bei jų panaudojimo laiką.
7. Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) rekomendacijose pateikiami agurkų apsaugos būdai nuo kenkėjų, ligų ir piktžolių.
8. Lietuvoje svarbiausi agurkams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyvios augalų apsaugos priemonės, yra šie:
8.1. Agurkų mozaika (Cucumber mosaic virus);
8.2. Agurkų bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae);
8.3. Diegavirtė (Fusarium spp., Pythium spp., Rhizoctonia solani);
8.4. Šaknų puvinys (Fusarium saloni);
8.5. Agurkų netikroji miltligė (Pseudoperonospora cubensis);
8.6. Agurkų miltligė (Erysiphe cichoracearum., Sphaerotheca fuliginea);
8.7. Agurkų alternariozė (Alternaria cucumerina);
8.8. Rauplės (Cladosporium cucumerinum);
8.9. Agurkų askochitozė (Ascochyta cucumis);
8.10. Agurkų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea);
8.11. Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotionum);
8.12. Šiltnaminiai baltasparniai (Trialeurodes vaporarium);
8.13. Minamusės (Liriomyza spp.);
8.14. Moliūginiai amarai (Aphis gossypii);
8.15. Tabakiniai tripsai (Thrips tabaci);
8.16. Šiltadaržiniai tripsai (Heliothrips haemorrhoidalis);
8.17. Voratinklinės erkės (Tetranychus urticae);
8.18. Šiauriniai gumbiniai nematodai (Melaidogyne hapla);
8.19. Baltosios kirmėlaitės (Enchytraeus albigus);
8.20. Podros (Podura);
8.21. Spragšiai (Elateridae);
8.22. Piktžolės.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
9. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie GAAP, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse ir kaip tai susiję su pagrindine GAAP strategija. Įmanoma, kad tos veikliosios medžiagos dėl tam tikrų priežasčių nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik šalyje registruotas produktas gali būti panaudotas.
Agurkų diegavirtė (Fusarium spp., Pythium spp., Rhizoctonia solani)
Požymiai
10. Diegavirtę sukelia įvairūs patogeniniai dirvos grybai (Fusarium spp., Pythium spp., Rhizoctonia solani, Phytophthora spp., Alternaria spp.). Dažnai ši liga vadinama juodąja kojele. Labiausiai nukenčia nepalankiomis sąlygomis augantys agurkų daigai: užkrėstas, šaltas, drėgnas, mažai laidus dirvožemis, per giliai įterpta sėkla, per tankiai augantys daigai, mažai šviesos, žemesnė kaip +20°C temperatūra, stipri laistomo vandens, ypač netinkamos temperatūros, srovė ir kt. Susirgusių daigų šaknies kaklelis ir šaknys paruduoja. Stiebelio dalis prie žemės suplonėja ir patamsėja, lapeliai vysta, daigai sunyksta. Kai kada be ryškesnių ligos simptomų pasodinti šiltnamyje daigai pradeda sirgti šaknų puviniais. Dažnai ligą išprovokuoja temperatūros svyravimai dienos nakties metu.
11. Ligos sukėlėjai žiemoja dirvoje, šiltnamio grunte. Ten jie gali gyventi ir kaip saprotrofai ir užkrėsti tik nusilpusius augalus. Kai kurie patogenai plinta su sėkla.
Pagrindinė strategija
12. Agurkų apsaugos nuo diegavirtės esmė yra apsaugoti juos nuo bet kokio šaltinio, platinančio infekcijas. Privalu sėti sveiką, kompleksiškai beicuotą sėklą į neužkrėstą gruntą. Prieš sėjant ar sodinant agurkus į dirvą, reikia įterpti fungicidus. Laikytis sėjomainos ir teisingos sėjos normų (atitinkamas tankumas ir gylis). Sudaryti kuo palankesnes sąlygas agurkams augti, nepertręšti azoto trąšomis. Vengti sunkių, nelaidžių dirvų ir gruntų. Daigus ir jaunus augalus laistyti fungicidais, šalinti sergančius augalus. Gerai išvalyti ir dezinfekuoti šiltnamius, indelius, kuriuose buvo auginami agurkų daigai.
Pagrindiniai fungicidai
13. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo diegavirtės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – propamokarbo hidrocholiridas.
Šaknų puvinys (Fusarium saloni)
Požymiai
14. Šaknų puvinys šiltnamiuose gana dažna žalinga agurkų liga. Agurkų šaknų puvinius sukelia kompleksas patogeninių dirvos mikroorganizmų, kurie augalus užkrečia per šaknų sistemą. Serga agurkai, melionai, moliūgai, cukinijos, arbūzai. Vieni dažniausių sukėlėjų minimi Fusarium genties grybai. Grybo Fusarium solani (Mart) Sacc f. sp. cucurbitae Snyd. et Hans. Yra dvi rasės, viena užkrečianti vaisius, stiebus ir šaknis, o kita – tik vaisius. Pasodinus šia liga apkrėstus daigus, agurkai suserga labai greitai, ką tik pradėję derėti. Pirmi ligos simptomai pastebimi stiebo apatinėje dalyje prie žemės paviršiaus. Nekrotinės dėmės apjuosia ne tik stiebo pamatinę dalį, bet ir šaknis. Pagrindinė šaknis pasidaro tamsiai ruda, sutrūkinėja, pūva. Agurkų apatiniai lapai apvysta, palaipsniui gelsta ir džiūsta. Esant didelei drėgmei, pažeidimų vietose susiformuoja rausvos grybo apnašos. Nuo šaknų puvinio smarkiai nukenčia agurkai, augantys nepalankiomis sąlygomis, kai dirvožemio temperatūra nukrinta žemiau +16-18°C arba pakyla daugiau kaip +28-30°C. Per didelė dirvožemio drėgmė, nuolat patenkantis vanduo ant stiebų laistant augalus išprovokuoja šaknų ir apatinės stiebo dalies puvinius. Labiau pažeidžiami tie daigai, kurie pertręšti azotu, ištįsę – augę nepakankamai apšviestoje vietoje.
15. Kai agurkų lapai saulėtomis dienomis apvysta, o apsiniaukus vėl lyg ir atsigauna, galima įtarti vytulį. Dažnai vytulio ir šaknų puvinių požymiai labai panašūs. Šių ligų sukėlėjai, peržiemoję augalinėse liekanose, labai užkrečia šiltnamio gruntą.
Pagrindinė strategija
16. Laikytis agrotechnikos reikalavimų. Sėti sveiką, beicuotą sėklą į neužkrėstą gruntą. Šalinti susirgusius jau nykstančius augalus. Šiltnamiuose palaikyti normalią temperatūrą bei drėgmę, nepertręšti azoto trąšomis. Profilaktiškai laistyti daigus fungicidais.
Pagrindiniai fungicidai
17. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo šaknų puvinio yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: monkocebas ir propamokarbo hidrocholiridas.
Agurkų netikroji miltligė (Pseudoperonospora cubensis)
Požymiai
18. Agurkų netikroji miltligė (sukėlėjas Pseudoperonospora cubensis (Berk. et Curt.) Rostow.) – bene žalingiausia grybinė liga tiek šiltnamyje, tiek lauke. Serga tik lapai. Pirmus ligos požymius geriausia pastebėti rytais. Viršutinėje sergančių lapų pusėje atsiranda apibrėžtų gyslomis, kampuotų, šviesiai žalsvų, vėliau nugelstančių ir nuruduojančių dėmių. Joms susiliejus, lapas sudžiūsta. Jei drėgna, apatinėje lapo pusėje susidaro pilkšvai violetinis apnašas iš grybo sporų. Grybo sporas oro srovės perneša dideliais atstumais ir per trumpą laiką, esant palankioms ligai plisti sąlygoms, gali masiškai susirgti augalai, sukeldami ligos epifitotiją. Netekę lapų, agurkai nebedera, džiūsta. Jeigu ši liga pasireiškia anksti, derliaus gali visai nebūti. Dėl ypatingo gebėjimo greitai apkrėsti augalus ligos eiga gali būti žaibiška ir per kelias dienas žūsta dideli agurkų plotai. Ligai plisti labai palankios vėsios ir drėgnos naktys (temperatūra +15-16°C), liūtys, ilgai besilaikantis rūkas, migla, o saulėtomis dienomis temperatūra +20-25°C. Pastebėta, kad kelias dienas prieš pasirodant dėmėms ant lapų, net vidudienį matoma rasa. Būtent tuomet arba pasirodžius pirmosioms dėmėms, agurkai purškiami fungicidais. Kai oras sausas, liga plinta mažiau, bet nesibaigia.
19. Neaišku, kaip grybas peržiemoja mūsų klimato sąlygomis. Manoma, kad užkratas lieka ant šiltnaminių agurkų ten, kur šie auginami ištisus metus. Vegetacijos metu užkratą perneša vėjas dideliais atstumais.
Pagrindinė strategija
20. Auginti atsparias netikrajai miltligei veisles. Nesusodinti agurkų per tankiai, šiltnamyje palaikyti kuo žemesnę santykinę drėgmę. Pastebėjus pirmus ligos požymius ar gavus signalą apie jos pasirodymą, reikia profilaktiškai purkšti fungicidais.
Problemos su atsparumu fungicidams
21. Yra taikomos įvairios fungicidų naudojimo strategijos, kad būtų išvengta jų atsparumo atsiradimo. Patariama sisteminių fungicidų nenaudoti daugiau kaip dvejus metus ar tris kartus per sezoną. Jei galima, reiktų naudoti skirtingas veikliąsias medžiagas turinčius produktus arba naudoti jų mišinius su kontaktiniais preparatais. Šis patogenas yra atsparus fungicidui metalaksilui ir azoxsytrobinui. Nors netikrosios miltligės atsparumas kitiems fungicidams nėra nustatytas, atsparumo rizika visuomet turi būti vertinama agurkų purškimo programose.
Pagrindiniai fungicidai
22. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo netikrosios miltligės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: promokarbo hidrochloridas, mankocebas, vario sulfatas + negesintos kalkės.
Agurkų miltligė (Erysiphe cichoracearum., Sphaerotheca fuliginea)
Požymiai
23. Agurkų miltligę gali sukelti du patogeniniai grybai – Erysiphe cichoracearum D. C. et Merat ir Sphaerotheca fuliginea (Schlech.) Poll. Šie grybai parazituoja ant visų moliūginių šeimos augalų rūšių. Labiau miltlige serga agurkai šiltnamiuose. Lauko agurkai serga retai, paprastai baigiant derėti. Ligos požymiai – baltos spalvos grybienos apnašas dėmių pavidalo lapų viršutinėje pusėje, vėliau apnašas aptraukia ir apatinę pusę, pereina ant stiebo. Ligos apimti lapai silpniau asimiliuoja ir anksti sudžiūsta. Stipriau pažeisti augalai menkai dera, skursta ir žūsta. Miltligė ant agurkų vaisių aptinkama labai retai. Dauguma platinamų agurkų veislių ir hibridų yra atsparūs miltligei.
24. Miltligės sukėlėjai peržiemoja augalinėse liekanose, ant piktžolių. Šiltnamiuose konidijos plinta laistant vandeniu. Užkratą gali pernešti vėjas. Patogenui vystytis pakankama 50 % santykinė oro drėgmė. Palankesnės sąlygos infekcijai plisti, kai augalai auga tankiai, silpnas apšvietimas, žema vidutinė oro temperatūra, besilaikanti drėgmė ant lapų.
Pagrindinė strategija
25. Auginti miltligei atsparias veisles. Pastebėjus pirmus ligos požymius, purkšti fungicidais. Agurkų nesodinti tankiai. Nepertręšti azoto trąšomis. Naikinti piktžoles, kad jos neužsikrėstų ir po to neperneštų ligos. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines liekanas.
Problemos su atsparumu fungicidams
26. Yra taikomos įvairios fungicidų naudojimo strategijos, kad būtų išvengta atsparumo jiems atsiradimo. Patariama sisteminių fungicidų nenaudoti daugiau kaip dvejus metus ar tris kartus per sezoną. Jei galima, reiktų naudoti skirtingas veikliąsias medžiagas turinčius produktus arba naudoti jų mišinius su kontaktiniais preparatais. Šis patogenas yra atsparus fungicidui karbendazimui, imazalilui, metalaksilui ir azoxsytrobinui. Nors miltligės atsparumas kitiems fungicidams nėra nustatytas, atsparumo rizika visuomet turi būti vertinama agurkų purškimo programose.
Pagrindiniai fungicidai
27. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo tikrosios miltligės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: krezoksin-metilas ir penkonozolas.
Agurkų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea)
Požymiai
28. Agurkų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea Pers.) dažna liga šiltnamiuose, kai per žema oro temperatūra ir didelė santykinė oro drėgmė. Ypač daug žalos liga padaro polietileniniuose šiltnamiuose vėsiomis, lietingomis vasaromis, kai neįmanoma gerai išvėdinti šiltnamių. Pažeidžiami visi augalo organai: lapai, stiebai, vaisiai, vaisinės užuomazgos, ūsai. Pūdamos vaisių užuomazgos suminkštėja ir pasidengia vešliu pilku apnašu. Besiliečiant infekuotai vietai su kita augalo dalimi, užkratas greit pereina ant jos. Ant lapų kekerinio puvinio dėmės paprastai esti didelės, netaisyklingos formos, rusvos spalvos. Puvinio apimtose vietose stiebas paruduoja, suminkštėja, apsitraukia pilku apnašu, kuriame matomi juodi skleročiai. Jeigu pūva stiebo apačia, vysta ir žūsta visas augalas, o jeigu aukščiau – virš pažeistos vietos esanti augalo dalis.
Pagrindinė strategija
29. Sėti dezinfekuotą sėklą. Šalinti pirmuosius susirgusius augalus, vaisius, lapus. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, naudoti fungicidus. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines liekanas.
Pagrindiniai fungicidai
30. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo kekerinio puvinio yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: promokarbo hidrochloridas ir mankocebas.
Agurkų sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum (Lib.) de Bary)
Požymiai
31. Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum (Lib.) de Bary) daugiausia pažeidžia agurkus, auginamus šiltnamiuose. Pūvanti augalo dalis suminkštėja ir pavandenija, apsitraukia balta, panašia į vatą grybiena, kurios gabalėliais plinta ligos sukėlėjas. Iš grybienos susiformuoja tamsūs kūneliai – skleročiai. Jie gali susidaryti ir stiebo viduje. Skleročiai dirvoje išlieka gyvybingi ilgą laiką. Agurkai gali sirgti ir uždara forma, kai išorėje grybienos apnašas nesusidaro, o sergantis augalas vysta ir sudžiūna. Agurkų sklerotinis puvinys daug žalos padaro tuose šiltnamiuose, kur nesilaikoma agrotechnikos reikalavimų, per tankiai susodinti augalai, per žema oro temperatūra ir per didelė oro drėgmė.
Pagrindinė strategija
32. Agurkų daigus prieš sodinimą dezinfekuoti. Nesodinti agurkų per tankiai, nepertręšti azotu. Šalinti pirmuosius susirgusius augalus, vaisius, lapus. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines liekanas. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, naudoti fungicidus.
Pagrindiniai fungicidai
33. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo sklerotinio puvinio yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: promokarbo hidrochloridas ir mankocebas.
Agurkų bakterinė dėmėtligė (sukėlėjas bakterija Pseudomonas syringae
pv. Lachrymans (Shmith et Brayn))
Požymiai
34. Agurkų bakterine dėmėtlige (sukėlėjas bakterija Pseudomonas syringae pv. lachrymans (Shmith et Brayn) gali sirgti dauguma moliūginių šeimos augalų, bet dažniausiai paplitusi ant šiltnamiuose auginamų agurkų. Ant pažeistų lapų gana gausiai atsiranda šviesiai žalsvų, smulkių (iki 0,5 cm diametro), pradžioje vandeningų, kampuotų dėmelių. Esant drėgnam orui, dėmėse iš apatinės lapo pusės galima pamatyti šviesiai žalsvas, pavandenijusias dėmeles. Jos gana greit plečiasi, pasidaro kampuotos, pilkšvos, vėliau paruduoja. Dėmių vietose išsiveržia pilkšvo skysčio lašeliai, kuriuose būna daug bakterijų. Dėmių vietose lapalakštis gali iškristi. Ant stiebų, lapkočių ir vaisių atsiranda smulkių apskritų, įdumbančių dėmelių. Į jų paviršių taip pat gali išsiveržti drumzlini, lipnūs skysčio lašeliai su bakterijomis. Susirgę vaisiai beaugdami deformuojasi, praranda prekinę išvaizdą.
35. Bakterijos išlieka gyvybingos nesupuvusiose sirgusių augalų liekanose, sėklose. Vegetacijos metu plinta per orą, vandenį – lyjant ar laistant arba mechaniškai – skinant vaisius, prižiūrint augalus. Palankiausios sąlygos vystytis bakteriozei – didelė oro drėgmė, kai lapų paviršiuje ilgesnį laiką išlieka vandens lašeliai ir +19-24°C temperatūra.
Pagrindinė strategija
36. Sėti tik sveikų augalų sėklą. Laikytis agrotechnikos reikalavimų, šalinti pirmuosius susirgusius augalus. Ligai progresuojant, šiltnamiuose stengtis palaikyti aukštesnę kaip + 25°C temperatūrą ir 65-70 % drėgmę.
Pagrindiniai fungicidai
37. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo bakterinės dėmėtligės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – vario sulfatas + negesintos kalkės.
Agurkų askochitozė (Didymella bryonie (Aversw.) Rehm.)
Požymiai
38. Agurkų askochitozę sukelia patogeninis grybas Ascochyta cucumis Fautr. et Roum. (Didymella bryonie (Aversw.) Rehm.). Paprastai serga agurkai, auginami po priedangomis. Susirgę daigai žūsta. Jei apsikrečia paaugę agurkai, ligos požymiai gali atsirasti ant visų antžeminių augalo dalių (lapų, šoninių atžalų, vaisinių užuomazgų). Jeigu pažeidžiamas stiebas šaknies kaklelio srityje, daigai ir paaugę augalai sunyksta. Ant lapų atsiranda stambių, pradžioje šviesių, vėliau tamsėjančių ir džiūstančių dėmių. Kartais dėmes juosia gelsvas apvadas. Ant apsikrėtusių stiebų, šoninių atžalų atsiranda pailgų, įdumbančių, pilkšvų sausų dėmių. Tose vietose audiniai išilgai plyšta ir iš jų sunkiasi rusvo kietėjančio skysčio lašeliai. Ant pažeistų vaisių ir atžalų susidaro daug smulkių, iš pradžių pilkšvų, vėliau tamsėjančių kūnelių – grybo piknidžių.
39. Ligos sukėlėjas žiemoja sirgusių augalų liekanose, kartais randamas ant sėklų. Patogenas lengvai įsiskverbia į augalą per įvairias žaizdas, padarytas skinant vaisius, šalinant atžalas ar paliktas vabzdžių. Dažnai pažeidžiamas stiebo pagrindas, esantis arti žemės. Šiltnamyje ligai plisti palanki žema temperatūra naktį ir aukšta – dieną.
Pagrindinė strategija
40. Laikytis sėjomainos ir agrotechnikos reikalavimų. Sėti beicuotą sėklą. Ligą pristabdo gausus tręšimas kaliu. Šalinti pirmuosius susirgusius augalus, vaisius, lapus ir ūsus. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, naudoti fungicidus. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines liekanas.
41. Lietuvos Respublikoje apsaugai nuo agurkų askochitozės registruotų fungicidų nėra.
Agurkų mozaika (Cucumber mosaic virus)
Požymiai
42. Agurkų mozaiką sukelia agurkų mozaikos virusas Cucumber mosaic virus (CMV). Užsikrečia visi tiek šiltnamyje, tiek lauke augantys moliūginių šeimos augalai. Pirmi ligos simptomai pasireiškia ant jaunų, viršutinių lapų. Lapalakštyje tarp gyslų atsiranda šviesiai žalių, vėliau gelstančių, vingiuotais kontūrais dėmių. Vietomis lapalakštis pūsliškai deformuojasi. Sergančio augalo augimas sutrinka, tarpubambliai sutrumpėja, nenatūraliai išsidėstę lapai sudaro tarsi rožę. Ant senesnių lapų atsiranda charakteringas mozaikinis dėmėtumas. Vaisiai smulkūs, deformuoti, šviesiai dėmėti, kauburiuoti. Smarkiau ligos apimti agurkai sunyksta.
43. Virusas išplatinamas su sergančių augalų sultimis, kai augalai liečiasi vieni su kitais ir dirbant priežiūros darbus bei skinant vaisius. Viruso aktyvūs platintojai yra amarai ir kai kurie kiti vabzdžiai.
44. Ligos sukėlėjai žiemoja augalų liekanose bei sėklose.
Pagrindinė strategija
45. Auginti atsparias CMV agurkų veisles bei hibridus. Sėklas imti tik iš sveikų vaisių nuo sveikų augalų. Sėklas išdezinfekuoti termiškai, po to beicuoti. Neauginti agurkų šalia dekoratyvinių, ypač daugiamečių augalų, neatsparių šiam virusui. Ligotus augalus šalinti ir sunaikinti. Naikinti daugiametes piktžoles. Pasibaigus vegetacijai, pašalinti ir sunaikinti augalines liekanas. Dezinfekuoti įrankius, tarą, pirštines ir kt. Naikinti virusų platintojus amarus ir kitus vabzdžius insekticidais.
46. Lietuvos Respubikoje agurkų apsaugai nuo mozaikos registruotų produktų nėra.
Rauplės (Cladosporium cucumerinum Ell. et Arth.)
Požymiai
47. Rauplėmis (Cladosporium cucumerinum Ell. et Arth.) dažniau apsikrečia agurkai, rečiau moliūgai, melionai, arbūzai. Šios ligos sukėlėjas taip pat dauginasi ant javų ir žolių, todėl jos plitimą skatina infekuoti šiaudai bei rudenį nesuarta dirva. Ligos požymiai pastebimi ant atžalų, lapų, vaisinių užuomazgų ir vaisių. Ant lapalakščio atsiranda 0,5-1,5 cm dydžio rudų, kampuotų, su būdingu šviesios spalvos apvadu dėmių. Po kiek laiko dėmėse sudžiūvę audiniai iškrinta, lapai pasidaro skylėti. Labai drėgnu oru dėmės apsitraukia gausiu, žalsvai juodu, aksominiu grybo apnašu. Ant vaisių infekcijų vietose atsiranda pavandenijusių dėmelių, vėliau, epidermiui plyšus, atsiveria iki 5 mm dydžio įdubusios žaizdelės, iš kurių sunkiasi gelsvas, greit kietėjantis skystis. Žaizdos gali būti tokios gilios, kad pasiekia sėklų kameras. Susirgę jauni vaisiai deformuojasi, pūna, netenka prekinės išvaizdos. Dauguma naujų rekomenduojamų agurkų hibridų ir veislių pasižymi atsparumu rauplėms.
48. Rauplių sukėlėjas žiemoja sirgusių augalų liekanose. Užkratas pernešamas vėjo, vabzdžių pagalba ir mechaniškai – per priežiūros įrankius. Liga ypač greit plinta vėsią, drėgną vasarą. Karštis ir sausra sustabdo jos plitimą.
Pagrindinė strategija
49. Auginti atsparias rauplėms veisles. Laikytis sėjomainos. Dezinfekuoti šiltnamius ir jų gruntą. Šalinti užsikrėtusias augalo dalis.
Pagrindiniai fungicidai
50. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo rauplių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: mankocebas ir vario sulfatas + negesintos kalkės.
Agurkų alternariozė (Alternaria cucumerina)
Požymiai
51. Agurkų alternariozės sukėlėjas Alternaria cucumerina (Ellis et Ewerth) Elliott parazituoja agurkus ir melionus. Paprastai ant apatinių lapų atsiranda nedidelės kampuotos gelsvai rusvos dėmelės. Jos greitai didėja, susilieja ir gali susidaryti didelės kampuotos ar apskritos koncentriškai rievėtos dėmės, apjuostos gelsvu lapalakščiu. Smarkiau apimti lapai sudžiūsta.
52. Ligos sukėlėjas žiemoja augalų liekanose, sėklų paviršiuje, ant piktžolių, šiltnamio vidinių konstrukcijų. Užkratą perneša vėjas. Palankiausia oro temperatūra grybui vystytis yra +25-28°C, o santykinė oro drėgmė – 85 % ir didesnė. Todėl alternarioze pirmiausia suserga augantys arčiau šildymo įrenginių agurkai. Šiltą, lietingą vasarą serga ir lauko agurkai.
Pagrindinė strategija
53. Sėti beicuotą sėklą. Šiltnamiuose palaikyti optimalią temperatūrą ir drėgmę. Šalinti pirmuosius susirgusius agurkų lapus. Ligos židiniuose apipurkšti augalus fungicidu, o jeigu liga ir toliau progresuoja, purkšti visame šiltnamyje. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines liekanas.
Pagrindiniai fungicidai
54. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo alternariozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – mankocebas.
Amarai (Aphis gossypii, A. fabae, A. Craccivora, Myzus persicae)
Požymiai
55. Agurkams gali kenkti įvairių rūšių amarai. Dažniausiai pasitaiko moliūginis amaras (Aphis gossypii Glov.). Tai polifaginis visaėdis, vienas iš mažiausių kenkėjų, pažeidžiantis daugelį augalų. 1-1,8 mm ilgio, žalios ar juodai žalios spalvos vabzdys su juodais sifonais. Lervos panašios į suaugėlius, tik mažesnės, pradžioje geltonos, vėliau tampa gelsvai žalios. Dažniausiai amarai kolonijomis gyvena apatinėje lapų pusėje ir siurbia augalo sultis. Kai amarų prisiveisia daug, jie apninka ir viršutinę lapo pusę, ūglius, žiedus, vaisių užuomazgas. Pažeisti lapai susiraito, deformuojasi, gelsta, žiedai, vaisių užuomazgos byra, pažeisti augalai skursta, būna užteršti skystomis cukringomis amarų išskyromis. Pirmos generacijos amarai visi besparniai, vėliau pasirodo ir sparnuotos patelės, kurios nuskrenda į kitus pasėlius ir duoda pradžią naujiems amarų židiniams. Patelės – gyvavedės, vidutinis jų vislumas 25–60 lervų. Moliūginiai amarai peržiemoja šiltnamyje. Lauke jų kolonijos aptinkamos vasaros viduryje ar pabaigoje. Esant palankioms sąlygoms (aukšta temperatūra), lauke išsivysto 2-3 generacijos.
Pagrindinė strategija
56. Vengti sėti agurkus lauke arti šiltnamių, kur gali būti amarų. Pastebėjus amarų kolonijas, augalus purkšti aficidais ar insekticidais. Yra atsparių pesticidams amarų rūšių, todėl ne visada rekomenduojami insekticidai gali būti efektyvūs.
Problemos su atsparumu
57. Dėl atsiradusio atsparumo insekticidams (pirimicarb ir organophosphates) labai svarbu pasirinkti tinkamą insekticidą ir laikytis sėjomainos. Nors amarų atsparumas kitiems insekticidams nėra nustatytas, atsparumo rizika visuomet turi būti vertinama agurkų purškimo programose.
Pagrindiniai insekticidai
58. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo moliūginių amarų yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, beta-cyflutrinas, triazamatas, beta-cypermetrinas, deltametrinas ir kt.
Tabakiniai tripsai (Thrips tabaci)
Požymiai
59. Tabakiniai tripsai (Thrips tabaci Lind.) ir šiltadaržiniai tripsai (Heliothrips haemorrhoidalis Bouche) – polifaginiai daugelio augalų kenkėjai. Kenkėjų vystymasis ir kenkimas panašūs. Ir suaugėliai, ir lervos čiulpia augalo sultis. Ant apniktų lapų atsiranda smulkių balsvų dėmelių. Lapai įgauna sidabrišką atspalvį, labiau pažeisti – džiūsta. Tripsai gali platinti virusus. Suaugėliai apie 1 mm ilgio, siauro, gelsvos ar tamsiai rudos spalvos kūno. Sparneliai tiesūs, siauri. Lervos gelsvos, bet blyškesnės. Ropoja tripsai greit, kiek vinguriuodami. Viena patelė padeda iki 100 kiaušinėlių į apatinės lapo pusės audinį. Optimalioje temperatūroje (+25-28oC) šiltadaržinio tripso vienos generacijos vystymasis trunka 18-28 dienas. Per vegetaciją galima suskaičiuoti 10 generacijų. Nukritus oro temperatūrai žemiau +15oC, šiltadaržinių tripsų vystymasis labai sulėtėja, o sumažėjus santykinei oro drėgmei iki 50 %, lervos masiškai žūsta. Per vegetaciją gali išsivystyti 7-8, lauke išsivysto 2-3 generacijos. Žiemoja tripsai viršutiniame dirvos sluoksnyje ir po augalų liekanomis.
Pagrindinė strategija
60. Sėti dezinfekuotą sėklą. Nuėmus derlių, sunaikinti augalines liekanas Naikinti piktžoles. Masiškai pasirodžius tripsams, purkšti insekticidais. Gaudyti geltonomis gaudyklėmis.
Pagrindiniai insekticidai
61. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo tripsų yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas ir aversektinas.
Šiltnaminiai baltasparniai (Trialeurodes vaporarium)
Požymiai
62. Šiltnaminiai baltasparniai (Trialeurodes vaporariorum Westw.) – visaėdžiai kenkėjai, kenkiantys daugeliui augalų. Tai 1,5 mm ilgio vabzdys, turintis dvi poras ryškiai baltų, lyg milteliais apibarstytų sparnų, kurie ramybės būklės sudedami tarsi stogeliu išilgai kūno. Patelės deda kiaušinėlius ant lapijos. Viena patelė padeda iki 200 kiaušinėlių. Lervos plokščios, gelsvos, nejudrios. Esant +15oC vystosi 4 savaites; esant +21oC – 3 savaites. Kenkėjai gyvena apatinėje lapų pusėje, čiulpia augalo sultis. Augalai būna užteršti lipniomis išskyromis, kuriose vystosi suodligės sukėlėjai. Pajudinus baltasparniais apniktą augalą, į orą pakyla pulkas smulkių baltų vabzdžių. Augalų vystymasis ir derėjimas sutrinka.
Pagrindinė strategija
63. Lapus, apniktus baltasparnių, nuskinti ir sunaikinti. Nuėmus derlių, visos liekanos sunaikinamos. Kad iš šiltnamio baltasparniai neperskristų ant lauke auginamų agurkų, gaudyti geltonomis gaudyklėmis. Kenkėjai atsparūs daugumai pesticidų.
Pagrindiniai insekticidai
64. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo šiltnaminių baltasparnių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cipermetrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas.
Voratinklinė erkė (Tetranychus urticae Koch.)
Požymiai
65. Dažnai tiek šiltnamio, tiek lauko agurkuose aptinkama voratinklinė erkė (Tetranychus urticae Koch.). Tai polifaginis kenkėjas, kenkiantis beveik 300 kultūrinių ir dekoratyvinių augalų rūšių. Erkė pirmiausia puola apatinius augalų lapus. Viršutinėje lapų pusėje atsiranda smulkių, gelsvų dėmelių, kurių greitai daugėja. Lapai gelsta ir sudžiūsta. Apnikti augalai skursta, mažai dera, vėliau žūsta. Augalai apraizgyti plonais voratinklio siūlais, kuriais erkės pereina nuo vieno augalo ant kito. Erkės smulkios, vos 0,5 mm ilgio, pilkšvai žalsvos. Jos labai vislios, viena patelė padeda nuo 40 iki 100 kiaušinėlių. Esant +22-280C temperatūrai ir mažesnei kaip 70% santykinei oro drėgmei, erkė virsta suaugėle per 9 dienas. Lauke paprastai būna 4-5 šio kenkėjo generacijos. Žiemoja apvaisintos rausvos spalvos patelės šiltnamių plyšiuose, po augalinėmis liekanomis, po žemės grumsteliais.
Pagrindinė strategija
66. Nuėmus derlių, išdezinfekuoti ir sunaikinti augalines liekanas. Naikinti piktžoles, nes juose gali būti erkių. Aptikus kenkėjų, augalus nupurkšti insekticidais ar akaricidais, purškimą pakartoti po 7 dienų, vėliau pagal poreikį. Mitako ir apolo mišinys veikia ilgiau ir efektyviau, nes naikina visas erkių vystymosi formas – nuo kiaušinėlių iki suaugėlio. Žalingumas vertinamas, kai 1 erkė randama 2 cm2 lapo plote. Iš biologinių priemonių šiltnamiuose naudojamos grobuoniškos erkės Phytoseiulus persimilis.
Pagrindiniai insekticidai
67. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo voratinklinių erkių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: aversektinas ir azadirachtinas.
Šiauriniai gumbiniai nematodai (Melaidogyne hapla Chitw.)
Požymiai
68. Šiauriniai gumbiniai nematodai (Melaidogyne hapla Chitw.) labai pavojingi kenkėjai, kuriuos sunaikinti yra labai sunku. Tai taip pat turintys daug šeimininkų kenkėjai. Patelės yra bespalvės, kriaušės formos, 0,5-1 mm dydžio, gyvena šaknų gumbuose. Patinai kirmėliški, 1,5 mm ilgio, gyvena dirvoje. Pažeisti augalai lėtai auga ir silpnai dera, skursta, vysta. Išrovus tokį augalą, ant šaknų matomi įvairaus dydžio ir formos gumbai. Žiemoja kiaušinėliai šaknų gumbuose arba dirvoje. Pavasarį lervos įsiskverbia į šaknų audinius. Jos išskiria fermentus, kurie erzina augalų ląsteles, ir šios pradeda nenormaliai daugintis – susidaro gumbai. Patelės kiaušinėlius deda šaknų viduje. Nematodai laukuose išvysto per metus 1-2 generacijas. Plinta kenkėjai su žeme, kurioje yra pažeistų augalų likučių, su daigais, darbo įrankiais. Giliai žemėje kenkėjai gali išlikti gyvi kelerius metus.
Pagrindinė strategija
69. Šiuo metu Lietuvos Respublikoje nėra registruotų nematicidų. Labai užkrėstą šiltnamio žemę reikia pakeisti. Auginti atsparias agurkų veisles, pažymėtas raide „N“ arba naudoti izoliuotus substratus. Sunaikinti augalų liekanas. Nematodais apniktus augalus šalinti kartu su aplink šaknis esančiomis žemėmis ir sunaikinti.
Baltosios kirmėlaitės (Enchytraeus albidus Hg.), podūros (Podura (Collembola))
Požymiai
70. Gausiai laistomuose šiltnamio gruntuose, ypač kai įterpiama organinių medžiagų, gali prisiveisti baltųjų kirmėlaičių (Enchytraeus albidus Hg.), podūrų (Podura (Collembola)). Išrovus vystantį ir gelstantį augalą, šaknų srityje galima rasti 30-40 mm ilgio baltas, žvilgančias, panašias į sliekus kirmėlaites, negiliai įsigraužusias į augalo audinius. Baltosios kirmėlaitės gyvena drėgnuose, puveninguose dirvožemiuose. Palankiomis sąlygomis, kai šilta, pakanka drėgmės, daug organinių medžiagų, jų gali prisiveisti gausiai. Dauginasi jos lytiškai, žiemoja dirvoje kiaušinėliai. Kiaušinėliai ir pačios kirmėlaitės labai atsparūs žemai minusinei temperatūrai ir labai nepakenčia drėgmės trūkumo. Į šiltnamius kirmėlaitės patenka su žemės mišiniais ar mėšlu. Gausiai laistomose dirvose greit masiškai prisiveisia ir kenkia agurkams bei kitoms daržovėms.
71. Podūros yra 1-2 mm ilgio. Jų prisiveisia derlingame, daug organinių liekanų turinčiame, gausiai laistomame dirvožemyje. Dygstančių sėklų skilčialapiuose, lapuose, šaknyse jos išgraužia žaizdeles. Smarkiau apnikti daigai gali žūti. Šiltnamiuose per metus gali išsivystyti keletas generacijų. Patelės kiaušinėlius deda į žemę.
Pagrindinė strategija
72. Palaikyti normalų dirvos drėgnumą, persodintus daigus laistyti saikingai. Jeigu atsiranda kenkėjų, dirvos kelias dienas nelaistyti. Kenkėjui išplitus, daigus laistyti karbofoso tirpalu (150- 200 ml 8% karbofoso supilti į 10 l vandens), dažnai purenti.
Piktžolės
73. Piktžolės nėra problema šiltnamyje auginamiems agurkams. Labai svarbu prižiūrėti langų stiklus, kad jie būtų švarūs ir nesumažintų apšviestumo.
Suderinta su EPPO Standartu PP 2/2(2)
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) lauke auginamiems agurkams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(2) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima agurkinių šeimai (Cucurbitaceae) priklausančių ir lauke auginamų augalų: melionų (Cucumis melo), agurkų (Cucumis sativus), arbūzų (Citrullus lanatus) ir cukinijų (Cucurbita pepo), kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.
2. Agurkai, auginami lauke ir po priedangomis: (žr. EPPO standartas PP 2/nn „Agurkai, auginami po priedangomis“). Agurkinių šeimos augalų yra nedidelė maistinė vertė, tačiau gausu vitaminų, mineralinių medžiagų. Vieni augalai pasižymi cukringumu, kiti krakmolingumu ar sėklose esančiomis aliejinėmis medžiagomis.
3. Agurkai – greitai augantys augalai. Jiems reikia daug maisto medžiagų, jie bijo staigių oro temperatūros bei drėgnumo svyravimų ir maisto medžiagų pertekliaus. Todėl į atvirą dirvą juos galima sėti tik šalčiams pasibaigus ir žemei įšilus. Agurkams reikia šviesios, šiltos, nuo vėjo apsaugotos vietos bei puraus, humusingo dirvožemio, kadangi jų šaknims reikia daug oro. Agurkams reikia daug vandens, tačiau per daug drėgmės grunte yra žalinga. Užmirkusiame grunte šaknys negauna oro, sutrinka maisto medžiagų asimiliavimas.
4. Kadangi agurkai labai jautrūs oro sąlygoms, tai atviroje dirvoje juos geriau sėti juodoje plėvelėje įrėžtose vietose arba lysvėse. Iš pradžių galima papildomai pridengti plėvele ir tunelio formos plėvelės apdangalais. Sėjant agurkus po plokščia folija, reikia labai gerai patręšti dirvą, nes vėliau galima bus tręšti tik skystomis trąšomis per folijoje įrėžtas skyles. Polietileninis mulčas – gera apsaugos priemonė nuo dirvoje plintančių grybų ir nematodų, piktžolių, taip pat nuo maisto medžiagų išplovimo ir vandens išgarinimo iš dirvožemio.
5. Siekiant išvengti ligų, pagrindinės profilaktikos priemonės – sudaryti agurkams palankias augimo sąlygas, teisingai pasirinkti sėjomainą, ligoms atsparias veisles, laiku naikinti piktžoles, sėti švarią, sveiką, beicuotą sėklą, laikytis agrotechnikos reikalavimų. Dar nėra sukurta biologinių preparatų, kurie apsaugotų lauke auginamus agurkus nuo ligų ir kenkėjų.
6. Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) rekomendacijose pateikiami agurkų apsaugos būdai nuo kenkėjų, ligų ir piktžolių.
7. Lietuvoje svarbiausi agurkams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyvios augalų apsaugos priemonės:
7.1. Agurkų mozaika (Cucumber mosaic virus);
7.2. Agurkų bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae);
7.3. Bakterinis vytulys (Erwinia toxina);
7.4. Diegavirtė (Fusarium spp., Pythium spp., Rhizoctonia solani);
7.5. Agurkų netikroji miltligė (Pseudoperonospora cubensis);
7.6. Agurkų miltligė (Erysiphe cichoracearum., Sphaerotheca fuliginea);
7.7. Agurkų alternariozė (Alternaria cucumerina)
7.8. Rauplės (Cladosporium cucumerinum);
7.9. Agurkų askochitozė (Ascochyta cucumis);
7.10. Agurkų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea);
7.11. Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotionum);
7.12. Šiltnaminiai baltasparniai (Trialeurodes vaporarium);
7.13. Minamusės (Liriomyza spp.);
7.14. Moliūginiai amarai (Aphis gossypii);
7.15. Tabakiniai tripsai (Thrips tabaci);
7.16. Šiltadaržiniai tripsai (Heliothrips haemorrhoidalis);
7.17. Voratinklinės erkės (Tetranychus urticae);
7.18. Podros (Podura);
7.19. Kurkliai (Gryllotalpa gryllotalpa);
7.20. Spragšiai (Elateridae);
7.21. Piktžolės.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
8. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie GAAP, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse, ir kaip tai susiję su pagrindine GAAP strategija. Įmanoma, kad tos veikliosios medžiagos dėl tam tikrų priežasčių nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik šalyje registruotas produktas gali būti panaudotas.
Agurkų diegavirtė (Fusarium spp., Pythium spp., Rhizoctonia solani)
Požymiai
9. Diegavirtę sukelia įvairūs patogeniniai dirvos grybai (Fusarium spp., Pythium spp., Rhizoctonia solani, Phytophthora spp., Alternaria spp.). Dažnai ši liga vadinama juodąja kojele. Labiausiai nukenčia nepalankiomis sąlygomis augantys agurkų daigai: užkrėstas gruntas, per giliai įterpta sėkla, per tankiai augantys daigai, mažai šviesos, šaltas, drėgnas, mažai laidus gruntas, žemesnė kaip +20°C temperatūra, stipri laistomo vandens, ypač netinkamos temperatūros, srovė ir kt. Susirgusių daigų šaknies kaklelis ir šaknys paruduoja. Stiebelio dalis prie žemės suplonėja ir patamsėja, lapeliai vysta, daigai sunyksta. Kai kada be ryškesnių ligos simptomų pasodinti šiltnamyje daigai pradeda sirgti šaknų puviniais. Dažnai ligą išprovokuoja temperatūros svyravimai dienos nakties metu.
10. Ligos sukėlėjai žiemoja dirvoje, šiltnamio grunte. Ten jie gali gyventi ir kaip saprotrofai ir užkrėsti tik nusilpusius augalus. Kai kurie patogenai plinta su sėkla.
Pagrindinė strategija
11. Agurkų apsaugos nuo diegavirtės esmė yra apsaugoti juos nuo bet kokio šaltinio, platinančio infekciją. Todėl reikia sėti sveiką, kompleksiškai beicuotą sėklą į neužkrėstą dirvą. Prieš sėjant ar sodinant agurkus, į dirvą reikia įterpti fungicidų. Laikytis sėjomainos ir teisingos sėjos normų (atitinkamas tankumas ir gylis). Sudaryti kuo palankesnes sąlygas agurkams augti, nepertręšti azoto trąšomis. Vengti sunkių, nelaidžių dirvų ir gruntų. Daigus ir jaunus augalus laistyti fungicidais, šalinti sergančius augalus. Gerai išvalyti ir dezinfekuoti šiltnamius, indelius, kuriuose buvo auginami agurkų daigai.
Pagrindiniai fungicidai
12. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo diegavirtės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – propamokarbo hidrocholiridas.
Agurkų bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae)
Požymiai
13. Agurkų bakterine dėmėtlige (sukėlėjas bakterija Pseudomonas syringae pv. lachrymans (Shmith et Brayn) gali sirgti dauguma moliūginių šeimos augalų, bet dažniausiai ja apsikrečia agurkai. Ant pažeistų lapų gana gausiai atsiranda šviesiai žalsvų, smulkių (iki 0,5 cm diametro), pradžioje vandeningų, kampuotų dėmelių. Esant drėgnam orui, dėmėse iš apatinės lapo pusės galima pamatyti šviesiai žalsvas, pavandenijusias dėmeles. Jos gana greit plečiasi, pasidaro kampuotos, pilkšvos, vėliau paruduoja. Dėmių vietose išsiveržia pilkšvo skysčio lašeliai, kuriuose būna daug bakterijų. Dėmių vietose lapalakštis gali iškristi. Ant stiebų, lapkočių ir vaisių atsiranda smulkių, apskritų, įdumbančių dėmelių. Į jų paviršių taip pat gali išsiveržti drumzlini, lipnūs skysčio lašeliai su bakterijomis. Susirgę vaisiai beaugdami deformuojasi, praranda prekinę išvaizdą.
14. Bakterijos žiemoja ir išlieka gyvybingos nesupuvusiose sirgusių augalų liekanose, sėklose. Vegetacijos metu plinta per orą, vandenį – lyjant ar laistant arba mechaniškai – skinant vaisius, prižiūrint augalus. Palankiausios sąlygos vystytis bakteriozei – didelė oro drėgmė, kai lapų paviršiuje ilgesnį laiką išlieka vandens lašeliai ir +19-24°C temperatūra.
Pagrindinė strategija
15. Laikytis sėjomainos – į tą pačią vietą sodinti ne anksčiau kaip po 3 metų. Sėti sveiką, beicuotą sėklą. Nuėmus derlių, sunaikinti visas liekanas. Auginti atsparias bakteriozei veisles. Nepertręšti azoto trąšomis.
Pagrindiniai fungicidai
16. Lietuvos Respublikoje nuo agurkų bakterinės dėmėtligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – vario sulfatas + negesintos kalkės.
Rauplės (Cladosporium cucumerinum Ell. et Arth.)
Požymiai
17. Rauplėmis (Cladosporium cucumerinum Ell. et Arth.) dažniau apsikrečia agurkai, rečiau moliūgai, melionai, arbūzai. Šios ligos sukėlėjai taip pat dauginasi ant javų ir žolių, todėl jos plitimą skatina infekuoti šiaudai bei rudenį nesuarta dirva. Ligos požymiai pastebimi ant atžalų, lapų, vaisinių užuomazgų ir vaisių. Ant lapalakščio atsiranda 0,5-1,5 cm dydžio rudų, kampuotų, su būdingu šviesios spalvos apvadu dėmių. Po kiek laiko dėmėse sudžiūvę audiniai iškrinta, lapai pasidaro skylėti. Labai drėgnu oru dėmės apsitraukia gausiu, žalsvai juodu aksominiu grybo apnašu. Ant vaisių infekcijų vietose atsiranda pavandenijusių dėmelių, vėliau, epidermiui plyšus, atsiveria iki 5 mm dydžio įdubusios žaizdelės, iš kurių sunkiasi gelsvas, greit kietėjantis skystis. Žaizdos gali būti tokios gilios, kad pasiekia sėklų kameras. Susirgę jauni vaisiai deformuojasi, pūna, netenka prekinės išvaizdos. Dauguma naujų rekomenduojamų agurkų hibridų ir veislių pasižymi atsparumu rauplėms.
18. Rauplių sukėlėjai žiemoja sirgusių augalų liekanose. Užkratas pernešamas vėjo, vabzdžių pagalba ir mechaniškai – per priežiūros įrankius. Liga ypač greit plinta vėsią, drėgną vasarą. Karštis ir sausra sustabdo jos plitimą.
Pagrindinė strategija
19. Auginti atsparias rauplėms veisles. Laikytis sėjomainos. Sterilizuoti šiltnamius ir jų gruntą. Šalinti užsikrėtusias augalo dalis.
Pagrindiniai fungicidai
20. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo rauplių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: mankocebas ir vario sulfatas + negesintos kalkės.
Agurkų alternariozė (Alternaria cucumerina)
Požymiai
21. Agurkų alternariozės sukėlėjas Alternaria cucumerina (Ellis et Ewerth) Elliott parazituoja agurkus ir melionus. Paprastai ant apatinių lapų atsiranda nedidelės kampuotos, gelsvai rusvos dėmelės. Jos greitai didėja, susilieja ir gali susidaryti didelės, kampuotos ar apskritos koncentriškai rievėtos dėmės, apjuostos gelsvu lapalakščiu. Smarkiau apimti lapai sudžiūsta.
22. Ligos sukėlėjas žiemoja augalų liekanose, sėklų paviršiuje, ant piktžolių. Užkratą perneša vėjas. Palankiausia oro temperatūra grybui vystytis yra +25-28°C, o santykinė oro drėgmė – 85 % ir didesnė. Šilta, lietinga vasara yra palanki ligai plisti ant lauke auginamų agurkų.
Pagrindinė strategija
23. Sėti beicuotą sėklą. Šalinti pirmuosius susirgusius agurkų lapus. Ligos židiniuose apipurkšti augalus fungicidais, o jeigu liga ir toliau progresuoja, purkšti visą lauką. Baigus derėti agurkams, sunaikinti visas augalines liekanas.
Pagrindiniai fungicidai
24. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo alternariozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – mankocebas.
Agurkų miltligė (Erysiphe cichoracearum., Sphaerotheca fuliginea)
Požymiai
25. Agurkų miltligę gali sukelti du patogeniniai grybai – Erysiphe cichoracearum D. C. et Merat ir Sphaerotheca fuliginea (Schlech.) Poll. Šie grybai parazituoja ant visų moliūginių šeimos augalų rūšių. Labiau miltlige serga agurkai šiltnamiuose. Lauko agurkai serga retai, paprastai baigiant derėti. Ligos požymiai – dėmių pavidalo baltos spalvos grybienos apnašas lapų viršutinėje dalyje, vėliau aptraukiantis apatinę pusę ir pereinantis ant stiebo. Ligos apimti lapai silpniau asimiliuoja ir anksti sudžiūsta. Stipriau pažeisti augalai menkai dera, skursta ir žūsta. Dauguma platinamų agurkų veislių ir hibridų yra atsparūs miltligei.
26. Miltligės sukėlėjai peržiemoja augalinėse liekanose, ant piktžolių. Užkratą gali pernešti vėjas. Patogenui vystytis pakankama 50 % santykinė oro drėgmė. Palankesnės sąlygos infekcijai plisti, kai augalai auga tankiai, yra silpnas apšvietimas, vidutinė oro temperatūra, besilaikanti drėgmė ant lapų.
Pagrindinė strategija
27. Auginti atsparias miltligei veisles. Pastebėjus pirmus ligos požymius, reikia purkšti fungicidais. Vengti tankaus pasėlio. Nepertręšti azoto trąšomis. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines liekanas.
Pagrindiniai fungicidai
28. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo tikrosios miltligės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: krezoksim metilas ir penkonozolas.
Agurkų netikroji miltligė (Pseudoperonospora cubensis)
Požymiai
29. Agurkų netikroji miltligė (sukėlėjas Pseudoperonospora cubensis (Berk. et Curt.) Rostow.) – bene žalingiausia grybinė liga tiek šiltnamyje, tiek lauke. Serga tik lapai. Pirmus ligos požymius geriausiai pastebėti rytais. Viršutinėje sergančių lapų pusėje atsiranda apibrėžtų gyslomis, kampuotų, šviesiai žalsvų, vėliau nugelstančių ir nuruduojančių dėmių. Joms susiliejus, lapas sudžiūsta. Jei drėgna, apatinėje lapo pusėje susidaro pilkšvai violetinis apnašas iš grybo sporų. Grybo sporas oro srovės perneša dideliais atstumais ir per trumpą laiką, esant palankioms ligai plisti sąlygoms, gali masiškai susirgti augalai, sukeldami ligos epifitotiją. Netekę lapų, agurkai nebedera, džiūsta. Jeigu ši liga pasireiškia anksti, derliaus gali visai nebūti. Dėl ypatingo gebėjimo greitai apkrėsti augalus, ligos eiga gali būti žaibiška ir per kelias dienas žūsta dideli agurkų plotai. Ligai plisti labai palankios vėsios ir drėgnos naktys (temperatūra +15-16°C), liūtys, ilgai besilaikantis rūkas, migla, o saulėtomis dienomis temperatūra +20-25°C. Pastebėta, kad kelias dienas prieš pasirodant dėmėms ant lapų, net vidudienį matoma rasa. Būtent tuomet arba pasirodžius pirmosioms dėmėms, agurkai purškiami fungicidais. Kai oras sausas, liga plinta mažiau, bet nesibaigia.
30. Dar neištirta, kaip grybas peržiemoja mūsų klimato sąlygomis. Vegetacijos metu užkratas pernešamas lietaus, vėjo pagalba dideliais atstumais.
Pagrindinė strategija
31. Auginti atsparias netikrajai miltligei veisles. Laikytis sėjomainos. Lauke auginant agurkus, parinkti neužpavėsintą, atvirą vietą, toliau nuo vandens telkinių, kur nesusidaro naktimis rūkas. Pastebėjus pirmus ligos požymius ar gavus signalą apie jos pasirodymą, profilaktiškai purkšti fungicidais.
Problemos su atsparumu fungicidams
32. Yra taikomos įvairios fungicidų naudojimo strategijos, kad būtų išvengta atsparumo atsiradimo jiems. Patariama sisteminių fungicidų nenaudoti daugiau nei dvejus metus ar tris kartus per sezoną. Jei galima, reiktų naudoti skirtingas veikliąsias medžiagas turinčius preparatus arba naudoti jų mišinius su kontaktiniais preparatais. Šis patogenas yra atsparus fungicidui metalaksilui ir azoxsytrobinui.
Pagrindiniai fungicidai
33. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo netikrosios miltligės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propamokarbo hidrochloridas, mankocebas, vario sulfatas + negesintos kalkės.
Agurkų askochitozė (Didymella bryonie (Aversw.) Rehm.)
Požymiai
34. Agurkų askochitozę sukelia patogeninis grybas Ascochyta cucumis Fautr. et Roum. (Didymella bryonie (Aversw.) Rehm.). Susirgę daigai žūsta. Jei apsikrečia paaugę agurkai, ligos požymiai gali atsirasti ant visų antžeminių augalo dalių (lapų, šoninių atžalų, vaisinių užuomazgų). Ant lapų atsiranda stambių, pradžioje šviesių, vėliau tamsėjančių ir džiūstančių dėmių. Kartais dėmes juosia gelsvas apvadas. Ant apsikrėtusių stiebų, šoninių atžalų atsiranda pailgų įdumbančių pilkšvų sausų dėmių. Tose vietose audiniai išilgai plyšta ir iš jų sunkiasi rusvo kietėjančio skysčio lašeliai. Ant pažeistų vaisių ir atžalų susidaro daug smulkių, iš pradžių pilkšvų, vėliau tamsėjančių kūnelių – grybo piknidžių.
35. Ligos sukėlėjas žiemoja sirgusių augalų liekanose, kartais randamas ant sėklų. Patogenas lengvai įsiskverbia į augalą per įvairias žaizdas, padarytas skinant vaisius, šalinant atžalas ar paliktas vabzdžių. Dažnai pažeidžiamas stiebo pagrindas, esantis arti žemės. Šiltnamyje ligai plisti palanki žema temperatūra naktį ir aukšta – dieną.
Pagrindinė strategija
36. Laikytis sėjomainos ir agrotechnikos reikalavimų. Sėti beicuotą sėklą. Ligą pristabdo gausus tręšimas kaliu. Šalinti pirmuosius susirgusius augalus, vaisius, lapus ir ūsus. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, reikia naudoti fungicidus. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines liekanas.
37. Lietuvos Respublikoje apsaugai nuo agurkų askochitozės registruotų produktų nėra.
Agurkų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea)
Požymiai
38. Agurkų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea Pers.) dažna liga agurkuose. Pažeidžiami visi augalo organai: lapai, stiebai, vaisiai, vaisinės užuomazgos, ūsai. Pūdamos vaisių užuomazgos suminkštėja ir pasidengia vešliu pilku apnašu. Besiliečiant infekuotai vietai su kita augalo dalimi, užkratas greit pereina ant jos. Ant lapų kekerinio puvinio dėmės paprastai esti didelės, netaisyklingos formos, rusvos spalvos. Puvinio apimtose vietose stiebas paruduoja, suminkštėja, apsitraukia pilku apnašu, kuriame matomi juodi skleročiai. Jeigu pūva stiebo apačia, vysta ir žūsta visas augalas, o jeigu aukščiau – virš pažeistos vietos esanti augalo dalis.
Pagrindinė strategija
39. Sėti dezinfekuotą sėklą. Šalinti pirmuosius susirgusius augalus, vaisius, lapus. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, reikia naudoti fungicidus. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines liekanas.
Pagrindiniai fungicidai
40. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo kekerinio puvinio yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propamokarbo hidrochloridas ir mankocebas.
Agurkų sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum (Lib.) de Bary)
Požymiai
41. Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum (Lib.) de Bary) pažeidžia agurkus, auginamus lauke. Pūvanti augalo dalis suminkštėja ir pavandenija, apsitraukia balta, panašia į vatą grybiena, kurios gabalėliais plinta ligos sukėlėjas. Iš grybienos susiformuoja tamsūs kūneliai – skleročiai. Jie gali susidaryti ir stiebo viduje. Agurkai gali sirgti ir uždara forma, kai išorėje grybienos apnašas nesusidaro, o sergantis augalas vysta ir sudžiūna. Agurkų sklerotinis puvinys daug žalos padaro tuose šiltnamiuose, kur nesilaikoma agrotechnikos reikalavimų, per tankiai susodinami augalai, per žema oro temperatūra ir per didelė oro drėgmė.
Pagrindinė strategija
42. Nesodinti agurkų per tankiai, nepertręšti azotu. Šalinti pirmuosius susirgusius augalus, vaisius, lapus. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines liekanas. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, reikia naudoti fungicidus.
43. Be minėtų kekerinio ir sklerotinio agurkų vaisių puvinių gali pasitaikyti ir kitų Fusarium, Rhizoctonia, Pythium, Rhizopus genčių grybų sukelti puviniai. Paprastai užsikrečia tie vaisiai, kurie liečiasi su žeme, gruntu. Užkratas į vaisių patenka per įvairias žaizdeles. Svarbi sąlyga puvinių plitimui – drėgmės perteklius tiek vaisiams augant, tiek laikant juos nuskintus. Pašalę vaisiai taip pat pūna.
44. Laikytis pagrindinių higienos taisyklių prižiūrint augalus. Vengti vaisių sąlyčio su žeme ar kitu substratu. Šalinti puviniais pažeistus vaisius. Esant palankioms puviniams plisti sąlygoms, profilaktikai naudoti apsaugos priemones.
Pagrindiniai fungicidai
45. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo sklerotinio puvinio yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propamokarbo hidrochloridas ir mankocebas.
Agurkų mozaika (Cucumber mosaic virus)
Požymiai
46. Agurkų mozaiką sukelia agurkų mozaikos virusas Cucumber mosaic virus (CMV). Užsikrečia visi tiek šiltnamyje, tiek lauke augantys moliūginių šeimos augalai. Pirmi ligos simptomai pasireiškia ant jaunų viršutinių lapų. Lapalakštyje tarp gyslų atsiranda šviesiai žalių, vėliau gelstančių, vingiuotais kontūrais dėmių. Vietomis lapalakštis pūsliškai deformuojasi. Sergančio augalo augimas sutrinka, tarpubambliai sutrumpėja, nenatūraliai išsidėstę lapai sudaro tarsi rožę. Ant senesnių lapų atsiranda charakteringas mozaikinis dėmėtumas. Vaisiai smulkūs, deformuoti, šviesiai dėmėti, kauburiuoti. Smarkiau ligos apimti agurkai sunyksta.
47. Virusas išplatinamas su sergančių augalų sultimis, kai augalai liečiasi vieni su kitais ir dirbant priežiūros darbus bei skinant vaisius. Viruso aktyvūs platintojai yra amarai ir kai kurie kiti vabzdžiai.
48. Ligos sukėlėjai žiemoja augalų liekanose bei sėklose.
Pagrindinė strategija
49. Auginti atsparias CMV agurkų veisles bei hibridus. Sėklas imti tik iš sveikų vaisių nuo sveikų augalų. Sėklas išdezinfekuoti termiškai, po to beicuoti. Neauginti agurkų šalia dekoratyvinių, ypač daugiamečių augalų, neatsparių šiam virusui. Ligotus augalus šalinti ir sunaikinti. Naikinti daugiametes piktžoles. Pasibaigus vegetacijai, pašalinti ir sunaikinti augalines liekanas. Dezinfekuoti įrankius, tarą, pirštines ir kt. Naikinti virusų platintojus amarus ir kitus vabzdžius insekticidais.
50. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo mozaikos registruotų produktų nėra.
Amarai (Aphis gossypii, A. fabae, A. Craccivora, Myzus persicae)
Požymiai
51. Agurkams gali kenkti įvairių rūšių amarai. Dažniausiai pasitaiko moliūginiai amarai (Aphis gossypii Glov.). Tai polifaginiai visaėdžiai, vieni iš mažiausių kenkėjų, pažeidžiantys daugelį augalų. Tai 1-1,8 mm ilgio žalios ar juodai žalios spalvos vabzdžiai su juodais sifonais. Lervos panašios į suaugėlius, tik mažesnės, pradžioje geltonos, vėliau tampa gelsvai žalios. Dažniausiai amarai kolonijomis gyvena apatinėje lapų pusėje ir siurbia augalo sultis. Kai amarų prisiveisia daug, jie apninka ir viršutinę lapo pusę, ūglius, žiedus, vaisių užuomazgas. Pažeisti lapai susiraito, deformuojasi, gelsta, žiedai, vaisių užuomazgos byra, pažeisti augalai skursta, būna užteršti skystomis cukringomis amarų išskyromis. Pirmos generacijos amarai visi besparniai, vėliau pasirodo ir sparnuotos patelės, kurios nuskrenda į kitus pasėlius ir duoda pradžią naujiems amarų židiniams. Patelės – gyvavedės, vidutinis jų vislumas – 25-60 lervų. Moliūginiai amarai peržiemoja šiltnamyje. Lauke jų kolonijos aptinkamos vasaros viduryje ar pabaigoje. Esant palankioms sąlygoms (aukšta temperatūra), lauke išsivysto 2-3 generacijos.
Pagrindinė strategija
52. Vengti sėti agurkus lauke arti šiltnamių, kur gali būti amarų. Pastebėjus amarų kolonijas, augalus purkšti aficidais ar insekticidais. Yra atsparių pesticidams amarų rūšių, todėl ne visada rekomenduojami insekticidai gali būti efektyvūs.
Pagrindiniai insekticidai
53. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo moliūginių amarų yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, beta-cyflutrinas, triazamatas, beta-cypermetrinas, deltametrinas ir kt.
Tabakiniai tripsai (Thrips tabaci)
Požymiai
54. Tabakiniai tripsai (Thrips tabaci Lind.) ir šiltadaržiniai tripsai (Heliothrips haemorrhoidalis Bouche) – polifaginiai daugelio augalų kenkėjai. Kenkėjų vystymasis ir kenkimas panašūs. Ir suaugėliai, ir lervos čiulpia augalo sultis. Ant apniktų lapų atsiranda smulkių balsvų dėmelių. Lapai įgauna sidabrišką atspalvį, labiau pažeisti – džiūsta. Tripsai gali platinti virusus. Suaugėliai apie 1 mm ilgio, siauro, gelsvos ar tamsiai rudos spalvos kūno. Sparneliai tiesūs, siauri. Lervos gelsvos, bet blyškesnės. Ropoja tripsai greit, kiek vinguriuodami. Viena patelė padeda iki 100 kiaušinėlių į apatinės lapo pusės audinį. Optimalioje temperatūroje (+25-28oC) šiltadaržinio tripso vienos generacijos vystymasis trunka 18-28 dienas. Per vegetaciją galima suskaičiuoti 10 generacijų. Nukritus oro temperatūrai žemiau +15oC, šiltadaržinių tripsų vystymasis labai sulėtėja, o sumažėjus santykinei oro drėgmei iki 50%, lervos masiškai žūsta. Per vegetaciją gali išsivystyti 7-8, lauke išsivysto 2-3 generacijos. Žiemoja tripsai viršutiniame dirvos sluoksnyje ir po augalų liekanomis.
Pagrindinė strategija
55. Sėti dezinfekuota sėkla. Nuėmus derlių, sunaikinti augalines liekanas. Naikinti piktžoles. Masiškai pasirodžius tripsams, reikia purkšti insekticidais.
Pagrindiniai insekticidai
56. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo tripsų yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – aversektinas.
Šiltnaminiai baltasparniai (Trialeurodes vaporarium)
Požymiai
57. Šiltnaminiai baltasparniai (Trialeurodes vaporariorum Westw.) – visaėdžiai kenkėjai, kenkiantys daugeliui augalų. Tai 1,5 mm ilgio vabzdys, turintis dvi poras ryškiai baltų, lyg milteliais apibarstytų sparnų, kurie ramybės būklės sudedami tarsi stogeliu išilgai kūno. Patelės deda kiaušinėlius ant lapijos. Viena patelė padeda iki 200 kiaušinėlių. Lervos plokščios, gelsvos, nejudrios. Vystosi esant +15oC 4 savaites; esant +21oC – 3 savaites. Kenkėjai gyvena apatinėje lapų pusėje, čiulpia augalo sultis. Augalai būna užteršti lipniomis išskyromis, kuriose vystosi suodligės sukėlėjai. Pajudinus baltasparniais apniktą augalą, į orą pakyla pulkas smulkių baltų vabzdžių. Augalų vystymasis ir derėjimas sutrinka.
Pagrindinė strategija
58. Lapus, apniktus baltasparnių, reikia nuskinti ir sunaikinti. Nuėmus derlių, visos liekanos sunaikinamos. Kad kenkėjai iš šiltnamio neperskristų ant lauke auginamų agurkų, reikia gaudyti juos geltonomis gaudyklėmis. Kenkėjai atsparūs daugumai pesticidų.
Pagrindiniai insekticidai
59. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo šiltnaminių baltasparnių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cipermetrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas.
Spragšiai (Elateridae)
Požymiai
60. Dažnai daržuose galima aptikti spragšių (Elateridae) lervas, kurios kenkia agurkams ir kitoms daržovėms. Spragšių lervos pažeidžia augalų šaknis, stiebai pradeda gelsti, nudžiūsta. Spragšių prisiveisia pievose, piktžolėtose dirvose, plotuose po kaupiamųjų augalų. Prie pažeistų augalų randamos iki 25-30 mm ilgio volelio formos kietos geltonos ar rusvos ryškiai segmentuotu kūnu spragšių lervos. Jų galva ruda. Patys vabalai plokšti, į abu galus siaurėjantys, 7-15 mm ilgio. Žiemoja spragšių lervos ir vabalai dirvoje, iki 60 cm gylyje. Birželio, liepos mėn. vabalai poruojasi ir dirvoje patelės deda kiaušinėlius. Išsiritusios lervos iki rudens minta vien puvenomis ir augalams žalos nedaro. Kitais ir vėlesniais metais jau pradeda kenkti augalams. Lervos priklausomai nuo spragšių rūšies vystosi 3–5 metus.
Pagrindinė strategija
61. Rudenį giliai suarti daržus, pakalkinti (rūgščias dirvas). Naikinti piktžoles, purenti tarpueilius. Prieš sodinant agurkus, reikia išsitirti dirvožemį. Jei randama 10 lervų viename kvadratiniame metre, sodinti nerekomenduojama. Dirvožemį reikia purkšti insekticidais.
Pagrindiniai insekticidai
62. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo spragšių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas ir beta-cipermetrinas.
Minamusės (Liriomyza spp.)
Požymiai
63. Minamusės (Liriomyza spp.) nėra labai paplitę kenkėjai. Kenkti gali skirtingos rūšys. Tai dvisparniai, apie 2 mm ilgio vabzdžiai. Nugarėlė, pilvelio viršus juodi, galva, krūtinės šonai ir dūzgai geltoni. Lervos apie 3 mm ilgio, gelsvos. Pažeistų augalų lapų parenchimoje lervos graužia siaurus, baltų vingiuotų juostelių pavidalo takus – minas. Viename lape gali būti kelios minos, matomos abiejose lapo pusėse. Žiūrint prieš šviesą, išilgai minos matomos kruopėtos tamsios lervos išmatos, o minos gale galima rasti lervą. Smarkiau pažeisti lapai džiūsta. Žiemoja lėliukės dirvos viršutiniame sluoksnyje.
Pagrindinė strategija
64. Dezinfekuoti dirvą. Naikinti pažeistus lapus kartu su jų viduje esančiomis lervomis. Aptikus minamuses, purkšti insekticidais (šiuo metu leidžiami naudoti insekticidai, kurie naikina minamuses tik suaugėlių fazės). Biometode efektyviai naudojamas endoparazitas Dacnusa sp.
Šiauriniai gumbiniai nematodai (Melaidogyne hapla Chitw.)
Požymiai
65. Šiauriniai gumbiniai nematodai (Melaidogyne hapla Chitw.) labai pavojingi kenkėjai, kuriuos sunaikinti yra labai sunku. Tai taip pat turintys daug šeimininkų kenkėjai. Patelės yra bespalvės, kriaušės formos, 0,5-1 mm dydžio, gyvena šaknų gumbuose. Patinai kirmėliški, 1,5 mm ilgio, gyvena dirvoje. Pažeisti augalai lėtai auga ir silpnai dera, skursta, vysta. Išrovus tokį augalą, ant šaknų matomi įvairaus dydžio ir formos gumbai. Žiemoja kiaušinėliai šaknų gumbuose arba dirvoje. Pavasarį lervos įsiskverbia į šaknų audinius. Jos išskiria fermentus, kurie erzina augalų ląsteles, ir šios pradeda nenormaliai daugintis – susidaro gumbai. Patelės kiaušinėlius deda šaknų viduje. Nematodai laukuose per metus išvysto 1-2 generacijas. Plinta kenkėjai su žeme, kurioje yra pažeistų augalų likučių, su daigais, darbo įrankiais. Giliai žemėje kenkėjai gali išlikti gyvi kelerius metus.
Pagrindinė strategija
66. Šiuo metu Lietuvoje nėra registruotų nematocidų. Auginti atsparias agurkų veisles, pažymėtas raide „N“. Rudenį giliai suarti žemę, sunaikintų augalų liekanas. Nematodais apniktus augalus šalinti kartu su aplink šaknis esančiomis žemėmis ir sunaikinti.
Voratinklinės erkės (Tetranychus urticae Koch.)
Požymiai
67. Dažnai tiek šiltnamio, tiek lauko agurkuose aptinkamos voratinklinės erkės (Tetranychus urticae Koch.). Tai taip pat polifaginiai kenkėjai, kenkiantys beveik 300 kultūrinių ir dekoratyvinių augalų rūšių. Erkės pirmiausia puola apatinius augalų lapus. Viršutinėje lapų pusėje atsiranda smulkių gelsvų dėmelių, kurių greitai daugėja. Lapai gelsta ir sudžiūsta. Apnikti augalai skursta, mažai dera, vėliau žūsta. Augalai apraizgyti plonais voratinklio siūlais, kuriais erkės pereina nuo vieno augalo ant kito. Erkės smulkios, vos 0,5 mm ilgio, pilkšvai žalsvos. Jos labai vislios – viena patelė padeda nuo 40 iki 100 kiaušinėlių. Esant +22-28oC temperatūrai ir mažesnei kaip 70 % santykinei oro drėgmei, erkė virsta suaugėle per 9 dienas. Lauke paprastai būna 4-5 šio kenkėjo generacijos. Žiemoja apvaisintos rausvos spalvos patelės šiltnamių plyšiuose, po augalinėmis liekanomis, po žemės grumsteliais.
Pagrindinė strategija
68. Nuėmus derlių, reikia išdezinfekuoti ir sunaikinti augalines liekanas. Naikinti piktžoles, nes jose gali būti erkių. Aptikus kenkėjų, augalus nupurkšti insekticidais ar akaricidais, purškimą pakartoti po 7 dienų, vėliau – pagal poreikį. Mitako ir apolo mišinys veikia ilgiau ir efektyviau, nes naikina visas erkių vystymosi formas – nuo kiaušinėlių iki suaugėlio. Žalingumas vertinamas, kai 1 erkė randama 2 cm2 lapo plote. Iš biologinių priemonių šiltnamiuose naudojama grobuoniška erkė Phytoseiulus persimilis.
Pagrindiniai insekticidai
69. Lietuvos Respublikoje agurkų apsaugai nuo voratinklinių erkių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: aversektinas ir azadirachtinas.
Kurkliai (Gryllotalpa gryllotalpa L.)
Požymiai
70. Labai žalingi ir sunkiai iš daržų „išvejami“ kurkliai (Gryllotalpa gryllotalpa L.). Tai visaėdis, iki 6 cm ilgio, lyg aksominis, tamsiai rudos spalvos kenkėjas. Priekinės kojos rausiamosios. Turi dvi poras sparnų. Lervos panašios į suaugėlius, tik mažesnės. Gyvena lengvuose, rišliuose drėgno priesmėlio humusinguose dirvožemiuose ir durpžemiuose. Ypač daug jų būna žemesnėje, arčiau vandens vietoje. Biržely kurkliai poruojasi, vakarais girdėti jų kurkimas. Patelės kasa tunelius su daugeliu kamerų, kur sudeda nuo 150 iki 600 kiaušinėlių, iš kurių po 10-17 dienų išsirita lervos. Per visą gyvavimo laiką viena patelė gali sudėti iki 3000 kiaušinėlių. Pradžioje lervos minta humusu ir smulkiomis šaknelėmis, vėliau – augalų šaknimis. Lervos vystosi apie dvejus metus. Kurkliai nuolat juda po žeme, rausdami piršto storumo urvelius ir pakelyje apgrauždami augalus ar juos įtraukdami į urvus. Kurklių apniktose vietose augalai vysta ir džiūsta. Žiemoja tiek suaugėliai, tiek ir lervos gana giliai žemėje. Patinėliai gyvena metus, patelės – pusantrų.
Pagrindinė strategija
71. Tinka visi kurklius atbaidantys būdai, parduotuvėse galima rasti įvairių priemonių (naudoti pagal instrukciją). Vegetacijos metu dažnai purenti tarpueilius, radus lizdus, sunaikinti kurklius ir jų kiaušinius. Gaudyti kenkėjus į įkastus lygiai su žemės paviršiumi jų rausimosi takuose stiklinius indus. Rudenį giliai suarti dirvą. Veiksmingas būdas apmažinti kurklių kiekį – anksti rudenį darže iškasti 0,5 m gylio duobes, pridėti į jas (geriausiai) arklio mėšlo, sumaišyto su šiaudais ir paženklinti lazda. Žiemą iškračius mėšlą, susirinkę čia žiemoti kurkliai žūva.
Piktžolės
72. Laukuose, kur auginami agurkai, mechanizuotas piktžolių naikinimas yra sudėtingas. Nes agurkų daigai dideli ir prie jų sunku prieiti. Todėl daugiausia naudojami herbicidai. Dirva suariama ir išakėjama prieš pat daigų sodinimą. Piktžolių augimas sumažinamas sodinant agurkus po mulčo plėvele. GAAP rekomenduoja herbicidus naudoti prieš ir po sodinimo, atitinkamoms piktžolėms tinka atitinkami herbicidai.
Suderinta su EPPO Standartu PP 2/2(2)
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) po priedangomis auginamiems bulvinių šeimos augalams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima bulvinių šeimai (Solanaceae) priklausančių augalų: pomidorų (Lycopersicon esculentum), ankštinių pipirų (paprikos) (Capsicum annuum) ir baklažanų (Solanum melongena) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.
2. Šiaurinėse EPPO regiono šalyse bulvinių šeimos daržovės auginamos daugiausia uždarame grunte (po priedangomis). Kur klimato sąlygos leidžia, šios „vaisinės daržovės“ auginamos atvirame grunte (lauke) (žiūrėti EPPO Standartą PP 2/nn „Lauko bulvinių šeimos daržovės“), taip pat ne sezono metu – plėvele dengtuose tuneliuose arba šiltnamiuose. Tokiomis sąlygomis pagrindinė strategija, kontroliuojant žaladarius, lieka beveik panaši. Aukštame lygyje laikomasi būtinų pagrindinių higienos standartų (reikalavimų). GAAP bulvinių šeimos daržovėse taip pat reiškia aplinkos apsaugos valdymą, kai kenkėjų ir patogenų paplitimas gali būti veikiamas pagrindinėmis auginimo sąlygomis. Intensyviose auginimo technologijose sėjomaina (augalų kaita) retai kada įmanoma, o ir augalus čia linkę greitai apnikti kenkėjai. Tačiau Viduržemio jūros šalyse augalų kaita, veikianti tiek dirvos sąlygas, tiek kenkėjų vystymosi ciklą, yra laikoma svarbia bulvinių šeimos daržovių po plėveline priedanga auginimo dalimi. Rekomenduojama mažiausiai 2-4 metus neauginti bulvinių šeimos augalų, atsižvelgiant į rūšių atsparumą tam tikriems patogenams. Kur tik įmanoma, reikia auginti atsparias veisles ar mažiau jautrias ligoms, tokioms kaip miltligės ir vytuliai.
3. Bulvinių šeimos daržovės paprastai auginamos iš daigų. Daigai, užauginti mažuose durpių puodeliuose (ar kitoje panašioje taroje), durpių blokeliuose, persodinami į pastovią augimo vietą. Augintojai dažnai perka daigus arba patys juos užsiaugina. Duoti žemiau nurodymai skirtingiems kenkėjams remiasi atskiromis rekomendacijomis daigams. Daigai turi būti auginami aukštos kokybės komposte. Jie turėtų būti auginami izoliuotoje vietoje, toliau nuo kitų bulvinių šeimos augalų. Daigai turėtų atitikti sertifikuotų standartų normas. Normose turėtų būti išdėstyti reikalavimai, kaip išvengti daigų diegavirtės, įskaitant sėklų beicavimą.
4. GAAP rekomenduoja naudoti sėklų beicavimą nuo žaladarių, nes tokie būdai sumažina purškimus. Sveika beicuota sodinamoji medžiaga ir auginimas neužkrėstame dirvožemyje ar steriliame augimo substrate yra nepaprastai svarbūs. Panašūs reikalavimai keliami vandeniui. Jis turėtų būti švarus, neužkrėstas patogenais, ypač kai dirbtiniuose substratuose naudojama uždara laistymo sistema.
5. Bulvinių šeimos daržovės daugiausiai auginamos dirbtiniame substrate, kaip pvz., mineralinėje vatoje. Mineralinė vata ir kitos plaušinės medžiagos turėtų būti naudojamos pakartotinai tik po sterilizacijos garais. Įrankiai, mechanizmai po naudojimo turėtų būti išvalomi. Augalai neturėtų būti žalojami mechaniškai. Auginimo sezono pabaigoje laistymo sistema turėtų būti dezinfekuojama (pvz., vandenilio peroksidu/PAA) nuo patogenų. Tuščiuose šiltnamiuose langai turėtų būti valomi nuo dumblių ir žalių samanų. Žiemą gali būti panaudotos pertvaros, kad būtų sumažintos šildymo išlaidos. Ankstyvą pavasarį yra būtina pašalinti pertvaras, kad būtų išvengta pernelyg didelės drėgmės ir šviesos trūkumo. Langai ir ventiliacijos angos uždengiamos tinklais, kad nepatektų vabzdžiai, tokie kaip amarai, kandys, minamusių suaugėliai ir baltasparniai. Tinklo angos turi būti labai mažos tripsams ir kitiems mažiems vabzdžiams.
6. Kenkėjai turėtų būti visad reguliariai stebimi. Skirtingų augalų apsaugos produktų purškimo programa yra taip pat GAAP, kai yra aptiktos arba laukiamos tam tikros kenkėjų rūšys, kurios kontroliuojamos tik cheminiu būdu. Turėtų būti nustatomas vietinė žalingumo riba. Normos turėtų atitikti reikalavimų etiketėje, atsižvelgiant į individualų (savitą) veikimą ir galimą sąveiką.
7. GAAP naudojamos tik aukštos kokybės rankiniai ar automatiniai purškimo įrengimai. Dažniausiai augalų apsaugos produktai paskleidžiami purškiant. Šiltnamiuose gali būti naudojami mažatūriai purškimo įrenginiai, kai pesticidai gali būti paskleidžiami sudarant rūką, miglą, paleidžiant juos dūmų pavidalu, taip pat per drėkinimo ir maitinimo sistemas. Kai vyksta purškimo darbai, ypač purškiant šiltnamio erdvę, durys ir langai turi būti sandariai uždaryti, kad nuodingos medžiagos nepasklistų į aplinką. Darbininkai tokiems darbams turėtų būti specialiai paruošti, turi dėvėti spec. aprangą. Karencijos laikas, kuris turi praeiti po apsaugos produktų panaudojimo, nustatomas atskiroms veikliosioms medžiagoms ir šių reikalavimų turi būti prisilaikoma. Nuodingas vanduo turėtų būti saugiai sunaikintas.
8. Dirvos sterilizacija yra pagrindinė priemonė kontroliuoti žaladarius (įskaitant piktžolių kontrolę) uždarame grunte. Šiam tikslui GAAP naudojamas dirvos garinimas ir soliarizacija. Tačiau GAAP neturima omeny sistemiško dirvos steriliantų naudojimo, tokie būdai turėtų būti ribojami ir, esant būtinybei, leidžiami tik griežtai kontroliuojat. Pietų šalyse dirvos soliarizacija yra labai efektyvi priemonė dirvos patogenams, tokiems kaip Pyrenochaeta lycopersici, Didymella lycopersici, Verticillium dahliae, Phytophthora capsici, Fusarium oxysporum f. sp. radicis-lycopersici, nematodams ir kai kurioms piktžolių rūšims naikinti.
9. Biologinė kontrolė, kaip dalis integruoto augalų auginimo (IAA) programos, tampa pagrindine praktika bulvinių šeimos daržovių apsaugoje. Jei naudojami biologiniai agentai ir yra būtinybė augalų apsaugos produktų, turėtų būti įvertintas abipusis veikimas ir apsaugos produktai naudojami tinkamu laiku (pvz., žr. lentelę Bulletin OEPP/EPPO, 1998 28, 423-429). Jei augalų
1 lentelė. Pagrindiniai kenksmingi organizmai bulvinių šeimos daržovėse uždarame grunte
Kenksmingi organizmai Daržovės, kurias auginant galimas ekonominis nuostolis
Grybai
Pythium spp. pomidorai, paprika, baklažanai
Thanatephorus cucumeris (anam. Rhizoctonia solani) pomidorai, paprika, baklažanai
Thielaviopsis basicola pomidorai, paprika, baklažanai
Phytophthora cryptogea pomidorai, paprika, baklažanai
Phytophthora nicotianae pomidorai
Phytophthora capsici paprika
Pyrenochaeta lycopersici pomidorai, paprika, baklažanai
Didymella lycopersici pomidorai, paprika, baklažanai
Alternaria solani pomidorai
Septoria lycopersici pomidorai, baklažanai
Fusarium oxysporum ir Verticillium spp. (vytulys) pomidorai, paprika, baklažanai
Fusarium oxysporum f. sp. radicis-lycopersici pomidorai
Botryotinia fuckeliana pomidorai, paprika, baklažanai
Phytophthora infestans pomidorai
Leveillula taurica paprika
Oidium neolycopersici pomidorai, paprika, baklažanai
Oidium longipes baklažanai
Fulvia fulva pomidorai
Sclerotinia sclerotiorum pomidorai, paprika, baklažanai
Bakterijos
Clavibacter michiganense subsp. michiganensis (sinonimas
Corynebacterium michiganense subsp. michiganensis),
Pseudomonas syringae pv. tomato, Xanthomonas vesicatoria pomidorai
Virusai (žr. 2 lentelę)
Vabzdžiai
Amarai pomidorai, paprika, baklažanai
Pelėdgalviai ir kiti vikšrai pomidorai, paprika, baklažanai
Liriomyza spp. (minamusės) pomidorai, baklažanai
Frankliniella occidentalis, Thrips tabaci pomidorai, paprika, baklažanai
Echnothrips americanus paprika
Trialeurodes vaporariorum, Bemisia tabaci (baltasparniai) pomidorai, paprika, baklažanai
Erkės
Tetranychus urticae, Tetranychus cinnabarinus, Polyphagotarsonemus latus pomidorai, paprika, baklažanai
Aculopsis lycopersici pomidorai
Nematodai
Melaidogyne spp. pomidorai, paprika, baklažanai
Piktžolės pomidorai, paprika, baklažanai
apsaugos produktai, veikiantys žalingai natūralius priešus, vis dėlto turi būti naudojami, purškiama tiktai dalis pasėlio, kad nebūtų suardyta biologinės kontrolės sistema visame plote. Kamanių ir bičių naudojimas apdulkinimui bulvinių šeimos daržovių pasėliuose yra įprasta praktika uždarame grunte, todėl jie turėtų būti apsaugoti, kai naudojami augalų apsaugos produktai. Aviliai turi būti išnešti iš šiltnamio arba apdengti tam tikram laikui, priklausomai nuo naudojamo produkto. Biologinė dirvos patogenų kontrolė yra sprendžiama su antagonistiniais organizmais (pvz., Trichoderma harzianum, Streptomyces griseoviridis).
10. Plėvele dengtiems tuneliams ir šiltnamiams yra svarbus tinkamų plėvelių parinkimas. Gauti geri rezultatai, naudojant fotoselektyvines plėveles, kurios gali sumažinti vabzdžių antplūdį. Labai svarbu Viduržemio jūros šalyse apriboti keletą virusų, įskaitant Tomato yellow leaf curl begomovirus (TYLCV), sėkmingai auginant bulvinių šeimos daržoves, ypač pomidorus. Paplitimas Bemisia tabaci, TYLCV nešiotojo, yra taip pat svarbus. Augalų transportavimas iš daigyno į auginimo vietą turėtų būti vykdomas atitinkamomis sąlygomis, naudojant dangas, kad būtų išvengta augalų užsikrėtimo. Plėveliniai šiltnamiai turėtų turėti tinklinę dangą, dvigubas duris ir ribotą personalo priėjimą. Specialus dėmesys turėtų būti skiriamas piktžolių naikinimui šiltnamiuose ir aplink juos, nes jos yra daugelio kenkėjų (įskaitant virusus), taip pat piktžolių sėklų šaltinis. Augalai turėtų būti reguliariai tikrinami dėl virusų požymių, o užkrėsti tuoj pat pašalinami. Geltonų lipnių gaudyklių naudojamas baltasparniams stebėti ir jų skaičiui nustatyti yra gera praktika.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
11. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie GAAP, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse, ir kaip tai susiję su pagrindine GAAP strategija. Įmanoma, kad tos veikliosios medžiagos dėl tam tikrų priežasčių nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik šalyje registruotas produktas gali būti naudojamas.
Vaisių ir šaknų puviniai
Požymiai
12. Keletas Pythium spp. rūšių gali užkrėsti bulvinių šeimos augalus ankstyvuoju augimo tarpsniu, sukeldami sėklų puvinį, daigų diegavirtę, šaknų ir stiebo puvinius. Nebeicuotos sėklos infekuotoje dirvoje gali supūti. Jau dygstantys augalai turi tamsiai rudų ar juodų vandeningų dėmių. Susirgusių daigų šaknies kaklelis ir šaknys paruduoja. Stiebelio dalis prie žemės suplonėja ir patamsėja. Lapeliai vysta, daigai sunyksta. Daigų diegavirtė atsiranda židiniais, o persodinus daigus į šiltnamį ji pasireikš ten, kur daigai buvo silpni, pažeisti mechaniškai ar auga nepalankiomis sąlygomis. Pythium spp. išgyvena dirvoje oosporų pagalba supuvusiuose audiniuose daugelį metų. Optimaliomis sąlygomis šis patogenas gali augti neapibrėžtą laiką kaip vegetatyvinis micelis ant įvairių organinių substratų dirvoje. Pythium spp. padeda plisti per drėgna dirva, temperatūros svyravimai, nematodų pažeidimai. Grybines museles (Mycetophilidae ir Ephydridae) reikėtų naikinti, nes jos yra Pythium nešiotojos.
13. Thanatephorus cucumeris (anamorfa Rhizoctonia solani) yra plačiai paplitęs dirvos grybas, kuris sukelia bulvinių šeimos daržovių diegavirtę, šaknų, stiebo (pamatinės stiebo dalies) ir vaisių puvinį. R. solani išsilaiko dirvoje, komposte ir užkrėstose liekanose micelio ir skleročių pagalba. Patogenas sukelia rusvai rudas ar tamsiai rudas dėmes ant dygstančių daigų. Daigai gali nunykti prieš sudygimą ar ką tik sudygę. Jaunas stiebelis suplonėja, įsismaugia ir augalas žūsta. Šaknų puvinys pasireiškia ant augalų, kurių šaknys jau yra pažeistos kitų patogenų ir ypač nematodų Melaidogyne spp. Virš žemės esančios stiebo dalies pažeidimas vystosi dėl atsitiktinai padarytų genėjimo žaizdų. Šiltu ir drėgnu oru rudas puvinys su besikeičiančiais šviesiais ir tamsiais apskritimais (žiedais) gali vystytis ant pomidorų vaisių.
14. Thielaviopsis basicola – juodojo sausojo šaknų puvinio sukėlėjas – yra paplitęs dirvoje ir turi platų augalų-šeimininkų ratą. Patogenas pažeidžia augalo antrines jaunas šakneles, kurios aprūpina augalą maisto medžiagomis. Patogenas gali būti ypač žalingas pomidorams, kurie auginami po plėvele.
15. Phytophthora cryptogea gali sukelti pomidorų pašaknio puvinį tuoj po daigų pasodinimo. Liga paprastai apima augalus, augančius šaltoje ir drėgnoje dirvoje. Dėl patogeno nustoja augti šaknys, augalai gali žūti. Augalų dauginimo metu yra būtina gera higiena; infekcija gali kilti nuo užkrėstos dirvos, laistymo linijos ar vandens.
Pagrindinė strategija
16. Į apsaugos priemones įeina augalų kaita, atitinkamas laistymas. Vengti sėti ar sodinti augalus į šaltą ir drėgną dirvą. Kadangi grybai esti dirvoje, labai svarbu auginti neužkrėstoje patogenais dirvoje, substratuose, puodeliuose ir t. t. Tą galima pasiekti naudojant naujas arba garais sterilintas medžiagas. Puodelių, stiklų ir kt. valymas ir sterilizavimas yra galimas su vario sulfatu, amonio junginiais ir kitais dezinfekantais (pvz., formaldehidas, natrio hidrochloridas). Reikia stengtis nepažeisti augalų. Turėtų būti vengiama temperatūrų skirtumo tarp laistomo vandens ir šaknų zonoje esančios temperatūros. Uždarose sistemose, kur vanduo yra naudojamas pakartotinai, jis turėtų būti dezinfekuojamas (pvz., karščiu, smėlio filtrais, UV), nes pašaknio ir šaknų puviniai gali labai greitai paplisti. Sėklų beicavimas taip pat gera praktika. Apdorojimas fungicidais prieš sėją ar prieš sodinimą gali užtikrinti ankstyvą daigų apsaugą.
Pagrindiniai fungicidai
17. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruotų produktų nėra.
18. Substratai apdorojami produktais, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propamokarbo hidrochloridas, Streptomyces griseoviridis (biologinis preparatas mykostopas).
19. Laistyti nuo Pythium, Phytophthora Lietuvos Respublikoje naudojami produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propamokarbo hidrochloridas, Streptomyces griseoviridis.
20. Lietuvos Respublikoje laistyti nuo Rhizoctonia registruotų produktų nėra.
Phytophthora nicotianae
Požymiai
21. Phytophthora nicotianae pomidoruose pasitaiko retai, bet gali būti pastebėta, kur laistymui yra naudojami antžeminiai purkštuvai. Apatiniai vaisiai atrodo pilki su raudonai rudos spalvos koncentriškai rievėtomis dėmėmis. Infekciją sukelia besitaškantis vanduo ar užkrėsta žemė. Apkrėstų augalų sutrinka šaknų augimas, sumažėja derlius, augalai gali žūti.
Pagrindinė strategija
22. Labai svarbu higiena. Pasibaigus auginimo sezonui, svarbu sterilizuoti auginimo substratus garais arba soliarizacija ir išvalyti įrankius ir šiltnamio sienas. Sirgę augalai turėtų būti pašalinti ir išnaikinti. Rekomenduojama auginti dalinai atsparias veisles. Jei būtina, apdoroti fungicidais (purškimai apsaugo vaisius).
Pagrindiniai fungicidai
23. Lietuvos Respublikoje gruntui ir dirbtiniams substratams apdoroti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propamokarbo hidrochloridas, Streptomyces griseoviridis (mykostopas).
24. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo phytophthora nicotianae registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – vario sulfatas.
Phytophthora capsici
Požymiai
25. Phytophthora capsici sukelia paprikos diegavirtę. Pažeidimas atsiranda ant šaknų, šaknies kaklelio ir plinta į stiebo pagrindą. Augalai greitai vysta ir galiausiai žūsta.
Pagrindinė strategija
26. P. capsici paplitimą sumažina drėkinimo apribojimas paprikos pasėliuose. Laistymas padidina zoosporų išsisklaidymą.
Pagrindiniai fungicidai
27. Kaip P. nicotianae atveju.
Pyrenochaeta lycopersici
Požymiai
28. Pyrenochaeta lycopersici sukelia augalų, ypač augančių dirvoje, šaknų rudąjį puvinį ir sukamštėjimą. Šaknų išorinio sluoksnio audiniai pabrinksta, sukamštėja ir palaipsniui suyra. Dėl progresuojančio šaknų audinių irimo augalai vysta ir žūsta.
Pagrindinė strategija
29. Daržoves auginti neužkrėstoje dirvoje. Jei šaknų sistema yra labai pažeista, pilti aplink stiebo pagrindą žemes, kad augalas išleistų pridėtines šaknis virš pažeistos vietos. Tai atlikti reikia tiktai tuomet, jei šaknys kartu apdorojamos ir fungicidais. Fungicidais laistyti reikėtų pastebėjus pirmus ligos požymius ir, jei būtina, pakartoti kas mėnesį.
30. Lietuvos Respublikoje nuo Pyrenochaeta lycopersici registruotų produktų nėra.
Pomidorų stiebo vėžys (Didymella lycopersici)
Požymiai
31. Didymella lycopersici sukelia stiebo vėžį – vieną pagrindinių pomidorų ligų šiltnamiuose. Visa antžeminė augalo dalis gali būti pažeidžiama. Būdingi ligos požymiai pastebimi žemutinėje stiebo dalyje prie žemės. Pradžioje atsiranda mažos rudos įdubusios dėmelės su charakteringais šiai ligai juodais taškeliais – piknidžiais. Dėmės pamažu plečiasi ir gali apjuosti stiebą aplink. Piknidžių susidaro tiek daug, kad pažeista stiebo dalis atrodo ištisai pajuodusi. Dėmių vietose audiniai sutręšta. Apatiniai lapai gelsta, ant jų taip pat atsiranda rudų koncentriškai rievėtų dėmių, kurių centras šviesesnis su matomais piknidžių telkiniais juose. Augalai vysta, nudžiūsta ir žūsta. Infekcija plinta per žaizdas, padarytas genint augalus. Vaisių pažeidimai šiltnamiuose pasitaiko retai, dažniau lauke.
Pagrindinė strategija
32. Užkrėsta sėkla gali būti daigų žuvimo priežastimi, todėl sėkla turėtų būti sveika. Ligotų augalų liekanos yra pagrindinis infekcijos šaltinis, todėl turėtų būti šalinamos ir sunaikinamos. Labai svarbu neliesti rankomis pažeidimų, nes sporos prilimpa ir gali greitai persinešti nuo augalo prie augalo priežiūros metu, pvz., genint, šalinant lapus. Bendra higiena, dirbant su apkrėstais augalais, yra esminė. Rekomenduojama augalų kaita, dirvos sterilizacija garais ar soliarizacija. Neauginti neatsparių vėžiui veislių. Kai būtina, gali būti naudojami fungicidai. Vegetacijos pabaigoje visos liekanos turėtų būti pašalintos, šiltnamiai ir bet kurie pakartotinai naudojami substratai dezinfekuojami.
Pagrindiniai fungicidai
33. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo pomidorų stiebo vėžio registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – vario sulfatas.
Pomidorų sausligė (juodasis vaisių puvinys, alternariozė) (Alternaria solani)
Požymiai
34. Alternaria solani pomidorus infekuoja bet kuriuo augimo tarpsniu. Pažeidžiami stiebas, lapai ir vaisiai. Požymiai pasireiškia kaip įvairios formos, rudos, koncentriškai rievėtos 0,5-1,0 cm skersmens dėmės. Dėmėms susiliejus, lapai džiūsta, todėl užsimezga mažiau vaisių, jie būna smulkesni. Palankiomis ligai plisti sąlygomis vaisiai užsikrečia juoduoju puviniu. Nuo vaiskočio ar kitos mechaniškai sužalotos vaisiaus vietos plinta tamsios spalvos sauso puvinio dėmė. Jos paviršius greit apsitraukia rudai juodomis grybo micelio ir konidijų apnašomis. Užsikrėtimo pradžiai svarbu, kad keletą valandų lapai būtų sudrėkę. Pomidorų sausligė intensyviau plinta, kai oro temperatūra +25-30°C ir augalai nuolat drėkinami (lietinant, sudarant rūką).
Pagrindinė strategija
35. Pomidorai dažnai gali būti apsikrėtę vienu metu ir A. solani, ir Septoria lycopersidi (žr. žemiau), todėl apsaugos priemonės yra panašios. Labai svarbu, kad pradinė medžiaga būtų sveika, todėl reikėtų sėti sveiką ir dezinfekuotą sėklą, dezinfekuoti daigyną. Vengti drėgmės pertekliaus, santykinė oro drėgmė turėtų būti žema. Augalinės liekanos ir ligoti vaisiai turėtų būti šalinami. Fungicidais reikėtų purkšti, kai pasirodo pirmi ligos požymiai, kas 8-10 dienų, priklausomai nuo fungicido grupės.
Pagrindiniai fungicidai
36. Lietuvos Respublikoje purkšti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propamokarbo hidrochloridas ir vario sulfatas.
Pomidorų šviesmargė, septoriozė (Septoria lycopersici)
Požymiai
37. Septoria lycopersici sukelia pomidorų lapų dėmėtligę bet kuriuo augalų vystymosi tarpsniu. Ligos požymiai gali pasireikšti jau ant daigų ir, esant stipriam pažeidimui, sukelti jų žūtį. Simptomai taip pat stebimi ant apatinių, senesnių lapų ir stiebų, kai vaisiai dar tik užuomazgų tarpsnio. Pirmiausiai matomos nedidelės, 2-3 mm skersmens, apvalios ar netaisyklingos formos rudos dėmelės. Jų centras vėliau pašviesėja, o pakraščiais lieka tamsios spalvos apvadas. Šviesioje dėmelių vietoje yra tamsūs taškeliai – grybo piknidžiai su išryškėjusia balta konidijų mase. Stipriau pažeisti lapai gelsta, džiūsta ir byra. Panašias pigmentines dėmes, tik labiau pailgos formos, galima aptikti ant atžalų, lapkočių, taurėlapių, vaiskočių. Vaisiai labai retai kada nukenčia ir dėmės pasitaiko tik paviršiuje. Optimalios sąlygos patogenui vystytis yra +25°C temperatūra ir aukšta santykinė drėgmė. Konidijas perneša vėjas, lietus (vanduo) ir gyvūnai. Grybas į augalą-šeimininką patenka per žioteles. Patogenas peržiemoja augalinėse liekanose, ant sėklų, taip pat ant bulvinių šeimos piktžolių.
Pagrindinė strategija
38. Pirminių infekcijos židinių pašalinimas sumažina ligos pasireiškimo riziką. Auginimo vieta turėtų būti be jautrių patogenui piktžolių ir prieš tai augusių pomidorų liekanų. Naudoti sveiką arba beicuotą sėklą. Daigus auginti neužkrėstame substrate. Vengti drėgmės pertekliaus. Fungicidais purkšti, kai pastebimi pirmi ligos požymiai.
Pagrindiniai fungicidai
39. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo pomidorų šviesmargės ir septoriozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propamokarbo hidrochloridas ir vario sulfatas.
Fuzarinis ir verticilinis vytuliai
Požymiai
40. Įvairūs patogeniniai dirvos grybai Fusarium oxysporum, Verticillium albo-atrum ir V. dahliae sukelia vytulius, o kartais ir augalų žūti. Šie grybai parazituoja vandens apytakos audiniuose. Dažniau serga augalai ten, kur žemesnė temperatūra. Abi Verticillium spp. rūšys išlieka gyvybingos dirvoje tamsaus mycelio arba mikroskleročių pagalba sirgusių augalų liekanose. Ligoti augalai saulėtą dieną apvysta, o rytais ir apsiniaukusiomis dienomis vėl atsigauna. Progresuojant ligai, ant lapų, dažniau ant apatinių, išryškėja „V“ formos rudos dėmės su ryškiai geltonu apvadu. Vytimo priežastis – mechaniškas vandens indų užsikimšimas grybo hifais ir jų išskiriamomis nuodingomis medžiagos. F. oxysporum dirvoje gali išsilaikyti keletą metų. Abu vytulio sukėlėjai Fusarium ir Verticillium gali taip pat pasireikšti augaluose, auginamuose dirbtiniuose substratuose.
41. Būdingi abiejų vytulių požymiai – patamsėjusių vandens indų ratas apatinės stiebo dalies skerspjūvyje. Pirmieji vytulio požymiai – gelstantys ir vystantys žemutiniai lapai. Vytimas palaipsniui plinta link viršūnės, lapai pradeda džiūti. Apsikrečiama dažniausiai per šaknų sistemą. Ligą galima išplatinti persodinant bei laistant augalus, purenant dirvą. Nematodų pažeidimai gali išprovokuoti vytulius. Baklažanai ypač jautrūs Verticillium spp., nuo kurių daigai dažnai žūsta; išryškėja aiškiai apibrėžtos charakteringos geltonos spalvos dėmės ant lapų.
Pagrindinė strategija
42. Naudoti tik sveiką augalinę medžiagą. Atsparių veislių ir poskiepių auginimas galėtų padėti išvengti ligų ankstyvuoju periodu, bet visiškai apsaugoti augalus nuo vytulių – ne. Nenaudoti infekuotų daigų, užkrėsto dirvožemio, kuris gali patekti su technika, įrankiais, daigais, apkrėsta Fusarium spp. sėkla. Higienos, profilaktinių ir prevencinių priemonių, taisyklių bei reikalavimų vykdymas gelbsti nuo daugelio problemų ir užtikrina geras sąlygas augalams augti. Dirva turėtų būti išgarinta prieš augalų sodinimą ar persodinimą, taip pat pasibaigus augalų vegetacijai, jei buvo problemų su šiomis ligomis. Sergantys augalai ir jų liekanos turėtų būti pašalinti ir sunaikinti. Pasibaigus sezonui, paletės, vandens laistymo įrenginiai, šiltnamio sienos, danga ir kt. turėtų būti rūpestingai išvalomi. Nenaudoti laistymui vandens iš atvirų telkinių, nes jame gali būti patogenų. Vengti didelės natrio ir azoto trąšų koncentracijos tręšiant. Sėjomaina gali sumažinti nuostolius, bet visai išnaikinti patogenų – negali dėl plataus Verticillium spp. augalų-šeimininkų rato.
43. Esant problemai, ištirti ir nustatyti patogeną, kadangi jautrumas fungicidams yra labai svarbus. Iš apsaugos priemonių panaudojimo būdų šiuo atveju paprastai pasirenkamas laistymas. Sėklų beicavimas taip pat galimas. Pietų šalyse efektyvi priemonė yra dirvos soliarizacija.
44. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruotų produktų nėra.
45. Laistymui registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: propamokarbo hidrochloridas ir Streptomyces griseoviridis.
Pomidorų fuzarinis šaknų puvinys (Fusarium oxysporum f. sp. radicis-lycopersici)
Požymiai
46. Ši liga charakterizuojama staigiu vytimu, pasireiškiančiu dar prieš pirmąjį vaisių skynimą. Stipriau pažeisti augalai žūsta. Skirtingai nuo fuzarinio vytulio, fuzarinio šaknų puvinio atveju ant šaknų stebimos tamsiai rudos puvinio dėmės, vandens apytakos audiniai 30 cm aukštyje nuo šaknies kaklelio tampa rausvai rudi. Ligai plisti palanki žemesnė temperatūra (+15-18°C), nei fuzarinio vytulio sukėlėjui. Grybas plinta konidijų pagalba arba su užkrėstos dirvos dulkėmis, vandeniu (laistant, drėkinant) ir vėju. Grybas yra nepaprastai pavojingas, kai patenka į dezinfekuotus ar sterilius gruntus ir substratus, kur nelieka konkuruojančių ir jam antagonistinių mikroorganizmų.
Pagrindinė strategija
47. Auginti atsparias veisles. Mulčiavimas durpėmis aplink stiebo pagrindą skatina pridėtinių šaknų augimą, kurie santykinai yra neužsikrėtę ir sveiki. Apskynus vaisius sezono pradžioje, galima išvengti stipresnio augalų susirgimo. Rekomenduojama dezinfekuoti dirvą ar substratą prieš sėja, sodinimą ir pašalinti visus sunykusius augalus. Vegetacijos metu fungicidai nėra efektyvūs.
Kekerinis puvinys (Botryotinia fuckeliana)
Požymiai
48. Botryotinia fuckeliana (anamorfa Botrytis cinerea) plačios specializacijos parazitas, galintis pažeisti beveik visas auginamas daržoves. Paprastai grybas puola mechaniškai pažeistas augalo dalis, pvz. apyžiedžio likučius, žiedstiebius, nebesivystančius vaisius, atžalų, lapų šalinimo, parišamo špagato įtrintas vietas. Pažeidus stiebą, sutrinka transpiracija bei mityba, augalas vysta ir anksti žūsta. Infekcija dažnai aptinkama vaisiaus prisegimo vietoje. Ligos atveju ant augalo organų atsiranda rudų ar juodų nekrotinių dėmių, kurios greitai pasidengia puriu, dulkančiu, pilkšvu pelėsiniu apnašu. Nuo mažiausio judesio sporos pasklinda ore. Kai sporos patenka ant nesubrendusių vaisių, ant jų atsiranda vadinamųjų vaiduokliškų dėmių, nuo kurių labai pablogėja prekinė pomidorų išvaizda. Dėl pažeistų žiedų taip pat sumažėja derlius. Grybo skleročiai ir grybiena peržiemoja augalinėse liekanose, skleročiai – taip pat ir dirvoje.
Pagrindinė strategija
49. Labai svarbi darbo higiena. Dirva ir kitos augimo terpės (substratai) turėtų būti gero laidumo ir tankio. Vengti temperatūros svyravimų, kad nesusidarytų vandens kondensatas. Kuo mažiau drėkinti lapų paviršių. Šiltnamiuose palaikyti optimalią drėgmę, gerai vėdinti šiltnamius, ypač polietileninius, vengti per didelio augalų sutankinimo. Stengtis išlaikyti sausą augalų paviršių, ypač naktimis, jei temperatūra nukrenta iki +15°C. Ligotus augalus ir vaisius šalinti ir sunaikinti. Tačiau, jei santykinė oro drėgmė laikosi žema (žemiau nei 85 %), pašalinti ir numesti ant žemės lapai nebus, kaip įprasta, infekcijos šaltinis.
Problemos su atsparumu
50. B. fuckeliana štamai (padermės) gali būti atsparūs daugeliui naudojamų fungicidų. Nustatytas atsparumas šioms veikliosioms medžiagoms: benzimidazolui (karbendazimas), dikarboksimidui (iprodionas, procymidonas). Jeigu fungicidai yra būtini, reikia naudoti skirtingų tipų produktus pakaitomis, kad nesumažėtų efektyvumas dėl rezistentiškumo. Reiktų vadovautis FRAC nurodymais (rekomendacijomis) (http://www. frac. info/).
Pagrindiniai fungicidai
51. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo kekerinio puvinio registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – vinklozolinas.
Maras (Phytophthora infestans)
Požymiai
52. Phytophthora infestans – bulvių maro sukėlėjas – pažeidžia lapus, stiebus, vaisius. Grybo sporangės išplinta drėgnu oru. Pažeidus šaknis ir stiebo pagrindą, augalai vysta, pažeidimo vietose audiniai ruduoja, praskysta. Lapai tampa melsvai žali ir džiūsta. Rudos dėmės pasirodo ant žalių ir nokstančių vaisių. Puvinio dėmės plinta ir vaisiaus viduje. Lapų gyslos juoduoja, lapai džiūsta. Ant pažeistų augalo dalių susiformuoja pilkšvai baltas grybo pelėsinis apnašas. Ši liga paprastai greitai paplinta, kai pomidorai auga šalia bulvių. Dėl specifinių šiltnamio sąlygų liga labai greitai paplinta nuo pirminių židinių ir per keletą dienų augalai gali visiškai sudžiūti.
Pagrindinė strategija
53. Turi būti naudojama sveika sodinamoji medžiaga. Sudaryti augalams kuo geresnes augimo sąlygas. Augalus genėti tik ryte, kad pažeistos vietos spėtų apdžiūti. Naudojami substratai turėtų būti iškaitinti. Infekuoti augalai pašalinami. Šiltnamyje palaikyti kuo aukštesnę santykinę oro drėgmę. Jeigu būtina, purkšti fungicidais.
Pagrindiniai fungicidai
54. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo maro registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas ir propamokarbo hidrochloridas.
Miltligės (Oidium sp. (anamorfa Erysiphe), Leveillula taurica)
Požymiai
55. Miltligė yra santykinai nauja pomidorų liga. Oidium sp. (anamorfa Erysiphe) pastaruoju metu plačiai paplito pasaulyje. Pradžioje ligos sukėlėjas buvo žinomas kaip Oidium lycopersici, bet dabar, atrodo, yra žinomos dvi grybų rūšys: Oidium neolycopersici, kuri formuoja tik konidijas ir yra plačiai paplitusi pasaulyje, išskyrus Australiją, ir kita rūšis – O. lycopersici, kuri formuoja konidijas grandinėlėmis ir paplitusi Australijoje. O. neolycopersici gali pažeisti visas augalo dalis, išskyrus vaisius. Stipriai pažeisti lapai ruduoja, sudžiūsta, augalai anksti netenka jų. Dėl ligos prarandamas prekinis derlius, nukenčia vaisių dydis ir kokybė. Miltligės plitimui palankūs sausi orai (paprastai per sausrą), vidutinė temperatūra ir sumažėjęs šviesos intensyvumas. Infekcijai palanki aukšta santykinė oro drėgmė. Grybas išlieka gyvybingas ant augalinių liekanų.
56. Baklažanų patogenas Oidium longipes nėra patogeniškas pomidorams. Liga pasireiškia chlorotinėmis dėmėmis ant viršutinės lapų pusės, kurie galiausiai sudžiūsta ir nunyksta. Lapai pasidengia apnašu iš grybo micelio.
57. Ankštiniai pipirai yra pažeidžiami polifaginio sukėlėjo Leveillula taurica, kuris paprastai plinta šiltuose kraštuose. Augalų-šeimininkų daugiausiai pažeidžiami lapai. Lapkočiai, žiedynkočiai ir žiedai yra retai pažeidžiami, o vaisiai – dar rečiau. Skirtingai nei kitos miltligės, kurių sukėlėjai produkuoja paviršinį micelį, L. taurica vystosi augalo-šeimininko audinių viduje. Besiplečiančios geltonos dėmės plinta viršutinėje lapo pusėje, tuo tarpu patogeno baltas miltuotas apnašas – apatinėje. Dėmių vietose lapų audiniai sudžiūsta, augalai netenka lapų. Palankios sąlygos infekcijai plisti – aukšta temperatūra ir sausas oras. Šis patogenas labai paplitęs Viduržemio jūros šalyse, aptiktas ir Lietuvoje.
Pagrindinė strategija
58. Jei liga pasirodė ir yra būtinybė, purškiama fungicidais. Rekomenduojami fungicidai gali būti fitotoksiški augalams žiemos metu (dėl mažo šviesos intensyvumo) arba jauniems augalams. Perspektyvu atsparių veislių išvedimas, taip pat biologinio metodo panaudojimas nuo O. neolycopersici.
Atsparumo strategija
59. Šis patogenas gali greitai tapti atsparus, pvz., veikliajai medžiagai azoksistrobinui. Todėl turi būti panaudota tinkama strategija, kad būtų išvengta sukėlėjo rezistentiškumo. Vadovautis FRAC nurodymais ir rekomendacijomis.
Pagrindiniai fungicidai
60. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: kseroksimetylas ir penkonazolas.
Rudoji dėmėtligė, kladosporiozė (Fulvia fulva)
Požymiai
61. Fulvia fulva (sinonimas Cladosporium fulvum) daugiausia pažeidžia pomidorų lapus. Viršutinėje lapo pusėje atsiranda šviesiai žalsvų, vėliau gelstančių ir paruduojančių apskritų, 0,5-1,0 cm skersmens arba netaisyklingų dėmių. Apatinėje jų pusėje susidaro pradžioje šviesiai pilkos, vėliau paruduojančios, lyg aksomas apnašos. Pažeisti lapai džiūsta ir nunyksta. Panašius požymius galima taip pat aptikti ant stiebų, lapkočių ir žiedų. Vaisiai, ant kurių liga sukelia juosvas nekrotines dėmes, pažeidžiami retai. Sergančių augalų derlius mažėja, vaisiai lėtai noksta. Infekcijai plisti palankios sąlygos, kai santykinė oro drėgmė yra 80 %, o temperatūra tarp +10°C ir +27°C (optimali +22°C). Sukėlėjas išlieka gyvybingas sirgusių augalų liekanose, ant medinių šiltnamio konstrukcijų, taip pat gali būti pernešamas su sėkla.
Pagrindinė strategija
62. Laikytis auginimo technologijų, t. y. vėdinti šiltnamius, jei būtina – šildyti anksti pavasarį, vengti rasos susidarymo ir nereikalingos drėgmės ant lapų, auginti atsparius rudajai dėmėtligei pomidorus, sėti sveiką, neužkrėstą arba beicuotą sėklą, dezinfekuoti šiltnamio medines konstrukcijas. Fungicidai gali būti naudojami, kai pasirodo pirmieji ligos požymiai, vėliau purškimus reikia kartoti 2-3 kartus kas 7-8 dienos. Atsparių veislių auginimas daugelyje šalių žymiai sumažino ligos paplitimą ir fungicidų naudojimą.
Pagrindiniai fungicidai
63. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo rudosios dėmėtligės ir kladosporiozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – vario sulfatas.
Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)
Požymiai
64. Sclerotinia sclerotiorum (sklerotinis puvinys) retkarčiais pasitaiko bulvinių šeimos daržovėse, ypač ja serga paprika, kai vyrauja vėsūs ir drėgni orai vegetacijos metu. Paprastai pirmi požymiai pasirodo ant stiebo pagrindo kaip baltas vatos pavidalo apnašas. Grybo micelyje ir pažeistose augalo dalyse susidaro stambūs, pradžioje baltos spalvos, vėliau pajuoduojantys skleročiai. Augalo dalis virš pažeistos vietos vysta ir pūna. Ši liga nėra didelė problema, kai augalai auga dirbtiniuose substratuose.
Pagrindinė strategija
65. Daigai turi būti sveiki arba prieš sodinimą apdoroti. Bloga oro cirkuliacija ir drėgmės perteklius skatina ligos paplitimą. Reikia šalinti pažeistus augalus bei augalines liekanas, užkrėstas skleročiais. Jei infekcija neišvengiama, dirva turi būti garinama. Fungicidai gali būti naudojami ligos židiniams apdoroti, kai požymiai yra matomi.
Pagrindiniai fungicidai
66. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo sklerotinio puvinio registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – vinklozolinas.
Bakterinės ligos
Požymiai
67. Bakterijos sukelia nekrozes, vytulius, puvinius ir audinių anomalijas. Nekrozės – tai besiplečiantis lokalus augalo ląstelių ar audinių apmirimas, pasireiškiantis įvairaus dydžio dėmėmis. Kartu su nekrozėmis ant pažeistų lapų susidaro gelsvos zonos – chlorozės. Vytulys pasireiškia bakterijoms patekus į augalo vandens indų sistemą. Bakterijos užkemša ksilemos vandens indus, dėl to audiniai negauna pakankamai vandens ir ima vysti. Bakterijos įsiskverbia į parenchiminius audinius, supančius pažeistus indus, ir suformuoja augliukus arba tuštumas (kavernas). Charakteringas vytulio požymis – vandens indų patamsėjimas. Puviniai – audinių struktūros suirimas ir pažeistų audinių suminkštėjimas. Anomalijos (išaugos, išsigimimai) – tai augalo ląstelių nenormalaus augimo pasekmė, sukėlėjui dauginantis ant šaknų arba antžeminių augalo dalių. Dauguma bulvinių šeimos daržoves puolančių bakterijų pernešamos su sėkla: Pseudomonas syringae pv. tomato (pomidorų bakterinė dėmėtligė), Clavibacter michiganense subsp. michiganensis (sinonimas Corynebacterium michiganense subsp. michiganensis) (pomidorų bakterinis vėžys), Xanthomonas vesicatoria (pomidorų juodoji bakterinė dėmėtligė (rauplės)), Xanthomonas axonopodis pv. vesicatoria (sin. Xanthomonas vesicatoria) (paprikos bakterinė dėmėtligė (rauplės)). Paskutinės trys priklauso karantininiams organizmams daugelyje EPPO regiono šalių, taip pat ir Lietuvoje. Ralstonia solanacearum (bakterinis vytulys) įtrauktas į Europos Sąjungos karantininių objektų sąrašą. Daugiau paplitęs šiltuose kraštuose. Duomenų apie šios ligos išplitimą Lietuvoje nėra.
Pagrindinė strategija
68. Labai svarbu sėti sveiką, iškaitintą ir beicuotą sėklą, todėl pirkti reikėtų tik sertifikuotą sėklą iš patikimų firmų. Augalų vegetacijos metu sąlygos augalams augti turi būti kuo geresnės. Bus mažiau nuostolių, jei augalai nebus pertręšti azoto trąšomis, gaus daugiau kalio trąšų. Daigus prieš išsodinant rekomenduojama profilaktiškai nupurkšti vario grupės preparatais. Vegetacijos metu ligos plitimą šiek tiek stabdo purškimas vario turinčiais preparatais, tačiau ši priemonė norimo efekto neduoda. Kartais purškiant pesticidais užkratas dar labiau išplatinamas. Ligai kartą išplitus, būtina griežtai laikytis profilaktinių ir higieninių priemonių. Daigynas turi būti atskirtas nuo užkrėsto šiltnamio, nes bakterijos gali išlikti gyvybingos kelis mėnesius užkrėstoje žemėje ant sirgusių augalų liekanų. Iš šiltnamio atsargiai pašalinami užkrėsti ir keli aplink augantys augalai, sudedami į maišą ir sunaikinami. Dezinfekuojamas šiltnamių, daigynų gruntas, patalpos, įrankiai, rankos, rūbai, avalynė, pirštinės. Dirbant užkrėstame šiltnamyje stengtis nesiliesti prie augalų. Uždarose sistemose, kur vanduo yra naudojamas pakartotinai, jis turėtų būti dezinfekuojamas (pvz., kaitinant, smėlio filtrais, UV). Toje pačioje vietoje neauginti bulvinių šeimos augalų 3-4 metus.
Virusai
Požymiai
69. Šiltnaminiuose auginamuose bulvinių šeimos augaluose dažnai aptinkami virusai: Alfalfa mosaic alfamovirus, Cucumber mosaic cucumovirus, Capsicum mild mottle tobamovirus, Tomato mosaic tobamovirus, Potato Y potyvirus. Virusinių ligų požymiai įvairūs: tai mozaikos, lapų gelta, lapų ir vaisių deformacijos, augimo sutrikimas, chlorotinės ir nekrotinės dėmės. Požymiai ir jų pasireiškimas labai priklauso nuo viruso padermės, aplinkos sąlygų, nuo augalo rūšies ir netgi nuo to, kokiu augimo tarpsniu augalas buvo pakenktas virusu. Nekrozė ant pomidorų vaisių yra labai panaši į Phytophthora spp. infekcijos sukeltus pažeidimus. Dažnai simptomai ne visai atitinka tikrą diagnozę. Gali būti reikalingi papildomi diagnostiniai metodai (pvz., testuojamų augalų užkrėtimas, ELISA testas).
70. Kai kurie kiti pomidorų virusai tapo svarbūs Europoje tiktai pastaruoju metu (Tomato spotted wilt tospovirus, Tomato yellow leaf curl begomovirus, Tomato chlorosis crinivirus, Pepino mosaic potexvirus). Kai kuriais atvejais jų padidėjęs paplitimas labai susijęs su naujų virusų nešiotojų – Bemisia tabaci ir Frankliniella occidentalis paplitimu. Šie virusai yra kontroliuojami daugelyje Europos šalių arba jų kontrolė reglamentuojama. Jauni augalai ir jų gamybos vieta turėtų būti neužsikrėtę virusais.
71. Norint sumažinti virusų keliamus pažeidimus, labai svarbu žinoti, kurie virusai sukelia ligas ir kaip jie pernešami. Kiekvienas virusas turi savą perdavimo būdą (2 lentelė). Be to, visi virusai gali būti pernešami skiepijimo metu (pvz., per pomidorų veislės „Beaufort“ poskiepius) arba transportuojant užkrėstus augalus.
2 lentelė. Virusai, pažeidžiantys bulvinių šeimos daržoves, ir jų plitimo būdai
Virusas Perdavimo būdas Užkrečiami augalai
Alfalfa mosaic alfamovirus Amarai, nepastoviai Pomidorai, paprika
Capsicum mild mottle tobamovirus Kontaktiniu būdu, sėklos Paprika
Cucumber mosaic cucumovirus Amarai, nepastoviai; kontaktiniu būdu, sėklos Pomidorai, paprika
Pepino mosaic potexvirus Kontaktiniu būdu Pomidorai
Potato Y potyvirus Amarai, nepastoviai Pomidorai, paprika
Tomato chlorosis crinivirus Baltasparniai Pomidorai
Tomato mosaic tobamovirus Kontaktiniu būdu, sėklos Pomidorai, paprika
Tomato spotted wilt tospovirus Tripsai, ypač Frankliniella occidentalis, pastoviai Pomidorai, paprika, baklažanai
Tomato yellow leaf curl begomovirus Baltasparniai, t. y. Bemisia tabaci, ypač biotipas B, pastoviai ir
vietinis Europinis biotipas (Q) Pomidorai
Pagrindinė strategija
72. Virusinės ligos dažniausiai išplinta kontaktiniu būdu per užkrėstus įrankius, drabužius, rankas genint, raišiojant augalus, skinant vaisius, ligotiems augalams susilietus su sveikais, per ūglius ir skiepijant. Virusines ligas sunku kontroliuoti, todėl patiriami dideli derliaus nuostoliai. Nėra preparatų nuo virusinių ligų, todėl visos priemonės turėtų būti nukreiptos infekcijos prevencijai. Į šias priemones įeina infekcijos šaltinių vengimas ir šalinimas, virusų pernešėjų kontrolė ir naikinimas.
73. Labai svarbu sėti sveiką, sertifikuotą sėklą ar daigus. Sėklos kaitinamos arba veikiamos tam tikrais chemikalais. Auginimas atsparių veislių bei hibridų, turinčių prieš virusus genetinį atsparumą, kuris aprašuose pažymimas atitinkamais simboliais (Tm, TMV).
74. Su kenkėjais – virusų pernešėjais kovojama cheminėmis, biologinėmis ir fizikinėmis priemonėmis (pvz., naudojami tinkleliai nuo vabzdžių, šiltnamiai dalijami į kameras, sekcijas).
75. Kad neužsikrėstų augalai virusais, kurie pernešami kontaktiniu būdu, labai svarbios higieninės priemonės. Reikia dezinfekuoti šiltnamius, inventorių, įrankius, tarą, pirštines ir kt. Darbininkai, skindami vaisius, gali pernešti virusus nuo sergančių augalų ant sveikų, todėl rekomenduojama eiti tam tikromis eilėmis ir kaskart dezinfekuoti rankas ir įrankius. Ligotus augalus šalinti ir sunaikinti. Pasibaigus vegetacijai, pašalinti ir sunaikinti augalines liekanas. Naikinti pasėliuose piktžoles. Pikuojant daigus, šalinant lapus rekomenduojama augalus nupurkšti vandens ir pieno mišiniu – santykiu 1:5 (liesu), 1:10 (riebiu). Uždarose sistemose, kur vanduo yra naudojamas pakartotinai, jis turėtų būti dezinfekuojamas.
Amarai
Požymiai
76. Amarai yra čiulpiantys kenkėjai, kurie gali pakenkti bulvinių šeimos augalams tiesiogiai misdami jais arba netiesiogiai pernešdami virusus. Pagrindinės amarų rūšys, parazituojančios bulvinių šeimos daržovėse, yra Aphis gossypii, Myzus persicae, Macrosiphum euphorbiae ir Aulacorthum solani. Amarai kolonijomis gyvena ant augalų lapų, ūglių, stiebų bei čiulpia jų sultis. Pažeisti lapai susiraito, deformuojasi, gelsta, žiedai, vaisių užuomazgos byra, pažeisti augalai skursta, būna užteršti skystomis, cukringomis amarų išskyromis. Jose susidaro palankios sąlygos juodgrybiui plisti. Aptrauktuose suodiniu apnašu lapuose sumažėja fotosintezė, vaisiai praranda prekinę išvaizdą.
Pagrindinė strategija
77. Kontroliuoti amarų paplitimą geltonų lipnių gaudyklių pagalba, stebint tiek pačius augalus, tiek gaudykles. Kai kurios piktžolės gali būti amarų prieglobsčiu ir virusų šaltiniu, todėl turėtų būti naikinamos.
78. Įvairūs biologiniai agentai yra efektyvūs prieš amarus: Aphidoletes aphidimyza, Aphelinus abdominalis, Aphidius ervi, Aphidius colemani, Hippodamia convergens, Harmonia axyridis, Adalia bipunctata, Coccinella septempunctata, Crysoptera carnea ir Verticillium lecanii. Jei amarų kolonijos vis dėlto didėja, gali būti naudojami pesticidai, bet geriau kaip „korekcinis“ (taisomasis) purškimas. Insekticidų aktyvios medžiagos turėtų būti nekenksmingos natūraliems grobuonims ir bitėms arba veikti ne visas natūralių priešų vystymosi stadijas, kad po purškimo bioagentus būtų galima vėl leisti. Purškiant užkrėstos vietos turi būti gerai sudrėkintos.
Problemos su atsparumu
79. Keletas amarų rūšių (ypač Aphis gossypii ir Myzus persicae) turi populiacijas su dideliu atsparumu tam tikroms insekticidų grupėms (pvz., pirimicarb, organophosphates), todėl produktų parinkimas ir kaita yra labai svarbūs. Produktai, pagaminti krakmolo ar riebalinių rūgščių pagrindu ir pasižymintys grynai fiziniu veikimu, gali būti naudojami kaip atrankiniam purškimui, išvengiant amarų rezistentiškumo. Komitetas „Insecticide Resisitance Action Committee“ (http://plantprotection. org/IRAC/) augalų apsaugos priemonių gamintojams suteikia žinias apie vabzdžių ir amarų rezistentiškumą.
Pagrindiniai insekticidai
80. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas, aversektinas C, azadirachtinas A.
Pelėdgalviai ir kiti vikšrai
Požymiai
81. Daugelis polifaginių pelėdgalvių vikšrų minta bulvinių šeimos daržo augalų lapais. Tai Agrotis spp., Autographa gamma, Chrysodeixis chalcites, Lacanobia oleracea (kurie taip pat minta vaisiais), Spodoptera exigua ir Spodoptera littoralis, Helicoverpa armigera gali būti problema Pietų Europoje.
Pagrindinė strategija
82. Suaugėliai paprastai patenka į šiltnamius su sodinamąja medžiaga arba įskrenda per atidarytas vėdinimo angas pavasarį ir vasarą. Prieš vikšrus gali būti naudojami natūralūs grobuonys. Jei būtina, purškiama insekticidais, įskaitant ir Bacillus thuringiensis (nuo pirmos ir antros kartos lervų), kurie yra nekenksmingi kitiems bioagentams. Ne visos padermės (štamai) yra efektyvios (Spodoptera littoralis atsparūs daugeliui padermių). Natūralūs priešai, kurie parazituoja kiaušinėlius, yra Trichogramma evanescens ir grobuoniškosios blakutės Podisus maculiventris.
Pagrindiniai insekticidai
83. Lietuvos Respublikoje šių kenkėjų žalingumas labai nedidelis. Registruoti produktai purkšti, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas, aversektinas C, azadirachtinas A.
Minamusės
Požymiai
84. Liriomyza bryoniae, Liriomyza huidobrensis, Liriomyza trifolii ir Phytomyza horticola yra pagrindiniai bulvinių šeimos daržovių lapus minuojantys kenkėjai. Suaugėlių (patelių) padarytos mažos baltos dėmelės ant lapų yra mažai reikšmingos. Pažeistų augalų lapų parenchimoje lervos graužia siaurus, baltų vingiuotų juostelių pavidalo takus – minas. Viename lape gali būti kelios minos, matomos abiejose lapo pusėse. Žiūrint prieš šviesą, išilgai minos matomos lervos kruopėtos tamsios išmatos, o minos gale galima rasti lervą. L. huidobrensis lerva yra balsvai gelsva, puparijus rudos arba juodos spalvos. Lervos L. trifolii yra geltonos, puparijai yra pilkai juodos spalvos. Virtimas lėliuke virsta lapų išorėje, dirvoje po augalais arba ant lapijos. Minamusės yra polifagai. L. huidobrensis ir L. trifolii daugelyje šalių įtrauktos į karantininių objektų sąrašą, todėl sodinamoji medžiaga turi būti neužkrėsta jais.
Pagrindinė strategija
85. Apsikrėtimas šiltnamiuose įmanomas per užkrėstą sodinamąją medžiagą ir patekus kenkėjams per atviras duris bei langus. Geltonų lipnių gaudyklių naudojimas ir reguliarus augalų inspektavimas padeda nustatyti kenkėjų pažeidimus. Kai kuriose šalyse naudojami tinklai nuo vabzdžių.
86. Parazitiniai plėviasparniai Dacnusa sibirica, Diglyphus isaea ir Opius pallipes yra sėkmingai naudojami kaip bioagentai prieš minamuses šiltnamiuose. Šie parazitai laisvai veisiasi Europoje, todėl jų gali būti natūraliai šiltnamiuose. D. sibirica ir O. pallipes deda savo kiaušinėlius į minamusių lervų kūnus.
87. Kai kurie insekticidai, iš dalies abamectin ir augimo reguliatorius cyromaxine, yra efektyvūs nuo L. huidobrensis ir L. trifolii lervų kai kuriose populiacijose. Bet kitose minamusių populiacijose yra išsivystęs atsparumas didelei insekticidų grupei, įskaitant abamectin, ir tai apsunkina cheminę apsaugą. Insekticidai nėra efektyvūs nuo puparijų. Yra žinomas atsparumas pyretroidams.
Pagrindiniai insekticidai
88. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo minamusių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas, aversektinas C, azadirachtinas A
Tripsai
Požymiai
89. Tripsai nebuvo problema uždarame grunte iki tol, kol į Europą nebuvo įvežtas Frankliniella occidentalis. Lervos ir suaugėliai minta lapų, pumpurų, žiedų epidermio ląstelėmis. Ant apniktų lapų, vaisių atsiranda smulkių balsvų dėmelių. Lapai įgauna sidabrišką atspalvį, labiau pažeisti – džiūsta, pažeisti pumpurai neišsiskleidžia, o vaisiai deformuojasi. Stipriau pažeisti daigai žūsta. Netiesioginė tripsų žala pasireiškia kaip virusinių ligų pernešėjų. F. occidentalis yra žinomas kaip Tomato spotted wilt tospovirus (TSWV) ir Impatiens necrotic spot tospovirus (INSV) nešiotojas.
90. Thrips tabaci paprastai aptinkamas ant lapų, rečiau pakenkia žiedams. Apnikti lapai išmarginti smulkiomis balsvomis dėmelėmis.
91. Echinothrips americanus yra lengvai atpažįstamas pagal baltą juostą skersai krūtinės ląstos sparnų pagrinde. Jis aptinkamas dažniausiai ant paprikos lapų. Kai jų esti gausiai, pakenkia žiedus.
Pagrindinė strategija
92. Svarbu, kad sodinamoji medžiaga nebūtų apnikta tripsų. Geltonos arba mėlynos (specialiai F. occidentalis) lipnios gaudyklės turėtų būti naudojamos, kaip ir reguliarus augalų stebėjimas, nustatant tripsus. Geltonos gaudyklės parodo ir kitų kenkėjų buvimą (pvz., baltasparnius, amarus, minamuses). Bet kurie augalai, užsikrėtę tospovirusu, turėtų būti sunaikinti, kad netaptų infekcijos šaltiniu kitiems augalams.
93. Grobuoniškos erkutės Amblyseius cucumeris, Amblyseius degenerans ir grobuoniškos blakutės Orius spp. turėtų būti naudojamos paprikos ir baklažanų apsaugai. Grybas Verticillium lecanii pasižymi dvigubu efektu ir nuo baltasparnių, ir nuo tripsų. Jeigu tripsų populiacija auga, būtina naudoti insekticidus. Sunkiau spręsti šią problemą F. occidentalis atveju, kadangi šis kenkėjas pasižymi dideliu atsparumu daugeliui cheminių preparatų. Kadangi tripsams būdingas paslėptas gyvenimo būdas, įskaitant ir F. occidentalis, fumigacija yra geriau nei purškimas, ypač kai tripsai apnikę žiedų pumpurus. Pyretroidai yra dažnai neefektyvūs nuo F. occidentalis ir nesuderinami su naudingų vabzdžių naudojimu. Pyretroidiniai insekticidai gali sutrikdyti biologinę kontrolę 12 savaičių (pvz., A. cucumeris). Insekticidai naudojami nuo kitų vabzdžių, turi tam tikrą ribotą veikimą.
Pagrindiniai insekticidai
94. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas, aversektinas C, azadirachtinas A.
Baltasparniai
Požymiai
95. Šiltnaminiai baltasparniai Trialeurodes vaporariorum – visaėdžiai kenkėjai, kenkiantys daugeliui augalų. Pastaraisiais metais kita baltasparnių rūšis – Bemisia tabaci tapo rimta problema šiltnaminiams augalams. Tai 1,5 mm ilgio vabzdžiai, turintys dvi poras ryškiai baltų sparnų, kurie ramybės būklėje sudedami tarsi stogeliu išilgai kūno. Lervos plokščios, gelsvos, nejudrios. Pajudinus baltasparniais apniktą augalą, į orą pakyla pulkas smulkių baltų vabzdžių. Jeigu šiltnamyje ištisus metus auginami augalai, galima nustatyti visas baltasparnio vystymosi fazes. Kenkėjai gyvena apatinėje lapų pusėje, čiulpia augalo sultis. Baltasparnių pažeidimai pasireiškia kaip chlorotinės dėmelės ant lapų ir vaisių, lapų chlorozė, augalų vystymosi sutrikimas ir vytimas. Augalai būna užteršti lipniomis išskyromis, kuriose vystosi suodligės sukėlėjai. Lapai ir vaisiai pasidengia juodu suodligės sukėlėjų apnašu, sutrinka fotosintezė, vaisiai praranda prekinę išvaizdą. Pomidorai dažnai stipriai pažeidžiami. B. tabaci B biotipas gali sukelti nokstančių pomidorų vaisių grublėtumą.
96. B. tabaci daugelyje šalių yra reglamentuojamas kaip karantininis kenkėjas, jo skirtingų biotipų paplitimas EPPO Šiaurės šalių šiltnamio daržininkystės pramonėje yra toks kaip ir Pietinių šalių lauko daržininkystėje. Daigai turėtų būti neužsikrėtę kenkėjais ir dauginami tik tose vietovėse, kur šio kenkėjų nėra. B. tabaci B biotipas ir vietinis Europinis biotipas (Q) perneša Tomato yellow leaf curl begomovirus (TYLCV), kuris yra taip pat reglamentuojamas kaip karantininis kenkėjas (žr. Virusai) ir Tomato chlorosis crinivirus, kuris yra įtrauktas į EPPO Pavojingųjų Sąrašą (Alert List) kaip potencialiai nauja kylanti problema Viduržemio jūros šalyse.
Pagrindinė strategija
97. Augalai reguliariai turėtų būti stebimi, naudojant geltonas lipnias gaudykles kenkėjų monitoringui. Insekticidų panaudojimas nuo baltasparnių dažnai yra neveiksmingas dėl kenkėjų atsparumo daugeliui pesticidų. Didelės sąnaudos insekticidų purškimui ir fumigavimui yra visiškai nesuderinami su pagrindine biologinės kontrolės strategija prieš kitus šiltnamio kenkėjus. Todėl GAAP pasitiki biologine kontrole, paremta atitinkamos valdymo praktikos vystymu. Naudojimas pesticidų turėtų būti minimalus, naudojant juos nenumatytoms situacijoms, teikiant pirmenybę tiems pesticidams, kurie nežalingi natūraliems priešams.
98. Plėviasparnių parazitų Encarsia formosa panaudojimas nuo T. vaporariorum duoda gerus rezultatus, bet B. tabaci jam yra blogi šeimininkai. Entomopatogeninis grybas Verticillium lecanii (baltasparninis štamas) ir Paecilomyces fumosoroseus, grobuoniškosios blakutės Macrolophus caliginosus, parazitiniai plėviasparniai Eretmocerus eremicus (naudojami daugiausiai nuo T. vapotariorum, ypač esant aukštai temperatūrai) ir E. mundus (daugiausiai efektyvūs nuo B. tabaci) bei grobuoniškieji vabalai Delphastus pusillus gali būti naudojami abiejų baltasparnių rūšių kontrolei.
Problemos su atsparumu
99. T. vaporariorum tapo atsparūs daugeliui pesticidų. Išsivystė didelis rezistentiškumas B. tabaci biotipų įprastiems insekticidams, tokiems kaip imidacloprid, pymetrozine ir thiacloprid. Vienintelis pagrindinės strategijos sprendimas yra biologinis kovos metodas.
Pagrindiniai insekticidai
100. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo baltasparnių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: aversektinas C ir azadirachtinas A.
Erkės
Požymiai
101. Dvi skirtingos, bet biologiškai susijusios voratinklinių erkių formos Tetranychus urticae ir Tetranychus cinnabarinus kartu su tarsoneminėmis erkėmis Polyphagotarsonemus latus kenkia bulvinių šeimos daržovėms. Tai grynai polifaginiai kenkėjai. Jaunos ir suaugusios erkės čiulpia augalo sultis. Viršutinėje lapų pusėje atsiranda smulkių gelsvų dėmelių, kurių greitai daugėja. Lapai gelsta ir nudžiūsta. Apnikti augalai skursta, mažai dera. Erkių kolonijos vystosi ant visų augalo dalių ir paprastai yra randamos visų stadijų – nuo kiaušinėlių iki suaugėlių. Jei šiltnamyje sąlygos palankios erkėms plisti, jų prisidaugina begalė, plika akimi matomas voratinklis. Apnikti augalai gali greitai žūti. T. cinnabarinus (raudonosios voratinklinės erkės arba „hypertoxic“ erkės) gali sukelti net keletos augalų žūtį, esant nedidelei kenkėjo populiacijai. P. latus taip pat sukelia augalo dalių raukšlėjimąsi, išsigimimus, dėmes. Dėl sunkių pažeidimų baklažanai gali nustoti augę. Pomidorų rausvosios erkutės Aculopsis lycopersici yra specifiniai pomidorų kenkėjai. Sunkus apsikrėtimas gali taip pat pakenkti paprikai, kai tuo tarpu baklažanai atlaiko gausią jų populiaciją. Apsikrėtimas paprastai prasideda augalo apačioje ir kyla aukštyn. Karštas ir sausas oras palankiai veikia erkių vystymąsi. Jei nenaikinamos erkės, augalas žūsta per kelias dienas.
Pagrindinė strategija
102. Voratinklinės erkės turi būti išnaikintos prieš tai augusiuose augaluose, kad jos nepersikeltų į kitą sezoną ir nepasklistų kitais metais. Nuėmus derlių, šiltnamis ir visi įrenginiai bei priemonės, laistymo ir drėkinimo sistemos turi būti išvalyti. Šiltnamio konstrukcijos turėtų būti apdorotos dezinfekuojančia medžiaga. Erkės tarpsta aukštoje temperatūroje ir kai žema santykinė oro drėgmė. Padidinus santykinę drėgmę ar drėkinant lapus, galima žymiai sumažinti erkių populiaciją, bet padidėja pavojus grybinėms ligoms. Erkių kontrolė turėtų būti paremta pirmiausiai biologiniu metodu, naudojant natūralius priešus. Grobuoniškoji erkutė Phytoseiulus persimilis yra efektyvus bioagentas, grobuoniškoji erkutė Neoseiulus californicus ir grobuoniškas uodelis Feltiella acarisuga taip pat gali būti naudojami kaip biometodas. Grobuoniškosios blakutės Macrolophus caliginosus gali taip pat būti veiksmingos naikinant voratinklines erkes. Akaricidai turėtų būti naudojami tiktai tuomet, kai biologiniu metodu negalima sumažinti erkių populiacijos. Tokiu atveju turėtų būti pasirinkti preparatai, saugūs natūraliems priešams ir bitėms. Piktžolių naikinimas tiek šiltnamio viduje, tiek išorėje sumažina erkių skaičių.
Problemos su atsparumu
103. Kai kurios erkių populiacijos turi išvystytą rezistentiškumą cheminėms grupėms, o kai kuriais atvejais kryžminį rezistentiškumą. Reiktų mažiau naudoti akaricidų.
Pagrindiniai akaricidai
104. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo erkių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: aversektinas C ir azadirachtinas A.
Nematodai
Požymiai
105. Meloidogyne arenaria, Meloidogyne hapla, Meloidogyne incognita, Meloidogyne javanica ir Meloidogyne thamesi yra endoparazitiniai šaknų gumbiniai nematodai, kurie sukelia augančių dirvoje bulvinių šeimos augalų šaknyse gumbus, išsipūtimus, auglius ir kitus išsigimimus. Augalai skursta, vysta, sutrinka jų augimas, sumažėja derlingumas.
Pagrindinė strategija
106. Sveiki, neužkrėsti nematodais daigai, švari dirva ir gera bendra higiena yra pakankamos priemonės išvengti užsikrėtimo nematodais. Šiaurės šalyse, jei žiemą nešildomi šiltnamiai ir paliekami atidaryti, sumažėja Meloidogyne spp. Sėjomaina, kaip agrotechnikos dalis, turėtų būti naudojama auginant augalus. Naudojant tokias efektyvias priemones, kaip augalinės medžiagos apdorojimas karštu vandeniu, dirvos sterilizacija garais ir soliarizacija, paprastai nelieka būtinybės naudoti nematocidų. Piktžolės turėtų būti naikinamos. Reikia auginti atsparias pomidorų veisles, pažymėtas raide N arba naudoti izoliuotus substratus. Augalai, augantys mineralinėje vatoje, neturėtų būti infekuoti.
Piktžolės
Požymiai
107. Paprastai piktžolės nesudaro problemų, kai augalai auga dirbtiniuose substratuose. Šiltnamiuose dumbliai ir samanos gali būti didesnė problema. Kai jų yra ant stiklų, sumažėja šviesos intensyvumas. Plėvele dengtuose tuneliuose kritinis periodas pomidorams yra 4-5 savaitės po persodinimo (arba ilgiau, jei buvo sėta tiesiai į dirvą). Per šį periodą piktžolės turi būti išnaikintos, kad nekonkuruotų su augalais, ir neįtakotų jų derlingumo.
Pagrindinė strategija
108. Gera bendroji higiena yra svarbi. Jei bulvinių šeimos augalai auga žemėje, dirva gali būti sterilizuojama (pvz., garais, soliarizacija). Mechaninis piktžolių naikinimas gali išspręsti kai kurias problemas. Piktžoles, augančias tarp eilių, išnaikinti nesunku. Jos paprastai išravimos arba negiliai apkasamos ar mulčiuojamos. Sėjomainoje herbicidai nenaudotini dėl galimo fitotoksiškumo kitiems augalams.
Suderinta su EPPO standartu 03/10376 (03/10218)
Įvadas
1. Šis standartas aprašo geros augalų apsaugos praktiką Allium augalams.
2. Šios rekomendacijos apima Allium cepa (valgomųjų svogūnų), A. cepa var. aggregatum (=A. cepa var. ascalonicum) (shalot svogūnų), A. porrum (porų), A. schoenoprasum (laiškinių česnakų) ir A. sativum (česnakų) apsaugą nuo žaladarių (įskaitant patogenus ir piktžoles). EPPO teritorijoje ant Allium daržovių buvo rasta keletas visiškai naujų kenkėjų. Ši rekomendacija apima žaladarius, kurie pasitaiko ant Allium daržovių, auginamų tik europinėmis sąlygomis. Rekomendacija neapima Allium daržovių, auginamų sėkloms ar sodinamajai medžiagai, bet jos gali būti minimos kaip dažni augalai – šeimininkai paplitusių žaladarių.
3. Allium daržovės gali būti auginamos iš sėklų (svogūnai, porai), daigų (porai), iš sėjinukų – t. y. mažų svogūnėlių, specialiai auginamų iš sėklų (svogūnai) ar vegetatyviškai – dalijant ropeles (shalot svogūnai, laiškiniai česnakai, česnakai). Svogūnai gali būti dar skirstomi pagal derliaus nuėmimo laiką ir būdą: tam tikrų veislių svogūnai gali būti nuimami anksti salotoms ar mažos ropelės marinavimui; pagrindinis svogūnų derlius (auginamų iš sėklų ar sėjinukų) nuimamas kai ropelės visiškai užauga. Pagal prekinės produkcijos apimtis svarbiausios Allium daržovės, auginamos Europoje, yra iš sėklų auginami svogūnai ir porai. Kitos Allium daržovės taip pat plačiai auginamos, bet jų plotai mažesni.
4. Per dirvožemį plintantys kenksmingi organizmai, kurie pažeidžia ropeles, yra ypač svarbūs, kadangi didžiausias Allium daržovių derlius nuimamas ropelėmis. Pasėliai turi būti pasėti į kuo mažiau Allium daržovėms kenksmingais organizmais užkrėstą dirvožemį. Todėl GAAP, skirtas Allium daržovėms, ir yra tinkamiausios sėjomainos taikymas ir geros sanitarinės sąlygos. Daržovių atliekos neturi patekti į dirvožemį. Cheminėmis priemonėmis gali būti apdorojamos sėklos, daigai, sėjinukai ar ropelės, priklausomai nuo sodinimo būdo, taip pat dirvožemis ar antžeminės augalų dalys. Pirmiausiai cheminiais preparatais reikia apdoroti sodinamąją medžiagą. Lauke auginami pasėliai turi būti tikrinami, ar lapijos ir ropelių neužpuolė žaladariai, ir purškiama, jeigu invazijos lygis pasitvirtina. Kai kuriems Allium daržovių žaladariams buvo nustatytos žalingumo ribos ir GAAP naudojamos. Šiuo metu nėra tinkamos apsaugos nuo Allium daržovių žaladarių. Veislės, turinčios tam tikrą atsparumą vieniems žaladariams, yra neatsparios kitiems.
5. Pagrindiniai kenksmingi organizmai svogūninėms daržovėms yra šie:
5.1. Drėgmės pertekliaus ligos;
5.2. Sklerotinis puvinys (Stromatinia cepivorum);
5.3. Lapų dėmėtligė (Botryotinia squamosa);
5.4. Netikroji miltligė (Peronospora destructor);
5.5. Fitovtorozė (Phytophthora porri);
5.6. Alternariozė (Alternaria porri);
5.7. Lapų dėmėtligė (Cladossporium spp.);
5.8. Rūdys (Puccinia allii);
5.9. Juodligė (Urocystis cepulae);
5.10. Kekerinis puvinys (Botrytis aclada);
5.11. Juoduliai (Colletotrchum dematium f. sp. circinans);
5.12. Rausvasis puvinys (Pyrenochaeta terrestris);
5.13. Fuzariozė (Fusarium culmorum);
5.14. Svogūnų dugnelio fuzariozė (Fusarium oxysporum f. sp. cepae);
5.15. Galveninis puvinys (Aspergillus niger);
5.16. Pelėjūninis puvinys (Penicillium spp.);
5.17. Bakterinis puvinys (Burkholderia gladioli pv, alliicola);
5.18. Virusinės ligos;
5.19. Tabakiniai tripsai (Thrips tabaci);
5.20. Svogūninės musės (Delia antiqua);
5.21. Svogūniniai vakariniai paslėptastraubliai (Ceutorhynchus suturalis);
5.22. Daiginės muselės (Delia platura, D. florilega),
5.23. Svogūninės kandys (Acrolepiopsis assectella);
5.24. Minamusės (Liriomyza spp.);
5.25. Amarai;
5.26. Vikšrai;
5.27. Svogūniniai stiebiniai nematodai (Ditylenchus dipsaci);
5.28. Piktžolės.
Drėgmės pertekliaus sukeliamos ligos
Požymiai
6. Įvairūs dirvožemio oomicetai (Pythium spp., Phytophthora spp.) ir bakterijos, esant drėgmės pertekliui, yra prieš ir po dygimo sukelto Allium daržovių skurdimo ir dažnai dėl to esančių derliaus nuostolių priežastis.
Pagrindinė strategija
7. Drėgmės pertekliaus ligų žala gali būti sumažinta tinkamai įdirbus žemę ir sėjant optimaliu gyliu. Turi būti naudojamos išrūšiuotos ir fungicidais apdorotos sėklos.
8. Lietuvos Respublikoje nuo drėgmės pertekliaus sukeliamų ligų registruotų produktų nėra.
Sklerotinis puvinys (Stromatinia cepivorum)
Požymiai
9. Sklerotinio puvinio sukėlėjas (Stromatinia cepivorum, anamorfa Sclerotium cepivorum) daugiausia pažeidžia įvairių tipų svogūnus (sėtus vasarą ar rudenį) ir laiškinius česnakus (bet kuriuo augimo tarpsniu). Taip pat gali pažeisti porus, shalot svogūnus, česnakus ir kitus Lliaceae šeimos augalus. Česnakai šios ligos patogenams yra galbūt net jautresni nei svogūnai. Pažeisti jauni augalai gali žūti prieš sudygimą, ar tuoj po jo. Pažeistų senesnių augalų ropelių dugnas pasidengia balta grybiena, kurioje galima rasti daugybę mažų juodų skleročių. Pažeisti augalai pradeda nykti ir niekada nepasiekia normalaus ropelės dydžio. Daugelis jų žūsta beaugdami. Pavasarį sėti svogūnai gali apsikrėsti pavasarį ar vasaros pradžioje ir pakartotinai – rudenį, kai jie bręsta. Rudenį sėti svogūnai gali apsikrėsti dar ir rudenį ir pakartotinai – pavasarį, prieš pat ropelių vystymosi pradžią.
Pagrindinė strategija
10. Allium ir artimų jiems augalų nereikia auginti sėjomainoje arti vieni kitų. Net po 15 ar daugiau metų, nors ir neauginant jokių Allium genties augalų, išlikęs gyvybingas grybo sklerotis vis dar gali sukelti naują epidemiją. Grybo skleročiai gali būti platinami vėjo. Vėjo erozija turi būti stabdoma atitinkamomis užtvaromis. Derliaus nuėmimo atliekų negalima paskleisti lauke, kur daržovės augo. Kur galima, reikia vengti laukų, kur Allium daržovės augo praeitais metais. Norint įsiaiškinti, kiek dirvožemis užterštas S. cepivorum skleročiais, reikia jį ištirti patikimu metodu. Reikia naudoti sveiką sodinamąją medžiagą. Kadangi grybas plinta dirvožemiu, purškiami fungicidai nėra labai efektyvūs. Vokiečių atliktuose bandymuose fungicidų įsiskverbimas į dirvožemio sluoksnį, kur augo svogūnai, labai padidėjo po purškimo laistant pasėlius 5000-10000 l/ha vandens. Svogūnų sėjinukai gali būti apdorojami fungicidais, prieš sodinimą juos mirkant ar gausiai laistant dirvožemį – 3000-5000 l/ha vandens 3-5 savaitės po sodinimo. Naudojant dikarboksomidus iškyla kita problema – šios grupės fungicidai naikina dirvožemio mikroflorą, kurią mes norime išsaugoti.
11. Lietuvos Respublikoje nuo sklerotinio puvinio registruotų produktų nėra.
Botriotinis lapų puvinys (Botryotinia squamosa)
Požymiai
12. Botryotinia squamosa (anamorfa Botrytis squamosa) sukelia lapų puvinį, kuris plinta drėgnu oru ar iškritus gausiai rasai, kai oro temperatūra +12-25oC. Ant lapų galima pastebėti mažas (1-5 mm diametro) apvalias, geltonas į baltumą dėmes. Stipriau apsikrėtę lapai žūsta per 5-12 dienų. Grybo skleročiai dirvožemyje išlieka gyvybingi vienus metus ar ilgiau. Ant skleročio formuojasi konidijos kaip pirminio užkrato šaltinis. Pavasarį iš skleročių išauga apoteciai ir paskleidžia askosporas. Panašus grybas Botryotinia fuckeliana (anamorfa Botriotinia cinerea) gali būti susijęs su šaknų puvinio spalva ir lapų nuvytimu, ypač esant drėgnam orui ar užmirkusiai dirvai.
Pagrindinė strategija
13. Svarbu sunaikinti augalų liekanas. Sėklos turi būti pasėtos optimaliu tankumu. Purkšti fungicidais reikia pradėti, kai augalai pasiekia 25 cm aukštį. Laikotarpiu, kai didžiausia tikimybė augalams susirgti, purkšti kas 7-10 dienų. Esant sausam orui, tarpai tarp purškimų gali būti daug ilgesni. Pagal veislių jautrumą šiai ligai didelių skirtumų nebuvo rasta. Sėklas galima beicuoti.
14. Lietuvos Respublikoje nuo botriotinio lapų puvinio registruotų produktų nėra.
Netikroji miltligė (Peronospora destructor)
Požymiai
15. Peronospora destructor sukelia valgomųjų ir shalot svogūnų netikrąją miltligę, labai retai – česnakų ar tuščialaiškių česnakų. Pažeistų augalų lapai susiraukšlėja. Ant lapų atsiranda neryškios gelsvos dėmės, kurios drėgnu metu pasidengia pilkšvai violetinėmis sporangiosporomis. Esant sausam orui, sporangiosporos nesiformuoja ir galima pastebėti tik neryškias gelsvas dėmes. Lapai dažniausiai žūva. Žymiai sumažėja derlius ir pablogėja ropelių kokybė. Šiltas, drėgnas oras (+13-20oC; 80-95 % oro drėgmė) tinkamiausias ligos patogenams vystytis. Patogenai gali išlikti gyvybingi oosporose (sirgusių augalų liekanose) ar kaip grybiena sėjinukuose. Esant drėgnam orui, 1% apsikrėtusių augalų pakanka visam pasėliui apkrėsti.
Pagrindinė strategija
16. Tinkamos sėjomainos laikymasis yra labai svarbus norint sumažinti apsikrėtimą šia liga, nes patogenai plinta dirvožemiu ir kaip oosporos gali išlikti gyvybingi keletą metų. Mažiausiai tris metus yra būtina neauginti svogūnų tame lauke, kur jie augo. Pasėlis turėtų būti optimalaus tankumo ir nepertręštas. Reikėtų vengti auginti svogūnus tuose rajonuose, kur ilgai trunka drėgnieji periodai. Pavasarį sėjami svogūnai turi būti sėjami atskirai nuo rudenį sėtų svogūnų. Svogūnų sėjinukai gali būti mirkomi karštame vandenyje (+40oC) 1 valandą ar kaitinami 48 valandas, kaip tai daroma Norvegijoje ar Suomijoje. Kadangi P. destructor vystymuisi reikalingos specialios sąlygos, ją galima prognozuoti. Epidemijos plitimui svarbios tos dienos, kurių trukmė trumpesnė negu 11 valandų, o oro drėgnumas didesnis nei 95 % (naktį) ir po jų eina 6 valandų trukmės dienos, kai drėgmė per 80 %. Oro drėgnumas gali būti matuojamas su paprasta meteorologine stotimi, 2 m. virš dirvos paviršiaus, bet reikia pridėti 5 % prie gautų reikšmių, kad galima būtų pritaikyti juos dirvožemio drėgnumo sąlygoms. Panašiai kaip bulvių maro paplitimo laikotarpiu yra kai kurių indikacijų rizika. Cheminių priemonių panaudojimas dažnai neišvengiamas, nes leistinas infekuotų augalų kiekis – mažiau kaip 1 % sergančių augalų. Tuose Allium pasėlių plotuose, kur liga plinta reguliariai, profilaktiniai purškimai atliekami kas 10-14 dienų. Po ligos pasirodymo fungicidus galima purkšti kas savaitę. Plotuose, kur netikroji miltligė pasirodo tik laikas nuo laiko, purškimus reikia pradėti kai tik pasėliuose pasirodo pirmieji ligos požymiai arba šios ligos požymiai pastebėti kaimynystėje. Sausu oru reikia purkšti rečiau. Sėjinukų beicavimas fungicidais apsaugo augalus nuo ankstyvos infekcijos.
Pagrindiniai fungicidai
17. Lietuvos Respublikoje svogūnams purkšti nuo miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: dimetomorfas + mankocebas ir mankocebas.
Fitoftorozė (Phytopthora porri)
Požymiai
18. Phytopthora porri sukeliama porų fitoftorozė pasėlius dažniausiai puola esant drėgnam orui nuo liepos iki rugsėjo-gruodžio vidurio. Stiprus lietus, kurio metu dirvožemio dalelės patenka ant lapijos, gali sukelti stiprią infekciją. Svogūnai rečiau apsikrečia šia liga, bet gali sirgti sėjinukai. Ant lapų atsiranda baltos, lyg išsiliejančiais kraštais dėmės. Vėliau dėmės vietose lapas tampa sausas ir plonas. Pakenkimai dažniausiai atsiranda lapų galuose, bet gali būti ir pakraščiuose, centre ar ant lapo pagrindo.
Pagrindinė strategija
19. Patogenai oosporų pavidalu išlieka gyvybingi dirvožemyje, todėl sėjomaina yra pagrindinė apsaugos priemonė nuo šios ligos. Ligotų augalų liekanos turi būti sunaikinamos. Patogeno vystymuisi, kad jis galėtų pereiti ant augalo, reikalinga drėgmė, todėl augalai turėtų būti auginami mažiau drėgnuose plotuose ir laistomi tik tada, kai tikrai to reikia. Daugelyje šalių infekcijos lygis retai viršija ekonominio žalingumo ribą, bet kai kuriose šalyse prarandama daugiau negu 50% derliaus. Buvo aptiktos metaloksilui atsparios patogenų gentys.
20. Lietuvos Respublikoje nuo fitoftorozės registruotų produktų nėra.
Alternariozė (Alternaria porri)
Požymiai
21. Alternaria porri sukeliama liga daugiausia pažeidžia porus, bet gali pažeisti ir svogūnus, tuščialaiškius česnakus ir shalot svogūnus. Mažos baltos dėmelės ant lapų yra pirmieji ligos požymiai. Kai oro drėgnumas yra per 70 %, atsiranda tipiškų alternariozei dėmių. Jos yra elipsės formos, kelių centimetrų ilgio, su gelsvu kraštu. Šiose vietose galima rasti sporų. Pažeisti lapai gali susigarbanoti ir nudžiūti. Ši liga mažiau paplitusi ir mažiau žalinga tose Europos dalyse, kur klimatas vėsesnis.
Pagrindinė strategija
22. Augalai dažniausiai apsikrečia nuo užkrėstų sėklų ar augalų liekanų dirvožemyje. Todėl svarbu sėklas beicuoti ir laikytis tinkamos sėjomainos. Nuo šios ligos galima apsisaugoti purškiant fungicidus, bet augalams bręstant tai darosi vis sunkiau.
23. Lietuvos Respublikoje nuo alternariozės registruotų produktų nėra.
Juodligė (Cladiosporium spp.)
Požymiai
24. Šią ligą sukelia skirtingi grybai svogūnuose (Mycosporela alli-cepae, anamorfa Cladiosporium alli-cepae) ir poruose (Cladiosporium alli). Ant lapų atsiranda elipsės formos dėmių, didesnių nei 2,5x1,5cm, ištęstų pagal lapo gyslą, pradžioje geltonų, vėliau rudų ir juodai rudų, priklausomai nuo konidijų atsiradimo.
Pagrindinė strategija
25. Grybas tam tikrą laiką gali gyventi ant augalų liekanų dirvožemyje kaip saprofitas. Užsikrėtusių augalų liekanos gali funkcionuoti kaip užsikrėtimo šaltinis, kur Allium daržovės keletą metų auginamos vienos po kitų. Tame pačiame lauke nereikėtų 2-3 metus auginti tos pačios genties daržovių, patartina nesodinti arti jau augančių svogūnų vėl naujų svogūnų, nes oru plinta šios ligos sporos. Profilaktiniai purškimai fungicidais gali padėti apsisaugoti nuo ligos, jeigu bus pradėta purkšti, pastebėjus pirmuosius požymius.
26. Lietuvos Respublikoje nuo juodligės registruotų produktų nėra.
Rūdys (Puccinia alli)
Požymiai
27. Puccinia alli (sin. Puccinia porri) žalinga česnakams, porams ir laiškiniams česnakams. Ant lapų ir stiebų atsiranda ryškiai oranžinių ar kartais rusvų karpelių. Labai apsikrėtę lapai gali nudžiūti. Svarbiausias laikas ligos vystymuisi yra birželis ir liepa (pietinėje Europoje) ar rugpjūtis ir rugsėjis (šiaurinėje Europoje). Oro atšalimas rudenį ar žiemą sustabdo tolimesnį vystymąsi. Ši liga greičiau plinta tankiuose ir pertręštuose svogūnuose.
Pagrindinė strategija
28. Prieš naujų pasėlių sėją ar sodinimą visi žiemojančių porų pasėliai turi būti nuimti ir liekanos pašalintos. Ilgas rotacijos laikas gali sustabdyti grybų kaupimąsi. Skirtingos porų veislės rūdims yra nevienodai atsparios. Reikia atsižvelgti į vietinių veislių atsparumo skirtumus. Naikinti laukinius augalus. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, purkšti fungicidais. Labai svarbu, kad visos porų dalys būtų nupurkštos. Prognozavimo sistemos patikimumas, parenkant purškimo laiką, davė gerus rezultatus.
29. Lietuvos Respublikoje nuo rūdžių registruotų produktų nėra.
Svogūnų juoduliai (Urocystis cepulae)
Požymiai
30. Urocystis cepulae puola visas Allium daržoves, nors nebuvo atvejų, kad liga labai pažeistų salotinius ir valgomuosius svogūnus. Jauni augalai yra pažeidžiami teliautosporomis, kurios gali išgyventi dirvožemyje daugiau kaip 20 metų. Pirmi simptomai yra pastebimi jau sėklaskilčių tarpsnyje kaip juodos, pastorėjusios vietos, kurios, toliau vystantis lapams, plyšta ir atsidaro, parodydamos tamsią sporų masę. Augalai gali žūti per 3-4 savaites. Išlikę augalai atrodo trumpi, deformuotais lapais. Deformaciją sukelia audinių pažeidimai, einantys per visą lapą. Sporos yra paskleidžiamos su vėju, lietumi, dirvožemio dalelėmis ir augalinėmis liekanomis, bet ne su sėkla. Infekcijai plisti optimali temperatūra yra +13-22oC. Svogūnų juoduliai nebuvo paplitusi liga, bet paskutiniais metais tapo žalinga ten, kur svogūnai sėjami iš rudens. Dabar ji sukelia problemų tiek pavasarį, tiek rudenį sėtuose svogūnuose.
Pagrindinė strategija
31. Visais būdais trukdyti infekcijai plisti. Sunaikinti augalų liekanas, kad nepasklistų sporos. Pažeisti augalai turi būti išrauti ir sudeginti. Daug metų neauginti tame lauke Allium daržovių. Dabar dar nėra fungicidų, kurie būtų efektyvūs nuo šios ligos.
Kekerinis puvinys (Botrytis aclada)
Požymiai
32. Svogūnų kekerinį puvinį sukelia Botrytis aclada (sin. B. alli). Botryotinia allii (anamorfa Botrytis byssoidea), taip pat sukelia Allium daržovių šaknies kaklelio ir ropelių puvinį, bet rečiau negu Botrytis aclada ir Botryotinia squamosa (anamorfa Botrytis squamosa). Europoje ši liga plinta su sėklomis. Ji labiau žalinga esant drėgnam orui. Tokiomis oro sąlygomis sporos gaminasi nudžiūvusiuose lapų galuose, kas gali sukelti tolimesnį ligos plitimą pasėliuose. Daugiausiai žalos padaro laikomiems svogūnams. Tipiški kekerinio puvinio simptomai, t. y. pilkas pelėsis su juodais skleročiais ant ropelių arba tarp lukštų atsiranda palaikius svogūnus saugyklose 8-10 savaičių. Daigai apsikrečia nuo užkrėstų sėklų. Vėliau latentinis periodas tęsiasi augančių augalų lapų audiniuose iki tol, kol augalas pradeda formuoti ropeles. Tada apsikrečia netikrasis stiebas ir viršutiniai ropelių audiniai. Grybas išlieka gyvybingas dirvožemyje daugiau kaip dvejus metus. Skleročiai tarnauja kaip antrinio užkrato šaltinis.
Pagrindinė strategija
33. Sėklų beicavimas sisteminiais benzamidazolo pagrindu pagamintais fungicidais išnaikina giluminį užkratą sėklų audiniuose ir apsaugo pasėlius, kol jie sudygsta. Purškiant pasėlius galima tik šiek tiek sumažinti ligos plitimą. Auginant svogūnus iš sėjinukų, rekomenduojama juos beicuoti. Šiaurinio klimato sąlygomis yra įprasta purkšti pasėlius (2-3 kartus). Purkšti pradedama birželio pabaigoje. Laistymas turi būti naudojamas labai atsargiai ir tik tam, kad garantuotų greitą ropelių brendimą. Reikia vengti pertręšimo azoto trąšomis, nes dėl trąšų pertekliaus svogūnai gali formuoti plonus kaklelius, kurie yra lengviau grybo pažeidžiami. Taip pat svarbu sunaikinti tame lauke augusių augalų liekanas. Svogūnai turi būti pakelti, kai nudžiūsta apie 30 % lapų, ir džiovinami lauke 7-10 dienų. Jeigu tai neįmanoma, prieš dedant ropeles į saugyklas, reikia 3-5 dienas džiovinti +25-35oC temperatūroje. Subrendę svogūnai taip pat gali būti nuimami pirmiausiai nupjaunant lapus, paliekant apie 80 cm kaklelį, ir kraunami tiesiog į saugyklas, kai storas sluoksnis ropelių yra ventiliuojamas +30oC temperatūros oru.
34. Lietuvos Respublikoje nuo kekerinio puvinio registruotų produktų nėra.
Suodligė (Clletotrichum dematium f. sp. circinans)
Požymiai
35. Juoduliai dažniausiai aptinkami ant baltą lukštą turinčių svogūnų veislių. Tamsiai žali į juodumą spuogeliai, paprastai apsupti koncentrinių žiedų, aptinkami ant išorinio ropelės lukšto. Drėgnomis oro sąlygomis iš šių spuogelių pasirodo sporos. Laiškiniai česnakai pažeidžiami, kai jie ruošiasi sprogti. Kartais pažeidžiami shalot svogūnai ir porai. Infekuoti audiniai pagelsta.
Pagrindinė strategija
36. Tinkama sėjomaina ir derliaus džiovinimas po nuėmimo padeda išvengti šios ligos. Svogūnų veislės, kurios turi spalvotą ropelės lukštą, yra labiau atsparios. Dabartiniu laiku dar nėra fungicidų, kurie būtų efektyvūs apsaugoti augalus nuo šios ligos.
Rausvasis puvinys (Pyrenochaeta terrestris)
Požymiai
37. Pyrenochaeta terrestris sukelia Allium genties daržovių šaknų nusidažymą rausva spalva, ypač šilto klimato kraštuose ar metų laikais, kai oro temperatūra pakankamai aukšta. Sulėtėja daigų augimas, užaugę augalai atrodo menki, ropelės mažos. Ligos simptomai panašūs kaip sausros streso. Grybas išsilaiko svogūnų šaknų liekanose, kaip saprofitas gali būti ant kitų augalų šaknų (pvz., žolių) ir žiemojančiuose mikroskleročiuose, kurie buvo rasti dirvožemyje 45 cm gylyje.
Pagrindinė strategija
38. Svogūnai ir kiti šios genties augalai turi būti auginami bendroje sėjomainoje. Valant svogūnus, gautas atliekas reikia išvežti iš lauko. Reikia auginti vietinėmis sąlygomis atspariausias veisles. Dirvožemis gali būti dezinfekuojamas su plataus spektro augalų apsaugos produktais, bet GAAP to nerekomenduoja daryti. Jei dirvožemis užkrėstas nelabai giliai, šiltesniuose kraštuose galima naudoti dirvožemio soliarizaciją. Sėjinukai gali būti mirkomi fungiciduose. Taip pat galima beicuoti sėklas.
39. Lietuvos Respublikoje nuo rausvojo puvinio registruotų produktų nėra.
Fuzarinis vytulys (Fusarium culmorum)
Požymiai
40. Porai apsikrečia Fusarium culmorum per pažeidimus, kurie padaromi jauniems augalams sodinimo metu. Augalai atrodo blyškūs, silpnai auga. Šaknys ir lapų pagrindai gali pradėti pūti, stiebo pagrindas paraudonuoja ar parausta.
Pagrindinė strategija
41. Prieš sodinimą svarbu gerai paruošti dirvą, kadangi F. culmorum yra žalingesnis, kai blogos augalų augimo sąlygos. Taip pat rekomenduojama sėjomaina, ypač daigynui. Liga paprastai pasireiškia „lopais“, o neapima viso pasėlio. Labiau žalinga esant šiltam drėgnam orui. Fungicidais gali būti apdorojamos sėklos, daigai daigyne ar prieš sodinimą mirkomi jauni augalai. F. culmorum dažnai pažeidžia tuos augalus, kurie buvo Delia antiqua pažeisti, todėl yra svarbu apsaugoti augalus nuo šio kenkėjo.
42. Lietuvos Respublikoje nuo fuzarinio vytulio registruotų produktų nėra.
Svogūnų fuzariozė (Fusarium oxysporum f. sp. cepae)
Požymiai
43. Fusarium oxysporum buvo aptiktas tik svogūnuose ir česnakuose. Sudygę daigai yra silpni. Augalai atrodo menki ir galima pastebėti pagrindo puvinį. Grybas pirmiausiai pažeidžia ropelės dugną ir šaknis. Pasėliai auginami šiltesniuose kraštuose (>+24oC) yra labiau pa˛eid˛iami. Grybas ilieka chlamidiosporose. Gali pasitaikyti ir ligos perdavimas per sėjinukus ir sėklas.
Pagrindinė strategija
44. Labai svarbu laikytis tinkamos sėjomainos, nes grybas ilgą laiką gyvena dirvožemyje chlamiodiosporose. Šiltesnėse Europos srityse dirvožemio soliarizacija gali padėti apsisaugoti nuo šios ligos. Fungicidai yra naudojami sėklų beicavimui ar sėjinukų mirkymui.
45. Lietuvos Respublikoje nuo svogūnų fuzariozės registruotų produktų nėra.
Svogūnų galveninis puvinys (Aspergillus niger)
Požymiai
46. Aspergillus niger sukelia svogūnų puvimą saugyklose. Šis puvinys dažniausiai atsiranda šilčiausiose vietose. Juodų sporų telkiniai formuojasi lukštų paviršiuje ar tarp lukštų. A. niger gali gyventi dirvožemyje ir ant augalų liekanų. Svogūnai gali apsikrėsti per kaklelį, formuojantis ropelėms ir augalui senstant.
Pagrindinė strategija
47. Kadangi A. niger plinta su sėklomis ir sėjinukais, todėl prieš sėją ar sodinimą apdorojus sėklas ar sodinukus augalų apsaugos produktais, galima sumažinti apsikrėtimą šia liga. Laistymas turi būti baigtas ne vėliau kaip 3 savaitės iki derliaus nuėmimo. Stengtis nepažeisti svogūnų, juos pakeliant ir gabenant į saugyklas. Kaip minėta kekerinio puvinio aprašyme (Botrytis aclada), tinkamiausios greitam ropelių subrendimui laikymo sąlygos, kai drėgmė mažiau kaip 80%. Nelaikyti aukštoje temperatūroje (>+30oC) ilgiau kaip 10 dienų. Šiuo metu nėra fungicidų, kurie galėtų būti efektyvūs nuo šios ligos.
Pelėjūninis puvinys (Penicillium spp.)
Požymiai
48. Įvairios Penicillium rūšys sukelia pelėjūninį puvinį svogūnams, česnakams ir shalot svogūnams, ypač laikymo metu. Česnakams žalingesnis pelėjūninis puvinys P. corymbiferum. Juodų pelėsių komplekse Penicillium rūšies grybai vyrauja, kai laikymo temperatūra ir drėgmė palyginti aukšta. Ant laikomų svogūnų lukštų atsiranda dėmių, rečiau audiniai plyšta. Laikant svogūnus pavojingiausia temperatūra yra apie +9oC. Drėgmė yra pagrindinis veiksnys, reikalingas Penicilium rūšies grybų vystymuisi.
Pagrindinė strategija
49. Svogūnai į saugyklas turi būti kraunami sausi ir užtikrinama drėgnumo kontrolė pačiose saugyklose. Greitas ropelių džiovinimas turi didžiulės įtakos pelėjūninio puvinio paplitimo sumažinimui. Kai kurios česnakų veislės yra mažiau atsparios. Česnakų ropelės gali būti apdorojamos karbendazimu ar iprodionu.
50. Lietuvos Respublikoje nuo pelėjūninio puvinio registruotų produktų nėra.
Svogūnų bakterinis puvinys (Burkholderia gladioli pv. allicola)
Požymiai
51. Svogūnų bakterinis puvinys, kurį sukelia Burkholderia gladioli pv. Allicola, dažniausiai atsiranda ant fiziškai pažeistų svogūnų, pvz., labai pažeistų Peronosporos destructor, audros, krušos ir vėjo. Šlapiais metais liga pasireiškia auginimo sezono antrojoje pusėje. Allium daržovių pasėliuose taip pat plinta ir kitos bakterinės ligos: Burkholderia cepacia (svogūnuose), Pseudomonas syringae pv. Porri (poruose), P. fluorescens (česnakuose). Jos yra mažiau svarbios ir nuo jų nereikia specialių apsaugos priemonių.
Pagrindinė strategija
52. Turi būti vengiama mechaninių pažeidimų. Kai kuriose šalyse rekomenduojama kaip apsaugos priemones taikyti purškimus po kiekvienos audros ar krušos. Sėjomaina, kuri trunka penkerius metus, gali padėti sunaikinti patogeną.
53. Lietuvos Respublikoje nuo svogūnų bakterinio puvinio registruotų produktų nėra.
Virusinės ligos
Požymiai
54. Allium daržovių pasėliuose yra svarbūs šie virusai: svogūnų geltonosios žemaūgės potyvirusas (OYDV), porų dryžligės potyvirusas (LYSV), shalot svogūnų latentinis carlavirusas (SLV) ir česnakų latentinis carlavirusas (GLV). Virusai yra platinami įvairių rūšių amarų (įskaitant ir Myzus ascallonicus ir Aphis fabae komplekso narius) nuolatos, t. y. amarai greitai tampa virulentiškais, bet išlieka tokiais palyginti trumpą laiką.
Pagrindinė strategija
55. Daigynai, kur auginami svogūnų sėjinukai, turi būti reguliariai tikrinami ir ieškoma virusuotų augalų, kurie turi būti nedelsiant šalinami. Svogūnų sėklojai turi būti auginami plotuose, izoliuotuose nuo kitų Allium daržovių. Kai kurių tik vegetatyviškai dauginamų Allium daržovių, kaip česnakų ir shalot svogūnų, veislės yra visiškai užsikrėtusios keletu skirtingų virusų. Šiuos pasėlius galima apsaugoti sodinant sveiką sodinamąją medžiagą, kuri išauginama iš devirusuotos meristemos. Sertifikavimo planai garantuoja, kad augalai auginami sąlygomis, kai neplinta virusai, ir yra reguliariai tikrinami. Cheminės priemonės nuo amarų – užkrato pernešėjų, nėra labai efektyvios dėl nepertraukiamo virusų perdavimo, bet gali riboti virusų plitimą (žr. „Amarai“) pasėlyje.
Tabakiniai tripsai (Thrips tabaci)
Požymiai
56. Thrips tabaci yra vienas svarbiausių Allium daržovių kenkėjų. Pažeistų augalų lapai atrodo tarsi nusėti mažomis dėmelėmis ar įgauna sidabrinį atspalvį, kadangi tripsai iščiulpia epidermio ląsteles. Jei tripsai užpuola labai anksti ir jų populiacija yra gana gausi, kenksmingas poveikis augalų augimui gali būti didžiulis. Per metus gali išsivystyti kelios tripsų generacijos. Thrips tabaci gausumo maksimumą pasiekia birželį-rugpjūtį. Sausas ir karštas oras pagreitina tripsų vystymąsi. Erkės Aceria tulipae panašiai kenkia ir česnakams.
Pagrindinė strategija
57. Apsauga nuo T. tabaci yra būtina, nes sumažėja derlius ar pablogėja jo kokybė. Sėjomaina ir gilus arimas gali sumažinti tripsų populiaciją. Intensyvus laistymas taip pat gali padėti sumažinti tripsų daromą žalą. Augimo sezono metu laukai turi būti reguliariai tikrinami. T. tabaci pasirodymas ir gausumas gali būti nustatytas apvaliomis baltomis vandens gaudyklėmis ir mėlynomis ar geltonomis lipniomis gaudyklėmis. Pasirodžius kenkėjams, reikia purkšti insekticidais.
Pagrindiniai insekticidai
58. Lietuvos Respublikoje svogūnams purkšti nuo tabakinių tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – tiametoksamas.
Svogūninės musės (Delia antiqua)
Požymiai
59. Pirmasis Delia antiqua pažeidimo požymis – svogūnų vytimas. Jų lapai pagelsta ir suglemba. Lervos dažniausiai pažeidžia jaunus augalus, kuriuos gali ir visiškai sunaikinti. Svogūnų sėjinukai dažniausiai pažeidžiami per ropelės dugnelį ar šoną. Daug žalos lervos padaro ir besimaitindamos subrendusiose ropelėse, nes užteršia jas puvimo mikroorganizmais. Per metus paprastai išsivysto 2–3 D. antiqua generacijos.
Pagrindinė strategija
60. Sėjomaina ir laikymasis higieninių reikalavimų sumažina D. antiqua gausumą. Musių pažeisti svogūnai ir derliaus nuėmimo atliekos neturi būti paliktos Allium daržovių pasėlių laukuose ar jų kaimynystėje. Apsaugos priemonės nuo D. antiqua yra būtinos. Tose vietose, kur kenkėjai kenkia reguliariai, ekonomiškiausia priemonė apsisaugoti nuo lervų yra sėklos beicavimas insekticidais. Augimo sezono metu granulės ar skysti dirviniai insekticidai įterpiami į vagas. D. antiqua pasirodymas ir gausumas gali būti nustatytas su baltomis ar mėlynomis apvaliomis vandens gaudyklėmis ar mėlynomis lipniomis gaudyklėmis. Patinėlių sterilizaciją, kuri buvo sėkmingai naudojama Olandijoje, galima taikyti kaip alternatyvą purškimui insekticidais.
Pagrindiniai insekticidai
61. Lietuvos Respublikoje svogūnams purkšti nuo svogūninių musių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – tiametoksamas.
Svogūniniai vakariniai paslėptastraubliai (Ceutorhynchus suturalis)
Požymiai
62. C. suturalis daugiausiai žalos padaro žiemojantiems sėkliniams svogūnams ir anksti pasodintiems sėjinukams. Vabalai pasirodo balandžio pradžioje ir maitinasi ant lapų. Lerva maitinasi lapo audiniais. Per metus išsivysto tik viena kenkėjų generacija.
Pagrindinė strategija
63. Turi būti nustatytas suaugėlių ir lervų pasirodymo laikas. Insekticidais reikia purkšti, jeigu viršijama žalingumo riba – 2–4 paslėptastraubliai ar lervos viename lape. Rekomenduojama keturių metų sėjomaina.
64. Lietuvos Respublikoje nuo svogūninių vakarinių paslėptastraublių registruotų produktų nėra.
Daiginės muselės (Dellia platura, D. florilega)
Požymiai
65. Dellia platura, D. florilega lervos pažeidžia dygstančias sėklas ir daigus, ypač pavasarį, kai dirvožemis yra vėsus ir drėgnas. Šie kenkėjai paprastai pasireiškia tose dirvose, kur daug neperpuvusių organinių medžiagų. Musės mėgsta neseniai įdirbtus laukus. Augalus pažeidžia pavasarį, dažnai tuo pačiu laiku, kaip ir D. antiqua pirmosios generacijos lervos, ir pažeidimo simptomai gali lengvai suklaidinti. Suaugėliai turi būti atidžiai ištirti ir pagal skirtumus nustatyta rūšis. Vėlesnių generacijų daiginės muselės paprastai kenkia vienos ir gali padaryti daug žalos rugpjūtį sėtiems svogūnams, kurie auginami sėjomainoje su kitomis daržovėmis.
Pagrindinė strategija
66. Visi dirvos dirbimo metodai, kurie padeda mineralizuotis anksčiau augusių augalų liekanoms, sumažina daiginių muselių pažeidimo galimybes. Sėklų beicavimas taip pat veiksminga priemonė nuo daiginių muselių. Siekiant sumažinti lervų, gali būti apdorojamas dirvožemis.
67. Lietuvos Respublikoje nuo daiginių muselių registruotų produktų nėra.
Svogūninės kandys (Acrolepiopsis assectella)
Požymiai
68. Svogūninių kandžių vikšrai maitinasi ant porų, svogūnų ir laiškinių česnakų. Kiekvienais metais gali išsivystyti 2-3 generacijos. Savo vystymosi pabaigoje vikšrai minuoja lapus, bet vėliau migruoja prie augalo lapų skrotelės ir gali sunaikinti jaunus lapus ar jų užuomazgas. Pažeistas augalas pradeda pūti ir žūna.
Pagrindinė strategija
69. A. assectella yra vieni žalingiausių porų ir laiškinių česnakų kenkėjų. Kai kuriuose regionuose jie kenkia kiekvieną auginimo sezoną. Tačiau svogūnams šie kenkėjai gali nepadaryti ir jokios žalos. Tik išskirtinais atvejais, kai kandžių gausumas yra labai didelis ar vikšrai maitinasi ant ropelių, būtina taikyti apsaugos priemones. Suaugėlių gausumas skraidymo metu gali būti fiksuojamas šviesinėmis ar feromoninėmis gaudyklėmis. Purkšti reikia, kai lauke apskaičiuotas augalų pažeidimo laipsnis viršija žalingumo ribą. Preliminari žalingumo riba (5% augalų pažeisti vikšrų ar matosi šviežios minos) yra taikoma poruose. Žalingumo ribai nustatyti buvo apžiūrėta 50 augalų lauke (didesniame kaip 1 ha) ir nustatyta, yra ar nėra kenkėjų. Žalingumo riba buvo patikrinta lauko bandymais. Du purškimai yra būtini. Labai svarbu, kad būtų nupurkšta lapų skrotelė. Nuo jaunų vikšrų galima naudoti biologinius preparatus, kurie pagaminti naudojant Bacillus thuringiensis.
70. Lietuvos Respublikoje nuo svogūninių kandžių registruotų produktų nėra.
Minamusės (Liriomyza spp.)
Požymiai
71. Minamusių patelės, besimaitindamos ant svogūnų lapų, padaro dūrius, kurie atrodo kaip maži taškeliai. Jaunos lervos daro siauras minas lapo viduje. Drėgnu oru gali rimtai pakenkti jauniems svogūnų augalams. Svogūninių minamusių, kaip Liriomyza nietzkei, paprastai išsivysto dvi generacijos (gegužę-birželį ir nuo rugpjūčio iki rudens). Šie kenkėjai ekonomiškai žalingi porams ir laiškiniams česnakams.
Pagrindinė strategija
72. Insekticidai išpurškiami, kai peržengiama žalingumo riba (10 % lapų su minomis).
73. Lietuvos Respublikoje nuo minamusių registruotų produktų nėra.
Amarai
Požymiai
74. Nustatyta, kad žalingiausi Allium daržovių pasėliams yra Myzus ascallonicus ir Aphis fabae komplekso nariai. Dažniausiai amarų pažeidimai nėra labai žalingi ir apsaugos priemonės daugiausiai naudojamos siekiant sumažinti virusinių ligų plitimo riziką (žr. „Virusinės ligos“).
Pagrindinė strategija
75. Jeigu cheminiai produktai būtini, pirmiausia reikia naudoti tokius insekticidus, kurie mažiausiai žalingi natūraliems amarų priešams.
76. Lietuvos Respublikoje nuo amarų svogūnuose registruotų produktų nėra.
Vikšrai
Požymiai
77. Įvairūs Lepidoptera būrio vikšrai, ypač vikšrai, priklausantys Noctuidae (pelėdgalvių) šeimai, porams gali padaryti daug žalos, pažeisdami visas augalo dalis. Būdingi jaunų vikšrų pažeidimo simptomai yra ertmės, padarytos maitinimosi metu. Vyresni vikšrai dažniausiai maitinasi augalo stiebu, nugrauždami jį prie pat šaknų, arti dirvos paviršiaus. Augalai prastai auga ir pradeda vysti. Pastebėta, kad daugiau žalos padaro sausomis, karštomis vasaromis, lengvuose ir vidutinio sunkumo dirvožemiuose.
Pagrindinė strategija
78. Vikšrus galima lengvai aptikti darant Thrips tabaci ar Acrolepiopsis assectella apskaitas. Insekticidais purškiama, jei pastebimas didelis vikšrų gausumas. Noctuidae ir kitų žalingų drugių gausumas gali būti stebimas feromoninėmis gaudyklėmis. Bacillus thuringiensis gali būti naudojamas pirmo nėrimosi vikšrams naikinti.
79. Lietuvos Respublikoje nuo vikšrų registruotų produktų nėra.
Svogūniniai stiebiniai nematodai (Dytilenchus dipsaci)
Požymiai
80. Dytilenchus dipsaci yra pagrindinė nematodų rūšis, kenkianti Allium daržovių pasėliuose. Nematodai pažeidžia dygstančias sėklas ir jos gali žūti. Jeigu nematodai į augalą įsiskverbia vėlesniuose augimo tarpsniuose, pažeistų augalų lapai būna deformuoti, o stiebai suskilinėja. D. dipsaci dauginimosi lapų audiniuose rezultatas – tipiški išsipūtimo simptomai. Lapai išsipučia ir išsikraipo.
Pagrindinė strategija
81. Kadangi D. dipsaci pažeidžia apie 400 augalų rūšių, GAAP rekomenduoja piktžolių naikinimą ir visų pasėliuose pažeistų Allium augalų sunaikinimą. Tai turi būti derinama su ilgalaike sėjomaina, į kurią įeitų tokie augalai kaip špinatai, kryžmažiedės kultūros, salotos ar javai (augalų pasirinkimas priklauso nuo esančios D. dispsaci rasės). Svogūnų sėjinukai, siekiant sunaikinti nematodus, turi būti mirkomi šiltame vandenyje (+45oC) tris valandas. Laikinių česnakų svogūnėliai – mirkomi +43,5oC vandenyje dvi valandas ir česnakų skiltelės – +49oC vandenyje dvideimt minučių. Svogūnų sėklų užsikrėtimas stiebiniais nematodais turi būti nustatytas laboratorijoje. Kai kuriose šalyse pagrindiniuose svogūnų pasėliuose yra naudojami granuliuoti nematocidai, kurie įterpiami į vagas kartu su sėklomis. GAAP nerekomenduoja užkrėstų laukų dezinfekcijos ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir todėl, kad dažnai dirvožemiui dezinfekuoti reikalingi produktai yra neregistruoti.
Piktžolės
Požymiai
82. Allium daržovių pasėlių lapija neuždengia viso dirvos paviršiaus, todėl piktžolės gali dygti ilgą laiką. Šių daržovių daigai menkai stelbia piktžoles. Todėl efektyvi pasėlių apsauga nuo piktžolių yra ypač svarbi. Piktžolės daugiau rūpesčių sukelia iš sėklų auginamuose, negu iš sėjinukų ar vegetatyviškai dauginamuose Allium daržovių pasėliuose, nes jų daigai yra liauni ir jautresni herbicidams ir jų vystymasis yra lėtesnis.
Pagrindinė strategija
83. Allium daržovių pasėlių apsauga nuo piktžolių prasideda nuo lauko parinkimo. Labai svarbu turėti nepiktžolėtą daigyną. Dirvožemio struktūra taip pat svarbi, kaip ir priešsėlis. Kadangi Allium daržovėse daugiametes piktžoles labai sunku išnaikinti, jos turi būti išnaikintos priešsėlyje. Tinkamiausias priešsėlis yra javai. Parinkus lauką, svarbu gerai paruošti dirvą. Dirvožemio savybės svarbios ir įterptų herbicidų efektyvumui. Paruošto sėjai dirvožemio sluoksnis turi būti plonas, išlygintas ir purus. Anksti sėjamos Allium daržovės yra ypač jautrios piktžolėms, kadangi jų dygimo laikas yra ilgesnis.
84. Allium daržovėse svarbiausi piktžolių naikinimo būdai yra cheminis, mechaninis ir terminis. Mechaninis piktžolių naikinimas – tai akėjimas, pasėlių kaupimas (ypač porų), ravėjimas. Terminis piktžolių naikinimas – tai liepsnos panaudojimas norint sunaikinti ką tik sudygusias vienametes piktžoles. Tačiau praktikoje dažniausiai naudojamas cheminis piktžolių naikinimas. Kur įmanoma, jei leidžia dirvožemio ir oro sąlygos, galima taikyti kitus metodus. Allium daržovių pasėliuose herbicidai paprastai išpurškiami prieš piktžolių sudygimą, nes po daržovių sudygimo purškimus atlikti sudėtinga. Pirmą kartą purškiama paprastai tuoj po sėjos ar sodinimo. Labai svarbu, kad sudygusiame pasėlyje nebūtų piktžolių. Tiktai kontaktiniai herbicidai, naikinantys vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles, gali būti naudojami sudygusiose ir paaugusiose Allium daržovėse. Piktžolių naikinimas, naudojant sumažintas herbicidų normas, buvo taikomas, tačiau jis reikalauja didelių papildomų išlaidų.
Herbicidų naudojimas
85. Herbicidų naudojimas Allium daržovėse pirmiausia priklauso nuo auginimo būdo, pasėlio būklės bei piktžolių, esančių pasėlyje, įvairovės. GAAP rekomendacijose aprašomi atskirai: pagrindiniai svogūnų pasėliai (auginami iš sėklų iki visiškai užaugusių ropelių), shalot svogūnai, iš sėjinukų auginami svogūnai ir česnakai; svogūnai salotoms ir marinavimui (auginami iš sėklų, bet nuimami palyginti anksti); porai, laiškiniai česnakai.
Pagrindiniai svogūnų pasėliai (auginami iš sėklų iki visiškai užaugusių ropelių)
86. Tuoj po sėjos, piktžolėms dar nesudygus, nuo vienamečių piktžolių dažniausiai purškiama šiais herbicidais: benfluralinu, pendimetalinu, propachloru, o 1-2 dienos iki sudygimo – dikvatu, amonioglifosinatu, glifosatu, glifosatu trimezium. Vienametės piktžolės, jeigu dirva nelabai piktžolėta, gali būti naikinamos po sudygimo purškiant chlorprofamą ar propachlorą, su sąlyga, kad daigai yra 6 cm aukščio. Kiti herbicidai, kuriuos galima naudoti augalams sudygus svogūnuose: chloridazonas, klopiralidas, cianazinas, fluroksifyras, ioksinilas, linuronas, profamas, pyridatas. Vienaskilčių piktžolių naikinimui keli herbicidai gali būti išpurkšti po svogūnų sudygimo: cikloksidimas, fluazifop-p-butilas, oksiflorifenas, propakvizafopas, kvizalofop-p-etilas ar setoksidimas.
Pagrindiniai herbicidai
87. Lietuvos Respublikoje registruoti produktai purkšti, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: nuo vienamečių ir daugiamečių vienaskilčių piktžolių po sėjos – fluazifop-p-butilas; nuo vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių po sėjos – pendimetalinas.
Shalot svogūnai, česnakai ir svogūnai (auginami iš sėjinukų)
88. Herbicidais nuo dar nesudygusių vienamečių piktžolių dažniausiai purškiama po sėjinukų sodinimo praėjus 2 savaitėms. Purškiama chlorprofamu, pendimetalinu ir propachloru. Likus kelioms dienoms iki pasėlių sudygimo, kai piktžolės mažos, galima naudoti šiuos herbicidus: cianaziną, chloridazoną, dikuatą. Po sudygimo herbicidai naudojami tokie patys, kaip ir pagrindiniuose svogūnų pasėliuose (žr. aukščiau). Vienaskilčių piktžolių naikinimui keli herbicidai gali būti išpurkšti po svogūnų sudygimo, pvz., cikloksidimas (tik ne ant shalot svogūnų), fluazifop-p-butilas ar setoksidimas.
Svogūnai salotoms ir marinavimui
89. Po sėjos, likus ne mažiau kaip 7 dienoms iki svogūnų sudygimo, dažniausiai purškiama herbicidais propachloru ar pendimetalinu, kad būtų išnaikintos vienametės piktžolės. Kitą kartą purškiama 1-2 dienos iki sudygimo. Purškiama šiais herbicidais: amonioglifosinatu, glifosatu, glifosatu trimezium. Mažos piktžolės, likus kelioms dienoms iki pasėlių sudygimo, gali būti naikinamos kontaktiniu herbicidu dikvatu. Pasėliui sudygus, nesudygusios ar mažos vienametės piktžolės gali būti naikinamos propachloru, jei pasėlis užaugo mažiausiai iki 6 cm aukščio. Pasėliui užaugus iki 10-15 cm, gali būti purškiama bentazonu, ioksinilu ar linuronu. Vienaskilčių piktžolių naikinimui galima naudoti tokius pat herbicidus, kaip ir shalot svogūnams (žr. aukščiau).
Porai
90. Iš sėklų sėtuose poruose nuo vienamečių piktžolių dažniausiai purškiama tuoj po sėjos šiais herbicidais: propachloru, chloridazonu, pendimetalinu. Chlorprofamas gali būti išpurškiamas tiek prieš sėklų sudygimą, tiek po jo, kol pasėlis užauga iki 4–8 cm. Šis herbicidas ir metazachloras gali būti purškiamas ant persodintų porų tuoj po sodinimo ar apkaupimo. Mažos piktžolės gali būti naikinamos purškiant chloridazonu, cianazinu, ioksinilu, monolinuronu, prometrinu, piridatu. Vienaskilčių piktžolių naikinimui keli herbicidai gali būti išpurkšti po porų sudygimo, pvz., klopiralidas, cikloksidimas, fluazifop-p-butilas, haloksyfopas, ioksinilas, linuronas, monolinuronas.
Laiškiniai česnakai
91. Po česnakų sėjos ar likus kelioms dienoms iki jų sudygimo, nuo nesudygusių vienamečių piktžolių dažniausiai purškiama herbicidais propachloru ar pendimetalinu. Pirmųjų metų laiškinius česnakus, ne mažesnius kaip 6 cm aukščio, galima purkšti bentazonu. Vienaskilčių piktžolių naikinimui galima naudoti tokius pat herbicidus kaip ir svogūnams.
Augalų augimo reguliatoriai
Požymiai
92. Allium daržovėms naudojami augimo reguliatoriai yra laikomų svogūnų dygimą slopinantys produktai – supresantai. Dygimą slopinantys produktai yra plačiai naudojami laikant valgomuosius svogūnus ar shalot svogūnus. Supresantai pirmiausia naudojami svogūnams, kurie bus laikomi per žiemą. Dauguma svogūnų, kuriuos ketinama pardavinėti nuo sausio mėnesio, saugyklose apdorojami šiais produktais. Ketinama sumažinti jų naudojimą, kadangi produkcijoje lieka nesuirusių slopinančių produktų likučių. Naujos svogūnų laikymo technologijos šaldytuvuose su ar be atmosferos oro modifikavimo, sumažins slopinančių produktų naudojimą.
Pagrindinė strategija
93. Buvo pastebėta, kad skirtingų veislių svogūnai laikosi nevienodai, todėl laikomi turi būti tik tinkamų veislių svogūnai. Augalai purškiami prieš derliaus nuėmimą lauke, kol dar jų lapai žali. Kritinis augimo tarpsnis slopinančių produktų naudojimui – po subrendimo ir perbrendimas, kas gali sumažinti produktų efektyvumą. Salotiniai svogūnai, laiškiniai česnakai ir porai šiais produktais neapdorojami.
94. Lietuvos Respublikoje registruotų dygimo inhibitorių nėra.
Suderinta su EPPO standartu PP 2/4(2)
Įvadas
1. Šios Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) rekomendacijos apima salotų, auginamų šiltnamiuose, apsaugos metodus nuo kenksmingų organizmų: ligų, kenkėjų, piktžolių.
2. GAAP išskiria tokias salotų apsaugos problemas:
2.1. Auginant salotas kaip monokultūrą dirbtinėmis sąlygomis, susidaro palankios sąlygos įvairiems kenksmingiems organizmams plisti.
2.2. Salotos yra lapinė daržovė ir jų prekinė produkcija negali turėti jokių dėmių ant lapų, spalvos pasikeitimų, vabzdžių pažeidimų.
2.3. Šiuo metu nėra tinkamų salotų biologinės apsaugos priemonių.
2.4. Salotos vartojamos šviežios, tad jose gali būti tik minimalūs augalų apsaugos produktų likučiai.
3. GAAP tai pat apima tinkamų augimo sąlygų salotoms sudarymą. Kad būtų išvengta kenksmingų organizmų plitimo, augalai turi būti auginami tinkamais atstumais, santykinė oro drėgmė neturi būti labai aukšta. Tai gali padėti išvengti lapų nekrozės (kekerinio puvinio). Augalus reikia gausiau laistyti karštuoju-sausuoju periodu, bet nereikėtų laistyti vakare, kad salotos drėgnos nestovėtų per visą naktį, o infekuotus augalus reikia šalinti labai rūpestingai, kad neišplistų sporos ant kitų augalų, būtina laikytis sanitarinių reikalavimų. Ypatingas dėmesys turi būti atkreiptas į piktžolių, augančių aplink šiltnamį, naikinimą herbicidais ar kitais apsaugos produktais, nes piktžolės yra labai gera terpė įvairiems žaladariams plisti, be to, į šiltnamį gali patekti jų sėklų.
4. Labai svarbu sterilizuoti dirvožemį, kuriame auginamos daržovės. Tam tikslui GAAP naudojami garai. Vieni iš kenksmingiausių organizmų salotose yra virusai, tad būtina naikinti jų pernešėjus: amarus, dirvos grybus. Virusų išvengti galima auginant atsparių veislių daržoves. Būtina nuolat stebėti augalų būklę. Pastebėjus virusinių ligų simptomus, pažeistus augalus nedelsiant sunaikinti.
5. Salotos dažniausiai auginamos iš pradžių mažuose durpių puodeliuose ar blokeliuose, o vėliau persodinamos į tą terpę, kurioje auga iki pabaigos. Augintojai perka daigus arba augina patys. Daigai turi būti auginami tik aukštos kokybės komposte, auginami atskirai nuo kitų augalų, geriausia, tam skirtoje patalpoje, kad būtų išvengta netikrosios miltligės ir virusinių ligų. Sėklos privalo atitikti sertifikavimo standartus. Ypatingų atsargos priemonių reikia imtis prieš diegavirtę. Viena iš tokių – sėklų beicavimas.
6. Augimo sąlygos turi įtakos salotų ligoms. Pasodinus peraugusius, pažeistus augalus į labai drėgną dirvą, gali išsivystyti Botryotinia fuckeliana. Laistyti didesniu kiekiu vandens galima augalų vegetacijos pradžioje, vėliau reikia vandens kiekį mažinti, kad būtų išvengta netikrosios miltligės. Išvengti kekerinio puvinio padeda tinkamai sureguliuotas augalų maitinimas.
7. Pagrindiniai kenksmingi organizmai salotose:
7.1. Netikroji miltligė (Bremia lactucae);
7.2. Grybiniai puviniai;
7.3. Salotų venų varicosavirusas;
7.4. Salotų mozaikos potyvirusas;
7.5. Amarai;
7.6. Pelėdgalviai;
7.7. Lapų minamusės (Liriomyza huidobrensis);
7.8. Nematodai (Meloidogyne spp.);
7.9. Šliužai;
7.10. Piktžolės.
Paaiškinimai dėl veikliųjų medžiagų
8. Europos augalų apsaugos organizacija (EPPO), sudarydama Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) rekomendacijas, atsižvelgė į specifinių veikliųjų medžiagų naudojimą augalų apsaugoje ir pabandė susieti su pagrindine GAAP strategija. Šitų veikliųjų medžiagų aprašymas įtrauktas atsižvelgus į įvairių EPPO šalių informaciją apie registruotus produktus. Įmanoma, kad dėl įvairių priežasčių šitos veikliosios medžiagos kitose EPPO šalyse nėra registruotos arba apribotas jų naudojimas. Tačiau tai neturi įtakos pagrindinei strategijai. EPPO rekomenduoja naudoti tiktai toje šalyje registruotus produktus.
Netikroji miltligė (Bremia lactucae)
Požymiai
9. Bremia lactucae labiausiai pažeidžia salotas, auginamas šiltnamiuose. Netikrosios miltligės oosporos išsilaiko dirvoje, konidijos plinta oru. Netikrąja miltlige salotos susirgti gali bet kuriuo augalų vystymosi tarpsniu. Iš pradžių lapų viršutinėje pusėje atsiranda neryškių, šviesiai žalių arba gelsvų, pailgų arba kampuotų dėmelių. Apatinėje lapo pusėje dėmės aptrauktos baltomis puriomis apnašomis. Vėliau lapai vysta, pūva, žiedai ir vaisių užuomazgos džiūsta. Bremia lactucae plinta šiltu ir drėgnu oru.
Pagrindinė strategija
10. Produktų įterpimas į substratą, kuriame auginami daigai, nėra efektyvus nuo Bremia lactucae oosporų. Nereiktų auginti salotų tame substrate, kur buvo pastebėti netikrosios miltligės požymiai. Cheminiai produktai – ditiokarbomatas, zinebas, mankocebas. Naudojama tik daigams nupurkšti arba 2 savaites po jų pasodinimo. Naudojant vėliau, salotose lieka didelis kiekis augalų apsaugos produktų likučių. Šiuo metu jau yra salotų veislių, kurios pasižymi atsparumu netikrajai miltligei.
Atsparumas fungicidams
11. Pastebėtas Bremia lactucae atsparumas fenilamidams. Nerekomenduojama jais purkšti salotų daugiau nei 2 kartus, geriausia 1 kartą. Fenilamidai neturėtų būti naudojami, kai jau akivaizdžiai pastebimi ligos požymiai.
12. Lietuvos Respublikoje nuo netikrosios miltligės salotose registruotų produktų nėra.
Grybiniai puviniai
Požymiai
13. Įvairūs grybai, kurių skleročiai laikosi dirvoje, sukelia salotų šaknų kaklelio puvinį: Thanatephorus cucumeris (anamorfa Rhizoctonia solani), Sclerotinia sclerotiorum, Sclerotinia minor. Vėliau puvinys pereina ant pagrindinių lapų ir galutinai pažeidžia augalo šerdį. Botryotinia fuckeliana (anamorfa Botrytis cinerea) grybai taip pat gali išsilaikyti dirvoje, bet jie skiriasi nuo prieš tai minėtų grybų tuo, kad sporos, plintančios oru, gali iš karto sukelti infekciją ant lapų, ypač jei prieš tai jie buvo pažeisti mechaniškai ar kitų ligų. Botryotinia ir Sclerotinia grybai savo biologija yra artimi, tad naudojami tie patys fungicidai, ypač dikarboksimidų grupės. Thanatephorus cucumeris priklauso papėdgrybiams ir šitiems grybams sunaikinti reikalingi kiti pesticidai. Kai kurie fungicidai, naudojami nuo netikrosios miltligės, tinka ir nuo šių grybų.
Pagrindinė strategija
14. Salotoms apsaugoti nuo grybinių, per dirvą plintančių ligų strategijos esmė yra salotų auginimas neužterštame patogenų pradais substrate. Substratui, kuriame auginami daigai, naudoti naujas durpes. Kilus įtarimui, kad substrate yra ligų pradų, jei įmanoma, jį reikia sterilizuoti garais (10 cm gylis 15 min). Šitokiu būdu sunaikinami Olpidium brassicae grybai, virusinių ligų (venų ir žiedinės nekrozės virusų) platintojai ir Pythium spp. pradai, kurie sukelia diegavirtę. Jei nėra galimybės, sterilizacijai nuo T. cucumeris reikia panaudoti garus, galima naudoti chemines priemones: mepronilą, penkisuroną, tolklofoso metilą. Tais pačiais produktais galima 1 kartą nupurkšti ką tik pasodintus augalus. Sclerotinia spp. skleročius naikina antagonistiniai Coniothyrium minitans grybai, panaudoti prieš sodinimą. Sclerotinia grybų pažeisti augalai turi būti sunaikinti, kad infekcija neišplistų. Jauni augalai gali būti purškiami nuo B. fuckeliana ir Sclerotinia spp.
Atsparumas cheminėms medžiagoms
15. Gali atsirasti atsparumas benzimidazolų (benomilas) ir dikarboksimidų (iprodionas, prosimidonas, vinklozinas) cheminių grupių fungicidams, kurie labai dažnai naudojami salotų apsaugai. Juos reikėtų keisti kitų grupių pesticidais, pvz., tolylfluanidu. Jei fungicidais apdorojama daugiau nei 3-4 kartus, rekomenduotina naudoti skirtingų cheminių grupių preparatus.
16. Lietuvos Respublikoje nuo grybinių puvinių salotose registruotų produktų nėra.
Salotų venų varicosavirusas
Požymiai
17. Pagrindinis salotų venų virusų pažeidimo požymis – lapų gyslos pasidaro tartum permatomos. Lapai pašviesėja. Pažeistos gūžinės salotos nebeformuoja gūžių. Dažnai salotos išvis nustoja augti. Virusai plinta kartu su Olpidium brassicae grybais, kurie substrate išsilaiko pakankamai ilgai. Virusai išplinta su substratu ir vandeniu, kuriuo laistomi augalai. Olpidium brassicae taip pat perneša salotų žiedinės nekrozės virusus.
Pagrindinė strategija
18. Salotų venų varicosavirusai ypač plinta vėsesniu oru (<+16oC), kai dirvos drėgmė yra palanki Olpidium brassicae grybams plisti. Apsaugos priemonių nuo virusų nėra. Galima garų pagalba sunaikinti tiktai virusų platintojus – grybus. Rekomenduojama laistymui naudoti neužterštą vandenį. Olpidium brassicae grybams naikinti galima naudoti karbendazimą.
Salotų mozaikos potyvirusas
Požymiai
19. Salotų mozaikos potyvirusas yra vienas iš svarbiausių salotų patogenų. Ligos simptomai labai priklauso nuo salotų tipo ir veislės, aplinkos sąlygų, kokiame augimo tarpsnyje pažeidžiami augalai. Sergančių augalų lapai būna mozaikiškai dėmėti arba ištisai pašviesėję.
Pagrindinė strategija
20. Salotų mozaikos potyvirusams jautrios visų tipų salotos. Virusus išplatina amarai, plinta su sėklomis, sergančių augalų sultimis. Efektyvi apsaugos priemonė – sėti virusais neužsikrėtusias sėklas. Kasmet daryti mažiausiai 2 savaičių pertrauką tarp salotų auginimo. Būtina naikinti visus virusų platintojus, ypač piktžoles Senecio vulgaris.
Amarai
Požymiai
21. Salotoms, auginamoms po priedangomis, kenkia amarai: Myzus persicae, Macrosiphum euphorbiae, Aulacorthum solani, Nasonovia ribisnigri ir Hyperomyzus lactucae (ant šaknų besimaitinantis amaras Pemphigus bursarius paprastai nekenkia šiltnamio augalams). Šie amarai paprastai maitinasi apatinėje lapo pusėje, o kartais ir augalo skrotelėje. Dėl amarų pažeidimų salotos blogai auga, netaisyklingai vystosi ir praranda spalvą. Amarai sugadina salotų prekinę išvaizdą ir net po purškimo insekticidais lieka žuvę vabzdžiai ir nėrimosi liekanos. Myzus persicae taip pat perneša salotų venų ir mozaikos virusus. Todėl norint apsaugoti salotas nuo amarų, reikia purkšti kuo anksčiau, kad būtų užkirstas kelias virusų plitimui pasėlyje.
Pagrindinė strategija
22. Purškimo reikalingumas nustatomas pagal amarų gausumą pasėlyje. Amarų gausumui nustatyti gali būti naudojamos geltonos spalvos gaudyklės, bet tai nėra taip patikima, kaip apžiūrint augalus. Amarai yra pagrindiniai virusų platintojai, tad svarbu po sodinimo akylai stebėti augalus ir nustatyti kenkėjus. Tai ypač svarbu tuo laiku, kai amarai yra labiausiai virulentiški. Gali visiškai pakakti ir vieno ankstyvo purškimo, bet jeigu atsiranda daug amarų, gali prireikti daugiau nei trijų purškimų. Amarų išskyrimas ir rūšies nustatymas yra įmanomas, bet brangus. Insekticidų, kuriuos galima naudoti nuo šitų kenkėjų, pasirinkimas yra labai platus. Pirimikarbas yra tinkamiausias kaip specifinis insekticidas nuo amarų, bet kai kurios rūšys paveldi atsparumą šiam insekticidui. Rasti ant augalų Europoje Myzus persicae ir N. ribisnigri, gali turėti šį paveldimą atsparumą plačiai naudojamiems insekticidams. Kaip alternatyva turi būti naudojami skirtingo gamybos būdo ir veikimo insekticidai. Jei įmanoma, riekia naudoti biologines apsaugos priemones.
23. Lietuvos Respublikoje nuo amarų salotose registruotų produktų nėra.
Pelėdgalviai
Požymiai
24. Auginant salotas po priedangomis, daug žalos joms padaro pelėdgalvių drugių vikšrai, ypač Agrotis ipsilon, A. segetum (dirvoje gyvenantys vikšrai, dar vadinami dirvinukais, graužia šaknis), Autographa gamma, Mamestra brasicae ir Mythimna unipuncta (lapus graužiantys vikšrai, kurie kiaušinius deda tiesiog ant lapų). Tačiau šie žaladariai tik kartais būna žalingi. Dažniau aptinkami, kai pasėliai auginami sukultūrintuose dirvožemiuose.
Pagrindinė strategija
25. Gaudyklėmis gaudant pelėdgalvių drugius, galima numatyti laistymo ar purškimo insekticidais laiką. Prieš ar po sodinimo aptikus ar feromoninėmis gaudyklėmis pagavus daug drugių, reikia įterpti vienkartinį masalą, granules arba nupurkšti. Kai naudojami piretroidai, rekomenduojama vengti produktų, kurie vėliau bus naudojami nuo amarų ar lapus graužiančių pelėdgalvių vikšrų.
26. Nuo lapus graužiančių vikšrų vienkartinis purškimas rekomenduojamas, kai matomi pakenkimo požymiai. Jis turėtų būti atliekamas ne vėliau kaip 15–17 augalų augimo tarpsnyje, bet esant daug kenkėjų, galima purkšti ir vėliau.
27. Lietuvos Respublikoje nuo pelėdgalvių salotose registruotų produktų nėra.
Minamusės (Liriomyza huidobrensis)
Požymiai
28. Salotoms kenkia keletas Liriomyza rūšių: Liriomyza bryoniae, Liriomyza trifolii ir L. huidobrensis. Pastaroji į EPPO regioną buvo įvežta 1987 metais. Kai kuriose šalyse jos dar neaptiktos ar jau sunaikintos. Tokiu atveju GAAP negali duoti vienareikšmiškų rekomendacijų. Tose šalyse, kur šios minamusės yra žalingos, reikia naudoti apsaugos priemones. Šiaurinėje Europoje Liriomyza trifolii lauke aptinkama retai.
29. Phytomyza horticola taip pat gali kenkti salotoms. Šis kenkėjas yra polifagas ir Europoje labai paplitęs.
Pagrindinė strategija
30. Nuo tada, kai minamusės tapo svarbiausiais pasėlių kenkėjais, mažiausiai jos kenkia šiaurinėje Europoje. Pirmiausia, norint jų išvengti, reikia taikyti visas higienines atsargumo priemones ir sodinti tik neužkrėstus daigus. Reikia savaitę stebėti (pvz., naudojant lipnias gaudykles), ar kenkėjai tikrai pasirodys. Daigai gali būti apdengti kenkėjų gaudymo tinklais (tinklo akutės 0,8 mm) grūdinant daigus prieš sodinimą. Pastebėjus kenkėjus, gali pakakti ir vienkartinio purškimo, jeigu reikia, purškimai gali būti ir kartojami kas 3-5 dienos. Minamusių atsparumas produktams gali apsunkinti pasėlių apsaugą. GAAP rekomenduoja taikyti biologinį apsaugos metodą nuo Diglyphus isaea, Dacnusa sibirica ir Opius pallipes. Minos lapuose sugadina augalo prekinę išvaizdą, bet dažniausiai būna ant apatinių lapų, taigi jie gali būti nuskinti nuimant derlių.
31. Lietuvos Respublikoje nuo minamusių salotose registruotų produktų nėra.
Šakniniai galiniai nematodai (Meloidogyne spp.)
Požymiai
32. Šakniniai galiniai nematodai (M. incognita, M. hapla, M. arenaria, M. javanica) yra polifaginiai kenkėjai, sudarantys charakteringus mazgus (gumbus), pabrinkimus ir kitokias išaugas ant salotų šaknų. Todėl salotos silpnai auga, vysta ir derlius gaunamas menkas. M. hapla yra svarbiausias salotų kenkėjas. Šie nematodai formuoja mažesnius pavienius mazgelius ant atskirų šaknų. Taip pat šie nematodai labiau mėgsta rupios struktūros dirvožemį, bet aptinkami ir organiniame dirvožemyje.
Pagrindinė strategija
33. Neužkrėsta nematodais sodinamoji medžiaga ir dirvožemis – to pakanka, kad salotos neapsikrėstų nematodais. Tuose plotuose, kur salotos bus auginamos, piktžolės turi būti kruopščiai naikinamos. Kadangi Meloidogyne rūšies nematodai maitinasi įvairių augalų šaknimis, sudėtinga parinkti augalus sėjomainai. Dirvožemio sterilizacija garais yra efektyvi naikinamoji priemonė. GAAP nerekomenduoja dirvožemio nuolat apdoroti nematocidais. Toks apdorojimas turi būti atliekamas, kai jis tikrai reikalingas, neperžengiant leistinų ribų.
34. Lietuvos Respublikoje nuo šakninių galinių nematodų salotose registruotų produktų nėra.
Šliužai
Požymiai
35. Šliužai (Agriolimax spp., Arion spp., Deroceras spp.) gali padaryti didelę žalą salotų daigams, taip pat, besimaitindami bei palikdami gleivių juostas, gali sugadinti augalų prekinę išvaizdą. Jie ypač pavojingi rudenį.
Pagrindinė strategija
36. Labai svarbu laikytis švaros. Visos augalų liekanos ar likę polietileno plėvelės gabalai, kurie gali suteikti priedangas šliužams, turi būti sunaikinti. Dirva turi būti be grumstų ir be piktžolių. Drėgnu oru susidaro palankios sąlygos šliužams vystytis. Nuo jų galima naudoti biologinės apsaugos priemonę Phasmarhabditis hermaphrodita. Jeigu šliužų yra daug, masalams gali būti naudojami limacidai – viena savaitė prieš sėją ar sodinimą, bet ne vegetacijos metu.
37. Lietuvos Respublikoje nuo šliužų salotose registruotų produktų nėra.
Piktžolės
38. Jeigu dirvožemis nebus užkrėstas piktžolių sėklomis, auginant salotas bus taikomos visos agrotechnikos priemonės, o reikalui esant dirvožemis bus sterilizuojamas garais, piktžolių nebus. Auginant salotas po priedangomis, herbicidais purkšti nerekomenduojama.
Suderinta su EPPO standartu PP2/3(2)
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) sėklavaisiniams sodo augalams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas vieningai su EPPO standartu PP 2/1(1) („Geros augalų apsaugos principai“). Standartas apima obelų (Malus x domestica) ir kriaušių (Pyrus communis) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas, kenkėjus ir piktžoles, apsaugos metodus.
2. Šis standartas taikomas įvairių tipų, konstrukcijų, jaunuose bei derančiuose sėklavaisių soduose, medelynuose.
3. Integruota sodų apsauga Lietuvoje nėra oficialiai patvirtinta. Šis standartas neapima visos integruotos apsaugos. Pavyzdžiui, GAAP rekomenduoja veikliąsias medžiagas, kurios negali būti naudojamos integruotoje apsaugoje. Tačiau kai kurie GAAP principai gali būti taikomi integruotoje sodų apsaugoje.
4. GAAP labai svarbu, kad būtų naudojama purškimui tinkama technika, kuri turi būti inspektuojama. Purkštuvai turi būti tinkamai sukalibruoti, turi būti išpurškiamas reikiamas tirpalo kiekis į ha. Purkšti sėklavaisius ventiliatoriniais (ar kitais tik sodams skirtais purkštuvais), nuo ligų ir kenkėjų optimaliausias vandens kiekis yra apie 700 l/ha, nuo piktžolių, purškiant herbicidus tiesiogiai ant piktžolių – apie 200 l/ha, o naudojant dirvinius herbicidus – 400 l ir daugiau. Vieno ha herbicidų norma turi būti skaičiuojama purškiamam plotui (kadangi dažniausiai purškiami tik pomedžiai). Purškiant pomedžius nuo piktžolių, naudojami spec. purkštuvai. Turi būti parinkti tinkami purkštukai, važiavimo greitis bei slėgis. Purkšti negalima, jei vėjo greitis didesnis 2 m/s, po purškimo iki lietaus turi praeiti atitinkamas laikotarpis, jei lietus nulyja anksčiau, purškimą reikia kartoti. Purkšti galima esant oro temperatūrai +10-25°C (išskirtiniais atvejais, jei purškiama anksti pavasarį, prieš vegetaciją ar vegetacijos pabaigoje, vidutinė paros oro temperatūra neturi būti mažesnė kaip +4°C). Purškiant reikia stengtis, kad kuo mažesni būtų išpurkšto tirpalo nuostoliai. Todėl jei sodas yra jaunas, purkšti reikia tik tais purkštukais, kurie apipurškia tik vaismedžius.
5. Labai svarbu, kad nuo paskutinio purškimo iki derliaus nuėmimo praeitų laikas, kuris yra nustatytas konkrečiai kiekvienai veikliajai medžiagai.
6. Lietuvoje svarbiausi sėklavaisiniams sodo augalams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyviosios augalų apsaugos priemonės, yra šie:
6.1. Obelų ir kriaušių rauplės (Venturia inaequalis, Venturia pirina);
6.2. Obelų miltligė (Podosphaera leucotricha);
6.3. Obelų vėžys (Nectria galligena) ir kitos žievės ligos;
6.4. Šaknies kaklelio puvinys (Phytophthora cactorum);
6.5. Kriaušių rūdys (Gymnosporangium sabinae);
6.6. Obuolių ir kriaušių ligos sandėlyje;
6.7. Bakterinė degligė (Erwinia amylovora);
6.8. Bakterinis vėžys (Pseudomonas syringae pv. syringae);
6.9. Šaknų gumbas (Agrobacterium tumefaciens);
6.10. Virusai;
6.11. Amarai;
6.12. Obeliniai žiedgraužiai (Anthonomus pomorum);
6.13. Obuoliniai vaisėdžiai (Cydia pomonella);
6.14. Lapsukiai (Tortrix spp.);
6.15. Obuoliniai pjūkleliai (Hoplocampa testudinea);
6.16. Obelinės blakutės (Psylla malli);
6.17. Tripsai (Thrips spp.);
6.18. Raudonosios sodinės erkės (Panonychus ulmi);
6.19. Rusvosios sodinės erkės (Aculus schlechtendali);
6.20. Žiemsprindžiai;
6.21. Obelinės voratinklinės kandys (Yponomeuta malinellus);
6.22. Šermukšninės kandys (Argyresthia conjugella);
6.23. Kriaušiniai gumbauodžiai (Contarinia pyrivora);
6.24. Kriaušinės erkutės (Eriophyes pyri);
6.25. Piktžolės.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
7. Ruošiant standartų rinkinį apie Gerą augalų apsaugos praktiką, EPPO buvo svarstyta informacija apie specifines veikliąsias medžiagas, kurios yra naudojamos kai kuriose šalyse, ir kaip tai suderinti su pagrindine GAAP strategija. Dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tam tikram tikslui privalu naudoti šalyje registruotus produktus.
Obelų ir kriaušių rauplės (Venturia inaequalis, Venturia pirina)
Požymiai
8. Pavasarį arba vasaros pradžioje viršutinėje lapų pusėje atsiranda apvalių, neryškiais kontūrais, juosvai žalių, vėliau paruduojančių aksominių dėmelių. Jos didėja ir tankėja. Lapai dažnai pirma laiko nukrinta. Ant vaisių rauplių dėmelės būna apvalios, iš pradžių pilkšvai rudos, vėliau žalsvai juodos, ryškių kontūrų. Dėmelių vietoje odelė susiraukšlėja ir vaisiui augant, kartais sutrūkinėja. Anksti apsikrėtę vaisiai būna smulkūs, kartais deformuoti.
9. Rauplėtų ūglių žievė būna rudai dėmėta, sutrūkinėjusi. Ūgliai būna storesni, blogai auga, dažnai nudžiūsta. Žiemoja grybiena šakutėse, nukritusiuose lapuose, per žiemą išsivysto periteciai su aukšliais. Pavasarį, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia apie +9°C ir būna drėgnas oras, aukšliasporės pasklinda ir apkrečia lapus bei ūglius. Vasarą plinta konidijomis, jas platina lietaus lašai, išnešioja vėjas ir vabzdžiai.
Pagrindinė strategija
10. Nuo rauplių fungicidais purškiama kritiniu ligos pasireiškimo laiku, žaliojo kūgio tarpsniu, žiedpumpuriams rausvėjant ir po žydėjimo (07-09, 57, 69 augimo tarpsniais pagal BBCH skalę), vaisių užuomazgų – vaisių kritimo tarpsniu ir vaisiams augant (71,72, 74-75 augimo tarpsniai pagal BBCH skalę). Siekiant apsaugoti nuo pirminės infekcijos, labai svarbu nepavėluoti nupurkšti fungicidais pirmąjį kartą. Kitų purškimų laikas labai priklausys nuo meteorologinių sąlygų ir ligos vystymosi dinamikos. Žieminių veislių obelis reikėtų purkšti rugpjūčio mėnesį, kad obelų rauplės neplistų sandėlyje (75-77 augimo tarpsnis pagal BBCH skalę), taip pat labai svarbu rudenį atlikti purškimus karbamidu, lapams krintant, kad kuo mažiau ligos užkrato liktų kitiems metams. Produktus būtina keisti, kad sukėlėjai prie jų nepriprastų. Atsparumo padeda išvengti kontaktinių ir sisteminių fungicidų maišymas, skirtingo veikimo naudojimas, jų purškimas kritiškiausiais ligų pasireiškimo momentais.
Optimalus purškimo laiko nustatymas prognozavimo signalizatoriumi
11. Rauplių plitimas bei infekcijos lygis sode priklauso nuo meteorologinių sąlygų, temperatūros bei lapų paviršiaus drėgnumo trukmės. Todėl norint tiksliai nustatyti obelų apsaugos priemonių nuo rauplių panaudojimo laiką, reikia tiksliai žinoti, kada ir kokiu lygmeniu įvyksta rauplių infekcija. Prognozavimo signalizatorių METOS D sudaro: sensoriai, duomenų kaupimo ir apdorojimo įrenginys, kitos papildomos priemonės. Sensoriai ir duomenų kaupimo, apdorojimo ir atvaizdavimo įrenginys vegetacijos pradžioje montuojami sode. Sensoriai kas 12 min. fiksuoja oro parametrus ir duomenis siunčia į duomenų kaupimo, apdorojimo ir vaizdavimo įrenginį, kur pastarasis duomenis vaizduoja grafiškai ar displėjuje. Pateikiami visos paros duomenys (kas valandą): trijų lygių obelų rauplių infekcijos tikimybė (maža, vidutinė ir didelė infekcija), laikas, kada vyko infekcija, kiek laiko praėjo po infekcijos bei kiti duomenys (oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, kritulių kiekis, lapų paviršiaus drėgnumo trukmė, taip pat minimali, vidutinė ir maksimali oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė, tikslus laikas kada iškrito krituliai ir kt.)
12. Obelys nuo rauplių purškiamos tik tuo atveju, kai signalizatorius užfiksuoja infekciją. Esant infekcijai purkšti reikia pagal galimybes kiek galima greičiau. Jei užfiksuojama nedidelė rauplių infekcija, tokiu atveju purškiamos tik jautriausių rauplėms veislių obelys, jei vidutinė – jautriausių ir vidutinio atsparumo ir jei didelė, purškiamos jautriausių, vidutinio atsparumo ir sąlyginai atsparių veislių obelys.
13. Atsižvelgiant į tai, kiek laiko praeina nuo infekcijos iki purškimo, pasirenkami fungicidai pagal jų veikimo būdą.
Atsparumas
14. EPPO regionuose nustatytas rauplių atsparumas DMI (demethylase inhibitors) ir dodinų grupės fungicidams. Taip pat kelia rūpestį ir kitų preparatų jautrumas, todėl sezono metu nerekomenduojama DMI fungicidų naudoti vienų ir ilgą laiką. DMI fungicidus būtina naudoti mišinyje su kitų grupių preparatais ir ne daugiau kaip keturis kartus per sezoną. Gydomuosius purškimus tikslinga taikyti tik pagal prognozavimo sistemos parodymus.
Pagrindiniai fungicidai
15. Lietuvos Respublikoje registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: obelims, kriaušėms – ciprodinilas, ditianonas, flutriafolas, krezoksim metilas, mankocebas, tolylfluanidas, trifloksistrobinas, vario sulfatas, vario hidroksidas; obelims – difenokonazolas.
Obelų miltligė (Podosphaera leucotricha)
Požymiai
16. Miltligę galima pastebėti jau žiemą arba pavasario pradžioje. Pažeisti pumpurai būna ilgesni už sveikus, papurusiais žvyneliais, grublėto matinio paviršiaus. Jie sprogsta vėliau arba visai neišsprogsta. Ryškiausiai liga matyti vaismedžiams sulapojus – jauni ūgliai ir žiedai būna aptraukti balta valktimi, o lapai – smulkūs, siauri, į viršų užsirietusiais pakraščiais. Vėliau tokių lapų kraštai paruduoja ir jie pirma laiko nukrinta. Apnikti žiedai atrodo žalsvi, storesniais žiedkočiais, vainiklapiai mėsingi, smulkūs, siauri, greit džiūsta ir byra. Vaisių pažeidimas miltlige pasitaiko retai, tuomet jie būna aptraukti tinkleliu. Peržiemoja sukėlėjo grybiena pumpuruose. Šiems skleidžiantis, apninka lapų ir žiedų užuomazgas. Grybas plinta konidijomis. Palankiausios ligai vystytis sąlygos – sausi ir šilti orai, pertręšimas azoto trąšomis, veislių jautrumas ligai.
Pagrindinė strategija
17. Svarbu užkirsti kelią pirminei ligos infekcijai, t. y anksti pavasarį išgenėti obelų ūglius su miltligės pažeistais pumpurais. Nuo miltligės purškiama kritiniais ligos pasireiškimo terminais, žaliojo kūgio tarpsniu, žiedpumpuriams rausvėjant ir po žydėjimo (07-09, 57, 69 augimo tarpsniais pagal BBCH skalę). Nuo obelų rauplių naudojami kontaktiniai ir sisteminiai fungicidai tuo pačiu apsaugo ir nuo miltligės, jautrių veislių obelis fungicidais pavasarį nupurkšti reikėtų anksčiau. Kritulių kiekis miltligei plisti įtakos neturi, bet svarbus faktorius yra didelė oro santykinė drėgmė ir šiltas oras. Palankios sąlygos ligai vystytis nebūtinai turi sutapti su palankiomis sąlygomis grybo konidijoms plisti, todėl praktiškai ligą prognozuoti yra sunku, bet įmanoma. Pagrindiniai purškimai fungicidais kas 7-14 dienų yra derinami su bendra obelų apsaugos sistema. Veislių jautrumas ligai daro įtaką purškimų kiekiui per sezoną. Jautriausių veislių obelys yra purškiamos dažniau. Idealu būtų nuolat išgenėti miltlige pažeistus ūglius, bet praktiškai tai yra neįmanoma.
Pagrindiniai fungicidai
18. Lietuvos Respublikoje nuo obelų miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: difenokonazolas ir krezoksim metilas. Taip pat efektyvus flutriafolas, registruotas obelims nuo rauplių.
Obelų vėžys (Nectria galligena) ir kitos žievės ligos
Požymiai
19. Pažeidžia obelų, kriaušių, liepų, uosių kamienus, šakas. Jaunos šakutės ir ūgliai nudžiūsta. Gali sukelti obuolių puvinį. Serganti žievė parausta, džiūdama įdumba, koncentriškai sutrūkinėja, susidaro pilkšvi kauburėliai su netaisyklingomis kreminės spalvos karputėmis. Ant stambesnių šakų ir kamienų atsiranda gilios, rumbuotos žaizdos. Kai obelys serga uždara vėžio forma, ant šakų būna ne žaizdos, o įvairios nekrotinės dėmės ar išaugos. Žiemoja grybiena ir periteciai. Obelys labiausiai apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams. Į storesnes šakas ir kamieną vėžio sukėlėjas patenka per mechaninius sužalojimus. Tiek aukšliasporės, tiek konidijos žymiai geriau plinta drėgnu oru. Paprastojo vėžio sukėlėjas nereiklus šilumai, jo sporuliacija prasideda anksti pavasarį, kai oro temperatūra šiek tiek aukštesnė kaip 0°C. Grybas gali vystytis esant temperatūrai nuo +2 iki +30°C. Ne visos obelų veislės vienodai atsparios paprastajam vėžiui.
20. Kiti grybai: Valsa spp., Cytospora spp., Pezicula spp., Phomopsis mali sukelia įvairias sėklavaisių, sodo augalų žievės ir kamieno ligas. Pastaruoju metu sparčiai pradėjo plisti sidabraligė (Chondrostereum purpureum). Visi šie sukėlėjai pažeidžia vaismedžius sąlyginai mažiau, bet atskirais metais gali padaryti apčiuopiamos žalos.
Pagrindinė strategija
21. Svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo. Išpjaustyti pažeistas šakutes, o žaizdas aptepti. Šakose esančias žaizdas, jeigu jų negalima išpjaustyti, reikia dezinfekuoti ir aptepti. Dažniausiai obelys apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams, todėl labai svarbūs yra purškimai nuėmus derlių, lapams krintant ir ankstyvasis purškimas. Sodą, kur ypač išplitęs paprastasis vėžys, rudenį lapams krintant, reikia purkšti neorganiniais fungicidais, nes jie skatina lapų kritimą ir profilaktiškai apsaugo vaismedžius nuo galimos infekcijos. Žaizdas išvalyti ir pradėti gydymą geriausia anksti pavasarį. Žaizdų aptepimui taip pat galima naudoti vandens emulsinių dažų ir sisteminio fungicido skiedinį.
Pagrindiniai fungicidai
22. Lietuvos Respublikoje registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: nuo vėžio – ditianonas, nuo vaisių puvinio – tolylfluanidas ir krezoksim metilas.
Obelų šaknies kaklelio puvinys (Phytophthora cactorum)
Požymiai
23. EPPO regionuose obelų šaknies kaklelio puvinys plačiai paplitęs ir kasmet padaro daug žalos. Ligą sukelia Phytophthora genties grybai: Ph. cactorum ir Ph. syringae. Gali sirgti ir kriaušės, serbentai, agrastai, braškės. Ant suaugusių obelų žemutinės dalies poskiepio, po žemėmis ties šaknies kakleliu, žievė būna suminkštėjusi, lyg išbrinkusi. Puvinys palaipsniui pereina į medieną ir plečiasi į visas puses. Mediena po žieve būna raudonai ruda ar tamsiai ruda su gelsvu, oranžinio atspalvio apvadu. Žievės plyšiuose pradeda formuotis gelsvas kaliaus audinys. Intensyviausiai liga vystosi per žydėjimą ir ūglių augimą. Sutrinka maisto medžiagų apykaita, lapija įgauna rausvai violetinį atspalvį, kai kurie lapai ūglių viršūnėse užsiraito ir anksti pradeda kristi. Vaisiai būna smulkūs, intensyvios spalvos, neskanūs, o jei drėgna – padengti neryškaus zoosporangių pelėsio. Zoosporos plinta su rasos arba lietaus lašais, jos žiemoja nukritusiuose ligotuose vaisiuose. Juo drėgniau, juo labiau liga iš dirvos puola vaismedžius. Šaknies kaklelio puviniui itin jautrūs MM106, M9, M26 vaismedžių poskiepiai.
Pagrindinė strategija
24. Rekomenduojama integruota ligos kontrolės programa, tinkama agrotechnika, augalo šeimininko atsparumas ir cheminių apsaugos priemonių taikymas. Pirmiausia taikyti prevencines priemones ligai pasireikšti – parinkti atsparius puviniui poskiepius, intarpus ir veisles, nesodinti augalų blogai drenuotoje, užmirkstančioje dirvoje. Šaknies kaklelio prevencijai naudoti vario grupės fungicidus, juos naudoti po vaismedžių genėjimo. EPPO regionuose cheminei apsaugai naudojami sisteminiai fungicidai – metalaksilas, fosetilo- aliuminis.
25. Lietuvos Respublikoje specifinių fungicidų nuo šaknies kaklelio puvinio registruota nėra, ligos profilaktikai naudoti vario grupės produktus.
Kriaušių rūdys (Gymnosporangium sabinae)
Požymiai
26. Daugiausia išplinta vasaros viduryje ir pabaigoje. Viršutinėje lapo pusėje pasirodo apskritos arba ovalios geltonai oranžinės ar raudonos dėmės. Apatinėje lapo pusėje atsiranda ryškiai oranžinių spenelių – ecidiosporų telkiniai. Jomis vasaros pabaigoje apsikrečia kazokiniai kadagiai (Juniperus sabina). Pažeistose šakutėse sukėlėjas peržiemoja, o pavasarį susidariusias sporas vėjas perneša ant kriaušių ir obelų lapų, jaunų ūglių, kartais ir vaisių. Labai pažeisti lapai nukrinta anksčiau laiko, vaismedžiai nusilpsta, blogiau peržiemoja, blogėja vaisių kokybė. Stipriai pažeistos kriaušės dažniausiai kitais metais nedera. Kriaušių rūdys pastaruoju metu labai suintensyvėjo. Rūdys kriaušių lapus apkrečia, kai vidutinė paros temperatūra ne žemesnė kaip +8°C ir drėgna, ypač po lietaus. Liga labai išplinta ten, kur daug senų, aukštų, sutankėjusių vaismedžių. Augalai tarpininkai neturi augti arčiau kaip 300 m iki sodo.
Pagrindinė strategija
27. Neauginti kazokinių kadagių arčiau kaip 300 m nuo vaismedžių sodų. Ligų pradus kazokiniuose kadagiuose galima sunaikinti purškiant fungicidais. Nuo kriaušių rūdžių fungicidais purškiama kritiniais ligos pasireiškimo terminais, po žydėjimo. Kriaušes purškiant fungicidais nuo rauplių, apsaugoma ir nuo rūdžių.
Pagrindiniai fungicidai
28. Lietuvos Respublikoje kriaušių apsaugai nuo ligų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ditianonas, krezoksim metilas, mankocebas, flutriafolas. Taip pat efektyvus difenokonazolas, registruotas obelims nuo rauplių.
Obuolių ir kriaušių ligos sandėlyje
Požymiai
29. Labai dažnas ir pavojingas yra rudasis vaisių puvinys (Monilinia fructigena). Šiltesnėje patalpoje apkrėsti vaisiai greitai pūna. Vaisiai užsikrečia per rauplių, vabzdžių, paukščių ar mechaniškai sužalotas vietas. Nutrūkus vaisiaus koteliui, taip pat lieka žaizda. Pro ją patekus infekcijai, po 2-6 dienų ant vaisių atsiranda ruda, apskrita, kiek įdubusi puvinio dėmelė. Dar po 5-7 dienų vaisiaus paviršiuje susiformuoja koncentriškais ratais išsidėsčiusios arba pakrikos gelsvai rusvos, lyg miltuotos karputės. Monilija daugiausia pūdo vaisius laikymo pradžioje. Sandėlyje supuvę vaisiai būna standžia juoda blizgančia odele, grybų sporų nesusidaro ir kitų vaisių nepažeidžia. Žema temperatūra ligos vystymąsi sulėtina. Geriausiai grybas vystosi šiltu (+24-28°C) ir drėgnu (75-80 % santykinė drėgmė) oru. Inkubacijos periodas trumpas – 3-5 dienos. Praėjus 8-10 dienų nuo apsikrėtimo, pradeda formuotis fruktifikacijos organai.
30. Pilkasis arba kekerinis puvinys (Botrytis cinerea) panašus į rudąjį, ypač pradžioje. Vaisiaus minkštimas pasidaro šviesiai rudas, kiek salsteli. Vėliau vaisiai suminkštėja, odelė susiraukšlėja, kartais pratrūksta ir pro plyšelius ima sunktis skysčio lašeliai. Puvinys gali persimesti ir į sveikus vaisius. Ant visai supuvusio vaisiaus paviršiaus gali atsirasti šiam grybui būdingas pilkas pelėsis. Kekerinis puvinys pūdo visų veislių, įvairioje taroje bei temperatūroje laikomus vaisius. Grybas dažniausiai patenka į sandėlius iš sodo, bet gali išsilaikyti ir nedezinfekuotoje patalpoje bei taroje. Sode užsikrečia per obuolio taurelę, puvinio dėmelė sode nesiplečia, didėti pradeda sandėlyje. Obuoliai labiau nukenčia tais metais, kai per obelų žydėjimą ir kurį laiką po žydėjimo dažnai ir gausiai lyja. Šis puvinys taip pat pūdo ir visas sandėliuose laikomas daržoves. Grybas gerai vystosi, kai temperatūra 0°C, bet daugiau žalos padaro, kai ji svyruoja nuo -1°C iki +2°C.
31. Pelėjūninis puvinys (Penicillium expansum): ant pažeistų vaisių atsiranda šviesiai rudos, vandeningos, suminkštėjusios, griežtai ribotos dėmės. Pažeistoje vaisiaus dalyje aiškiai jaučiamas pelėsio kvapas, kuris persiduoda ir sveikam vaisiui. Pažeistos vaisiaus dalies paviršiuje susidaro spuogai – melsvai žalsvas pelėsis. Šiuo puviniu greitai apsikrečia šalia esantys sveiki vaisiai. Grybas labiausiai puola mechaniškai pažeistus, įspaustus, per vėlai nuskintus vaisius. Puvinys daugiausia nuostolių padaro pirmoje laikymo pusėje, jei vaisiai sandėliuose atšaldomi, nuostolių žymiai mažiau. Puvimo intensyvumas priklauso nuo sandėlio.
32. Kartusis puvinys (Gloeosporium fructigenum) puola įvairius vaisius, dažniau aptinkamas sandėliuose, ypač šiltesniuose, rečiau – soduose. Ant vaisių dažniausiai iš karto atsiranda kelios rudos nedidelės, kiek įdubusios karčiojo puvinio dėmelės su juodais, dažniausiai ratu išsidėsčiusiais spuogeliais. Dėmių kraštai ryškūs, viduryje kartais būna šviesesni koncentriški ratai. Dėmelės daug nepadidėja, tuo jos skiriasi nuo baltojo puvinio. Išsiveržus konidijoms, spuogeliai pasidaro rausvi, tarsi miltuoti. Pažeisti vaisiai būna kartūs, vysta, raukšlėjasi, lieka tamprūs. Sandėlyje puvinys persiduoda nuo vieno vaisiaus kitiems. Kartusis puvinys dažniausiai vaisius pažeidžia laikymo pabaigoje, nes labiau plinta ant prinokusių, šiltai laikomų vaisių. Obuoliai puviniu užsikrečia per lenticeles, mechaninius sužalojimus. Optimali temperatūra grybui augti ir sporoms susidaryti yra +20-24°C, bet jis sėkmingai gali plisti, kol temperatūra nenukrenta žemiau nulio. Jeigu vasara lietinga ir šilta, obuoliai gali užsikrėsti prieš skynimą sode. Soduose grybas peržiemoja ant žievės ar mumifikuotuose vaisiuose.
33. Baltasis puvinys (Gloeosporium album): netoli vaisiaus taurelės susiformuoja nedidelės apskritos puvinio dėmelės, kurios greitai didėja, susilieja. Įpuvusioje dėmėje iš pradžių iškyla balzgani kauburėliai – grybo acervuliai, išsidėstę dėmėje koncentriškais ratais. Atsiradus konidijoms, jie įgauna baltų, dulkėtų karpučių pavidalą. Puvinio vietoje vaisiaus minkštimas nemaloniai saldokas, nekartus. Vaisiai baltuoju puviniu gali užsikrėsti dar sode nuo sergančių šakučių, bet jis vystosi tik tada, kai vaisiai visai prinoksta – sandėliuose. Grybas vystosi žemoje temperatūroje, labai dažnai šaldytuvuose, daugiausia žalos padaro laikymo pabaigoje. Grybo infekcija patenka per lenticeles, mechaniškai sužalotą odelę. Sužalotieji obuoliai pradeda pūti dar neprinokę. Šio puvinio plitimą sulėtina didesnis anglies dioksido kiekis laikymo kamerose.
34. Fuzarinis puvinys (Fusarium lateritium Nees): vaisiai pradeda pūti iš vidaus nuo sėklalizdžio. Iš pradžių pažeistų vaisių negalima atskirti nuo sveikųjų. Perpjovę pažeistą vaisių, viduje randame rudąjį šerdies puvinį, o sėklalizdyje susiformuoja rausvos spalvos pelėsis. Pradėję pūti vaisiai būna kartoki ir valgymui netinka. Puvinys palaipsniui apima visą vaisių ir pereina į paviršių, kuris pasidengia rusvomis, į karputes susitelkusiomis apnašomis. Šerdies puvinį gali sukelti ir kiti grybai. Jie visi patenka į vaisiaus vidų per atvirą taurelę, arba per ištraukto kotelio žaizdą.
35. Be pagrindinių anksčiau minėtų grybinių puvinių, labai dažnai pasitaiko antrinių puvinių, kuriuos sukelia įvairūs mikromicetai (Trichotecium roseum, Phyllosticta solidaria, Venturia inaequalis, Leptothyrium pomi).
Pagrindinė strategija
36. Reikia prisilaikyti bendros sėklavaisių apsaugos sistemos. Žieminių veislių obelys papildomai purškiamos fungicidais liepos-rugpjūčio mėnesiais, atsižvelgiant į karencijos terminus. Auginti atsparias puviniams veisles.
Atsparumas
37. EPPO šalyse nustatytas B. cinerea, P. expansum, Gloeosporium spp. atsparumas benzimidazolų grupės fungicidams.
Pagrindiniai fungicidai
38. Lietuvos Respublikoje registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: obelims ir kriaušėms – ciprodinilas, krezoksim metilas, tolylfluanidas, trifloksistrobinas; obelims – ditianonas ir difenokonazolas.
Bakterinė degligė (Erwinia amylovora)
Požymiai
39. Pažeidžia kriaušes, obelis ir kitus Rosaceae šeimos augalus. Neskaitant Malus ir Pyrus genčių, bakterinė degligė pažeidžia dar 129 rūšių iš 37 genčių Rosaceae šeimos augalų. Pasaulyje iš šių genčių labiausiai jautrios bakterinei degligei ir ekonomiškai svarbiausios yra Cotoneaster, Crataegus, Cydonia, Pyracantha ir Sorbus gentys. Ligai taip pat labai jautrūs Prunus genties augalai (įvairios slyvų, abrikosų, trešnių rūšys ir kt.), Fragaria (braškės ir kt.), Rubus (avietės) bei Rosa, Aronia, Amelanchier, Chaenomeles, Raphiolepis ir Spiraea genčių augalų rūšys.
40. Pirminė infekcija. Pavasarį žaizdose peržiemojusias degligės bakterijas ant žiedų ar ant jaunų augančių ūglių audinių perneša vėjas, lietus ir vabzdžiai. Bakterijos patenka per besiskleidžiančius žiedus ir dauginasi. Po kelių dienų sutrinka augalų audinių augimas ir pasimato nekrotinės dėmės, o dar po kelių dienų pažeisti žiedai nuvysta. Nuvytus žiedams, degligės infekcija skverbiasi į žiedinius ūglius, po to į lapkočius ir taip užsikrečia lapai ir galiausiai šakos. Tuo metu pradeda formuotis žaizdos, o jei bakterijos nesikaupia žievės paviršiuje, jos toliau plinta šakomis į storesnes šakas ar kamieną. Pažeistas medis gali žūti. Kai kuriais atvejais žūsta kelios ar dauguma šakų. Vabzdžiai, lietus ir vėjas bakterijas gali pernešti ant sveikų audinių ir įvyksta antrinė infekcija.
41. Antrinė infekcija. Kai jau yra pirminė infekcija ir liga apėmusi augalo audinius, užsikrėtimas gali tęstis antrinės infekcijos pagalba vegetacijos metu. Antrinės infekcijos šaltiniai gali būti bakterijų masė, esanti eksudate, bakterijų grandinės, kurios dauginasi ūgliuose, lapuose, vaisiuose ar stambesnėse šakose. Bakterijas platina lietus, vėjas, vabzdžiai ar paukščiai. Žmogus genėdamas užterštais bakterijomis genėjimo įrankiais taip pat gali platinti bakterijas. Antrinė infekcija yra žymiai gausesnė už pirminę ir paprastai padaro daug daugiau žalos augalams. Į lapų ir sukulentinių ūglių audinius bakterijos patenka per padarytas žaizdas arba tiesiog pro viršutinėje lapų pusėje esančias išskyrų žioteles ir pro lapkočių, ūglių žioteles. Kai patogenas patenka į lapo audinius, jis labai greitai migruoja stiebų floema. Antriniai ligos užsikrėtimo ciklai gali tęstis visą vegetacijos laikotarpį ir formuoti mažesnes ar didesnes žaizdas. Į vegetacijos pabaigą bakterijų prisidaugina daugiausiai. Žuvus medienos audiniams, bakterijos taip pat žūna. Tačiau gyvų audinių viduje esantys bakterijų telkiniai išlieka iki pavasario (kito vegetacijos sezono).
Pagrindinė strategija
42. Bakterinė degligė yra karantininis objektas. Taikomos visos karantininės, sanitarinės, prevencinės priemonės. Sodinamosios medžiagos kontrolė, tinkama agrotechnika. Užkrėstų augalų sunaikinimas, atsparių veislių dauginimas, prognozavimo sistemos įdiegimas.
43. Lietuvos Respublikoje specifinių fungicidų registruota nėra, ligos profilaktikai reikia naudoti vario grupės fungicidus.
Bakterinis vėžys (Pseudomonas syringae pv. syringae)
Požymiai
44. Bakterinis vėžys pažeidžia obelis ir kriaušes. Ant obelų pasireiškia kaip žievės nekrozė. Ant šakelių, ūglių, kamieno matyti raudonai rudos, įtrūkusios dėmės. Simptomai pasireiškia vasaros pradžioje. Stipriai pažeisti ūgliai džiūsta, nekrozė apima vaismedžio pumpurus ir lapus. Ant kriaušių požymiai kitokie – nudžiūvę žiedai, pajuodavusios šakelės ir ūgliai, labai dažnai primenantys bakterinės degligės simptomus.
45. Ligos plitimą skatina staigus žemų temperatūrų svyravimas, per didelis dirvos drėgnumas, vaismedžių pertrešimas azotinėmis trąšomis.
Pagrindinė strategija
46. Reikia išgenėti ligos pažeistas obelų dalis. Kriaušėms naudoti vario grupės preparatus kaip profilaktinę priemonę, derinant kartu su vaismedžių genėjimu. Auginti atsparias veisles.
Šaknų gumbas (Agrobacterium tumefaciens)
Požymiai
47. Šaknų gumbą sukelianti bakterija parazituoja obelų, kriaušių, vyšnių, trešnių, abrikosų, vynuogių ir daugelio kitų augalų šaknis. Lietuvoje ši liga žalingiausia obelims medelynuose. Ant šaknų ir šaknies kaklelio ima formuotis įvairaus didumo išaugos. Iš pradžių jos šviesios, minkštos, vėliau paruduoja, susiraukšlėja, sumedėja. Užsikrečia per šaknų žaizdeles. Išaugos susidaro sparčiai dalijantis parenchiminėms ląstelėms. Ligą sukeliančias bakterijas galima aptikti tik jaunose nesumedėjusiose išaugose. Žiemoja bakterijos dirvoje, dažniausiai greta augalo šaknų. Šaknų gumbui plisti palanki sausa dirva, neutrali arba silpnai šarminė dirvos reakcija. M 7, M 9, M 26 – obelų poskiepiai, jautrūs šaknų gumbui.
Pagrindinė strategija
48. Neveisti vaismedžių medelyno dirvoje, kurioje prieš tai augo runkeliai, ir greta kito medelyno. Aptikus šaknų gumbą, augalus tręšti fiziologiškai rūgščiomis trąšomis, nepertręšti azotu. Palaikyti optimalią dirvos drėgmę. Dezinfekuoti medelyne naudojamus įrankius, tarą.
Virusai
Pagrindinė strategija
49. Sėklavaisiniai sodo augalai yra pažeidžiami virusų ir kitų mikroorganizmų, kurie sukelia įvairias virusines ligas, deformacijas. Nėra galutinai žinomi šių infekcijų pernešėjai – vektoriai. Todėl yra labai svarbi vaismedžių sodinamosios ir dauginamosios medžiagos kontrolė siekiant užtikrinti augalų sveikatingumą. Virusai nustatomi laboratoriniais testavimo metodais, naudojant augalus induktorius. Visi dauginimui skirti augalai turi būti testuojami ir devirusuojami siekiant užtikrinti sodinamosios medžiagos kokybę. Įdiegti nacionalinę devirusavimo, sodinamosios ir dauginamosios medžiagos kokybės kontrolės sistemą.
Amarai
Požymiai
50. Daugiausia obelis apninka žalieji obeliniai amarai (Aphis pomi), pilkieji obeliniai amarai (Dysaphis devecta), rečiau obeliniai žoliniai amarai (Rhalosiphum insertum). Kriaušes dažniausiai puola rudieji kriaušiniai amarai (Anuraphis subterranea), rečiau žalieji obeliniai amarai ir obeliniai žoliniai amarai. Žalieji obeliniai amarai dažniausiai čiulpia jaunų ūglių, skrotelių lapus, pumpurus, žiedpumpurius. Iščiulpti ūgliai išsikraipo, sutrinka jų augimas, lapai susiraukšlėja ir susisuka, dažnai tampa juosvi, nes ant lipnių amarų išskyrų įsiveisia juodligės grybai. Žiemoja amarų 0,5 mm ilgi, juodi blizgantys kiaušinėliai ant vaismedžių vaisinių šakučių.
51. Pilkieji obeliniai amarai čiulpia skrotelių lapus, kurie raukšlėjasi, parausta, pakraščiai pastorėja, riečiasi į apačią. Sutrinka pažeistų skrotelių vaisių augimas, vaisiai būna maži, raukšlėti.
52. Obeliniai žoliniai amarai dažniausiai kenkia vaismedžiams iki žydėjimo, tačiau didesnės žalos nepadaro, nes po vaismedžių žydėjimo jie migruoja ant žolinių augalų.
53. Rudieji kriaušiniai amarai pavasarį čiulpia kriaušių lapus. Iščiulpti lapai ir nesumedėję ūgliai būna užteršti lipniomis išskyromis, deformuojasi ir vysta.
54. Amarai išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos. Jie labiau plinta jaunuose soduose ir medelynuose. Labai palankios sąlygos amarams plisti, kai vegetacijos metu vidutinė oro temperatūra būna aukštesnė už daugiametę vidutinę ir būna mažiau kritulių.
Pagrindinė strategija
55. Lietuvoje registruotų ovicidų nuo šių kenkėjų kiaušinėlių nėra. Įvertinant purškimo insekticidais nuo amarų būtinumą ir laiką, stebimas amarų plitimas soduose. Vaisių augimo metu atliekama pažeistų ūglių, skrotelių apskaita. Purkšti insekticidu, jei amarai apnikę daugiau kaip 8-10% ūglių.
Pagrindiniai insekticidai
56. Lietuvos Respublikoje obelų ir kriaušių apsaugai nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, triazamatas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa cipermetrinas, pirimikarbas (medelynuose ir jaunuose soduose).
Obeliniai žiedgraužiai (Anthonomus pomorum)
Požymiai
57. Pažeidžia obelų, rečiau kriaušių pumpurus, žiedus. Pumpurais besimaitindami peržiemoję vabalai išgraužia 0,5-1,5 mm skersmens duobutes, kurios paruduoja. Žiedlapiams krentant, pažeisti žiedai nustoja vystytis, neišsiskleidžia, ruduoja ir džiūsta. Vėliau pažeistų žiedų šonuose matyti apvalios skylutės. Lervos ir lėliukės vystosi pažeistuose, neišsiskleidusiuose ir sudžiūvusiuose žieduose. Obeliniai žiedgraužiai labai išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos. Kai vidutinė oro temperatūra kenkėjų žiemojimo metu yra didesnė už daugiametę vidutinę. Kenkėjai būna gausūs ir žalingi kasmet. Masiškai jiems plisti yra palankesnės sąlygos dideliuose pramoniniuose, blogiau prižiūrimuose soduose. Žiedgraužiai ypač daug žalos padaro, kai obelys žydi silpnai ar net labai silpnai.
Pagrindinė strategija
58. Po žiemos obeliniai žiedgraužiai išlenda orams atšilus iki +9°C, apie balandžio 18 d. Kylant vidutinei paros oro temperatūrai, vabalų sparčiai gausėja ir daugiausiai jų būna praėjus 10 d. Kaip tik tuo metu žiedgraužiai pradeda dėti kiaušinėlius į žiedpumpurius. Apsaugos priemones reikia naudoti nuo obelinių žiedgraužių vabalų, nes vėliau kenkėjai deda kiaušinėlius, kurių jau neįmanoma sunaikinti. Todėl yra būtina insekticidus nuo žiedgraužių panaudoti laikotarpiu nuo vabalų pasirodymo pradžios (balandžio 18±3 d.) iki kol jie pradeda dėti kiaušinėlius (balandžio 26±4 d.). Nustatyti, kada vabalai pasirodo iš žiemojimo vietų ar kada jie pradeda dėti kiaušinėlius, galima keliais būdais. Vienas iš jų yra žiedgraužių kratymas. Kratymą reikia pradėti maždaug balandžio viduryje. Kratoma kasdien ant polietileno plėvelės. Kai randamas nors vienas žiedgraužis, sodų purškimus insekticidais geriausia pradėti po 5 d. (galima ir tuojau pat) ir užbaigti ne vėliau kaip po 10 d. Kitas būdas nustatyti purškimo laiką – pagal obelų vystymosi tarpsnius. Optimaliausias insekticidų purškimo laikas pažaliavus trečdaliui ar dviem trečdaliams (bet ne daugiau) pumpuro ir kai ant medžio tokių pumpurų būna dauguma (07-09 tarpsnis pagal BBCH skalę). Kaip tik tuo metu vabalai dar nebūna pradėję dėti kiaušinėlių, jų būna gausiausiai ir tuo metu nuo jų lengviausiai galima apsisaugoti.
Pagrindiniai insekticidai
59. Lietuvos Respublikoje obelų ir kriaušių apsaugai nuo žiedgraužių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa cipermetrinas, tiachlopridas.
Obuoliniai vaisėdžiai (Cydia pomonella)
Požymiai
60. Pažeidžia obelų, rečiau kriaušių vaisius. Vaisėdžių vikšrai vaisių viduje graužia landas. Landos gali būti išgraužtos iki sėklalizdžio ir sunaikintos sėklos. Pažeistų vaisių išorėje matyti apvali anga, užkimšta voratinkliais sulipdytų vaisiaus smulkių trupinių. Obuoliniai vaisėdžiai yra vieni iš žalingiausių kenkėjų tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Palankiais kenkėjams plisti metais jie pažeidžia apie 80 % vaisių. Lietuvoje išsivysto viena obuolinių vaisėdžių karta. Kenkėjai paplinta gausiai kasmet, tačiau jų žalingumas ne visada būna didesnis už žalingumo ribą. Obuolinio vaisėdžio vystymuisi ir žalingumui didelę įtaką turi oro temperatūra. Drugių skraidymo metu (nuo 21 iki 23 val. Lietuvos sąlygomis), vaisėdžio patelės gali dėti kiaušinėlius ir toliau vystytis, jei oro temperatūra yra ne žemesnė +16oC. Jei temperatūra žemesnė, kenkėjai nustoja vystytis ir obuolių derliui žalos nepadaro. Kenkėjai ypač daug žalos padaro, kai obelys mažai dera.
Pagrindinė strategija
61. Insekticidus nuo šių kenkėjų reikia naudoti 2-3 sav. po obelų žydėjimo (73 augimo tarpsnis pagal BBCH skalę).
Obuolinių vaisėdžių žalingumo nustatymas bei insekticidų purškimo laiko nustatymas
62. Anksčiau kenkėjų žalingumas buvo prognozuojamas pagal sugautų drugių skaičių feromoninėmis gaudyklėmis (5 drugiai per 1 sav.). Drugių gali būti sugaunama daugiau už žalingumo ribą, o pažeistų vaisių esti santykinai labai mažai. Todėl tiksliai prognozuoti obuolinio vaisėdžio žalingumą reikia taip: žiedlapiams krentant (67 arba 69 tarpsnis pagal BBCH skalę), kiekviename sode kabinamos feromoninės gaudyklės. Gaudyklės kabinamos vaismedžio vainiko viduryje, vakarų pietvakarių pusėje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių vietoje. Obuolinių vaisėdžių žalingumo ribą tiksliausiai galima nustatyti pagal vidutinę oro temperatūrą drugių skraidymo metu (21-23 val.). Kai feromoninėse gaudyklėse sugaunamas pirmasis vaisėdžių drugys, pradedama registruoti vidutinė oro temperatūra nuo 21 iki 23 val. Nustatyta, kad, esant +16,1°C ir aukštesnei temperatūrai, obuolinių vaisėdžių patelės deda kiaušinėlius. Jeigu temperatūra būna žemesnė, kenkėjų vislumas mažėja ir purkšti obelis nuo vaisėdžių nereikia. Purkšti tik tuo atveju, jei 2-3 vakarus paeiliui oro temperatūra ne žemesnė kaip +16oC.
63. Oro temperatūrai registruoti ir vikšrų ritimosi iš kiaušinėlių intensyvumui prognozuoti geriausia naudoti obelų rauplių ir kenkėjų prognozavimo signalizatorių METOS-D.
Pagrindiniai insekticidai
64. Lietuvos Respublikoje vaisių apsaugai nuo obuolinių vaisėdžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa cipermetrinas, tiachlopridas, lambdacihalotrinas.
Lapsukiai
Požymiai
65. Lietuvoje obelims ir kitiems vaismedžiams ir vaiskrūmiams dažniausiai kenkia rožiniai lapsukiai (Archips rosana), pumpuriniai lapsukiai (Tmetocera ocellana), vaismediniai lapsukiai (Argyroploce variegana). Rožinių lapsukių žalios spalvos vikšrai skeletuoja ar išėda apvalias skylutes lapuose, taip pat pažeidžia žiedynus. Vėliau vikšrai maitinasi susuktuose lapuose, užuomazgose ar jaunuose vaisiuose, išgraužia netaisyklingos formos duobutes. Visaėdžių pilkai žalios spalvos su juodomis karpelėmis vikšrai graužiasi į pumpurus, vėliau minta voratinkliu sutrauktais lapeliais ir žiedlapiais (skrotelėse). Liepos mėn. išsiritę kitos kartos vikšrai skeletuoja lapus ir vaisiuose, išgraužia netaisyklingos formos duobutes. Melsvai rudi, 10-12 mm ilgio, blizgančia, juodai ruda galva pumpurinių lapsukių vikšrai įsigraužia į besiskleidžiančius pumpurus ir apraizgo juos voratinkliu. Liepos mėn. išsiritę kitos kartos vikšrai sutraukia voratinkliu lapus ir juos skeletuoja, vaisiuose išgraužia netaisyklingos formos duobutes. Kenkėjai plinta kasmet. Lapsukiams yra palankesnės sąlygos vystytis, kai drugių skraidymo metu oro temperatūra yra aukštesnė (+15-20oC). Kenkėjai ypač daug žalos padaro, kai obelys mažai dera.
Pagrindinė strategija
66. Rožinių lapsukių žalingumas įvertinamas krentant žiedlapiams (67 tarpsnis pagal BBCH skalę). Jei pažeistų skrotelių daugiau kaip 5 %, tuojau pat reikia purkšti insekticidais.
67. Pumpurinių ir vaismedinių lapsukių žalingumas įvertinamas žalio kūgio – žiedpumpuriams rausvėjant (07-57 tarpsniai pagal BBCH skalę), taip pat įvertinamas pažeistų pumpurų ar skrotelių %. Jei pažeistų pumpurų ar skrotelių daugiau kaip 5%, tuojau pat reikia purkšti insekticidais.
Pagrindiniai insekticidai
68. Lietuvos Respublikoje obelų ir kriaušių apsaugai nuo lapsukių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa cipermetrinas, tiachlopridas lambdacihalotrinas.
Obuoliniai pjūkleliai (Hoplocampa testudinea)
Požymiai
69. Pažeidžia obelų užuomazgas ar mažus vaisius. Gelsvos lervos užuomazgų viduje sėklalizdžio link graužia landas. Pažeistų užuomazgų ar vaisių išorėje matyti apvali anga, užkimšta šlapia mase. Pažeistos užuomazgos nubyra, o jeigu nenubyra, auga deformuotos, jų išorėje matyti kaspino formos randai. Obuoliniai pjūkleliai kenkia kasmet, tačiau masiškai paplinta tik kai kuriais metais. Kenkėjai ypač daug žalos padaro, kai obelys mažai dera. Kenkėjams labai palanku daugintis, kai užsitęsia obelų žydėjimas.
Pagrindinė strategija
70. Jei pastebima pažeistų užuomazgų, purškiama tuojau pat. Jei pažeistų vaisių 2-3%, kitais metais, žiedlapiams krentant (67 tarpsnis pagal BBCH skalę), reikia purkšti tinkamu insekticidu. Masiškai išplitus šiems kenkėjams, insekticidais purškiama 2 kartus: prieš žydėjimą ir krentant žiedlapiams.
Pagrindiniai insekticidai
71. Lietuvos Respublikoje obelų apsaugai nuo obuolinių pjūklelių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, alfa cipermetrinas. Taip pat efektyvūs nuo šių kenkėjų yra ir kiti šalyje apsaugai nuo sėklavaisinių augalų kenkėjų registruoti insekticidai.
Obelinės blakutės (Psylla malli)
Požymiai
72. Pažeidžia obelis, rečiau kitus vaismedžius. Obelinės blakutės lervos bei nimfos iš besiskleidžiančių pumpurų, žiedpumpurių, žiedų ar vaisių užuomazgų, o suaugusios iš lapų čiulpia sultis. Pažeidimo vietose būna saldžių, lipnių kenkėjo išskyrų. Labai pažeisti lapeliai nebeauga, susisuka, išblykšta ir nudžiūsta, o žiedpumpuriai, žiedai ir užuomazgos nubyra. Žiemoja obelinių blakučių 0,3-0,4 mm ilgi, geltoni pailgi kiaušinėliai ant vaismedžių vaisinių šakučių. Kenkėjai labai plinta blogiau prižiūrimuose soduose. Obelinės blakutės išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos. Kai vidutinė oro temperatūra kenkėjų žiemojimo metu yra didesnė už daugiametę vidutinę.
Pagrindinė strategija
73. Lietuvoje registruotų ovicidų nuo šių kenkėjų kiaušinėlių nėra, todėl formuojantis skrotelėms (3 pagrindinis tarpsnis pagal BBCH skalę) patikrinama, ar nėra pažeistų skrotelių. Purkšti insekticidu, jei pažeista daugiau kaip 30 % skrotelių.
Pagrindiniai insekticidai
74. Lietuvos Respublikoje obelų ir kriaušių apsaugai nuo obelinių blakučių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa cipermetrinas. Taip pat efektyvūs yra ir kiti šalyje apsaugai nuo sėklavaisinių augalų kenkėjų registruoti insekticidai.
Tripsai (Thrips spp.)
Požymiai
75. Kokios tripsų rūšys kenkia sėklavaisiniams vaismedžiams, nėra tiksliai nustatyta. Dažniausiai vaismedžiams kenkia rožiniai tripsai. Jie pirmą kartą Lietuvoje užregistruoti 1996 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto soduose. Tripsai čiulpia įvairių augalo dalių sultis. Pažeidžia obelų pumpurus, vėliau žiedlapius ar žiedus, jaunus lapus ir vaisius. Pažeistos dalys pabąla, vėliau paruduoja, sutrinka jų augimas. Vaisių brendimo metu ant jų išsivysto rusvas, sukamštėjęs tinklelis. Rožiniai tripsai Lietuvos soduose kenkia kasmet, bet jų žalingumas nėra didelis. Europoje pastaraisiais metais šis kenkėjas labai išplito ir gali pažeisti iki 60% obuolių. Tripsai išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos ir kai vegetacijos metu būna labai šilti ir sausi orai. Tripsai labiau plinta intensyviuose, žemaūgiuose soduose.
Pagrindinė strategija
76. Prieš vaismedžių žydėjimą ar žydėjimo metu (5-6 pagrindinis tarpsnis pagal BBCH skalę) įvertinamas tripsų gausumas soduose. Jei pastebimi tripsai ant skrotelių, rausvėjant žiedpumpuriams ar krentant žiedlapiams, purškiama insekticidais.
77. Kitas būdas tripsų plitimo pradžiai nustatyti – geltonos arba mėlynos spalvos, padengtos entomologiniais klijais gaudyklės. Apsaugos priemonės naudojamos, kai pastebimi tripsai gaudyklėse.
78. Dauguma insekticidų yra nepakankamai efektyvūs nuo tripsų, todėl jei insekticidai yra mažiau efektyvūs, apsaugai reikėtų purkšti 2-3 kartus kas 7 dienos. Jei naudojami didesnio toksiškumo insekticidai, tada juos galima naudoti ne daugiau kaip vieną kartą.
79. Lietuvos Respublikoje insekticidų nuo tripsų obelims ir kriaušėms registruota nėra.
Raudonosios sodinės erkės (Panonychus ulmi)
Požymiai
80. Kenkėjai polifagai. Pažeidžia obelis ir kitus vaismedžius. Pavasarį ryškiai raudonos spalvos išsiritusios erkės čiulpia jaunų lapelių sultis. Erkės dažniausiai minta apatinėje lapų pusėje. Pažeisti lapai pašviesėja, paskui įgauna bronzinį atspalvį. Labai pažeisti lapai gali nudžiūti ir nukristi. Labai pažeisti vaismedžiai blogai pasiruošia žiemoti, kitais metais vaismedžiai blogai auga ir dera. Žiemoja erkių kiaušinėliai, kurie yra raudoni, apvalūs, 0,15 mm skersmens. Kiaušinėliai daugiausia žiemoja ant vienamečių vaismedžio šakučių. Erkės išplinta, kai yra joms palankios žiemojimo sąlygos. Šiltą žiemą raudonosios sodinės erkutės kiaušinėlių peržiemoja 58,6 %, o nepalankiomis tik 1,3 %. Erkės labai išplinta, kai vegetacijos metu esti sausi ir šilti orai. Erkėms palankesnės sąlygos plisti intensyviuose, žemaūgiuose soduose.
Pagrindinė strategija
81. Nepertręšti vaismedžių azoto trąšomis, nes kenkėjai labiau plinta stipriai azoto trąšomis tręštuose soduose. Ovicidai prieš vegetaciją arba vegetacijos pradžioje naudojami, jei anksti pavasarį vidutiniškai ant 10 cm ilgio vaisinių ar dvimečių šakučių randama daugiau kaip 10 erkių kiaušinėlių. Vaisių augimo metu akaricidai naudojami, jei vidutiniškai ant lapo randama daugiau kaip 3-5 erkės. Grobuoniškos erkės (Phytoseiidae) labai efektyviai mažina erkių gausumą. Todėl naudojant akaricidus nuo raudonųjų sodinių erkių, reikia naudoti tuos akaricidus, kurie mažai toksiški grobuoniškoms erkėms.
Pagrindiniai akaricidai
82. Lietuvos Respublikoje ovicidų nuo raudonųjų sodinių erkių obelyse registruota nėra. Obelų apsaugai nuo šių erkių vegetacijos metu registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – lambdacihalotrinas.
Rusvosios sodinės erkės (Aculus schlechtendali)
Požymiai
83. Rusvoji sodinė erkutė pirmą kartą Lietuvoje užregistruota 1996 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. Erkutės verpstiškos, žieduotos, gelsvos, 160 x 50 µm dydžio. Čiulpia obelų lapų ir vaisių sultis, gali kenkti ir kriaušėms. Pažeista apatinė lapų pusė įgauna šviesiai gelsvą, vėliau rudą spalvą. Ant nokstančių vaisių atsiranda labai smulkios, susiliejančios, pilkšvai rusvos dėmės, kurios vėliau susilieja į sukamštėjusį tinklelį. Kai erkių daug, pažeisti lapai anksti nukrinta, vaismedžiai blogiau pasiruošia žiemoti ir prasčiau dera kitais metais. Lietuvos soduose rusvosios sodinės erkutės labai išplinta, kai šilta ir sausa. Rusvosios sodinės erkės Lietuvos soduose yra dažnos, kai kuriais metais išplinta labai gausiai. Europoje šie kenkėjai yra labai žalingi ir gausiai išplitę. Per metus išsivysto 5 erkių kartos. Erkių populiacijos gausiausios būna iki liepos mėn. vidurio. Esant palankioms sąlygoms, erkių gali būti po kelis šimtus ant vieno lapo. Erkėms palankesnės sąlygos plisti intensyviuose, žemaūgiuose soduose.
Pagrindinė strategija
84. Nepertręšti vaismedžių azoto trąšomis, nes kenkėjai labiau plinta stipriai azoto trąšomis tręštuose soduose. Erkių gausumas vertinamas, naudojant binokuliarą: 0 – erkių nėra, 1-10 – negausiai, 10-50 – vidutiniškai, 50-100 – gausiai, 100-150 – labai gausiai. Jei praėjusiais metais erkių buvo gausiai, tai akaricidus galima naudoti prieš ir po vaismedžių žydėjimo. Vaisių augimo metu akaricidai naudojami, jei vidutiniškai ant lapo randama daugiau kaip 10-50 erkių. Grobuoniškos erkės (Phytoseiidae) labai efektyviai mažina erkių gausumą. Todėl naudojant akaricidus nuo raudonųjų sodinių erkių, reikia naudoti tuos akaricidus, kurie mažai toksiški grobuoniškoms erkėms.
Pagrindiniai akaricidai
85. Lietuvos Respublikoje specifinių akaricidų nuo rusvųjų sodinių erkių registruota nėra. Obelų kenkėjų apsaugai vegetacijos metu registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – lambdacihalotrinas.
Žiemsprindžiai
Požymiai
86. Kenkia vaismedžiams ir daugeliui lapuočių medžių. Lietuvoje vaismedžiams daugiausia žalos padaro mažasis žiemsprindis (Operophthera brumata) ir kiek mažiau kenkia didysis žiemsprindis (Erannis defolaria). Vikšrai graužia besiskleidžiančius pumpurus, vėliau lapus, žiedpumpurius ir žiedus. Žiemsprindžių vikšrai 25 mm ilgio, žali, ropodami vikšrai sprindžiuoja.
Pagrindinė strategija
87. Purkšti insekticidais žaliojo kūgio tarpsnyje, kai būna pažeista 8 % pumpurų ar skrotelių.
Pagrindiniai insekticidai
88. Lietuvos Respublikoje obelų ir kriaušių apsaugai nuo žiemsprindžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: diflubenzuronas ir alfa cipermetrinas. Taip pat efektyvūs yra ir kiti šalyje apsaugai nuo sėklavaisinių augalų kenkėjų registruoti insekticidai.
Obelinės voratinklinės kandys (Yponomeuta malinellus)
Požymiai
89. Žiemoja jauni vikšrai ant obelų šakučių po skydeliais. Skleidžiantis pumpurams, vikšrai įsigraužia į lapo parenchimą, vėliau paaugę gaminasi gūžtas. Obelims peržydėjus, gelsvi vikšrai (nugara eina dvi išilginės juodų taškų eilės) medyje pasidaro iš voratinklio gūžtą. Iš pradžių ji apima vieną, vėliau kelis lapus. Apgraužę lapus vienoje gūžtoje, vikšrai gamina kitą. Šie kenkėjai gali paplisti, jei yra bloga sodų priežiūra, nepurškiama insekticidais.
Pagrindinė strategija
90. Insekticidais purškiama žalio kūgio metu (0-1 tarpsniai pagal BBCH skalę) ar esant reikalui pakartotinai po žydėjimo, jeigu vidutiniškai viename medyje randamas vienas lizdas.
Pagrindiniai insekticidai
91. Lietuvos Respublikoje obelų ir kriaušių apsaugai nuo voratinklinių kandžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta cyflutrinas ir alfa cipermetrinas. Taip pat efektyvūs yra ir kiti šalyje apsaugai nuo sėklavaisinių augalų kenkėjų registruoti insekticidai.
Šermukšninės kandys (Argyresthia conjugella)
Požymiai
92. Šermukšninės kandys labiausiai išplitusios šiaurinėse šalyse. Lietuvoje šie kenkėjai nėra labai gausiai paplitę. Jie dažniau kenkia mėgėjiškuose soduose ir tuose rajonuose, kur daugiau auga šermukšniai. Šermukšninės kandys labiau kenkia vaismedžiams tik tais metais, kai šermukšniai mažai dera. Vaisių minkštime kenkėjų vikšrai išgraužia vingiuotas landas. Sukirmiję obuoliai yra kartūs, mažesni, anksčiau nukrinta. Tose vietose, kur įlindo vikšrai, matosi iš pradžių žali, vėliau rudi ir juodi įdubimai, iš jų kartais sunkiasi sulčių lašeliai.
Pagrindinė strategija
93. Insekticidais purškiama tuoj po žydėjimo ir esant reikalui (jei šie kenkėjai labai išplitę) po 2 savaičių.
Pagrindiniai insekticidai
94. Lietuvos Respublikoje obelų apsaugai nuo šermukšninių kandžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta cyflutrinas ir alfa cipermetrinas. Taip pat efektyvūs yra ir kiti šalyje apsaugai nuo sėklavaisinių augalų kenkėjų registruoti insekticidai.
Kriaušiniai gumbauodžiai (Contarinia pyrivora)
Požymiai
95. Gumbauodžiai skraido išsiskleidus kriaušės butonams ir į juos deda kiaušinėlius. Bekojės, šviesiai gelsvos išsiritusios lervos įsigraužia į vaisiaus užuomazgą ir ten vystosi apie mėnesį. Pažeistos jos nenormaliai padidėja, pasidaro apvalios, panašios į obuoliukus. Vėliau užuomazgos susiraukšlėja ir nukrinta.
Pagrindinė strategija
96. Labai išplitus šiems kenkėjams, prieš žydėjimą ar po jo, reikia purkšti insekticidais.
Pagrindiniai insekticidai
97. Lietuvos Respublikoje obelų ir kriaušių apsaugai nuo šermukšninių kandžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta cyflutrinas ir alfa cipermetrinas. Taip pat efektyvūs yra ir kiti šalyje apsaugai nuo sėklavaisinių augalų kenkėjų registruoti insekticidai.
Kriaušinės erkutės (Eriophyes pyri)
Požymiai
98. Mikroskopinio dydžio, kirmėliškos erkutės gyvena kriaušių lapų audiniuose ir kenkia. Ant lapų atsiranda šviesiai žalios pūslelės ar gumbai, kurie vėliau gelsta, rausvėja ar ruduoja. Kuo daugiau būna erkučių, tuo didesni būna gumbai. Žiemoja suaugusios erkės po pumpurų žvynais, o viename pumpure jų gali būti apie 1000. Skleidžiantis lapams, erkutės įsiskverbia į jų parenchimą. Gyvendamos lapuose erkutės deda kiaušinėlius, iš kurių vėliau išsirita lervos. Žiemoti erkutės skirstosi liepos mėnesį į besiformuojančius pumpurus. Šios erkės labai žalingos medelynuose ir jaunuose soduose.
Pagrindinė strategija
99. Masiškai erkėms paplitus, apsaugos priemonės naudojamos skleidžiantis pirmiesiems pumpurų lapeliams ir kriaušėms peržydėjus. Purkšti efektyviausia sisteminiais akaricidais.
100. Lietuvos Respublikoje nuo kriaušinių erkučių registruotų akaricidų nėra.
Piktžolės
Požymiai
101. Sėklavaisiniai augalai paprastai auginami eilėmis, tarp kurių paliekami 3-4 m tarpai. Pasodinus tarpueiliuose pasėjamos daugiametės žolės, kurios vegetacijos metu 4-6 kartus šienaujamos. Rečiau tarpueiliuose žolės nesėjamos, o dirbamas pūdymas. Pomedžiuose paliekamas 100-150 cm herbicidinis pūdymas, kur piktžolės naikinamos naudojant herbicidus. Vaismedžiai gali būti sodinami juostomis (po kelias eiles vienoje juostoje), tačiau tokiu atveju pomedžiuose sunku yra panaudoti herbicidus, todėl GAAP rekomenduoja vaismedžius sodinti vienoje eilėje (ne juostomis). GAAP rekomenduoja vietoj herbicidinio pūdymo pomedžius mulčiuoti.
102. Sėklavaisinių sodo augalų pomedžiuose labiausiai plinta:
102.1. Vienametės vienaskiltės: vienametės miglės (Poa anua), dirvinės smilguolės (Apera spicaventi), paprastosios rietmenės (Echinochloa crusgalli), šerytės (Setaria spp.) ir kt.;
102.2. Daugiametės vienaskiltės: paprastieji varpučiai (Agropyron repens), kiek mažiau baltosios smilgos (Agrostis stolonifera);
102.3. Vienametės dviskiltės: bekvapės ramunės (Matricaria inodora), baltosios balandos (Chenopodium album), dirvinės aklės (Galeopsis tetrahit), trikertės žvaginės (Capsella bursa pastoris), rūgčiai (Polygonum spp.), kibieji lipikai (Galium aparine), dirvinės čiužutės (Thlapsi arvensis), dirvinės veronikos (Veronica arvensis), notrelės (Lamium spp.) ir kt.;
102.4. Daugiametės dviskiltės piktžolės: paprastosios kiaulpienės (Taraxacum officinale), dirvinės ūsnys (Cirsium arvense), dirviniai vijokliai (Convolvulus arvensis), rūgštynės (Rumex spp.), dirviniai asiūkliai (Equisetum arvense), paprastieji kiečiai (Artemisia vulgaris), dirvinės pienės (Sonchus arvensis) ir kt.
Pagrindinė strategija
103. Norint apsaugoti vaismedžius nuo piktžolių, herbicidais pomedžiai purškiami 1-3 kartus per vegetaciją. Purškimų skaičius priklauso nuo vyraujančių piktžolių rūšių bei herbicidų efektyvumo. Pirmą kartą prieš obelų žydėjimą, antrą – vasaros viduryje ir trečią – nuėmus derlių. Jei pomedžiai purškiami 3 kartus, tai kitais metais užtenka 2 purškimų.
104. Glifosatu pomedžiai purškiami tik praėjus 2 m. po pasodinimo metų, purkštuvai turi būti su priedangomis, nes jei patenka ant lapų tirpalas ar purškiama pirmais po pasodinimo metais, kai vaismedžių žievė būna pakankamai nesumedėjusi, pasireiškia fitotoksiškumas.
Piktžolių atsparumas herbicidams
105. Kibieji lipikai ir paprastieji vijokliai, dirviniai asiūkliai (labai atsparūs), paprastosios kiaulpienės, usnys yra atsparios herbicidams, todėl naudojamos didžiausios leistinos glifosato normos.
Pagrindiniai herbicidai
115. Lietuvos Respublikoje sėklavaisinių augalų apsaugai nuo piktžolių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: nuo vienamečių vienaskilčių: glifosatas, fluazifop-p-butilas; nuo daugiamečių vienaskilčių: glifosatas, fluazifop-p-butilas (didesnės normos); nuo vienamečių ir daugiamečių dviskilčių piktžolių – glifosatas (didesnės normos).
Suderinta su EPPO standartu PP 2/18(1)
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) kaulavaisiniams sodo augalams yra paruoštas pagal EPPO GAAP reikalavimus. Standartas apima slyvų (Prunus domestica), vyšnių (Prunus cerasus), trešnių (Cerasus avium) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas, kenkėjus ir piktžoles, apsaugos metodus.
2. Pagal GAAP, sodinami tik sveiki, neužkrėsti virusinėmis ligomis augalai.
3. GAAP labai svarbu, kad būtų naudojama purškimui tinkama technika, kuri turi būti inspektuojama. Purkštuvai turi būti tinkamai sukalibruoti, turi būti išpurškiamas reikiamas tirpalo kiekis į ha. Purkšti kaulavaisinius augalus ventiliatoriniais (ar kitais sodo augalams purkšti skirtais purkštuvais), nuo ligų ir kenkėjų optimaliausias vandens kiekis yra apie 700 l/ha, nuo piktžolių, purškiant herbicidus tiesiogiai ant piktžolių – apie 200 l/ha, o naudojant dirvinius herbicidus – 400 l ir daugiau. Vieno ha herbicidų norma turi būti skaičiuojama purškiamam plotui, kadangi dažniausiai purškiami tik pomedžiai. Purškiant pomedžius nuo piktžolių, naudojami spec. purkštuvai su priedangomis. Turi būti parinkti tinkami purkštukai, važiavimo greitis bei slėgis. Purkšti negalima, jei vėjo greitis didesnis nei 2 m/s, po purškimo iki lietaus turi praeiti atitinkamas laikotarpis, jei lietus nulyja anksčiau, purškimą reikia kartoti. Purkšti galima esant oro temperatūrai +10-25°C (iškirtiniais atvejais, jei purškiama anksti pavasarį, prieš vegetaciją ar vegetacijos pabaigoje, vidutinė paros oro temperatūra neturi būti mažesnė kaip +4°C). Purškiant reikia stengtis, kad kuo mažesni būtų išpurkšto tirpalo nuostoliai. Todėl, jei sodas yra jaunas, reikia purkšti tik tais purkštukais, kurie tik apipurškia vaismedžius, o kiti uždaromi.
4. Labai svarbu, kad nuo paskutinio purškimo iki derliaus nuėmimo praeitų laikas, kuris yra nustatytas konkrečiai kiekvienai veikliajai medžiagai.
5. Lietuvoje svarbiausi kaulavaisiniams augalams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyviosios augalų apsaugos priemonės, yra šie:
5.1. Kaulavaisinių moniliozė (Monilinia laxa Monilinia fructigena);
5.2. Slyvų sidabraligė (Chondrostereum purpureum);
5.3. Slyvų šratligė (Clasterosporium carpophilum);
5.4. Vyšnių kokomikozė (Blumeriella jaapii);
5.5. Amarai;
5.6. Slyvinės gumbadarės erkutės (Eriophyes similis);
5.7. Slyviniai vaisėdžiai (Grapholita funebrana);
5.8. Slyviniai pjūkleliai;
5.9. Vyšniniai gleivėtieji pjūkleliai (Caliroa cerasi);
5.10. Vyšninės musės (Rhagoletis cerasi);
5.11. Piktžolės.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
6. Ruošiant standartų rinkinį apie Gerą augalų apsaugos praktiką, EPPO buvo svarstyta informacija apie specifines veikliąsias medžiagas, kurios yra naudojamos kai kuriose šalyse ir kaip tai suderinti su pagrindine GAAP strategija. Dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina bazinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tam tikram tikslui reikia naudoti šalyje registruotus produktus.
Kaulavaisinių moniliozė (Monilinia laxa Monilinia fructigena)
Požymiai
7. Serga vyšnios, trešnės, abrikosai, slyvos. Moniliozinė degligė (M. laxa) pasireiškia pavasarį – ruduoja, nudžiūsta žiedynai, besiskleidžią lapai ir ūgliai. Sergantys pumpurai, žiedai ir lapai lieka kaboti ant vaismedžių. Liga pirmiausia pastebima ant vyšnių ir abrikosų. Vaismedžiai atrodo lyg apšalę ar apdeginti. Kartais drėgnu oru ant nudžiūvusių žiedų ir lapų susidaro pilkšvos dulkingos konidijų karputės. Vasarą konidijos apkrečia kitus lapus. Monilijos (M. fructigena) užpuola nokstančius mechaniškai arba vabzdžių pažeistus vaisius. Ant vaisių pasirodo nedidelės rudos puvinio dėmės, kurios didėja ir gali apimti visą vaisių. Jų paviršiuje atsiranda pilkai rusvos, dulkingos, netvarkingai susitelkusios konidijų karputės. Dalis sergančių vaisių nukrinta, kiti virsta mumijomis. Liga plinta ir nuskintuose, pervežamuose ar laikomuose vaisiuose. Senų ligotų šakučių žievė sueižėja ir prasiveržia lipai. Pažeistose šakutėse ir vaisių mumijose žiemoja grybiena. Vyšnioms žydint, išauga naujos konidijos. Šaltas ir drėgnas oras kaulavaisiams žydint – pagrindinė sąlyga infekcijai plisti. Sporas platina vėjas, lietus, vabzdžiai.
Pagrindinė strategija
8. Išpjaustyti ir sunaikinti pažeistus ūglius, šakutes. Atsiradusias po žiemos žaizdas, iš kurių teka lipai, išvalyti, dezinfekuoti, aptepti. Ankstyvajam purškimui ir nuėmus derlių (00-01, 55-57, 93-97 augimo tarpsnis pagal BBCH skalę) naudoti vario grupės fungicidus. Po žydėjimo ir vegetacijos metu (65-69, 71-73 augimo tarpsniai pagal BBCH skalę) naudoti kito veikimo fungicidus.
Pagrindiniai fungicidai
9. Lietuvos Respublikoje nuo kaulavaisinių maniliozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ditianonas, tolylfluanidas, vario sulfatas.
Slyvų sidabraligė (Chondrostereum purpureum)
Požymiai
10. Patogenas labai išplitęs ant slyvų, trešnių, abrikosų, persikų, bet labai sparčiai plinta ir ant vyšnių, sukeldamas lapų sidabraligę ir medienos baltąjį puvinį. Sergančių augalų lapai darosi balzgani, lyg pienuoti arba pasidabruoti. Jie būna pasiraitę ir mažesni už sveikus lapus. Ligos požymiai pirmiausia išryškėja ant žemutinių šakų lapų paprastai birželio mėnesį. Antroje vasaros pusėje dažnai visos lajos lapai pasidaro balzgani, vėliau jie pradeda ruduoti ir nukrinta šiek tiek anksčiau, negu sveikų vaismedžių. Vaisiai ant sergančių vaismedžių dažniausiai visai neužsimezga, vaismedis nusilpsta. Kitais metais ligos smarkiau pažeistos šakos pradeda džiūti. Ligos kilmė gali būti dvejopa – infekcinė ir neparazitinė. Sidabraligę sukelia boro stoka, oro ir dirvos drėgmės trūkumas esant intensyviam saulės apšvietimui, stiprus genėjimas, perskiepijimas, voratinklinių erkių pažeidimai. Stresui išnykus, ant naujų ūglių nelieka ligos požymių. Esant neinfekcinei ligos kilmei, pažeisti lapai paprastai išsaugo žalias zonas prie pagrindinių gyslų. Tačiau dažniau pasitaiko negrįžtama – infekcinė ligos forma, kuri gali turėti ilgą paslėptą periodą, o išoriniai požymiai gali pasirodyti tik paveikus jau minėtiems stresams. Pažeistų šakų ir kamienų žievė sueižėja ir vėliau apsitraukia grybo vaisiakūniais. Kenkia per smarkus augimas, paskatintas azoto trąšų pertekliaus, stiprus genėjimas, boro trūkumas.
Pagrindinė strategija
11. Sodinamosios medžiagos kontrolė, tinkama agrotechnika. Svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo. Išpjaustyti pažeistas šakutes, o žaizdas aptepti. Šakose esančias žaizdas, jeigu jų negalima išpjaustyti, reikia dezinfekuoti ir aptepti. Rudenį lapams krintant, purkšti neorganiniais fungicidais, nes jie skatina lapų kritimą ir profilaktiškai apsaugo vaismedžius nuo galimos infekcijos. Nepalikti pūvančios medienos.
Pagrindiniai fungicidai
12. Lietuvos Respublikoje nuo slyvų sidabraligės specifinių fungicidų nėra registruota. Slyvų apsaugai nuo grybinių ligų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ditianonas ir vario sulfatas.
Slyvų šratligė (Clasterosporium carpophilum)
Požymiai
13. Serga slyvos, vyšnios, trešnės, abrikosai, persikai. Labiausiai nukenčia slyvos, kiti kaulavaisiniai – mažiau. Pažeidžia lapus, ūglius, pumpurus, vaisius. Ant lapų atsiranda šviesiai rudos, iki 5mm skersmens, tarpusavyje galinčios susilieti dėmės. Jas riboja raudonai rudas lapalakščio ruoželis. Dėmių vietoje audiniai iškrinta ir lapai lieka skylėti. Ant ūglių žievės susidaro nedidelės, iš pradžių apskritos, vėliau tįstančios oranžiškai raudonos šviesesniais centrais dėmės. Žievė tose vietose suplyšta, sunkiasi lipai. Ligos pažeisti pumpurai būna pajuodę, blizgančio, tarsi lakuoto paviršiaus. Jie neišsiskleidžia. Anksti užsikrėtusiuose vaisiuose pasirodo gilios tarpusavyje galinčios susilieti žaizdos. Vėliau apsikrėtę būna išmarginti truputį įdumbančiomis, purpurinėmis, su rausvu apvadu dėmėmis. Šratligė pažeidžia vieną vaisiaus pusę ir tiek, kad atsidengia kauliukas. Ligos sukėlėjo konidijos, taip pat grybiena peržiemoja numarintose šakutėse, tarp pumpurų žvynelių arba lipų lašeliuose. Šratligei plisti reikia didelio santykinio oro drėgnumo ir kritulių lapų skleidimosi tarpsniu.
14. Inkubacinis periodas trunka 5-14 dienų. Sukėlėjui vystytis optimali temperatūra +15-20oC, sporos pradeda dygti esant +1oC.
Pagrindinė strategija
15. Išpjaustyti ir sunaikinti džiūstančias šakas, soduose ir aplink juos nepalikti laukinių kaulavaisinių, auginti šalčiams atsparius kaulavaisinius, purkšti fungicidais (00-01, 55-57, 93-97 augimo tarpsniai pagal BBCH skalę).
Pagrindiniai fungicidai
16. Lietuvos Respublikoje nuo slyvų šratligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ditianonas ir vario sulfatas.
Vyšnių kokomikozė (Blumeriella jaapii)
Požymiai
17. Serga vyšnios, trešnės, abrikosai, slyvos. Kokomikozė pažeidžia lapus, vaiskočius, jaunus ūglius, vaisius. Jautriausios ligai vyšnios yra pavasarį žydėjimo metu ir lapams skleidžiantis, kai sukėlėjas subrandina pernykščiuose lapuose žiemojančias sporas ir jas paskleidžia. Liepos mėnesio pradžioje lapų viršutinėje pusėje matyti rausvai rudos, pakrikos arba grupelėmis susitelkusios smulkios, 1-2mm skersmens, dėmelės. Apatinėje lapo pusėje dėmelėse formuojasi smulkūs, rausvi grybo acervuliai. Tose vietose lapo epidermis iškyla, plyšta ir išsiveržia balzgana arba rausva sporų masė. Lapai gelsta, o liepos ir rugpjūčio mėnesį masiškai krinta. Pažeisti vaisiai sudžiūsta, vaiskočiai paruduoja. Ligai plisti optimali temperatūra +15-20oC, drėgmė daugiau kaip 60 %, krituliai. Kai kurios veislės jautrios ligai.
Pagrindinė strategija
18. Sodinant vyšnyną, svarbu parinkti veislių grupes pagal atsparumą kokomikozei ir vaisių sunokimą, kad būtų galima efektyviau taikyti apsaugos nuo ligų priemones. Vyšnias purkšti pagal vaismedžių augimo tarpsnius ne mažiau 4-5 kartus. Pirmąjį kartą reikia purkšti žiedpumpurių tarpsniu (00-01, 55-57 augimo tarpsniai pagal BBCH skalę). Priklausomai nuo oro sąlygų ir fungicidų veikimo trukmės, purškimus kartoti kas 10-14 dienų. Nuėmus derlių, purkšti dar 1-2 kartus, atsižvelgiant į sąlygas ir kokomikozės išplitimo intensyvumą.
Pagrindiniai fungicidai
19. Lietuvos Respublikoje nuo vyšnių kokomikozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ditianonas, pekonazolas, tolylfluanidas, vario sulfatas.
Amarai
Požymiai
20. Slyviniai miltamariai (Hyalopterus pruni) kenkia slyvoms. Amarai gyvena didelėmis kolonijomis dažniausiai ūglių viršūnėse, lapų apatinėje pusėje. Iščiulptų lapų pakraščiai palinksta į apačią, pažeisti ūgliai nustoja augti, nubyra labai apniktų vaismedžių užuomazgos. Vyšniniai amarai (Myzus cerasi) kenkia vyšnioms ir ypač trešnėms. Amarai gyvena apatinėse lapų pusėse, ant ūglių viršūnių bei žiedkočių. Iščiulpti lapai raukšlėjasi, vėliau ruduoja ir džiūsta. Jauni ūgliai išsikraipo. Amarai užteršia augalus lipniomis išskyromis, ant kurių plinta juodligė. Kenkėjai gali sumažinti derlių ir pabloginti vaisių kokybę. Ant saldžių amarų išskyrų vystosi suodligė. Amarai platina kaulavaisių virusines ligas. Amarai išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos. Jie labiau plinta jaunuose soduose ir medelynuose. Labai palankios sąlygos amarams plisti, kai vegetacijos metu būna sausa ir šilta.
Pagrindinė strategija
21. Ovicidai purškimui prieš vegetaciją nuo amarų kiaušinėlių nėra registruoti Lietuvoje, todėl insekticidai naudojami vegetacijos metu, jei amarai apnikę daugiau kaip 8-10% ūglių: prieš žydėjimą, po žydėjimo ar nuėmus derlių.
Pagrindiniai insekticidai
22. Lietuvos Respublikoje slyvų ir vyšnių apsaugai nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa cipermetrinas ir lambdacihalotrinas (vyšnios skirtos dauginimui).
Slyvinės gumbadarės erkutės (Eriophyes similis)
Požymiai
23. Mikroskopinės, kirmėliškos erkutės gyvena slyvų lapų audiniuose ir čiulpia jų sultis. Pažeistų lapų apatinėje, rečiau viršutinėje pusėje susidaro smulkūs rausvi ar balsvi gumbeliai. Smarkiai apnikti lapai deformuojasi, išsigaubia.
Pagrindinė strategija
24. Masiškai erkėms paplitus, apsaugos priemonės naudojamos skleidžiantis pirmiesiems pumpurų lapeliams ir slyvoms peržydėjus. Efektyviausia purkšti sisteminiais akaricidais.
25. Lietuvos Respublikoje nuo slyvinių gumbadarių erkučių registruotų akaricidų nėra.
Slyviniai vaisėdžiai (Grapholita funebrana)
Požymiai
26. Pažeidžia slyvų ir kitų kaulavaisinių vaisių minkštimą. Rausvi su tamsiai ruda galva vikšrai išėda vaisių minkštimą. Pažeistų vaisių išorėje matyti apvali anga, užpildyta trupinėtais ekskrementais. Iš pažeidimo vietos dažnai sunkiasi lipai. Pažeisti vaisiai nebeauga, pasidaro violetinio atspalvio ir nukrinta. Slyvinių pjūklelių ir slyvinio vaisėdžio pažeidimai skiriasi tuo, kad pjūkleliai pažeidžia užuomazgas, o vaisėdžiai vaisius. Slyviniai vaisėdžiai būna gausūs ir žalingi kasmet. Kenkėjai ypač daug žalos padaro, kai slyvos mažai dera ir kai oro temperatūra drugių skraidymo metu (birželio mėn. nuo 21 iki 23 val.) būna aukštesnė nei +16°C.
Pagrindinė strategija
27. Purškiama praėjus 2-3 savaitėms po slyvų žydėjimo (73 augimo tarpsnis pagal BBCH skalę).
Pagrindiniai insekticidai
28. Lietuvos Respublikoje slyvų apsaugai nuo vaisėdžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, deltametrinas, alfa cipermetrinas.
Slyviniai pjūkleliai
Požymiai
29. Pjūkleliai vieni žalingiausių slyvų kenkėjų. Juodojo slyvinio pjūklelio (Hoplocampa minuta) lervos gelsvos ar žalsvos, su ruda galva, o geltonojo slyvinio pjūklelio (Hoplocampa flava) – geltonos, rusva galva. Suaugę vabzdžiai, juodi blizgantys ar rudai geltoni, panašūs į muses, pradeda skraidyti prieš žydėjimą ir deda kiaušinėlius į žiedpumpurius. Baigiant žydėti slyvoms, ritasi lervos. Pjūklelių lervos įsigraužia į slyvų užuomazgas ir graužia jų minkštimą, kauliuką. Pažeistose užuomazgose matyti apvalios skylutės, iš kurių sunkiasi rudas skystis. Pažeistos užuomazgos nubyra. Lietuvoje slyviniai pjūkleliai būna gausūs ir žalingi kasmet ir labai išplinta drėgnomis ir šiltomis vasaromis. Kenkėjai ypač daug žalos padaro, kai slyvos mažai dera ar kai užsitęsia slyvų žydėjimas.
Pagrindinė strategija
30. Purškiama žydėjimo pabaigoje, kai būna 80 % nukritusių žiedlapių (67 tarpsnis pagal BBCH skalę). Jei kenkėjai buvo labai gausiai išplitę ankstesniais metais, tada purkšti reikia prieš pat slyvų žydėjimą ir antrą kartą baigiant žydėti slyvoms (59 ir 69 tarpsnis pagal BBCH skalę). Jeigu yra retinamos užuomazgos, kartu pašalinamos ir lervų apgraužtos.
Pagrindiniai insekticidai
31. Lietuvos Respublikoje slyvų apsaugai nuo pjūklelių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, deltametrinas, alfa cipermetrinas.
Vyšniniai gleivėtieji pjūkleliai (Caliroa cerasi)
Požymiai
32. Kenkia vyšnioms ir kitiems vaismedžiams. Pjūklelių gelsvos, apsitraukusios juodomis gleivėmis lervos skeletuoja lapus iš viršutinės ir apatinės lapų pusės. Smarkiai pažeisti lapai ruduoja ir džiūsta. Medžiai nusilpsta, mažiau susidaro žiedpumpurių kitiems metams, sutrumpėja metūgliai. Labai žalingi jauniems medeliams. Per metus išsivysto dvi kenkėjų kartos. Žalingesni būna antros kartos kenkėjai, kurių lervos kenkia rugpjūčio, rugsėjo mėn. Vyšniniai gleivėtieji pjūkleliai kenkia kasmet, bet ne visada labai gausiai.
Pagrindinė strategija
33. Pirmos pjūklelių kartos paplitimas nėra labai reikšmingas, nes kenkėjų būna negausiai, tačiau nuėmus derlių (91 augimo tarpsnis pagal BBCH skalę), reikia purkšti insekticidu.
Pagrindiniai insekticidai
34. Lietuvos Respublikoje vyšnių ir slyvų apsaugai nuo pjūklelių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, deltametrinas, alfa cipermetrinas, lambdacihalotrinas (vyšnios skirtos dauginimui).
Vyšninės musės (Rhagoletis cerasi)
Požymiai
35. Kenkia trešnėms, rečiau vyšnioms. Gelsvai baltos musių lervos iš vidaus graužia vaisių minkštimą. Pažeistos uogos nustoja blizgėti, suminkštėja, jų paviršiuje atsiranda dėmių, įdubų. Dažnai tokie vaisai pradeda pūti, jie nebetinka maistui ir perdirbimui.
Pagrindinė strategija
36. Insekticidai naudojami po vyšnių ar trešnių žydėjimo, kai pradeda formuotis vaisių užuomazgos. Labai išplitus kenkėjams, purškimas po 10-14 d. kartojamas.
Pagrindiniai insekticidai
37. Lietuvos respublikoje specifinių insekticidų nuo vyšninių musių registruota nėra, tačiau yra efektyvūs insekticidai, kurie naudojami nuo kitų vyšnių kenkėjų.
Piktžolės
Požymiai
38. Kaulavaisiniai paprastai auginami eilėmis, tarp kurių paliekami 3-4 m. tarpai. Pasodinus tarpueiliuose pasėjamos daugiametės žolės, kurios vegetacijos metu 4-6 kartus šienaujamos. Rečiau tarpueiliuose žolės nesėjamos, o dirbamas pūdymas. Pomedžiuose paliekamas 100-150 cm herbicidinis pūdymas, kur piktžolės naikinamos naudojant herbicidus. Vaismedžiai gali būti sodinami juostomis (po kelias eiles vienoje juostoje), tačiau tokiu atveju pomedžiuose sunku yra panaudoti herbicidus, todėl GAAP rekomenduoja vaismedžius sodinti vienoje eilėje (ne juostomis). GAAP rekomenduoja vietoj herbicidinio pūdymo pomedžius mulčiuoti.
39. Kaulavaisinių sodo augalų pomedžiuose labiausiai plinta:
39.1. Vienametės vienaskiltės: vienametės miglės (Poa anua), dirvinės smilguolės (Apera spicaventi), paprastosios rietmenės (Echinochloa crusgalli), šerytės (Setaria spp.) ir kt.;
39.2. Daugiametės vienaskiltės: paprastieji varpučiai (Agropyron repens), kiek mažiau baltosios smilgos (Agrostis stolonifera);
39.3. Vienametės dviskiltės: bekvapės ramunės (Matricaria inodora), baltosios balandos (Chenopodium album), dirvinės aklės (Galeopsis tetrahit), trikertės žvaginės (Capsella bursa pastoris), rūgčiai (Polygonum spp.), kibieji lipikai (Galium aparine), dirvinės čiužutės (Thlapsi arvensis), dirvinės veronikos (Veronica arvensis), notrelės (Lamium spp.) ir kt.;
39.4. Daugiametės dviskiltės piktžolės: paprastosios kiaulpienės (Taraxacum officinale), dirvinės ūsnys (Cirsium arvense), dirviniai vijokliai (Convolvulus arvensis), rūgštynės (Rumex spp.), dirviniai asiūkliai (Equisetum arvense), paprastieji kiečiai (Artemisia vulgaris), dirvinės pienės (Sonchus arvensis) ir kt.
Pagrindinė strategija
40. Norint apsaugoti vaismedžius nuo piktžolių, herbicidais pomedžiai purškiami 1-3 kartus per vegetaciją. Purškimų skaičius priklauso nuo vyraujančių piktžolių rūšių bei herbicidų efektyvumo. Pirmą kartą prieš vaismedžių žydėjimą, antrą – vasaros viduryje ir trečią – nuėmus derlių. Jei pomedžiai purškiami 3 kartus, tai kitais metais užtenka 2 purškimų.
41. Glifosatu, pomedžiai purškiami tik antrais metais po pasodinimo, purkštuvai turi būti su priedangomis, nes purškiant pirmais po pasodinimo metais vaismedžių žievė būna nepakankamai sumedėjusi, o ir patekus ant lapų tirpalui, pasireiškia fitotoksiškumas.
Piktžolių atsparumas herbicidams
42. Kibieji lipikai ir paprastieji vijokliai, dirviniai asiūkliai (labai atsparūs), paprastosios kiaulpienės, usnys yra labiau atsparūs herbicidams, todėl naudojamos didžiausios leistinos glifosato normos.
Pagrindiniai herbicidai
43. Lietuvos Respublikoje kaulavaisinių apsaugai nuo piktžolių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: nuo vienamečių vienaskilčių: glifosatas, fluazifop-p-butilas; nuo daugiamečių vienaskilčių: glifosatas, fluazifop-p-butilas (didesnės normos); nuo vienamečių dviskilčių – glifosatas; nuo daugiamečių dviskilčių piktžolių – glifosatas (didesnės normos).
Paruošta pagal EPPO GAAP reikalavimus
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) uoginiams sodo augalams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas vieningai su EPPO standartu PP 2/1(1) („Geros augalų apsaugos principai“). Standartas apima juodųjų (Ribes nigrum), raudonųjų, baltųjų (Ribes rubrum) serbentų, agrastų (Ribes uva-crispa), aviečių (Rubus idaeus) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas, kenkėjus ir piktžoles, apsaugos metodus.
2. Pagal GAAP sodinami tik sveiki, neužkrėsti virusinėmis ligomis augalai. GAAP rekomenduoja pagal galimybes sodinti atsparias ligoms ir kenkėjams uogakrūmių veisles. Uogakrūmiai turi būti sodinami jiems tinkamose vietose: neužmirkstančiose dirvose, tik ten, kur maža pavasarinių šalnų tikimybė. GAAP yra ribojami cheminiai produktai nuo virusų – vektorių nematodų, dirvos kenkėjų, todėl EPPO regiono šalyse cheminiai produktai nuo nematodų ir dirvos kenkėjų naudojami tik išimtinais atvejais. Avietės turi būti sodinamos ne arčiau kaip 600 m nuo natūraliai augančių aviečių, kad neužsikrėstų kenkėjais ir virusais.
3. Dažniausiai uogakrūmių derlius nuimamas mechanizuotai, jie yra pažeidžiami mechaniškai. Todėl negalima kombainuoti šlapių uogakrūmių. Po kombainavimo uogakrūmius nuo ligų ir kenkėjų, kiek įmanoma greičiau reikia nupurkšti fungicidu ir insekticidu. Uogakrūmiai turi būti genimi. Pažeisti ligų ir kenkėjų ūgliai genimi ir pašalinami iš lauko. Negalima pertręšti uogakrūmių azoto trąšomis (tręšimas turi būti subalansuotas, atsižvelgiant į maisto medžiagų kiekį dirvoje). Negenėtų ir pertręštų uogakrūmių šakos išlūžinėja, susidaro palankesnės sąlygos plisti erkėms ir kitiems kenkėjams, blogiau purškiamas tirpalas išpurškiamas į krūmo vidines dalis.
4. Naudojant insekticidus rekomenduojama atkreipti dėmesį į jų toksiškumą naudingiems vabzdžiams.
5. GAAP labai svarbu, kad būtų naudojama purškimui tinkama technika, kuri turi būti inspektuojama. Purkštuvai turi būti tinkamai sukalibruoti, turi būti išpurškiamas reikiamas tirpalo kiekis į ha. Purkšti uogakrūmius ventiliatoriniais (ar kitais tik uogakrūmiams skirtais purkštuvais), nuo ligų ir kenkėjų optimaliausias vandens kiekis yra apie 500 l/ha, nuo piktžolių, purškiant herbicidus tiesiogiai ant piktžolių – apie 200 l/ha, o naudojant dirvinius herbicidus – 400 l ir daugiau. Vieno ha herbicidų norma turi būti skaičiuojama purškiamam plotui (kadangi dažniausiai purškiami tik uogakrūmių pokrūmiai). Purškiant pokrūmius nuo piktžolių, naudojami spec. purkštuvai su priedangomis. Turi būti parinkti tinkami purkštukai, važiavimo greitis bei slėgis. Purkšti negalima, jei vėjo greitis didesnis nei 2 m/s, po purškimo iki lietaus turi praeiti atitinkamas laikotarpis, jei lietus nulyja anksčiau, purškimą reikia kartoti. Purkšti galima esant oro temperatūrai +10-25°C (išskirtiniais atvejais, jei purškiama anksti pavasarį, prieš vegetaciją ar vegetacijos pabaigoje, vidutinė paros oro temperatūra neturi būti mažesnė kaip +4°C). Purškiant reikia stengtis, kad kuo mažesni būtų išpurkšto tirpalo nuostoliai.
6. Labai svarbu, kad nuo paskutinio purškimo iki derliaus nuėmimo praeitų laikas, kuris yra nustatytas konkrečiai kiekvienai veikliajai medžiagai.
7. Lietuvoje svarbiausi uogakrūmiams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyviosios augalų apsaugos priemonės, yra šie:
7.1. Serbentų deguliai (Pseudopeziza ribis);
7.2. Serbentų tamsioji miltligė (Sphaerotheca mors – uvae);
7.3. Rūdys;
7.4. Serbentų šviesmargė (Mycosphaerella ribis);
7.5. Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea);
7.6. Aviečių žievėplaiša (Didymella applanata);
7.7. Aviečių šviesmargė (Septoria rubi);
7.8. Aviečių deguliai (Gloeosporium venetum);
7.9. Aviečių rūdys (Phragmidium rubi-idaei);
7.10. Miltligė (Sphaerotheca macularis);
7.11. Verticiliozė (Verticillium albo – atrum);
7.12. Bakterinis šaknų gumbas (Pseudomonas tumefaciens);
7.13. Amarai;
7.14. Serbentinės erkutės (Eriophyes ribis);
7.15. Paprastosios voratinklinės erkės (Tetranychus urticae);
7.16. Serbentinės kandys (Lampronia capitela);
7.17. Serbentiniai stiklasparniai (Synanthedon tipuliformis);
7.18. Lapsukiai;
7.19. Pjūkleliai;
7.20. Serbentiniai lapiniai gumbauodžiai (Dasyneura tetensi);
7.21. Serbentiniai ūgliniai gumbauodžiai (Resseliella ribis);
7.22. Paprastieji avietinukai (Byturus tomentosus);
7.23. Avietiniai žiedgraužiai (Anthonomus rubi);
7.24. Avietiniai gumbauodžiai (Lasioptera rubi);
7.25. Piktžolės.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
8. Ruošiant standartų rinkinį apie Gerą augalų apsaugos praktiką, EPPO buvo svarstyta informacija apie specifines veikliąsias medžiagas, kurios yra naudojamos kai kuriose šalyse ir kaip tai suderinti su pagrindine GAAP strategija. Dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tam tikram tikslui reikia naudoti šalyje registruotus produktus.
Serbentų deguliai (Pseudopeziza ribis)
Požymiai
9. Serga serbentai ir agrastai. Deguliai aptinkami ant lapų, vaiskočių, vaisių, jaunų ūglių. Ant lapų vasarą pasirodo smulkios, kampuotos arba apvalios dėmelės. Vėliau jos pasidaro juodos, blizgančiu paviršiumi. Smarkiai pažeisti lapai ruduoja, džiūsta, susisuka ir pirma laiko nukrinta. Ant lapkočių, vaiskočių ir vaisių dėmelės nedidelės, juodos, panašios į musių išskyras. Gali nudžiūti ūgliai ir šakos. Uogos lėtai noksta, būna kietos, neskanios. Sergantys krūmai žiemą gali apšalti. Žiemoja ligos sukėlėjo grybiena nukritusiuose lapuose ir sirgusiuose ūgliuose. Sporas platina vėjas, lietus, vabzdžiai. Labai žalinga drėgno, vėsaus klimato vietovėse. Yra veislių, jautrių deguliams.
Pagrindinė strategija
10. Liga lengvai įveikiama uogakrūmius purškiant fungicidais. Visiškai apsaugai reikalingi 3-4 purškimai, pirmasis atliekamas prieš žydėjimą. Esant itin palankioms ligai plisti sąlygoms, kai vegetacijos sezonas yra drėgnas, reikia papildomai purkšti nuėmus derlių.
Pagrindiniai fungicidai
11. Lietuvos Respublikoje nuo serbentų degulių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas, ditianonas, krezoksim metilas. Taip pat efektyvus penkonazolas, kuris registruotas serbentams nuo miltligės.
Serbentų tamsioji miltligė (Sphaerotheca mors – uvae)
Požymiai
12. Serga serbentai ir agrastai. Serbentų jauni ūgliai, lapai, uogos apsitraukia pilkšvu, retu, miltuotu apnašu. Sendama grybiena sutankėja, paruduoja. Sergantys lapai susisuka ir nukrinta, ūgliai deformuojasi ir žiemą nušąla. Uogos lėtai noksta, netinka maistui, suplyšinėja ir nukrinta. Grybienos veltinyje išauga tamsiai rudi rutuliški grybo kleistoteciai. Jie žiemoja nukritusiuose lapuose, uogose ir ant ūglių. Pažeistuose ūgliuose gali žiemoti ir sukėlėjo grybiena. Ligai plisti palankiausia, kai būna 90-100 % santykinė oro drėgmė ir +17-28oC temperatūra. Miltligė labiau plinta, kai uogakrūmiai būna pertręšti azoto trąšomis. Įtakos ligai plisti taip pat turi serbentų veislės jautrumas ligai.
Pagrindinė strategija
13. Auginti atsparesnių miltligei veislių serbentus. Ligą kontroliuoti purškiant sisteminiais fungicidais: pirmasis purškimas prieš žydėjimą, vėliau purkšti kas 10-14 dienų, esant itin palankioms ligai plisti sąlygoms, 1-2 kartus purkšti nuėmus derlių. Norint gauti gerų rezultatų, fungicido tirpalo reikia išpurkšti nuo 1000 l/ha iki 2000 l/ha. Veiksminga laiku genėti krūmus ir tręšti subalansuotomis trąšomis. Vešliai augantys, pertręšti azoto trąšomis vaiskrūmiai serga dar labiau.
Pagrindiniai fungicidai
14. Lietuvos Respublikoje nuo serbentų tamsiosios miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ditianonas, krezoksim metilas, penkonazolas.
Rūdys
Požymiai
15. Serbentų veimutrūdės (Cronartium ribicola) stipriausiai pažeidžia juoduosius serbentus, tačiau kartais aptinkama ant agrastų bei kitų rūšių serbentų. Pažeidžia tik lapus. Apie vidurvasarį viršutinėje lapo pusėje susiformuoja geltonos, nelygiai išsidėsčiusios dėmės. Apatinėje lapo pusėje formuojasi smulkios, oranžinės, plyštančios pūslelės – grybo uredosorai. Uredosporas oro srovės nuneša ant kitų serbentų lapų. Netrukus uredosporų vietoje išauga pilkšvi, ruduojantys šereliai. Rudenį jie padengia visą apatinę lapų pusę. Labai pažeisti lapai paruduoja ir pirma laiko nukrinta. Vasarą sporoms plisti labai palankus drėgnas ir šiltas oras. Šios sporos rudenį užkrečia veimutines ir kitas penkiaspygles pušis (Pinus strobus), joms padarydamos nemažą žalą. Pavasarį ant pušų išsivysčiusios sporos užkrečia serbentus. Pažeisti lapai nukrenta 1-1,5 mėn. anksčiau laiko, todėl kitais metais nesusiformuoja žiediniai pumpurai, krūmai tampa jautrūs šalčiams. Atsparių veislių nėra.
16. Serbentų viksvinės rūdys (Puccinia ribesii-caricis) pažeidžia lapus, užuomazgas, žiedus, vaiskočius ir net jaunus žalius serbentų ūglius, vėliau – uogų užuomazgas. Masiškiausiai grybo bazidiosporomis uogakrūmiai apsikrečia žydėdami.
17. Ant užsikrėtusių augalo dalių atsiranda rausvai rudos ar geltonai oranžinės dėmės. Vėliau jos iškyla ir virsta akytais spuogais. Netrukus apatinėje lapų pusėje ir ant kitų sergančių augalo dalių susiformuoja smulkiai korėti, oranžiniai ecidžių telkiniai, panašūs į geltonas pagalvėles su įdubimais. Juose subręsta daugybė sporų, kurios užkrečia viksvas (Carex spp.). Ligos sukėlėjas toliau vystosi ant viksvų, kur ir peržiemoja, o pavasarį apkrečia serbentus. Pažeisti lapai pradeda raitytis, lapkočiai, vaiskočiai ir ūgliai iškrypsta, uogos auga nesimetriškos, susitraukia, netinka maistui ir dažnai nukrinta. Ant serbentų ligų sukėlėjo sporos per sezoną išsivysto tik kartą, pirmoje vegetacijos pusėje. Antroje vasaros pusėje ligos požymiai ne tokie ryškūs. Ligos plitimą skatina drėgnas oras pavasarį.
Pagrindinė strategija
18. Greta agrastų ir serbentų nelaikyti viksvynų, nusausinti, neauginti pušų. Purkšti fungicidais: 1-2 kartus prieš žydėjimą ir nuėmus derlių.
Pagrindiniai fungicidai
19. Lietuvos Respublikoje nuo rūdžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas, ditianonas, krezoksim metilas, penkonazolas.
Serbentų šviesmargė (Mycosphaerella ribis)
Požymiai
20. Serga serbentai ir agrastai. Šviesmargė aptinkama ant lapų, kartais ant uogų ir nesumedėjusių ūglių. Pažeistose vietose atsiranda iš pradžių rudos, vėliau nešvariai baltos ar pilkšvos dėmelės, nuo sveikų audinių atsiribojusios tamsiai ruda juostele. Smarkiau pažeisti lapai džiūsta, susisuka ir nukrinta jau rugpjūčio mėnesį. Tokie krūmai nusilpsta, jų uogos neprinoksta. Pačios uogos suserga vėlai. Susidaro panašios dėmelės kaip ir ant lapų, tik šiek tiek įdubusios. Dėmelių vietose audinys gali plyšti. Žiemoja ligos sukėlėjo piknosporos nukritusiuose lapuose. Kai lietingi orai, susidaro palankios sąlygos ligai plisti, nes sukėlėjo aukšliasporės dygsta tik vandens lašuose ir apkrečia lapus iš apatinės pusės. Mažiau atsparūs senesnių augalo dalių lapai. Svarbus veislių jautrumas šviesmargei.
Pagrindinė strategija
21. Tokia pati kaip ir nuo serbentų degulių.
Pagrindiniai fungicidai
22. Lietuvos Respublikoje nuo serbentų šviesmargės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas ir ditianonas. Taip pat efektyvus penkonazolas, kuris registruotas serbentams nuo miltligės.
Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea)
Požymiai
23. Labiau plinta ir daugiau žalos padaro lietingą vasarą. Pilkasis kekeras dažniausiai pažeidžia aviečių ir serbentų uogas. Augalai puviniu gali užsikrėsti žydėjimo metu, vėliau suserga pernokusios, mechaniškai sužalotos uogos. Ant jų atsiranda minkštų, rudų su puriu pilku pelėsiu dėmių. Dulkančias pelėsio konidijas platina vėjas ir lietus. Puvinys gali greitai apimti ir nuskintas uogas, jeigu tarp jų būna sergančių. Pūdamos uogos traukiasi, kietėja ir virsta mumijomis. Pilkasis kekeras žiemoja sergančiose augalų dalyse, jų liekanose ir gyvena kaip saprofitas.
Pagrindinė strategija
24. EPPO regionuose rekomenduojama purkšti fungicidais žydėjimo metu.
Atsparumo strategija
25. EPPO regione nustatytas B. cinerea atsparumas benzimidazolų grupės fungicidams tiek avietėse, tiek serbentuose. Nustatytas B. cinerea atsparumas dikarboksimidinų grupės fungicidams serbentuose.
Pagrindiniai fungicidai
26. Lietuvos Respublikoje avietėms nuo pilkojo puvinio registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ditianonas, tolylfluanidas, penkonazolas, viklozolinas (aviečių dauginimui).
Aviečių žievėplaiša (Didymella applanata)
Požymiai
27. Pavojingiausia ir labiausiai paplitusi grybinė aviečių liga pažeidžia jaunus ūglius, pumpurus, lapkočius, retkarčiais lapus. Labiausiai nukenčia stiebai, ant jų atsiranda ryškiausių ligos požymių. Artėjant vidurvasariui ir vėliau ant jaunų stiebų aplink lapų išaugimo vietą atsiranda stambių, ištįsusių, rausvai violetinių arba violetiniai rudų dėmių, kurios plečiasi išilgai, o padidėjusios apjuosia visą ūglį. Stiebams medėjant, dėmių vietose žievė truputį pašviesėja, apdžiūsta, įdumba, paskui atšoksta, supleišėja, susiraito. Ligos apimti stiebai nusilpsta, kitais metais dažnai nesulapoja, o sulapojusieji menkai arba visai nedera. Ligoti stiebai nudžiūsta arba žiemą stipriai pašąla. Kai kada žūsta žievėplaišos pažeisti pumpurai. Sergantys uogakrūmiai leidžia daug silpnų ūglių. Neretai liga plinta su užkrėsta sodinamąja medžiaga. Žievėplaiša ypač kenksminga sodinukams, nes užsikrėtę jie blogai prigyja. Liga labiausiai plinta lietingu ir šiltu oru, ypač kai augalai auga per tankiai. Grybo sporos subręsta liepos – rugpjūčio mėnesiais. Drėgnu oru užsikrečia vis nauji augalai, žiemoja pažeistuose ūgliuose ir pumpuruose.
Pagrindinė strategija
28. Liga lengvai kontroliuojama uogakrūmius purškiant fungicidais. Pilnai apsaugai reikalingi 3-4 purškimai, pirmasis atliekamas prieš žydėjimą. Esant itin palankioms ligai plisti sąlygoms, kai vegetacijos sezonas yra drėgnas, reikalingi papildomi purškimai nuėmus derlių.
Pagrindiniai fungicidai
29. Lietuvos Respublikoje avietėms registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas, ditianonas, penkonazolas, tolylfluanidas, vinklozolinas (aviečių dauginimui).
Aviečių šviesmargė (Septoria rubi)
Požymiai
30. Pažeidžiami lapai, stiebai, kartais ir ūgliai. Ant lapų atsiranda rausvai rusvų smulkių dėmelių, kurių vidurys vėliau pabąla, išryškėja juodai rudi taškeliai (grybo piknidžių viršūnėlės). Dėmių vietose lapalakštis dažnai ištrupa, o smarkiai ligos apimti lapai pagelsta ir anksčiau nukrinta. Ant stiebų tokių dėmių vietose paviršiniai audiniai suplyšta ir lupasi. Pažeisti stiebai žiemą dažniau iššąla ar nudžiūsta nederėję. Avietės grybo piknosporomis apsikrečia visą vasarą, o rudenį suserga vienamečiai stiebai, dažniausiai apatinė dalis prie pumpurų ar lapkočių. Grybo sporos ir grybiena žiemoja negyvuose žievės audiniuose ir nukritusiuose lapuose. Pirmieji ligos požymiai pasirodo birželio pradžioje, o labiausiai išplinta, kai prinoksta uogos. Drėgni, vėsūs orai labai palankūs ligai plisti. Šviesmargė plinta kartu su sodinamąja medžiaga.
Pagrindinė strategija
31. Liga lengvai nugalima uogakrūmius purškiant fungicidais. Visiškai apsaugai reikalingi 3-4 purškimai, pirmasis atliekamas prieš žydėjimą. Esant itin palankioms ligai plisti sąlygoms, kai vegetacijos sezonas yra drėgnas, reikia papildomai purkšti nuėmus derlių.
Pagrindiniai fungicidai
32. Lietuvos Respublikoje nuo aviečių šviesmargės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas ir ditianonas. Taip pat efektyvūs penkonazolas ir tolylfluanidas, kurie registruoti avietėms nuo kitų ligų.
Aviečių deguliai (antraknozė) (Gloeosporium venetum)
Požymiai
33. Liga dažniausiai apima stiebus ir ūglius, rečiau – lapus, lapkočius, užuomazgas, vaiskočius, kartais uogas. Deguliai žalingesni šiltą, lietingą vasarą, ypač tankiuose avietynuose. Apsikrečia tik jauni stiebai arba jų dalys, labiausiai jautrios 10-30 cm aukščio atžalos. Ant stiebų susidaro baltos ar pilkšvos, smulkios, apvalios, įdubusios, susiliejančios dėmės su plačiu, tamsiai violetiniu arba raudonai juodu apvadu. Dėmės išmėtytos netaisyklingai, dažnai susilieja į vieną stambią dėmę, sudaro išilginius įdubimus, audiniai sukamštėja ir sutrūkinėja, stiebai ima džiūti, audiniai įplyšta, nukara. Sergantys augalai neatsparūs šalčiams ne tik žiemą, bet ir pavasarį, prasčiau dera arba nudžiūsta. Ant lapų susidaro nedidelės, apskritos, pilkšvos dėmelės su rausvu ar violetiniu apvadu, dažniausiai jos būna išilgai gyslų ir lapų pakraščiuose. Ant lapkočių dėmelės smulkios, įdubusios. Joms susiliejus, žievė įplyšta. Uogos serga labai retai, o sergančios sukietėja, virsta mumijomis. Parazito grybiena žiemoja stiebuose ir nukritusiuose lapuose. Anksti pavasarį grybo sporos apkrečia jaunus, besiskleidžiančius lapus.
Pagrindinė strategija
34. Paremta bendra aviečių apsaugos nuo ligų programa, svarbiausias aspektas būtų pakankamas purškiamo tirpalo kiekis (1000-2000 l/ha).
Pagrindiniai fungicidai
35. Lietuvos Respublikoje nuo aviečių degulių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas, ditianonas, tolylfluanidas.
Aviečių rūdys (Phragmidium rubi-idaei)
Požymiai
36. Lietuvoje kol kas aptinkama tik ant lapų, nors gali sirgti ir stiebai bei ūgliai. Tai dažna, ypač laukinių aviečių lapų liga, kuri daugiau žalos padaro lietingą, šiltą vasarą. Vasaros pradžioje ant žemutinių, o vėliau ir ant jaunų lapų viršutinės pusės atsiranda apvalių, kiek iškilusių geltonų spuogų, o apatinėje lapų pusėje po 2-3 savaičių susidaro labai smulkūs, gelsvai oranžiniai dulkingi spuogeliai, kurie per vasarą formuojasi keletą kartų ir apima vis naujus lapus. Rudenį vietoje vasarinių sporų apatinėje lapų pusėje susidaro juodai rudos sporos. Smarkiai ligos apnikti lapai anksčiau nukrinta. Sporos žiemoja ant nukritusių lapų, o pavasarį apkrečia jaunus lapus. Jaunus aviečių stiebus bei ūglius pavasarį apkrečia bazidiosporos. Ligos pažeistose vietose susidaro spuogeliai, panašiai kaip ir ant lapų, stiebai gali suplyšinėti, o smarkiau pažeisti – nudžiūti (grybiena peržiemoja giliai įaugusi į audinius). Sausą vasarą rūdys neišplinta.
Pagrindinė strategija
37. Greta kultūrinio avietyno neauginti laukinių aviečių. Purškiama fungicidais prieš skleidžiantis pumpurams, nuskynus uogas.
Pagrindiniai fungicidai
38. Lietuvos Respublikoje nuo aviečių rūdžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: vario sulfatas ir ditianonas. Taip pat efektyvus penkonazolas, registruotas avietėms nuo kitų ligų.
Miltligė (Sphaerotheca macularis)
Požymiai
39. Lietuvoje mažai paplitusi. Ji gali pažeisti uogas, kurios būna lyg apibarstytos miltais. Tokios uogos netinkamos vartoti. Grybas pažeidžia jautresnių veislių aviečių ūglių viršūnėles ir viršutinius lapus ypač karštu ir drėgnu oru. Abiejose lapų pusėse atsiranda pilkšvai balzganas, voratinkliškas valktis, kuris drėgnu metu būna ryškesnis, lyg miltuotas.
Pagrindinė strategija
40. Panaši kaip nuo žievėplaišos. Ypač efektyvu auginti avietes siauromis juostomis, kad jos gerai vėdintųsi. Auginti atsparesnių veislių avietes.
Pagrindiniai fungicidai
41. Lietuvos Respublikoje nuo aviečių miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – tolylfluanidas. Taip pat efektyvus penkonazolas, registruotas avietėms nuo kitų ligų.
Verticiliozė (Verticillium albo – atrum)
Požymiai
42. Sukėlėjas gyvena viršutiniame 30 cm dirvos sluoksnyje ir 10-14 metų gali išlikti netgi be augalo šeimininko. Labiau plinta blogai drenuotose dirvose, šaltu, drėgnu oru. Sergančių augalų stiebų viršūnėlės pradeda gelsti ir vysti, lapai (pradedant nuo apatinių) džiūsta. Stiebai lėčiau auga, įgyja melsvą atspalvį, ant žievės atsiranda tamsiai mėlynų arba violetinių pailgų dėmių, jų vietoje žievė sutrūkinėja. Grybas patenka į augalą per šaknų žievę ir vandens indais plinta tolyn. Apytakos audiniai paruduoja, stiebai nudžiūsta arba kitais metais menkai dera. Liga dažniausiai plinta židiniais. Verticiliozė plinta su pažeistais sodinukais ir per dirvą, kai avietės auginamos po netinkamų priešsėlių.
Pagrindinė strategija
43. Vystantys augalai nedelsiant išraunami. Ligos pradžioje sunaikinami jos židiniai. Avietės nesodinamos po braškių, bulvių, pomidorų, agurkų, cukinijų, nes jie gali sirgti verticilioze. Avietės auginamos puriose, laidžiose dirvose.
Bakterinis šaknų gumbas (Pseudomonas tumefaciens)
Požymiai
44. Sukėlėjas pažeidžia šaknis ir apatinę stiebo dalį (30-40 cm nuo žemės paviršiaus). Kad avietės serga šaknų gumbu, galima įtarti, jeigu stiebai ploni ir menkai dera. Jeigu išaugų ant stiebo nematyti, būtina patikrinti krūmo stiebus ties šaknies kakleliu arba pačias šaknis. Ten gali būti įvairaus dydžio išaugų, kurios jaunos – šviesios ir minkštos, o sendamos paruduoja, sukietėja, susiraukšlėja. Bakterijos patenka per šaknų žaizdas, pjūvius, sutrūkinėjusius stiebus ir išskiria medžiagas, kurios skatina daugintis ląsteles. Kai gumbai suyra, bakterijos patenka į žemę ir ją užteršia (be ligotų augalų liekanų žemėje laikosi tik vienerius – dvejus metus). Su vandeniu, oro srovėmis ir kitais būdais greitai plinta. Mažiau pasireiškia rūgštesnėse dirvose. Daugiau žalos padaro aviečių dauginimo plotuose.
Pagrindinė strategija
45. Reikia atidžiai patikrinti sodinamas avietes, nesodinti sergančių. Avietes sodinti į neužkrėstą dirvą, kurioje prieš tai porą metų auginti javai. Negalima aviečių sodinti ir dauginti ten, kur augo sodo augalai (obelys, kriaušės, abrikosai, vyšnios, slyvos, svarainiai) ir runkeliai. Auginti avietes puriose dirvose, neleisti sutankėti. Speciali cheminė apsauga netaikoma. Smarkiai ligos apniktą avietyną reikia sunaikinti.
Amarai
Požymiai
46. Serbentiniai amarai (Cryptomyzus ribis) daugiausia kenkia serbentams. Amarai apatinėje lapų pusėje čiulpia sultis. Pažeistose vietose susidaro stambios, gelsvai žalsvos pūslės, kurios vėliau parausta. Smarkiai pažeisti lapai deformuojasi. Agrastiniai amarai (Aphis grossulariae) kenkia agrastams ir serbentams, o avietiniai amarai (Aphis idaei) – avietėms. Dažniausiai šie amarai čiulpia ūglių bei viršūninių lapų sultis. Pažeisti ūgliai deformuojasi, viršūnėse lapai susiraito ir susitraukia į kuokštus. Be tiesioginės žalos amarai platina virusines augalų ligas. Labiausiai amarai išplinta, kai vegetacijos metu sausa ir šilta.
Pagrindinė strategija
47. Purkšti nuo amarų kiaušinėlių prieš vegetaciją ovicidų, registruotų Lietuvoje nėra, todėl insekticidai naudojami vegetacijos metu, kai labai išplinta amarai: prieš žydėjimą, po žydėjimo ar nuėmus derlių.
Pagrindiniai insekticidai
48. Lietuvos Respublikoje uogakrūmių apsaugai nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: triazamatas (serbentai), deltametrinas (serbentai agrastai), alfa cipermetrinas (visi uogakrūmiai), lambdacihalotrinas (visi dauginimui skirti uogakrūmiai).
Serbentinės erkutės (Eriophyes ribis)
Požymiai
49. Kenkia juodiesiems, rečiau kitiems serbentams. Erkės gyvena pumpuruose ir čiulpia jų sultis. Pažeidimo simptomai matomi pavasarį. Erkių pažeisti pumpurai išsipučia, tampa rutuliški ir neišsprogę nudžiūsta. Viename pumpure gali būti 2-3tūkstančiai erkučių. Kai kenkėjų yra labai gausiai, serbentai nustoja derėti ir per kelerius metus gali visai nudžiūti. Šie kenkėjai labiau plinta, kai sausa ir karšta, dauginant, jei yra užkrėsti ūgliai ar krūmai. Erkės platina virusinę ligą – žiedų pilnavidurę.
Pagrindinė strategija
50. Sodinti tik sveiką, neužkrėstą erkutėmis sodinamąją medžiagą. Optimaliausia akaricidus nuo serbentinių erkučių naudoti, kai iš senų pumpurų pradeda migruoti jaunos išsiritusios erkučių lervos ant jaunų besivystančių pumpurų, todėl purkšti akaricidais reikia prieš pat ir po žydėjimo (59 ir 69 tarpsniai pagal BBCH skalę), jei pavasarį ant ūglių pastebimi išsipūtę, sustorėję pumpurai.
Pagrindiniai akaricidai
51. Lietuvos Respublikoje uogakrūmių apsaugai nuo serbentinių erkučių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – lambdacihalotrinas (dauginimui skirtuose plotuose).
Paprastosios voratinklinės erkės (Tetranychus urticae)
Požymiai
52. Kenkėjai pažeidžia serbentus, avietes ir kitus augalus. Polifagai. Erkės veisiasi ir minta apatinėje lapų pusėje. Pažeistų lapų viršutinėje pusėje atsiranda smulkių gelsvų dėmelių. Jos susilieja, lapai gelsta ir džiūsta. Apnikti augalai skursta, augalai mažai dera, vėliau žūsta. Apatinėje lapų pusėje galima įžiūrėti plonus voratinklius, tarp kurių ropoja paprasta akimi sunkiai įžiūrimos erkės. Labai pažeistų augalų derlius būna mažas ir blogos kokybės. Erkės išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos. Labai palankios sąlygos erkėms plisti, kai sausa ir karšta. Per metus išsivysto 4-12 kartų, priklausomai nuo oro sąlygų.
Pagrindinė strategija
53. Prieš žydėjimą ir po derliaus nuėmimo patikrinama, ar serbentų lapai nėra apnikti erkių. Grobuoniškos erkės (Phytoseiidae) labai efektyviai mažina paprastųjų voratinklinių erkių gausumą. Todėl reikia naudoti tuos akaricidus, kurie mažai toksiški grobuoniškoms erkėms. Akaricidai nuo paprastųjų voratinklinių erkių naudojami, kai jos labai išplinta (jei randamos vidutiniškai 3-5 erkės ant lapo). Akaricidai gali būti naudojami prieš pat serbentų žydėjimą, po žydėjimo ir nuėmus derlių (59, 69 ir 91 tarpsniai pagal BBCH skalę).
Pagrindiniai akaricidai
54. Lietuvos Respublikoje uogakrūmių apsaugai nuo paprastųjų voratinklinių erkių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – lambdacihalotrinas (dauginimui skirtuose plotuose).
Serbentinės kandys (Lampronia capitela)
Požymiai
55. Plačiai paplitę kenkėjai tiek individualiuose, tiek didesniuose serbentynuose. Vikšrai išgraužia baltųjų, raudonųjų, juodųjų serbentų pumpurų vidų. Pažeistų pumpurų paviršiuje matyti krūvelės išmatų, apraizgytų voratinkliais. Pumpurai nudžiūsta. Jų šonuose matyti maža skylutė – kandies vikšro išlindimo anga. Kenkėjai vikšrai žiemoja po žievės atplaišomis. Anksti pavasarį jie įsigraužia į pumpurus. Jauni vikšrai būna raudonos, o užaugę – žalios spalvos. Vienas vikšras išgraužia keletą pumpurų. Serbentams baigiant žydėti, pradeda skraidyti drugiai. Patelės deda kiaušinėlius į žalias uogų užuomazgas. Išsivystę vikšrai išgraužia jaunas sėklas. Pažeistos uogos anksčiau už kitas prinoksta ir lengvai pastebimos. Kenkėjai ypač išplitę senesniuose, apleistuose serbentynuose.
Pagrindinė strategija
56. Nuo šių kenkėjų insekticidais purškiama labai anksti pavasarį, brinkstant pumpurams, kai pumpurai būna šviesiai nusispalvinę, bet pirmieji lapeliai dar neprasiskleidę (01 tarpsnis pagal BBCH skalę).
Pagrindiniai insekticidai
57. Lietuvos Respublikoje serbentų apsaugai nuo šių kandžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – alfa-cipermetrinas.
Serbentiniai stiklasparniai (Synanthedon tipuliformis)
Požymiai
58. Balti, turintys rusvą galvą stiklasparnių vikšrai iš vidaus graužia juodųjų, rečiau kitų serbentų ir agrastų ūglių šerdį. Pavasarį pažeistos šakutės nustoja augusios, lapai nuvysta ir nudžiūsta. Šis kenkėjas vystosi dvejus metus. Žiemoja įvairaus amžiaus vikšrai pažeistų šakučių viduje. Pavasarį užaugusieji išgraužia išlėkimo angas, pasigamina kokonus ir virsta lėliukėmis, o jauni maitinasi ir dar kartą žiemoja. Pažeidimų simptomai ryškiausi nokstant uogoms. Lietuvoje šie kenkėjai gana dažni, ypač apleistuose serbentynuose.
Pagrindinė strategija
59. Serbentus sunku apsaugoti nuo šių kenkėjų, kadangi vikšrai vystosi šakų viduje. Todėl, kiek įmanoma, pažeisti, džiūstantys ūgliai genimi ir sunaikinami. Pradėjus plisti šiems kenkėjams, labai svarbu laiku panaudoti insekticidus: purškiama 2-3 savaitės po serbentų žydėjimo, o jei stiklasparniai labai išplitę, purškimai kartojami kas 7 dienos.
Pagrindiniai insekticidai
60. Lietuvos respublikoje uogakrūmių apsaugai nuo serbentinių stiklasparnių specifinių insekticidų registruota nėra, tačiau nuo šių kenkėjų efektyvūs kiti registruoti nuo serbentų kenkėjų insekticidai.
Lapsukiai
Požymiai
61. Serbentams dažniausiai kenkia serbentiniai lapsukiai (Pandemis ribeana), rožiniai lapsukiai (Archips rosana). Serbentinių lapsukių vikšrai apgraužia sprogstančius pumpurus, lapus bei vaisius, vėliau lapus susuka į voratinklį.
Pagrindinė strategija
62. Nuo lapsukių insekticidai naudojami prieš pat ir po žydėjimo (59 ir 69 tarpsniai pagal BBCH skalę).
Pagrindiniai insekticidai
63. Lietuvos Respublikoje uogakrūmių apsaugai nuo lapsukių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas (išskyrus avietes), alfa cipermetrinas bei lambdacihalotrinas (dauginimui skirtuose plotuose).
Pjūkleliai
Požymiai
64. Geltonieji agrastiniai (Pteronidea ribesii) bei šviesiakojai agrastiniai (Pristiphora pallipes) pjūkleliai kenkia agrastams ir serbentams. Kenkėjų šviesiai ar melsvai žalios spalvos lervos skeletuoja, griaužia lapus. Kenkėjams gausiai išplitus, lervos gali per 1-2 savaites nugraužti visus lapus, palikdamos tik lapų gyslas ir lapkočius. Serbentinių uoginių pjūklelių (Pachynematus pumilio) lervos iš vidaus graužia juodųjų serbentų uogų minkštimą ir sėklas. Uogos deformuojasi, pasidaro briaunuotos, greičiau prinoksta, pajuoduoja, dažnai prieš laiką nubyra. Pjūkleliai išplinta, kai yra labai šilta ir drėgna.
Pagrindinė strategija
65. Nuo pjūklelių insekticidai naudojami po žydėjimo (59 tarpsnis pagal BBCH skalę) ir esant reikalui nuėmus derlių.
Pagrindiniai insekticidai
66. Lietuvos Respublikoje uogakrūmių apsaugai nuo pjūklelių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas (išskyrus avietes), alfa cipermetrinas bei lambdacihalotrinas (dauginimui skirtuose plotuose).
Serbentiniai lapiniai gumbauodžiai (Dasyneura tetensi)
Požymiai
67. Kenkia serbentams, mažiau agrastams. Paplitę visuose didesniuose, jaunuose, gerai tręšiamuose ir prižiūrimuose serbentynuose. Kenkėjai žiemoja kokonuose dirvoje po krūmais, suaugėliai pradeda skraidyti žydint serbentams. Suaugę uodeliai – apie 1,5 mm, gelsvai rudos spalvos. Patelės kiaušinėlius deda į neišsiskleidusius lapus viršutiniuose ūgliuose. Išsiritusios lervos gyvena susisukusiuose lapuose. Pažeisti lapai nustoja augti, susisuka, deformuojasi, kartais nudžiūsta. Per metus išsivysto kelios kenkėjų generacijos. Tai vienas žalingiausių kenkėjų dideliuose, derančiuose serbentynuose.
Pagrindinė strategija
68. Anksti žydintys uogakrūmiai purškiami insekticidais tuoj po žydėjimo, o vėlai žydinčių – prieš pat žydėjimą. Labai išplitus šiems kenkėjams, purškimas kartojamas po 7-10 dienų.
Pagrindiniai insekticidai
69. Lietuvos Respublikoje serbentų, agrastų apsaugai nuo lapinių gumbauodžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas ir alfa cipermetrinas.
Serbentiniai ūgliniai gumbauodžiai (Resseliella ribis)
Požymiai
70. Pažeidžia vienamečius ir dvimečius serbentų ūglius prie žemės paviršiaus. Daugiau žalos padaro dauginimo plotuose, tačiau gali pažeisti derančius serbentynus. Ypač daug žalos kenkėjai padaro, kai būna mechaniškai pažeisti serbentų ūgliai. Per metus gali išsivystyti kelios šių kenkėjų kartos.
Pagrindinė strategija
71. Pirmą kartą uogakrūmiai purškiami insekticidais tuoj po žydėjimo, o vėlai žydinčių – prieš pat žydėjimą. Labai išplitus šiems kenkėjams, purškimas kartojamas po 7-10 dienų. Paskutinį kartą galima purkšti tuoj po derliaus nuėmimo.
Pagrindiniai insekticidai
72. Lietuvos Respublikoje serbentų, agrastų apsaugai nuo ūglinių gumbauodžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas ir alfa cipermetrinas.
Paprastieji avietinukai (Byturus tomentosus)
Požymiai
73. Kenkia avietėms. Vabalai braškių lapuose bei žiedlapiuose išgraužia skyles, o jų lervos gadina besiskleidžiančius žiedpumpurius, žiedus, o vėliau užuomazgas ir uogas.
Pagrindinė strategija
74. Purškiama insekticidais prieš ir po žydėjimo.
Pagrindiniai insekticidai
75. Lietuvos Respublikoje aviečių apsaugai nuo avietinukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – alfa cipermetrinas.
Avietiniai žiedgraužiai (Anthonomus rubi)
Požymiai
76. Pavasarį vabalai aviečių lapuose bei žiedlapiuose išgraužia mažas skyles, o jų patelės pagraužia žiedpumpurių žiedkočius ir deda kiaušinėlius į žiedpumpurius. Pažeistas žiedpumpuris iš karto nukrinta arba parudavęs kybo kurį laiką ant žiedkočio. Šie kenkėjai paplitę visur, kur auginamos avietės ir braškės.
Pagrindinė strategija
77. Labai išplitus šiems kenkėjams, gali reikti avietes purkšti insekticidais du kartus: 10-14 d. prieš aviečių žydėjimą ir prieš pat žydėjimą.
Pagrindiniai insekticidai
78. Lietuvos Respublikoje aviečių apsaugai nuo avietinių žiedgraužių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – alfa cipermetrinas.
Avietiniai gumbauodžiai (Lasioptera rubi)
Požymiai
79. Gumbauodžių lervos gyvena stiebų viduje, o pažeistose vietose stiebai sustorėja, išsipučia, susidaro gumbai. Stiebai nudžiūsta.
Pagrindinė strategija
80. Anksti pavasarį pažeistus aviečių stiebus reikia išgenėti ir sunaikinti. Labai išplitus šiems kenkėjams, avietės gali būti purškiamos insekticidais du kartus: kai jauni ūgliai užauga iki 20-30 cm ir nuėmus derlių.
Pagrindiniai insekticidai
81. Lietuvos Respublikoje aviečių apsaugai nuo avietinių gumbauodžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – alfa cipermetrinas.
Piktžolės
Požymiai
82. Uoginiai augalai paprastai auginami eilėmis, tarp kurių paliekami 3 m tarpai. Pasodinus tarpueiliuose pasėjamos daugiametės žolės, kurios vegetacijos metu 4-6 kartus šienaujamos. Rečiau tarpueiliuose žolės nesėjamos, o dirbamas pūdymas. Pokrūmiuose paliekamas apie 100 m2 – herbicidinis pūdymas, kur piktžolės naikinamos naudojant dirvinius herbicidus ar tiesiogiai purškiamos sudygusios piktžolės. GAAP rekomenduoja vietoj herbicidinio pūdymo pokrūmius mulčiuoti.
83. Uogakrūmių pokrūmiuose labiausiai plinta:
83.1. Vienametės vienaskiltės: vienametės miglės (Poa anua), dirvinės smilguolės (Apera spicaventi), paprastosios rietmenės (Echinochloa crusgalli), šerytės (Setaria spp.) ir kt.;
83.2. Daugiametės vienaskiltės: paprastieji varpučiai (Agropyron repens), kiek mažiau baltosios smilgos (Agrostis stolonifera);
83.3. Vienametės dviskiltės: bekvapės ramunės (Matricaria inodora), baltosios balandos (Chenopodium album), dirvinės aklės (Galeopsis tetrahit), trikertės žvaginės (Capsella bursa pastoris), rūgčiai (Polygonum spp.), kibieji lipikai (Galium aparine), dirvinės čiužutės (Thlapsi arvensis), dirvinės veronikos (Veronica arvensis), notrelės (Lamium spp.) ir kt.;
83.4. Daugiametės dviskiltės piktžolės: paprastosios kiaulpienės (Taraxacum officinale), dirvinės ūsnys (Cirsium arvense), dirviniai vijokliai (Convolvulus arvensis), rūgštynės (Rumex spp.), dirviniai asiūkliai (Equisetum arvense), paprastieji kiečiai (Artemisia vulgaris), dirvinės pienės (Sonchus arvensis) ir kt.
Pagrindinė strategija
84. Prieš uogakrūmių sodinimą ruošiant dirvą, visų pirma reikia išnaikinti piktžoles glifosatu.
85. Derančių uogakrūmių pokrūmiuose piktžolės naikinamos herbicidais vegetacijos metu.
86. Lietuvos Respublikoje uogakrūmiams nuo piktžolių šiuo metu specifinių herbicidų registruotų nėra.
Suderinta su EPPO standartu PP 2/26(1)
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) braškėms yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas vieningai su EPPO standartu PP 2/1(1) („Geros augalų apsaugos principai“). Standartas apima braškių (Fragaria ananassas) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas, kenkėjus ir piktžoles, apsaugos metodus. EPPO regione pagrindinę braškių auginimo struktūrą (technologiją) sudaro braškių auginimas lauke sodinant eilėmis ar lysvėse, po priedangomis ir šiltnamiuose. Šiltnamiuose auginamos braškės 2 metus, po priedangomis – 2-3 metus ir lauke – 3-4 metus. Šis standartas skirtas pritaikyti augalų apsaugos produktus atsižvelgiant į braškių auginimo technologijų ypatumus.
2. Visų pirma braškės sodinamos į tą pačią vietą ne anksčiau kaip po 4 metų. Sodinamoji medžiaga turi būti sveika ir turi atitikti Privalomuosius kokybės reikalavimus. Dirva turi atitikti braškių auginimo sąlygas ir neturi būti užkrėsta nematodais, šaknis graužiančių kenkėjų (spragšių, grambuolių) lervomis, pašaknio ligų sukėlėjais, piktžolėmis. Pagal galimybes pasirinkti atsparesnes ligoms ir kenkėjams braškių veisles.
3. GAAP labai svarbu, kad būtų naudojama purškimui tinkama technika, kuri turi būti inspektuojama. Purkštuvai turi būti tinkamai sukalibruoti, turi būti išpurškiamas reikiamas tirpalo kiekis į ha. Nuo ligų ir kenkėjų braškes purkšti ventiliatoriniais (ar kitais tik braškėms skirtais purkštuvais), nuo ligų ir kenkėjų optimaliausias vandens kiekis yra apie 1000 l/ha, nuo piktžolių, purškiant herbicidus tiesiogiai ant piktžolių – apie 200 l/ha, o naudojant dirvinius herbicidus – 400 l ir daugiau. Turi būti parinkti tinkami purkštukai, važiavimo greitis bei slėgis. Purkšti negalima, jei vėjo greitis didesnis nei 2 m/s, po purškimo iki lietaus turi praeiti atitinkamas laikotarpis, jei lietus nulyja anksčiau, purškimą reikia kartoti. Purkšti galima esant oro temperatūrai +10-25°C (iškirtinais atvejais, jei purškiama anksti pavasarį, prieš vegetaciją ar vegetacijos pabaigoje, vidutinė paros oro temperatūra neturi būti mažesnė kaip +4°C).
4. Labai svarbu, kad nuo paskutinio purškimo iki derliaus nuėmimo praeitų laikas, kuris yra nustatytas konkrečiai kiekvienai veikliajai medžiagai.
5. Lietuvoje svarbiausi braškėms kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyviosios augalų apsaugos priemonės, yra šie:
5.1. Braškių šaknų šerdies raudonligė (Phytophthora fragariae var. fragariae) – karantininis objektas;
5.2. Braškių vytulys ir uogų odiškasis puvinys (Phytophthora cactorum);
5.3. Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea);
5.4. Verticiliozė (Verticillium spp.);
5.5. Miltligė (Sphaerotheca macularis);
5.6. Lapų dėmėtligės;
5.7. Dirvos grybai;
5.8. Virusai;
5.9. Dirvos kenkėjai;
5.10. Nematodai;
5.11. Paprastosios voratinklinės erkės (Tetranychus urticae);
5.12. Žemuoginės erkės (Phytonemus pallidus);
5.13. Tripsai (Thrips spp);
5.14. Avietiniai žiedgraužiai (Anthonomus rubi);
5.15. Amarai;
5.16. Lapsukiai;
5.17. Piktžolės.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
6. Ruošiant standartų rinkinį apie Gerą augalų apsaugos praktiką, EPPO buvo svarstyta informacija apie specifines veikliąsias medžiagas, kurios yra naudojamos kai kuriose šalyse ir kaip tai suderinti su pagrindine GAAP strategija. Dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina bazinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tam tikram tikslui reikia naudoti šalyje registruotus produktus.
Braškių šaknų šerdies raudonligė (Phytophthora fragariae var. fragariae)
Požymiai
7. Lietuvoje braškių šaknų šerdies raudonligė yra karantininis objektas. Tai viena iš pavojingiausių pašaknio ligų. Yra dvi ligos plitimo stadijos: iš pradžių nuvysta 2-5 senesni lapai, o jaunesni – įsigaubia, neblizga, būna pilko ar melsvo atspalvio. Po kelių dienų žūsta visas augalas. Ši greitoji raudonligės forma pasireiškia gegužės – birželio mėnesiais, vėliau kiek sustoja, o rugpjūčio pabaigoje – spalio mėnesį braškės vėl pradeda vysti. Jeigu dirvoje pakanka drėgmės, vėliau susirgę braškių kereliai nežūsta, o liga pereina į lėtinę formą. Kereliai panašūs į verticiliozės pažeistus, tačiau skersai perpjautoje šaknyje matyti paraudusi šaknų šerdis. Išrovus vystantį kerelį, dalis sergančių šaknų lieka dirvoje. Augalas užsikrečia per smulkiąsias šaknis. Sukėlėjo grybiena tankiai išsiraizgo šaknies audinių tarpuląsčiuose. Centrinėje šaknies dalyje susidaro ilgalaikės, žiemojančios oosporos. Kai šaknis supūna, oosporos patenka į dirvą ir joje išlieka gyvybingos 8-15 metų. Liga plinta per užkrėstus daigus, įrankius, ją perneša žmonės.
Pagrindinė strategija
8. Pagrindinė prevencinė priemonė yra sodinamosios medžiagos kokybės kontrolė. Sodinti tik sveikus, išaugintus specialiuose daigynuose, testuotus nuo karantininių ligų ir sertifikuotus braškių daigus, auginti ligai atsparesnes veisles. Svarbus faktorius yra palaikyti optimalią dirvos drėgmę ir aeraciją, t. y nesudaryti palankių sąlygų patogenui plisti. Laikytis sėjomainos. Prieš sodinimą braškių daigus pamirkyti fungicido tirpale ir rudenį nupurkšti. Rudeninį purškimą fungicidais kartoti kasmet.
Pagrindiniai fungicidai
9. Lietuvos Respublikoje specifinių apsaugos produktų nuo braškių šaknų šerdies raudonligės registruota nėra. Iš registruotų preparatų ligos profilaktikai tinka vario grupės fungicidai.
Braškių vytulys ir uogų odiškasis puvinys (Phytophthora cactorum)
Požymiai
10. Sukėlėjas Phytophthora cactorum gyvena dirvoje ir yra polifagas – gali pažeisti daugelio sodo augalų šaknis, kamienus, vaisius. Braškėse pasireiškia dvi šio grybo formos: viena gali sukelti braškių vytulį, kita – odiškąjį uogų puvinį. Mūsų klimato sąlygomis šis grybas daugiau išplinta karštą ir drėgną vasarą. Jeigu uogų nokimo metu būna aukšta temperatūra, bet trūksta drėgmės, ant uogų atsiradusios gelsvos, vėliau bronzinės dėmės sustabdo uogų nokimą, bet visos uogos nesupūdo. Jeigu drėgmės ir šilumos pakanka, dėmės didėja, spalva keičiasi iki violetinės ir apima visą uogą. Uogos minkštimas pakeičia spalvą, sustandėja. Grybiena labai neryški, uogų paviršiuje matoma po kelių dienų. Grybas žiemoja oosporomis pažeistose uogose ir dirvoje. Vytulį sukelianti grybo forma yra žymiai pavojingesnė negu odiškasis puvinys, nes braškių kereliai žūsta. Pirmieji požymiai pasirodo ant lapų – tai melsvai žalsvos dėmės ir raudonos dėmės ant lapkočių, jaunesni lapai vysta. Lapų skrotelės audiniai ruduoja ir nyksta, grybas skverbiasi link šaknies ir sukelia šaknies kaklelio paraudimą.
Pagrindinė strategija
11. Sodinamosios medžiagos kokybė – sodinti tik sveikus, išaugintus specialiuose daigynuose, testuotus nuo karantininių ligų ir sertifikuotus braškių daigus, auginti ligai atsparesnes veisles. Svarbus faktorius yra palaikyti optimalią dirvos drėgmę ir aeraciją, t. y nesudaryti palankių sąlygų patogenui plisti. Nesodinti braškių žemose, užmirkstančiose vietose. Laikytis sėjomainos. Prieš sodinimą braškių daigus pamirkyti fungicido tirpale ir rudenį nupurkšti. Rudeninį purškimą fungicidais kartoti kasmet. Efektyvi apsaugos priemonė nuo odiškojo puvinio yra braškyno mulčiavimas ar kitos priemonės, neleidžiančios uogoms liestis su žeme. Purškimas fungicidais braškių žydėjimo metu sumažina odiškojo puvinio išplitimą.
Pagrindiniai fungicidai
12. Lietuvos Respublikoje specifinių apsaugos produktų nuo braškių vytulio registruota nėra, o nuo odiškojo uogų puvinio registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – tolylfluanidas.
Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea)
Požymiai
13. Be braškių, pilkasis puvinys pūdo visas kitas uogas (avietes, serbentus, agrastus, žemuoges) daržoves bei dekoratyvinius augalus. Be uogų, pažeidžia žiedus, butonus, lapkočius, vaiskočius, uogų užuomazgas, lapus. Uogas užkrečia žydėjimo metu. Tačiau jeigu meteorologinės sąlygos grybo vystymuisi nepalankios (sausa ir karšta), tai iš apkrėstų žiedų gali užaugti sveikos uogos. Ant grybų užpultų nokstančių uogų atsiranda rudos, suminkštėjusios dėmės, kurios greitai plečiasi, apima visą uogą ir supūdo ją šlapiuoju puviniu. Vėliau uogų paviršių aptraukia puri pilka veja – pelėsis, sudarytas iš grybienos ir konidijų. Vos palietus, konidijos ima dulkėti. Taip apkrečia sveikas uogas. Grybas žiemoja ant mumijomis virtusių pernykščių uogų, taip pat ant kitų pernykščių augalų dalių. Gali peržiemoti ir dirvoje. Uogos puviniu užsikrečia nuo nužydėjusių žiedlapių, taurėlapių. Vėliau pūvančios uogos užkrečia sveikąsias. Pažeistų braškių skaičius tiesiogiai priklauso nuo kritulių kiekio uogų brendimo metu.
Pagrindinė strategija
14. Uogakrūmiams nuo pilkojo puvinio apsaugoti būtina naudoti visas agrotechnines, profilaktines, biologines apsaugos priemones. Sodinti atsparias pilkajam puviniui braškių veisles. Nesodinti braškių žemose, užmirkstančiose vietose. Laikytis sėjomainos. Efektyvi priemonė yra braškyno mulčiavimas. Reikia laiku išravėti piktžoles, nepertręšti azoto trąšomis. Versliniuose braškynuose reikia naudoti pesticidus. Fungicidai nuo pilkojo puvinio naudojami braškėms žydint 3-4 kartus. Reikia kurti naujas atsparias pilkajam puviniui veisles.
Pagrindiniai fungicidai
15. Lietuvos Respublikoje nuo braškių pilkojo puvinio registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tolylfluanidas ir vinklozolinas.
Verticiliozė (Verticillium spp)
Požymiai
16. Ligą sukelia grybai Verticillium albo-atrum ir V. dahliae. Tai dirvoje gyvenantys grybai, kurie be braškių pažeidžia abrikosus, vyšnias, trešnes, slyvas, avietes, agrastus, bulves, pomidorus, agurkus ir kitus sumedėjusius bei žolinius augalus. Sukelia braškių vytimą. Ligos sukėlėjai sparčiai vystosi pavasarį gegužės pabaigoje ir birželio mėnesį. Ligos požymiai gausėja palaipsniui iki rugpjūčio – rugsėjo mėnesio. Palankūs šilti ir drėgni orai. Daugiausia augalų suserga žydėjimo – uogų skynimo laikotarpiu. Šiais grybais apsikrėtę kereliai gali žūti per 3-4 savaites („greitoji“ forma). Iš pradžių nuvysta ir sudžiūva kraštiniai lapai, o po to ir visas augalas. Anksti susirgęs krūmelis nespėja subrandinti uogų bei išleisti ūsų. Susirgęs vėliau subrandina smulkias, rūgščias, blogos išvaizdos uogas. Ūsai džiūsta kartu su pagrindiniu krūmu. Dirvose, kur yra pakankamai drėgmės, augalai tą vasarą nežūva („lėtinė“ forma). Tokie krūmai smulkesni, dera menkai, uogos būna deformuotos, daugelio krūmų išoriniai lapai rausvo atspalvio. Perpjovus stiebelį skersai, matyti patamsėję vandens indai. Liga pavojingiausia auginant braškes drėgnose, užmirkusiose, sunkiose dirvose. Plinta per dirvožemį ir su daigais.
Pagrindinė strategija
17. Pagal GAAP – tai tik sveika sodinamoji medžiaga ir atsparių veislių sukūrimas. Laikytis sėjomainos. GAAP rekomenduoja prieš sodinimą braškių daigus pamirkyti fungicido tirpale ar po sodinimo palaistyti.
18. Lietuvos Respublikoje nuo braškių verticiliozės specifinių apsaugos produktų registruotų nėra.
Braškių miltligė (Sphaerotheca macularis)
Požymiai
19. Lietuvoje ši liga žalinga po priedangomis ir šiltnamiuose auginamoms braškėms, sausomis ir karštomis vasaromis gali pasireikšti ir lauke ant jautrių ligai veislių braškių. Puola visas antžemines augalo dalis. Pirmieji požymiai pasirodo gegužės mėnesį. Ant lapkočių ir lapų apatinės pusės pasirodo baltos voratinkliškos apnašos. Žiedpumpuriai ir žiedai taip pat apsitraukia baltomis, lyg miltai apnašomis, o uogas dengiančios primena vašką. Ligoti lapai storėja, jų pakraščiai raukšlėjasi, užsisuka laiveliu į viršų. Vėliau sudžiūsta.
Pagrindinė strategija
20. GAAP rekomenduoja sodinti atsparių miltligei veislių braškes. Drėkinimas sumažina ligos plitimą. Būtini purškimai fungicidais. GAAP rekomenduoja derinti 2-3 purškimus fungicidais žydėjimo metu su apsauga nuo pilkojo puvinio. Jei tikimasi stiprios miltligės infekcijos, rekomenduojamas vienas purškimas prieš žydėjimą ir du purškimai fungicidais nuėmus derlių.
Pagrindiniai fungicidai
21. Lietuvos Respublikoje specifinių apsaugos produktų nuo braškių miltligės registruota nėra. Nuo uogų puvinių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – tolylfluanidas (stabdo miltligės plitimą).
Lapų dėmėtligės
Požymiai
22. Šviesmargė (Mycosphaerella fragariae) paplitusi ant visų veislių braškių ir žemuogių. Plačiausiai paplitusi lapų liga. Pažeidžia lapus, lapkočius, žiedynus, ūsus. Sukėlėjas pradeda plisti braškėms žydint ir intensyviai dauginasi iki vidurvasario. Ant lapų atsiranda apskritos, kampuotos, nešvaraus baltumo, plačiu, raudonai violetiniu apvadu dėmės. Iš pradžių jos smulkios (1-2 mm skersmens), vėliau didėja ir susilieja. Kartais dėmių centras iškrinta. Viršutinėje ir apatinėje lapų pusėje dėmių paviršius būna padengtas vos įžiūrimomis balzganomis apnašomis. Dažniau pažeidžiami jaunesni lapai. Labiau pažeisti lapai nudžiūsta. Ant žiedynų, žiedkočių ir ūsų dėmės ištįsusios, gilesnės, rudos su šviesesniu centru. Stipriai pažeisti žiedynai išlūžta. Labiausiai grybas plinta, kai yra šilta ir aukšta santykinė oro drėgmė. Platina vėjas, lietus, vabzdžiai. Žiemoja grybas pažeistuose lapuose. Daugiau nukenčia ankstyvosios braškių veislės.
23. Rudoji dėmėtligė (Marssonina potentilae) išplitusi visur, kur auginamos braškės. Pirmoje vasaros pusėje liga plinta lėtai, jos beveik nepastebime, o rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais pažeidžia iki 90 % visų lapų. Labiausiai nukenčia senesni lapai, ypač piktžolėtuose trečių metų braškynuose. Grybas pažeidžia lapalakščius, rečiau lapkočius ir ūsus. Ant lapų susidaro nemažos, apvalios, dažnai netaisyklingos, neryškiai nuo sveiko audinio atsiribojusios dėmės su juodais kauburėliais, rudos, rausvai violetinės arba juodai rudos spalvos. Ligą platina vėjas ir vabzdžiai. Optimalios sąlygos – neaukšta temperatūra ir dažni lietūs. Sergančių braškių lapai nudžiūsta prieš laiką, susidaro mažiau žiedinių pumpurų, sumažėja ir kitų metų derlius. Peržiemoja grybiena ir konidijos ant nudžiūvusių ir žalių lapų. Atsparių veislių nėra. Mažiau serga ankstyvųjų veislių braškės.
24. Panašūs požymiai į rudosios dėmėtligės yra braškių cilindrosporiozės, kurią sukelia grybas Cylindrosporium fragariae. Ši liga daugiau plinta mažuose, apleistuose ploteliuose, kur nenaudojamos jokios apsaugos priemonės.
25. Vasaros antroje pusėje, ypač jeigu ji lietinga ir vėsi, gali išplisti braškių filostiktozė. Sukėlėjas grybas Phyllosticta grandimaculans. Žiemoja dirvoje, sirgusių augalų liekanose. Todėl dažniau paplinta prie sodybų, mažuose braškynuose. Versliniuose, fungicidais purškiamuose plotuose – retai aptinkamos.
26. Grybas Dendrophoma obscurans irgi sukelia dėmes, panašias į rudmargę, tik jos būna stambesnės, lapalakštis tose vietose sutrūkinėja.
Pagrindinė strategija
27. Pagal GAAP principus, esminė priemonė braškių lapų dėmėtligių prevencijai yra sodinti atsparių veislių sveikus, lapų ligomis neužkrėstus daigus. Būtini purškimai fungicidais. Nuo uogų pilkojo puvinio purškiant braškyną fungicidais, sumažinamas lapų dėmėtligių išplitimas. Jei reikalingi papildomi purškimai, tai GAAP rekomenduoja vieną purškimą prieš žydėjimą ir 1-2 purškimus fungicidais nuėmus derlių.
Pagrindiniai fungicidai
28. Lietuvos Respublikoje nuo lapų dėmėtligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tolylfluanidas ir vario sulfatas.
Dirvos grybai
Požymiai
29. Braškių vytulį, šaknų ir šaknies kaklelio puvinį gali sukelti Rhizoctonia solani, Rh. fragariae, Cylindrocarpon radicicola, Fusarium spp., Pythium spp. grybai. Ligų požymiai panašūs.
30. Fuzariozės pažeisti braškių kereliai vysta, vėliau žūsta. Išrovus pradėjusį vysti krūmelį, matyti trumpas kuokštas tamsių, apirusių, lengvai trūkinėjančių šaknų. Perpjovus pagrindinę šaknį skersai, matyti ryškesni parudavę vandens indai, o pati šaknis suminkštėjusi. Vėliau ji supūva šlapiuoju puviniu. Krūmeliui vystant lapai parausta, priglunda prie žemės, augalas greitai žūva. Rizoktoniozės požymiai panašūs į fuzariozės, tačiau išrovus pradėjusį vysti krūmelį, matyti nedaug likusių pajuodavusių šaknelių. Tokią šaknį perpjovus skersai, matyti parudavę, kartais pajuodę audiniai. Vėliau šaknis supūva sausuoju puviniu.
31. Dirvos grybų sukeliamos ligos daugiau paplitusios auginant braškes derlingose, sunkesnėse dirvose. Minėti ligų sukėlėjai pažeidžia daugelį daržovių, bulvių.
Pagrindinė strategija
32. Braškių į tą pačią vietą nesodinti 4-5 metus, sodinti tik visiškai sveikus daigus. Parinkti atsparesnes vytuliui braškių veisles. Pastebėjus sergančius augalus, juos išrauti ir sunaikinti. Purškiant braškes fungicidais, sumažėja ir šių ligų daroma žala. Dirvos fumigacija yra nesuderinama su GAAP.
33. Lietuvos Respublikoje nuo braškių šaknų puvinių specifinių apsaugos produktų registruotų nėra.
Virusai
Požymiai
34. Labiausiai paplitę braškių virusai: žemuogių margligė (Strawberry mottle virus), žemuogių garbanės rabdovirusas (Strawberry crinkle rhabdovirus), žemuogių silpnojo pakraščių pageltimo virusas (Strawberry mild yellow edge luteovirus), žemuogių latentinės žiediškosios dėmėtligės nepovirusas (Strawberry latent ringspot nepovirus), žemuogių vainiklapių pažaliavimo fitoplazma (Strawberry green petal phytoplasma).
Pagrindinė strategija
35. Pagrindinė prevencinė priemonė yra sodinamosios medžiagos kokybės kontrolė. Reikia sodinti tik sveikus, išaugintus specialiuose daigynuose, testuotus nuo karantininių ligų ir sertifikuotus braškių daigus. Augalus sodinti į dirvą, neužterštą virusus platinančiais nematodais ir kitais virusų vektoriais. Naikinti amarus – ligos pernešėjus. Nuolat ravėti piktžoles bei šalinti ūsus. Sunaikinti pirmuosius susirgusius augalus.
Dirvos kenkėjai
Požymiai
36. Pažeidžia braškių šaknis įvairūs dirvos kenkėjai: grambuolių (Melolonthidae), spragšių (Elateridae) lervos ir dirvinukų (Agrotis spp.) vikšrai. Dažniausiai kenkia grambuolių, kiek mažiau spragšių lervos ir dirvinukų vikšrai. Grambuolių ir spragšių vienos kartos lervos gyvena, auga ir vystosi dirvoje 4-5 metus. Braškėms šie kenkėjai gali kenkti įvairiais augimo tarpsniais. Lervos apgriaužia ar visiškai nugraužia požemines braškių dalis, dėl to augalai pradeda vysti, o vėliau visiškai nudžiūna.
Pagrindinė strategija
37. Dirvoje grambuolių ir spragšių lervų paprastai daug prisiveisia nedirbamose žemėse, keletą metų laikomose daugiametėse žolėse ar dirvonuose. Todėl reikia vengti sodinti braškes tokiose vietose, kur prieš tai būta dirvonų, pievų ar ganyklų. Prieš braškių sodinimą bet kuriose dirvose reikia patikrinti šių dirvų užsikrėtimo grambuolių, spragšių lervomis laipsnį. Šis rodiklis lemia, kokias būtina naudoti apsaugos priemones ir ar iš viso tame plote galima auginti braškes. Grambuolių, spragšių lervų kiekį dirvoje mažina intensyvus žemės dirbimas, dažnas tarpueilių purenimas. Jei braškės sodinamos dirvoje, kur buvo rasta dirvos kenkėjų lervų, tai prieš sodinimą rekomenduotina naudoti insekticidus. Lietuvoje registruotų prieš grambuolių ir spragšių lervas insekticidų nėra. ES plačiausiai yra naudojami piretroidų grupės insekticidai. Insekticidai gali būti naudojami įterpiant į dirvą (išbarstant granules, liejant skiedinį) arba išpurškiant skiedinį. Naikinant insekticidais dirvoje kenkėjų lervas, yra labai svarbu, kad būtų sunaudojamas didelis vandens kiekis. Paprastai geriausiai naudoti insekticidus prieš braškių sodinimą. Tokiu atveju insekticidai įterpiami į dirvą: išbarstomos granulės arba išpurškiamas skiedinys ant dirvos paviršiaus ir tuojau pat įterpiama 10-15 cm gylyje. Jei insekticidai naudojami kai jau braškės pasodintos, tai jie įterpiami į dirvą lietinant arba išpurškiant tirpalą. Lietinant reikia lieti tirpalą į dirvą šalia augalų. Jei tirpalas yra purškiamas, yra labai svarbu, kad insekticidai būtų naudojami, kai lervos yra pirmo ūgio. Jei lervos yra suaugusios, panaudotų insekticidų efektyvumas yra nepakankamas.
38. Lietuvos Respublikoje braškių apsaugai nuo dirvoje gyvenančių kenkėjų tinkamų insekticidų registruotų nėra.
Nematodai
Požymiai
39. Žemuoginis nematodas (Aphelenchoides fragariae) parazituoja antžemines augalų dalis. Nematodai gyvena augalų audiniuose ir maitinasi jų sultimis. Nustoja augti apniktų braškių lapkočiai, ant lapų atsiranda rusvų dėmių, žiedkočiai lieka trumpi, smarkiai sustorėję, deformuoti. Smarkiai apniktų braškių derlius būna labai mažas, o uogos smulkios.
40. Braškių šaknis parazituojantys nematodai. EPPO regiono šalyse žalingiausi šios grupės nematodai yra Longidorus elongatus, Xiphinema diversicaudatum ir Prathylenchus penetrants. Šios grupės nematodai tiesiogiai parazituoja braškes, pažeisdami šaknis, ir netiesiogiai – platina virusus. Ant pažeistų braškių šaknų atsiranda gumbelių. Šie nematodai gyvena dirvoje ir kuo gausiau jų yra, tuo daugiau pažeidžiamos braškių šaknys ir būna mažesnis derlius.
Pagrindinė strategija
41. Pagrindinės apsaugos priemonės nuo žemuoginių nematodų yra sodinti tik sveikus braškių daigus, braškyne šalinti ir sunaikinti nematodų apniktus augalus, taikyti sėjomainą.
42. Sėjomaina yra pagrindinė priemonė GAAP nuo braškių šaknis parazituojančių nematodų. GAAP nerekomenduoja sistemingo nematocidų nuo šaknų nematodų naudojimo. Nematocidai gali būti naudojami tik išskirtiniais atvejais.
43. Lietuvos Respublikoje ir EPPO regiono šalyse apsaugai nuo žemuoginių nematodų nematocidai nerekomenduojami.
Paprastosios voratinklinės erkės (Tetranychus urticae)
Požymiai
44. Kenkėjai pažeidžia braškes ir kitus augalus. Polifagai. Erkės veisiasi ir minta apatinėje braškių lapų pusėje. Pažeistų lapų viršutinėje pusėje atsiranda smulkių gelsvų dėmelių. Jos susilieja, lapai gelsta ir džiūsta. Apnikti augalai skursta, augalai mažai dera, vėliau žūsta. Apatinėje lapų pusėje galima įžiūrėti plonus voratinklius, tarp kurių ropoja paprasta akimi sunkiai įžiūrimos erkės. Labai pažeistų augalų derlius būna mažas ir blogos kokybės. Erkės išplinta, kai joms yra palankios žiemojimo sąlygos, kai vidutinė oro temperatūra kenkėjų žiemojimo metu yra didesnė už daugiametę vidutinę. Labai palankios sąlygos erkėms plisti, kai vegetacijos metu vidutinė oro temperatūra būna aukštesnė už daugiametę vidutinę (+28-30°C) ir būna mažai drėgmės (23-55%). Todėl erkės labiau plinta braškėse, kurios auginamos po priedangomis ar šiltnamiuose.
Pagrindinė strategija
45. Prieš žydėjimą ir po derliaus nuėmimo patikrinama, ar braškės nėra apniktos erkių. Grobuoniškos erkės (Phytoseiidae) labai efektyviai mažina paprastųjų voratinklinių erkių gausumą. Todėl naudojant akaricidus nuo paprastųjų voratinklinių erkių, reikia naudoti tuos akaricidus, kurie mažai toksiški grobuoniškoms erkėms. Akaricidai nuo paprastųjų voratinklinių erkių naudojami, kai jos labai išplinta (jei randama vidutiniškai 3-5 erkės ant lapo). Akaricidai gali būti naudojami prieš braškių žydėjimą ir nuėmus derlių.
46. Voratinklinėms paprastosioms erkėms atspariausios yra: „Bogota“, „Pandora“, „Nida“, „Saulenė“, „Dukat“, mažiausiai atsparios – „Gigana“, „Pegasus“, „Induka“ veislių braškės.
Pagrindiniai akaricidai
47. Lietuvos Respublikoje braškėms nuo paprastųjų voratinklinių erkių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – lambdacihalotrinas (dauginimui skirtoms braškėms).
Žemuoginės erkės (Phytonemus pallidus)
Požymiai
48. Kenkėjai polifagai, tačiau lauke kenkia tik braškėms. Baltai žalsvos, ovalios, 0,2-0,25 mm ilgio suaugusios erkės bei jų lervos minta jaunų braškių lapų ar kitų augalo dalių sultimis. Dažniausiai žemuoginės erkės kenkia ir jos randamos skrotelių augimo kūgelio ar jaunų lapelių zonoje, stiebų apatinėje dalyje. Pažeisti kerelių lapai ar visas kerelis pagelsta, raukšlėjasi, skursta ar visai nudžiūsta. Tokie pažeisti kereliai tampa neatsparūs šalčiams žiemos metu, blogiau dera, uogos būna prastos kokybės. Erkės išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos. Labai palankios sąlygos erkėms plisti, kai vegetacijos metu yra sausa ir karšta. Todėl erkės labiau plinta braškėse, kurios auginamos po priedangomis ar šiltnamiuose.
Pagrindinė strategija
49. Labai svarbu yra sodinti tik sveikus, neužsikrėtusius žemuoginėmis erkėmis braškių daigus ir nesodinti braškių po braškių. Po derliaus nuėmimo ir pavasarį prieš žydėjimą (jei praėjusiais metais buvo pastebėta, kad braškės buvo apniktos) patikrinama, ar braškės nėra apniktos žemuoginių erkių. Grobuoniškos erkės (Phytoseiidae) labai efektyviai mažina žemuoginių erkių gausumą. Todėl naudojant akaricidus nuo žemuoginių erkių, reikia naudoti tuos, kurie mažai toksiški grobuoniškoms erkėms. Akaricidai gali būti naudojami prieš braškių žydėjimą ir nuėmus derlių.
50. Žemuoginei erkei atspariausios yra: „Tenira“, „Gigana“, „Bogota“, „Kent“, „Nida“, „Induka“ ir mažiausiai atsparios: „Oka“, „Venta“, „Korona“ braškių veislės.
Pagrindiniai akaricidai
51. Lietuvos Respublikoje braškėms nuo žemuoginių erkių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – lambdacihalotrinas (dauginimui skirtoms braškėms).
Tripsai (Thrips spp)
Požymiai
52. Lietuvoje tripsų rūšys, kenkiančios braškėms, nėra identifikuotos. Dažniausiai kenkia šių rūšių tripsai: Frankliniella occidentalis, Thrips fuscipennis, Thrips tabaci. Tripsai čiulpia įvairių augalo dalių sultis. Pažeidžia braškių žiedus, jaunus lapus ir vaisius. Pažeistos dalys pabąla, vėliau paruduoja, sutrinka pažeistų augalų augimas, sumažėja derlius. Ant uogų pažeidimo vietose audinys paruduoja ir sukamštėja. Tripsai labai išplinta, kai yra sausi ir šilti orai. Pastebėta, kad atspariausios braškių veislės tripsams yra: „Tago“, „Pandora“, „Pegasus“, „Oka“, „Bogota“, „Senga Sengana“. Daugiausiai tripsų randama ant „Venta“, „Dukat“, „Kent“, „Saulenė“, „Kama“ braškių veislių.
Pagrindinė strategija
53. Tripsų plitimo pradžiai nustatyti naudojamos geltonos arba mėlynos spalvos, padengtos entomologiniais klijais gaudyklės arba vizualiai tikrinami augalai. Apsaugos priemonės naudojamos, kai pastebimi tripsai gaudyklėse arba ant augalų. Dauguma insekticidų yra nepakankamai efektyvūs nuo tripsų, todėl jei insekticidai yra mažiau efektyvūs, reikėtų purkšti 2-3 kartus kas 7 dienos. Jei naudojami didesnio toksiškumo insekticidai, tada juos galima naudoti ne daugiau kaip vieną kartą.
54. Lietuvos Respublikoje nuo tripsų braškėse registruotų insekticidų nėra.
Avietiniai žiedgraužiai (Anthonomus rubi)
Požymiai
55. Vabalai braškių lapuose bei žiedlapiuose išgraužia mažas skylutes, o jų patelės pagraužia žiedpumpurių žiedkočius. Pažeistas žiedpumpuris iš karto nukrinta arba parudavęs kybo kurį laiką ant žiedkočio. Šie kenkėjai paplitę visur, kur auginamos braškės. Jie taip pat kenkia avietėms.
Pagrindinė strategija
56. Purškiama insekticidais, kai pastebimi šių kenkėjų vabalai arba kai pastebimi pirmieji pažeidimo požymiai. Paprastai pakanka vieno purškimo. Labai svarbu nesuankstinti purškimo. Purkšti reikia prieš pat žydėjimą, nes tuo metu vabalų būna daugiausiai.
Pagrindiniai insekticidai
57. Lietuvos Respublikoje braškių apsaugai nuo avietinių žiedgraužių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas ir lambdacihalotrinas (tik dauginimo plotuose).
Amarai
Požymiai
58. Dažniausiai Lietuvoje braškėms kenkia rožiniai didieji amarai (Macrosiphum rosae L.), tačiau jie masiškai nėra išplitę. Amarai gali pažeisti braškes tiesiogiai ir netiesiogiai platindami virusus.
Pagrindinė strategija
59. Amarai retai kada gausiai išplinta braškynuose, todėl pagal GAAP, nuo jų insekticidais purškiama tik tuo atveju, kai jų gausumas didesnis už žalingumo ribą. Purškiama prieš žydėjimą.
Pagrindiniai insekticidai
60. Lietuvos Respublikoje braškių apsaugai nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas ir lambdacihalotrinas (tik dauginimo plotuose).
Lapsukiai
Požymiai
61. Lapsukių vikšrai pažeidžia (apgraužia) žiedinius pumpurus, lapus, o vėliau ir žiedus. Lapsukiai dažnai kenkia braškėms, tačiau jų žalingumas retai kada viršija ribą, todėl insekticidais purškiama, jei jie labai išplinta.
Pagrindinė strategija
62. Išplitus lapsukiams, purškiama insekticidais prieš žydėjimą.
Pagrindiniai insekticidai
63. Lietuvos Respublikoje braškių apsaugai nuo šių kenkėjų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas ir lambdacihalotrinas (tik dauginimo plotuose).
Piktžolės
Požymiai
64. Piktžoles braškynuose GAAP rekomenduoja naikinti mechaniškai, mulčiuojant (šiaudais, medžio drožlėmis, plėvele) ir naudojant herbicidus.
65. Braškėse labiausiai plinta:
65.1. Vienametės vienaskiltės: vienametės miglės (Poa anua), dirvinės smilguolės (Apera spicaventi), paprastosios rietmenės (Echinochloa crusgalli), šerytės (Setaria spp.) ir kt.;
65.2. Daugiametės vienaskiltės: paprastieji varpučiai (Agropyron repens), kiek mažiau baltosios smilgos (Agrostis stolonifera);
65.3. Vienametės dviskiltės: bekvapės ramunės (Matricaria inodora), baltosios balandos (Chenopodium album), dirvinės aklės (Galeopsis tetrahit), trikertės žvaginės (Capsella bursa pastoris), rūgčiai (Polygonum spp.), kibieji lipikai (Galium aparine), dirvinės čiužutės (Thlapsi arvensis), dirvinės veronikos (Veronica arvensis), notrelės (Lamium spp.) ir kt.;
65.4. Daugiametės dviskiltės piktžolės: paprastosios kiaulpienės (Taraxacum officinale), dirvinės ūsnys (Cirsium arvense), dirviniai vijokliai (Convolvulus arvensis), rūgštynės (Rumex spp.), dirviniai asiūkliai (Equisetum arvense), paprastieji kiečiai (Artemisia vulgaris), dirvinės pienės (Sonchus arvensis), šliaužiantieji vėdrynai (Ranunculus spp.), šalpusniai (Tusilaga spp.) ir kt.
Pagrindinė strategija
66. Ruošiant dirvą prieš braškių sodinimą, visų pirma reikia glifosatu išnaikinti piktžoles.
67. Pasodinus braškes ir derančiame braškyne piktžolės gali būti naikinamos dirviniais herbicidais. Dirviniai herbicidai purškiami ant dirvos prieš piktžolių sudygimą, bet ne vėliau kai piktžolės yra skilčialapių tarpsnio. Dirva turi būti pakankamai drėgna. EPPO regiono šalyse pirmais sodinimo metais nerekomenduojama naudoti simazino. Herbicidai, naikinantys sudygusias piktžoles, naudojami pavasarį iki braškių žydėjimo ir nuėmus derlių. Kai kurių herbicidų norma išpurškiama per kelis kartus. Fenmedifamas + desmedifamas + etofumezatas derančiose braškėse išpurškiamas per 3 kartus po 1,5 l/ha, kai piktžolės yra skilčialapių tarpsnio arba per 2 kartus po 2,0 l/ha, kai piktžolės jau turi 2–4 lapelius, jaunose braškėse išpurškiamas per 2 kartus po 1,5 l/ha, pirmą kartą praėjus vienai savaitei po daigų sodinimo ir antrą kartą sudygus naujoms piktžolėms. Ciklosidimu jaunos ir derančios braškės purškiamos 2 kartus po 2,0 l/ha, kai piktžolės turi 3–5 lapelius (10–15 cm aukščio), antrą kartą po derliaus. Klopiralidas naudojamas tik po derliaus.
Pagrindiniai herbicidai
68. Lietuvos Respublikoje braškių apsaugai nuo piktžolių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: nuo vienamečių vienaskilčių: ciklosidimas, fenmedifamas + desmedifamas + etofumezatas; nuo daugiamečių vienaskilčių – ciklosidimas; nuo vienamečių dviskilčių: fenmedifamas + desmedifamas + etofumezatas, metamitronas, klopiralidas; nuo daugiamečių dviskilčių piktžolių – klopiralidas.
1. Geros augalų apsaugos praktikos taisyklės (toliau – GAAP) parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymo bei Europos ir Viduržemio jūros šalių Augalų apsaugos organizacijos (toliau – EPPO) standartu.
2. GAAP taisyklės reglamentuoja pagrindinių lauko, daržo ir sodo augalų apsaugą nuo kenksmingų organizmų, naudojant minimalius augalų apsaugos produktų kiekius.
3. GAAP taisyklės skirtos augalų apsaugos produktų naudotojams, konsultantams ir augalų apsaugos specialistams.
4. Nuo 1980-ųjų metų vidurio EPPO Augalų apsaugos produktų Darbo grupė pradėjo ruošti GAAP produktų naudojimui koncepciją, pritaikytą EPPO regiono sąlygoms. Tai rekomendacijos apie optimalią praktiką, apsaugant skirtingus augalus nuo visų kenksmingų organizmų.
5. Darbo grupė pradėjo nuo Geros žemdirbystės praktikos (toliau – GŽP) koncepcijos augalų apsaugos srityje, apibūdintos EPPO Pesticidų likučių komiteto kodekse. Pagal jį šalys rekomenduoja saugų augalų apsaugos produktų (toliau – produktai) savo sąlygomis naudojimą, reikalingą efektyviai ir patikimai kenksmingų organizmų kontrolei bet kuriame gamybos, saugojimo, transportavimo, prekybos, maisto ar pašarų ruošimo etape. Produktai naudojami pagal šalyje registruotų purškimų skaičių ir produktų normas. Šiame kontekste atsižvelgiama į dirbančiųjų ir augalinę produkciją vartojančių žmonių sveikatą bei aplinkosaugos reikalavimus, naudojant minimalius produktų kiekius kenksmingų organizmų efektyviai kontrolei, juos naudojant taip, kad liktų kaip galima mažesni produktų likučiai augalinėje produkcijoje.
6. EPPO darbo grupė nusprendė, kad Europos GŽP kodeksas ne visada atitinka augalų apsaugos poreikius. Jo trūkumai:
6.1. Paruoštas produktų registravimo sąlygomis ir stokoja praktinės patirties;
6.2. Pritaikytas individualiems produktams ir neapibrėžia kompleksiško produktų naudojimo augalų apsaugos programose;
6.3. Nėra kriterijų, apibūdinančių, ar pateikta praktika yra gera kitokiomis nei registracijos sąlygomis;
6.4. Remiasi likučiais kaip galutine išvada;
7. Darbo grupė siūlo:
7.1. Rekomenduoti optimalią praktiką;
7.2. Rekomenduoti individualų produktą ne atskirai, o visoje augalo apsaugos programoje;
7.3. Ruošti rekomendacijas, kurios galėtų tarnauti kaip praktiški standartai;
7.4. Galutiniais vertinimo kriterijais laikyti efektyvumą ir gamtosaugą, kartu taikant GŽP ir tuo užtikrinant vartotojų saugumą.
8. Lietuvoje GŽP reikalavimai augalų apsaugos srityje detaliai išdėstyti leidinyje „Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir patarimai“, išleistame 2000-aisiais metais Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų. Šis leidinys buvo paruoštas kaip GŽP kodeksas Lietuvai. Jį ruošiant dalyvavo visų šalies žemdirbiškų mokslo įstaigų specialistai, aprobavo gamybinių organizacijų atstovai, konsultavo Danijos specialistai.
GAAP koncepcija
9. EPPO GAAP koncepcija buvo priimta 1987 m. Harpendene (Didžioji Britanija) įvykusioje konferencijoje. Koncepcijoje numatoma:
9.1. „Kiekvienam augalui paruošti rekomendacijų rinkinį apie GAAP, kuris apimtų galimus naudoti registruotus produktus, pagrindinių kenksmingų organizmų sąrašą ir augalo auginimo sąlygas. Rekomendacijos turėtų apimti nurodymus, kaip pasirinkti veikliąsias medžiagas ir produktų formas, naudojimo normas, naudojimo skaičių ir terminus, naudojimo metodus ir pačius produktus. Renkantis produktus ir darant sprendimus, svarbiausia yra pasirinkti efektyvią apsaugą nuo visų kenksmingų organizmų, naudojant minimalų produktų kiekį. Tam gali turėti įtakos augalų auginimo sąlygos, kenksmingų organizmų spektras, galimybės panaudoti biologinius ir kitus alternatyvius produktus, jų kainos ir galimybės juos naudoti mišiniuose bei pašalinis poveikis. GAAP rekomendacijos gali būti suvestos į augalų apsaugos produktų naudojimo planą-grafiką, kuriame produktų naudojimo laikas gali būti iš dalies nurodomas kalendoriniais terminais, iš dalies pagal augalo vystymosi tarpsnius, taip pat pagal prognozių tarnybos signalus bei vizualinį pasėlių stebėjimą ir vietinį patyrimą“.
10. 1991 m. liepos 15 d. Europos Bendrijos Tarybos direktyva 91/414 EEB dėl augalų apsaugos produktų tiekimo į rinką reikalauja, kad GAAP, kur įmanoma, turi būti derinama ir su integruotos augalų apsaugos (toliau – IAA) principais, nepaisant to, kad GAAP ir IAA koncepcijos yra skirtingos. IAA siūlo naudoti įvairių augalų apsaugos metodų kompleksą, tikslingiau dirbti ir idealizuoja visišką produktų pakeitimą kitais metodais. EPPO siūloma GAAP rekomenduoja, kada ir kur naudoti produktus, užtikrinti jų naudojimo efektyvumą ir saugumą. Tačiau, jeigu kuri šalis orientuojasi į IAA naudojimo plėtrą, GAAP turi padėti tai įgyvendinti.
11. EPPO GAAP nuostatos adresuojamos Europos Sąjungos valstybių narių (toliau – valstybių narių) vyriausybėms ir skiriamos naudoti kaip pagalba ruošiant nacionalines konsultavimo rekomendacijas bei priimant produktų registravimo sprendimus.
Pagrindiniai principai
12. Toliau pateikiami pagrindiniai GAAP principai turi tarnauti kaip pagrindiniai reikalavimai ruošiant atskirų augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų geros praktikos gaires. Jų nebūtina kartoti visuose standartuose, bet jie turi būti svarbūs visiems augalams.
Agrotechninės augalų apsaugos priemonės
13. Lietuvos sąlygomis svarbiomis agrotechninėmis priemonėmis, mažinančiomis augalų ligų, kenkėjų ir piktžolių daromą žalą ir mažinančiomis produktų poreikį, laikytina:
13.1. Produktų sąnaudas ploto vienetui, išlaidas augalų apsaugai bei aplinkos taršą reikėtų mažinti parenkant atsparesnes ligoms ir kenkėjams bei labiau stelbiančias piktžoles augalų veisles; Augalų veisles reikia rinktis ne pačias derlingiausias, bet atsparesnes kenksmingiems organizmams;
13.2. Valstybinis augalų veislių tyrimo centras kiekvienais metais išleidžia Tinkamiausių auginti Lietuvoje augalų veislių sąrašą, kuriame nurodomas veislių atsparumas kenksmingiems organizmams;
13.3. Augalų atsparumą kenksmingiems organizmams reikėtų didinti sudarant geras augimo sąlygas, ypač augalų dygimo ir daigų tarpsniais, kuomet augalai būna jautriausi ligų ir kenkėjų pažeidimams bei piktžolių konkurencijai;
13.4. Geras dirvos paruošimas sėjai, optimalūs sėjos terminai, tinkamas sėklos įterpimo gylis, sėklos norma, gera sėklos kokybė sudaro sąlygas augalams sparčiai dygti ir augti, sutrumpina jų buvimo laiką kenksmingų organizmų intensyvaus puolimo tarpsnyje. Naujausių tyrimų duomenis apie tai galima rasti kasmetiniame Lietuvos žemdirbystės instituto leidinyje „Rekomendacijos žemdirbystei“ bei kituose leidiniuose;
13.5. Norint padidinti natūralųjį augalų atsparumą ligoms ir kenkėjams, reikia tręšti juos subalansuotai, tolygiai aprūpinant visomis reikalingomis maisto medžiagomis. Vienpusiškas augalų tręšimas tik azoto trąšomis dažniausiai mažina augalų atsparumą tiek ligoms, tiek kenkėjams;
13.6. Augalų rūšis sėjomainos rotacijoje būtina išdėstyti tokia tvarka, kad kiekviename lauke sėjami augalai turėtų kuo mažiau bendrų dirvoje išliekančių ligų ir kenkėjų su prieš tai tame lauke augusiais augalais;
13.7. Tinkamai sudaryta augalų kaita sėjomainoje mažina per dirvą plintančių ligų antplūdį, dirvoje žiemojančių kenkėjų ir kai kurių piktžolių žalą, o kartu ir produktų poreikį. Labai svarbu, kad tos pačios rūšies arba jiems giminingi augalai, pažeidžiami tų pačių kenksmingų organizmų, tame pačiame lauke būtų auginami po kiek galima ilgesnio laikotarpio. Planuojant augalų išdėstymą sėjomainoje, augalų apsaugos požiūriu svarbu tinkamai parinkti ir greta augančius augalus;
13.8. Reikia vengti greta auginti tokius augalus, kuriuose peržiemoję ar anksti pavasarį pasidauginę kenkėjai ar ligos turėtų galimybę staiga išplisti kaimyniniame pasėlyje;
13.9. Žirnius ar pašarines pupas pasėjus greta dobilų lauko, jame peržiemoję gumbeliniai straubliukai anksti užpuola dygstančius augalus. Lapų ligos nuo žieminių miežių labai anksti išplinta į greta pasėtus vasarinius miežius. Bulvių maras, pirmiausiai pasirodęs ankstyvosiose bulvėse, labai greitai paplinta ir greta augančiose vėlyvesnių veislių bulvėse. Visais minėtais atvejais pasėlių apsaugai nuo anksti ir gausiai išplitusių kenkėjų ir ligų būtina skubiai naudoti produktus, tuo tarpu atokiau nuo infekcijos šaltinių esančiuose plotuose produktus galima panaudoti žymiai vėliau ar net galima jų naudojimo visai išvengti;
13.10. Herbicidų naudojimo mastus galima sumažinti plačiau taikant mechanines piktžolių naikinimo priemones – ražienų skutimą, gilų rudeninį arimą, intensyvesnį kultivavimą. Labai svarbu, kad intensyvios žemdirbystės zonose neliktų apleistų, nenaudojamų plotų, kuriuose piktžolės brandina ir platina sėklas. Jei tokių laukų yra, juos būtina bent anksčiau nušienauti, kol piktžolės nespėjo subrandinti sėklų;
13.11. Augalų, kuriuos auginant būtina intensyviai naudoti produktus, nereikia sėti greta entomofilinių, vabzdžių apdulkinamų augalų, taip pat greta gamtosaugos požiūriu jautrių teritorijų – vandens telkinių, karstinių įgriuvų, draustinių ir pan.;
13.12. Produktai turi būti saugūs augalams, kurių pasėliuose yra naudojami. Produktai negali būti fitotoksiški auginamoms augalų rūšims ar veislėms. GAAP reikalauja, kad tai būtų išsprendžiama produktų registravimo metu.
Kenksmingi organizmai ir jų ekonominės žalingumo ribos
14. Galima tikėtis, kad tam tikrą augalų rūšį apniks pastovūs kenksmingi organizmai. Europoje nuolatinės kontrolės reikalaujančių kenksmingų organizmų spektras kinta iš šiaurės į pietus ir iš rytų į vakarus. Todėl GAAP yra sąlygojama kenksmingų organizmų kontrolės poreikio. Siekiant įvertinti, ar augalų apsaugai nuo vieno ar kito kenksmingo organizmo bus reikalinga naudoti produktus, gali būti naudojami įvairūs rodikliai. Tai kenkėjo populiacijos gausumas praėjusio sezono pabaigoje, žalingumo ribos lygis sezono pradžioje, nusistovėjusios, kenksmingų organizmų vystymuisi svarbios meteorologinės sąlygos. GAAP siekia nustatyti, ar tuos kenksmingus organizmus iš viso reikia kontroliuoti.
15. Lietuvoje informaciją apie galimą augalų ligų ar kenkėjų pasirodymo pasėliuose laiką bei naudotinus produktus žemdirbiams pateikia Valstybinės augalų apsaugos tarnybos Regioniniai augalų apsaugos ir karantino punktai bei Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Tačiau jie gali pateikti tik orientacinę informaciją. Sprendimą, ar reikia pasėlyje naudoti produktus, turi priimti žemės naudotojas, įvertinęs situaciją kiekviename numatomame apdoroti lauke. Žemdirbiai, neturintys agronominio išsilavinimo, tokius sprendimus turėtų priimti pasikonsultavę su specialistais.
16. Teisingiausi sprendimai apie produktų naudojimo tikslingumą gali būti priimami naudojantis specialiomis kompiuterių programomis, naudojančiomis automatinių meteorologijos stotelių sistemingai renkamus duomenis bei specialistų pateiktą informaciją apie fitosanitarinę situaciją konkrečiame pasėlyje. Šios programos leidžia parinkti ne tik optimalų produktų naudojimo laiką, bet ir kiek galima mažesnes produktų normas, o kartais gal ir visiškai jų nereikia naudoti. Tokios programos jau pradėtos diegti Lietuvoje.
17. Priimant sprendimus dėl produktų naudojimo konkrečiame pasėlyje tikslingumo, visais atvejais būtina atsižvelgti į kenksmingų organizmų ekonomines žalingumo ribas.
18. Kenksmingų organizmų reikšmė kinta skirtingais augalų augimo tarpsniais, o produktai yra efektyvūs nuo tam tikrų kenkėjų. Todėl GAAP yra panaudoti vieną efektyvų produktą nuo dviejų ar daugiau reikalingų kontroliuoti kenksmingų organizmų, jei produkto naudojimas būtų atliekamas tinkamu laiku, negu naudoti atskirai du ar daugiau produktų. Tačiau nuo atskiro pavienio kenkėjo specifinis produktas yra pranašesnis negu plataus veikimo spektro produktas. Iš esmės yra priimtina, kad būtų limituojamas produktų naudojimas. Tinkamai parinktas specifinis produktas padeda tai pasiekti, pavyzdžiui, išsaugant naudingus organizmus ar užkertant kelią atsirasti atsparumui. Šie sprendimai gali būti labai sudėtingi ir kol kas sunku juos panaudoti taikant GAAP pagrindus.
Registruotų produktų naudojimo sąlygos
19. Lietuvos Respublikos Augalų apsaugos įstatymas draudžia naudoti produktus, kurie neregistruoti šalyje. Produktų registravimo reikalavimai apibrėžia jų naudojimo ribas. GAAP apibrėžimas neleidžia viršyti šių ribų. Tačiau GAAP nereikalauja būtinai naudoti produktus šių ribų lygmeniu. GAAP tikslas yra, vadovaujantis koncepcija, siekti optimalaus efektyvumo.
Veikliųjų medžiagų ir formuliacijų parinkimas
20. Veikliųjų medžiagų parinkimas yra ribojamas žemiau pateikiamų elementų. GAAP svarbiausiu principu nėra laikomas teiginys, kad geriau yra naudoti keletą ar daug veikliųjų medžiagų arba geriau naudoti vienokią formuliaciją, o ne kitokią. Kiekviena produkto formuliacija charakterizuojama jos efektyvumu nuo kenksmingų organizmų, kaina ir pašaliniais poveikiais. Į šias charakteristikas ir būtina atsižvelgti pasirenkant konkrečius produktus.
21. GAAP pripažįsta produktų naudojimą maišant juos purkštuvų bakuose (įskaitant su lipnumą didinančiomis medžiagomis ar trąšomis), kadangi tai sumažina purškimų skaičių, o dėl to mažėja purškėjo buvimo pavojingoje aplinkoje trukmė, mažėja kuro sąnaudos, važinėjimo per pasėlį skaičius ir pan. Tačiau būna atvejų, kai produktų maišymas turi ir neigiamų pasekmių. Todėl svarbu užtikrinti, kad purškimo laikas atitiktų su GAAP reikalavimais atskiriems produktams, kad produktai būtų chemiškai suderinami ir kad, naudojant produktus mišiniuose, nenukentėtų jų individualus efektyvumas ir apdorojamo augalo saugumas. Kartais tas galimybes užtikrina jų registravimo sąlygos, bet visais atvejais turi būti gera patirtis, kad produktai gali būti maišomi be neigiamo efekto.
Produktų normos ir reikalingi tirpalo kiekiai
22. Produktų normos paprastai nustatomos registraciniais tyrimais. GAAP neleidžia naudoti didesnes nei registruotos normas. Normos mažinimas neprieštarauja GAAP, jei yra geri eksperimentiniai duomenys, rodantys, kad tai efektyvu.
23. Aukštaūgiams augalams labai svarbu parinkti tinkamą išpurškiamo tirpalo kiekį. Produkto norma turi būti apibrėžta tirpalo koncentracija ir purškimas šiuo atveju neatitiks GAAP, jei išpurškiamo tirpalo kiekis bus per mažas ar per didelis. Taigi rekomendacijos apie tokių augalų purškimą reikalauja aiškumo apie tirpalo kiekį, reikalingą naudoti skirtingais tokių augalų vystymosi tarpsniais.
Purškimų skaičius, laikas ir dažnumas
24. GAAP yra tuomet, kai pasiekti adekvačiai kenksmingų organizmų kontrolei yra atliekami tik būtiniausi purškimai, reikalingi efektyviai kontrolei. Purškimų skaičius gali žymiai keistis tiek atskirais sezonais, tiek ir skirtingose vietovėse. Parinkimas pirmojo purškimo laiko nei per anksti, nei per vėlai (kada populiacija labai išauga) yra vienas iš svarbių GAAP elementų. Egzistuoja daug signalizacijos sistemų, leidžiančių prognozuoti, kada konkretus kenkėjas taps aktyvus (meteorologiniai duomenys, temperatūrų sumos, tiesioginis kenkėjų stebėjimas, feromoninės gaudyklės ir kt.). Visais atvejais būtina atsižvelgti į vietinę patirtį, ypač konsultavimo specialistų ir ūkininkų, ir svarbiausia – remtis betarpiu pasėlių būklės vertinimu. Kartais gali būti galimybė tęsti tų signalizacijos sistemų naudojimą kitiems purškimams (nuo kitų kenkėjo generacijų ar nustatant ligų plitimo periodus). Pagal GAAP, tai darytina, kol tai yra naudinga. Tačiau būtina pažymėti, kad generacijos gali iš dalies sutapti ar oro sąlygos skatinti ligų plitimą ilgą laikotarpį. Gana dažnos situacijos, kai vienintelis būdas taikyti GAAP – naudoti produktus reguliariai. Nebus GAAP, jei paruošta kenksmingų organizmų prognozių signalizacijos sistema bus labai sudėtinga, nepraktiška, ypač jei ji nesumažins naudojimų skaičiaus, palyginus su priimta kalendorine programa. Purškimai pagal fiksuotą programą pagal datas arba fenologinius augalo tarpsnius bus GAAP tol, kol nebus aiškiai įrodyta, kad yra galima ir praktiška naudoti signalizacijos sistemą, mažinančią purškimų skaičių per daugelį metų.
25. Kartais purškimo režimas gali remtis sąveika tarp produkto normos ir purškimo dažnumo (didesne norma purkšti rečiau, mažesne – dažniau, bet tik leistinos normos ribose), tačiau bet kokiu atveju būtini geri eksperimentiniai įrodymai apie purškimo efektyvumą.
26. Paskutinio apdorojimo laiką lemia poreikis efektyvios augalų apsaugos, tačiau įvertinus, kad iki derliaus dorojimo būtų išsaugotas reikalingas intervalas. Bet kokiu atveju gerai augalų apsaugai svarbu, kad nuo paskutinio produkto naudojimo iki derliaus dorojimo būtų kuo ilgesnis laiko intervalas.
Augalų apsaugos technika ir jos naudojimo metodai
27. Dirbant pagal GAAP reikalavimus, svarbu tinkamai parinkti technines priemones, augalų apdorojimo būdą ir sąlygas, kad didžioji panaudoto produkto dalis pasiektų tikslą. Purškiant augalus ypač svarbu, kad kuo mažiau produkto teršalų pavidalu būtų nunešama oro srovių ar nukristų ant dirvos. Vertinant būtina atsižvelgti į daugelį veiksnių (purkštukų tipai, slėgis, išpurškiamas tirpalo kiekis, lašelių dydis, važiavimo greitis ir kt.). Turi būti patvirtintas kiekvieno produkto naudojimo efektyvumas. Purkštuvai turi būti kalibruojami, atsižvelgiant į purškimo uždavinius, siekiant užtikrinti, kad būtų išpurkšta reikalinga norma ir tai būtų reguliariai tikrinama. Todėl pasėlių purškimo produktais kokybė yra vienas iš svarbių geros žemdirbystės rodiklių.
28. Produktai pasėliuose turi būti išpurškiami tokiu būdu, kad nustatytas tirpalo ir produkto kiekis būtų tolygiai paskleistas ploto vienetui, kad kuo didesnė jų dalis patektų ant apdorojamų augalų ir pasėlyje neliktų nenupurkštų ar dvigubai nupurkštų juostų.
29. Purškimo kokybę lemia purkštuvo tipas, jo paruošimas darbui, purškėjo kvalifikacija ir darbo atlikimas. Purkšti galima tik su visiškai tvarkingu purkštuvu, aprūpintu vienodo pralaidumo purkštukais, sureguliuotu išpurkšti norimą tirpalo kiekį. Kad neliktų nenupurkštų arba nebūtų dvigubai nupurkštų juostų, būtina naudoti technologines vėžes arba lauką gairiuoti.
30. Tirpalo purškimui reikia paruošti tiek, kiek reikia išpurkšti numatytame plote. Baigus darbą, purkštuvą būtina išplauti. Išplovimui naudotą vandenį galima išpurkšti ant tokių pačių augalų. Draudžiama purkštuvus plauti ar išpilti nuoplovas tokiose vietose, iš kurių augalų apsaugos produktai galėtų patekti į vandens telkinius ar drenažą.
31. Purškimo efektyvumą ir darbo kokybę lemia ir meteorologinės sąlygos – temperatūra, santykinė oro drėgmė ir ypač vėjo greitis. Jos turi atitikti darbo su turimo tipo purkštuvų reikalavimus. Kai vėjuota, pasėlius geriau purkšti anksti rytą ar vėlai vakare, kai aprimsta vėjas. Taip parinkus purškimo laiką, mažesnė tikimybė, kad produktas bus nuneštas už lauko ribų ir sukels pavojų naudingajai entomofaunai. Negalima pasėlių purkšti artėjant lietui ar tuoj po lietaus.
Biologiniai produktai
32. GAAP koncepcija iš esmės siejama su produktų naudojimu, apima ir mikrobiologinių produktų formuliacijas bei kenkėjams natūralius priešus, kuriuos augintojai gali panaudoti augalų apsaugai (pvz. Encarsia formosa šiltnamiuose). GAAP dėmesys yra sutelkiamas į taisyklingą šių produktų naudojimą, taip pat į derinimą cheminių produktų ir naudingųjų vabzdžių, esančių pasėlyje. Tačiau GAAP sutelkia dėmesį tik į pasėlyje esančių naudingų vabzdžių išsaugojimą. GAAP atsižvelgia į produktų registravimo metu nustatytas sąlygas, siekiančias apsaugoti natūralius kenkėjų priešus.
33. IAA siekia gauti maksimalią naudą iš natūralių kenkėjų priešų ir tuo taip pat yra GAAP. Tačiau kai kurie produktai, nepriklausantys IAA, gali atitikti GAAP reikalavimams, todėl GAAP ir IAA negalima laikyti sinonimais. Tuo atveju, kai ūkio kryptis naudoti biologinį agentą (pvz., typlodromidines erkes soduose) tampa reguliariu augalų apsaugos schemos komponentu, GAAP privalo atsisakyti produktų, galinčių pakenkti minėtam agentui ir turi panaudoti jam mažai pavojingus produktus.
Pašalinio poveikio vertinimas
34. Pašalinis produktų poveikis bitėms ir kitai naudingai laukinei faunai iš esmės įvertinamas registracinių tyrimų metu, todėl GAAP turi į tai atsižvelgti. Pašalinis poveikis į natūralius kenkėjų priešus, kuris sąveikauja su produktų efektyvumu, analizuotas ankstesniame skyrelyje. GAAP uždavinys – sukaupti visą informaciją apie galimą šalutinį produktų naudojimo poveikį. Vienas iš labai nepageidautinų šalutinio poveikio elementų yra galimybė atsirasti atsparioms kenkėjų populiacijoms. GAAP turi sukaupti visą informaciją apie atsparumo atsiradimą praktikoje, šiuo požiūriu įvertinti kitų to paties cheminio tipo veikliųjų medžiagų poveikį. Atskiriems augalams su jų kenksmingų organizmų spektru gali būti paruoštos specialios rezistentiškumą mažinančios strategijos, pvz., nenaudoti vienos klasės fungicidų nuo lapų ligų visos vasaros metu, „jautrius“ produktus naudoti ne dažniau kaip vieną kartą per sezoną, naudoti formuliacijų mišinius su plataus veikimo spektro veikliosiomis medžiagomis. Kur tokios strategijos paruoštos, GAAP turi jų laikytis.
Saugumas
35. GAAP reikalauja, kad visi atitinkami oficialūs nuostatai ir saugaus darbo kodeksai dirbančiajam, naudotojui ir gamtosaugai būtų vykdomi.
36. Visi augalų apsaugai naudojami produktai yra biologiškai aktyvios medžiagos, daugiau ar mažiau pavojingos žmonėms bei gamtinei aplinkai. Todėl bet kokie darbai su jais turi būti atliekami griežtai laikantis darbų saugos ir aplinkosaugos reikalavimų, vadovaujantis Augalų apsaugos produktų įvežimo, sandėliavimo, prekybos ir naudojimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 30-564.
36.1. Dirbti su produktais gali tik apmokyti žmonės, susipažinę su naudojamų produktų savybėmis ir saugaus darbo reikalavimais;
36.2. Dirbti su produktais gali tik sveiki, turintys sveikatos patikrinimo pažymėjimus, asmenys;
36.3. Darbo metu būtina naudoti asmenines apsaugos priemones, griežtai laikytis higienos taisyklių;
36.4. Produktų paskleidimui pasėliuose bei sėklų beicavimui naudoti tik tvarkingus, sureguliuotus ir prieš darbų pradžią patikrintus purkštuvus ir beicuotuvus. Naujos augalų apsaugos mašinos turi būti sertifikuotos, o seniau naudojamos – patikrintos techninėse apžiūrose.
37. Didelį pavojų žmonėms ir aplinkai kelia blogai laikomi produktai. Jiems laikyti stambiuose ūkiuose turi būti skirta speciali patalpa, atitinkanti sanitarinius ir gamtosaugos reikalavimus. Smulkūs ūkininkai neturėtų sukaupti dideles produktų atsargas, o minimalius, tvarkingai originalioje taroje fasuotus jų kiekius galėtų laikyti technikos saugojimo patalpoje, specialiai įrengtoje užrakinamoje spintoje ar dėžėje.
38. Tiek stambiame, tiek ir smulkiame ūkyje būtina turėti augalų apsaugos produktų apskaitos žurnalą ir jame registruoti visus su produktų naudojimu susijusius darbus.
39. Naudotų produktų apskaitos žurnale reikėtų vesti ne tik produktų beicavimo ar pasėlių purškimo apskaitą, bet ir atskirame skyriuje registruoti produktų pirkimą, jų kainas, laikymo trukmę ir kitą reikalingą informaciją. Tiksli produktų pirkimo ir naudojimo apskaita ne tik padeda augalų apsaugos darbų organizavimą ir jų ekonominį įvertinimą, bet ir palengvina ištaisyti šiame darbe pasitaikančias klaidas ir likviduoti jų pasekmes.
40. Darbui su produktais ūkyje būtina turėti asmenines apsaugos priemones, jas naudoti ir tinkamai prižiūrėti.